Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Plastima“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1777-577/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Plastima“ (toliau – UAB ,,Plastima“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės SEB banko (toliau – AB SEB bankas, Bankas) 2 134 327,71 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pagal su Kaliningrado įmone „Kaliningrad-Promplast“ OOO (toliau – „Promplast“) 2007 m. sausio 22 d. sutartį Nr. 01/2007/i ji nuolat šiai bendrovei tiekė plastiko žaliavą; kad 2009 m. bendrovė Promplast norėjo padidinti tiekimo apimtis, todėl ieškovė paprašė banko garantijos, užtikrinančios Promplast įsipareigojimų vykdymą; kad 2009 m. rugpjūčio 18 d. Rusijos Federacijos Taupomojo banko OAO „Sberbank Rossii“ (toliau – Sberbank) išdavė 500 000 Eur garantiją, kuria užtikrinti bendrovės Promplast mokėjimo įsipareigojimai; kad ji buvo persiųsta ieškovei iš Sberbank tarpbankinio komunikavimo sistemos SWIFT į SEB banką; kad SEB bankas ją perdavė ieškovei, patvirtindamas Garantijos tinkamumą bei siuntėjo autentiškumą; kad vėliau SWIFT sistema buvo persiųsti Garantijos pakeitimai, kuriais Garantijos suma padidinta iki 2 500 000 Eur; kad 2010 m. sausio 28 d. Sberbank atsakovui per SWIFT sistemą persiuntė pranešimą, kuriuo informavo, jog Garantija yra išduota apgaulės būdu, taip pat, kad Sberbank niekada neišdavė šios Garantijos ir niekada neturėjo kontakto su Promplast; kad Sberbank ieškovės reikalavimų išmokėti pagal garantiją 2 018 429,98 Eur netenkino. Ieškovė taip pat nurodė, kad Sberbank 2010 m. birželio 4 d. kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas su pranešimu apie savo darbuotojo I. A. P. nusikalstamus veiksmus išduodant ginčo Garantiją; kad Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu byloje Nr. 1-1/2013 Sberbank darbuotojas I. A. P. pripažintas kaltu pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 5 dalį, 159.4 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už sukčiavimą ypač stambiu mastu bendrininkaujant; kad Maskvos miesto arbitražinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu, palikti nepakeisti Devintojo arbitražinio apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. ir Maskvos apygardos Federalinio arbitražinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimai, kuriais ieškovės ieškinys atsakovui Sberbank dėl pinigų pagal Garantiją priteisimo buvo atmestas, o atsakovo Sberbank priešieškinys dėl šios Garantijos pripažinimo niekine – patenkintas.Ieškovė laikosi pozicijos, kad žala jai padaryta atsakovui pažeidus 2000 m. liepos 11 d. Banko sąskaitos sutarties Nr. 4018153 10 punktą, kuris, pasak jos, remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalies, 6.913 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apima ir Banko įsipareigojimą teikti kitokio pobūdžio paslaugas ir atlikti kitokio pobūdžio operacijas. Pasak jos, Bankas neužtikrino, kad Garantijos, kurią jis gavo per SWIFT sistemą ir vėliau persiuntė ieškovei, turinys ir forma būtų tinkami, neinformavo apie galimą riziką, neįsitikino, kad gautas dokumentas yra galiojantis ir įpareigojantis Sberbank. Pažymėjo, kad atsakovas, gavęs netinkamos formos pranešimą, jo neturėjo priimti arba privalėjo išsiųsti Sberbank paklausimą dėl gauto pranešimo. Tik atsakovui besąlygiškai akceptavus minėtą dokumentą ir patvirtinus jo autentiškumą, ieškovė padidino prekių tiekimą bendrovei Promplast, kuriai jų buvo patiekta už 2 018 429,98 Eur. Mano, kad yra pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo 2 134 327,71 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro: 2 018 429,98 Eur užmokestis už patiektas prekes, 47 785,85 Eur papildomos išlaidos, susidariusios vykdant paskolos sutartis, kurios buvo būtinos norint tęsti veiklą, 68 111,88 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas spręstų, jog atsakovas nepažeidė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, reikalavimas turi būti tenkinamas konstatavus CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio nuostatų pažeidimą.Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jis Garantijos ir jos pakeitimų perdavimo ieškovei santykyje atliko kurjerio vaidmenį, kuris tik informavo ieškovę apie žinučių gavimą ir jas jai perdavė. Mano, jog neegzistuoja sąlygos jo civilinei atsakomybei kilti. Pažymėjo, kad jo ir ieškovės sudarytos sąskaitos sutarties pavadinimas bei objektas patvirtina, jog banko sąskaitos sutartis susijusi tik su banko sąskaitos tvarkymo veiksmais, ir priešingai, nei teigia ieškovė, ji nereglamentuoja SWIFT garantijų perdavimo klientams ypatumų. Taip pat pažymėjo, kad tiek Sberbank pranešime, tiek perduodamojoje Garantijoje nurodytose taisyklėse yra akcentuojama, jog pranešimo gavėjas ją perduoda tik autentifikavimo tikslais be jokių įsipareigojimų. Mano, kad jis taip pat neturi pareigos tikrinti trečiųjų asmenų įgaliojimus naudotis Sberbank SWIFT prieiga. Pasak atstovo, jo nurodyti argumentai suponuoja išvadą, jog jo veiksmai buvo teisėti, nėra esminio ir būtino pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei dėl ieškovės patirtos žalos. Mano, kad taip pat nėra pagrindo spręsti dėl jo deliktinės atsakomybės, nes jis nepažeidė ir kredito įstaigai keliamų veiklos standartų, tarp aptariamų Banko veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio, taip pat nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo kaltės. Atsakovas atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį, pažymėjo, kad jeigu būtų pagrindas konstatuoti Banko sutartinių prievolių pažeidimą, taikytinas CK 6.667 straipsnio 1 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad jo atsakomybė kyla delikto pagrindu – CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų terminą, tačiau, atsižvelgiantį tai, kad apie Garantijos suklastojimą ieškovei tapo žinoma 2010 m. vasario 2 d., kuomet buvo gautas Sberbank pranešimas, šie terminai yra praleisti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Plastima“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 3 853,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir Kaliningrado įmone „Kaliningrad- Promplast“ OOO 2007 m. sausio 22 d. sudarė sutartį Nr. 01/2007/I dėl plastiko žaliavos tiekimo už 2 000 000 Eur, kuri buvo pildoma ir keista 2007 m. sausio 25 d., 2008 m. birželio 6 d., 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. rugsėjo 28 d. papildomais susitarimais; kad didinant tiekimo apimtį ieškovė pareikalavo iš pirkėjo garantijos; kad 2009 m. rugpjūčio 18 d. Rusijos Federacijos Taupomojo banko OAO „Sberbank Rossii“ (toliau – Sberbank) išdavė 500 000 Eur garantija, kuria užtikrinti bendrovės Promplast mokėjimo įsipareigojimai, buvo persiųsta ieškovei iš Sberbank tarpbankinio komunikavimo sistemos SWIFT į AB SEB banką; kad Garantijoje, be kita ko, buvo nurodyta, jog jai taikomos Vieningos pirmo pareikalavimo garantijų taisyklės, ICC leidinys Nr. 458 (toliau – URDG458 taisyklės); kad atsakovas 2009 m. rugpjūčio 18 d. laišku informavo ieškovę apie gautą Garantiją; kad vėliau atsakovas SWIFT sistema iš Sberbank gavo Garantijos pakeitimus; kad 2010 m. sausio 28 d. Bankas SWIFT sistema iš Sberbank gavo pranešimą, informuojantį, jog Garantija buvo išduota apgaulės būdu, ir, kad Sberbank niekada neišdavė Garantijos ir niekada neturėjo kontakto su Promplast; kad Bankas 2010 m. vasario 19 d. ieškovės prašymu išsiuntė Sberbank reikalavimą mokėti pagal Garantiją; kad 2010 m. kovo 2 d. laiške Sberbank nurodė, jog nesupranta ieškovės reikalavimo. Teismas, atmesdamas ieškovės argumentus, kad atsakovė pažeidė šalių pasirašytos Banko sąskaitos sutarties 10 punktą visų pirma pažymėjo tai, jog tiek pats banko sąskaitos sutarties pavadinimas – Banko sąskaitos sutartis, tiek sutarties 1 p. sutarties objekto apibūdinimas (apibrėžimas), kuriame aiškiai nurodoma, jog sutartis tarp Banko ir kliento sudaroma dėl banko sąskaitos atidarymo, tvarkymo ir kasos operacijų vykdymo, suponuoja išvadą, jog aptariama sutartis susijusi tik su išimtinai banko sąskaitos tvarkymo veiksmais. Antra, ieškovė nepagrįstai – atsietai nuo viso CK 6.913 straipsnio 1 dalyje numatytos normos teksto, nurodo, kad šia sutartimi Bankas įsipareigoja atlikti ir kitas, nesusijusias su jos sąskaitos tvarkymu, banko atliekamas operacijas. Pažymėjo, kad iš šios normos turinio yra akivaizdu, jog sąskaitos sutarties dalykas – jos atidarymas, pinigų priėmimas, išdavimas ir kliento nurodymu kitų banko atliekamų operacijų vykdymas, susijęs išimtinai su sąskaitos tvarkymo veiksmais. Pasak teismo, banko sąskaitos sutartis savo esme – tai finansinių paslaugų sutartis, kurios pagrindu atliekant banko operacijas klientas turi galimybę valdyti, naudoti ir disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis (papildyti sąskaitą grynaisiais pinigais ar juos išimti, atlikti mokėjimus, atsiskaityti už prekes ir paslaugas, atlikti kitas finansines operacijas); kitų finansinių paslaugų tiekimo, kaip antai SWIFT garantijų, pranešimų perdavimo ar kt. ji nei numato, nei reglamentuoja. Trečia, teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šios sutarties 10 p. aiškiai nurodoma, jog Bankas įsipareigoja teikti konsultacijas sąskaitų tvarkymo klausimais, o ne visų kitų banko atliekamų operacijų klausimais. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo kontekste nėra pagrindo įžvelgti atsakovo Banko sąskaitos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų netinkamo vykdymo bei aptartu aspektu konstatuoti banko neteisėtus veiksmus (CK 6.38, 6.200, 6.246 straipsniai). Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas ieškovei teikė garantijos projekto parengimo ir su juo susijusias konsultacijas; kad perdavė ieškovei SWIFT sistema gautus pranešimus; kad už šias paslaugas ieškovė atsakovui sumokėjo, padarė išvadą, jog net nesant rašytinių susitarimų įvardintoms atskiroms paslaugoms suteikti, dėl šių paslaugų teikimo tarp šalių susiklostė sutartinio pobūdžio, o būtent atlygintinų paslaugų teikimo santykiai (CK 6.716 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigia, jog patvirtindamas persiųstos Garantijos SWIFT sistema autentiškumą atsakovas tuo pačiu turėjo pareigą užtikrinti jai persiunčiamos Garantijos turinio ir formos tinkamumą, tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). O tai, kad ieškovė galimai turėjo niekuo nepateisinamų lūkesčių, jog Sberbank garantijos siuntimas ir jos įteikimas SWIFT sistema per atsakovą suponuoja ir atsakovo pačios Garantijos (jos pagrįstumo ar teisėtumo) patvirtinimą, teismo manymu, nesudaro pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, atsakovo garantijos įteikimo SWIFT sistema prievolės įvykdymo tinkamumas bei prisiimtų įsipareigojimų apimtis turi būti analizuojami Vieningos pirmo pareikalavimo garantijų taisyklių ICC nr758 (URDG758 taisyklės) bei SWIFT taisyklių, kurios ir nustato pranešimą įteikiančiojo subjekto atsakomybės ribas bei pranešimų siuntimo tvarką, nuostatų kontekste. Teismas, išanalizavęs minėtų taisyklių 2, 10 straipsnius konstatavo, kad atsakovo pareiga priimant Garantiją patikrinti jos autentiškumą reiškė, jog jis privalėjo patikrinti, ar ji siųsta iš Sberbank ir ar siunčiamas tekstas persiuntimo metu nebuvo pakeistas ir / arba kitaip iškraipytas. Iš SWIFT bendrųjų sąlygų teismas nustatė, kad SWIFT žodynas autentiškumo nustatymą apibrėžia kaip procesą, kurį atlieka pati SWIFT sistema, siekdama nustatyti žinutės siuntėjo ar gavėjo tapatybę arba įsitikinti, kad konkreti informacija nebuvo iškraipyta; kad žinutės autentiškumo nustatymo procedūra identifikuoja žinutės šaltinį (siuntėją) ir patikrina, ar žinutė nebuvo pakeista ar pakoreguota siuntimo proceso metu SWIFT sistemoje, jos naudotojo autentiškumas nustatomas elektroninio parašo pagalba, kurį SWIFTNet registravimo institucija išduoda SWIFT sistemos naudotojo saugos darbuotojui, atsakingam už techninio prisijungimo prie naudotojo SWIFT sistemos prieigos kontrolę; kad SWIFT paslaugomis, įskaitant SWIFT žinučių siuntimo ir gavimo paslauga, gali naudotis tiktai SWIFT klientai; kad SWIFT naudotojais negali būti fiziniai asmenys, nepriklausomai nuo jų darbinių ar kitokių teisinių santykių su SWIFT naudotoju (juridiniu asmeniu); kad SWIFT naudotojas patvirtina, jog teisė naudotis SWIFT paslaugomis yra asmeniška; kad šios sistemos naudotojas neturi suteikti prieigos prie SWIFT paslaugų ir produktų jokiam trečiajam asmeniui, išskyrus naudotojo darbuotojus ar kitus asmenis, už kuriuos šis naudotojas yra atsakingas, ir kurie prieigą prie SWIFT paslaugų ir produktų turi ne savo, tačiau naudotojo vardu; kad tik tinkamus įgaliojimus turintis jo personalas turėtų priėjimą prie SWIFT sistemų ir jungčių (SWIFT bendrųjų sąlygų 1.4 p., 1.18 p., 4.6.1 p. 4.6.7 p., 4.6.6 p.). Įvertinęs paminėtas Taisyklių nuostatas, teismas sutiko su atsakovu, kad SWIFT autentiškumo procesas reiškia SWIFT autentiško naudojo (nagrinėjamu atveju Sberbank), o ne naudotojo darbuotojų ar kitų trečiųjų asmenų, turinčių galimybę naudoti konkretaus SWIFT sistemos naudotojo prieigą, nustatymą. Įvertinęs pirmiau paminėtas aplinkybes bei tai, kad nėra duomenų apie teksto žinutės siuntimo metu jos pakeitimą ir / arba iškraipymą, konstatavo, kad aptartų nuostatų kontekste spręsti dėl SEB banko veiksmų, kuriais buvo nustatytas Garantijos autentiškumas, netinkamumo, t. y. Banko neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo. Papildomai pažymėjo tai, kad atsakovo ieškovei siųstuose pranešimuose tiek apie garantijos gavimą, tiek apie garantijos pakeitimus aiškiai nurodoma, jog atsakovas patvirtina garantijos (jos pakeitimų) autentiškumą ir perduoda ją (jos pakeitimus) ieškovei be jokių įsipareigojimų iš savo pusės. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad atsakovas pažeidė specialiuosius SWIFT pranešimo formos reikalavimus, nes siunčiant Garantiją per SWIFT sistemą privalėjo būti taikomas MT760 tipo (standarto) pranešimas, tuo tarpu Sberbank pranešimas, kuriuo buvo siųsta Garantija, išsiųstas MT798 (kitaip – n98) tipo (standarto) pranešimu. Teismas nustatė, kad pagal SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų 6.5. punktą SWIFT sistemos naudotojai privalo formuoti visus FIN pranešimus pagal šių pranešimų standartus; kad, jei tam tikra operacija numato tikslaus pranešimo tipo taikymą, SWIFT sistemos klientai privalo taikyti būtent tą informacijos standartą; kad garantijos tipo žinutėms numatytas specialus tipas MT760; kad žinutės tipas MT798 yra bendro pobūdžio pranešimas, kuris naudojamas, be kita ko, finansų įstaigų tarpusavio susirašinėjimui, susijusiam su garantijomis ir akredityvais; kad pagal SWIFT standartus MT798 žinutės tipas gali būti naudojamas kaip vokas į jį patalpintai specifinei žinutei persiųsti; kad taip pat gali būti naudojamas ir tais atvejais, kai norima perduoti žinutė neatitinka nei vieno iš SWIFT sistemoje naudojamų standartizuotų žinučių tipų; kad SWIFT „Kategorija n - Bendros Grupės Žinutės“ standartai nustatytos MTn98 žinutės tipo naudojimo taisyklės, pagal kurias: priskiriant MTn98 žinutei kategoriją (t. y. pirmąjį skaitmenį vietoj „n“, kuris parodo, kokios grupės žinutės yra siunčiamos, pvz., 7 kategorijos žinutės yra skirtos garantijoms ir akredityvams siųsti, 1 kategorijos – mokėjimo žinutėms siųsti ir t.t.) reikia atsižvelgti į ekonominį siunčiamos žinutės tikslą; kad MTn98 žinutės, t. y. voko, viduje esanti konkreti standartizuota žinutė išsaugo savo techninius duomenis ir jos SWIFT dokumentacijos nustatytas standartizuotas identifikacinis tokio tipo žinučių numeris privalo būti nurodytas atitinkamoje grafoje. Teismas nustatė, kad nagrinėjimu atveju atsakovas gavo pranešimą MT798 formos (privatus pranešimas), kuris ir buvo panaudotas kaip vokas, kuriame patalpintas MT760 formos pranešimas, todėl sprendė, jog nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo SWIFT standartų pažeidimo aukščiau aptartų nuostatų kontekste. Taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentai dėl atsakovo SWIFT standartų 18.2.3.p. pažeidimo, konstatavus kad ieškovės nurodomas SWIFT standartų punktas reglamentuoja tiek siuntėjo, tiek gavėjo atsakomybę už pavėluotą pranešimo perdavimą arba pranešimo neperdavimą, o byloje toks klausimas iš viso nekeliamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su ieškove, kad MT n98 tipo pranešimas gali būti naudojamas SWIFT sistema tik esant dvišaliam naudotojų susitarimui. Teismas, įvertinęs SWIFT Santykių valdymo programos paslaugos aprašymą, konstatavo, kad nesant išankstinio susitarimo tarp SWIFT sistemos naudotojų, tam tikro tipo (dėl kurio nebuvo susitarta (duotas leidimas)) žinutės pristatymas yra tiesiog techniškai neįmanomas. Dėl nurodytų priežasčių sprendė, kad tarp Sberbank ir atsakovo dvišalis susitarimas dėl gautų MT798, MT760 tipo pranešimų gavimo buvo, nes priešingu atveju SWIFT sistema jas užblokuotų ir atsakovas jų negautų. Teismas taip pat nenustatė pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, vertinant jo veiksmus Bendrųjų AB SEB banko paslaugų taisyklių kontekste. Pažymėjo, kad Banko ir kliento atsakomybę reglamentuojančiame 11 skyriaus 3 p. nurodoma, kad bankas neatsako: už bankų korespondentų padarytas klaidas, šių bankų veiksmus, dėl kurių gali būti nevykdomi ar delsiama vykdyti įsipareigojimus, ar negalima įskaityti į Kliento sąskaitą lėšų; už mokėtojų ir gavėjų tarpusavio pretenzijas; už nusikalstamus ar kitokio pobūdžio neteisėtus trečiųjų asmenų veiksmus, dėl kurių klientui ar kitam asmeniui padaroma žala, ir kt. Pažymėjo, kad šiuo atveju ieškovė nuostolius patyrė dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų: įmonė, kuriai buvo tiekiamos prekės, su juo neatsiskaitė, o Sberbank Garantija, kuria užtikrintas šios įmonės prievolės įvykdymas, buvo suklastota. Teismas, spręsdamas dėl Maskvos arbitražo teismo nustatytų aplinkybių prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, pažymėjo, kad minėtoje byloje buvo svarstomos ieškovės nurodomos aplinkybės dėl AB SEB banko SWIFT taisyklių tinkamo vykdymo, tačiau šis teismas atitinkamas išvadas padarė tik garantijos pripažinimo niekine kontekste; kad iš sprendimo turinio akivaizdu ir tai, jog šio teismo sprendimas nesukuria jokių teisinių padarinių procese nedalyvavusiam atsakovui AB SEB bankui; kad tą akcentavo ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimą nurodė, jog Maskvos arbitražo teismas jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakė dėl teisių ir pareigų AB SEB banko, priėmusio iš OAO „Sberbank Rossii“ paskyros atsiųstą banko garantiją, kuri minėtu sprendimu pripažinta niekine, tuo labiau – dėl šio subjekto materialiųjų teisių ir pareigų. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškinio teiginius, kad atsakovas pažeidė jam, kaip kredito įstaigai (bankui), keliamus padidinto atidumo ir rūpestingumo standartus, nesiėmęs veiksmų įsitikinti, jog Garantija yra tikrai išduota Sberbank, neinformavęs savo kliento, tai yra ieškovės, apie galimą riziką (prieš išduodant Garantiją) ir apie netinkamą Garantijos formą. Įvertinęs byloje nustatytas faktus, kad ginčo garantija bei jos pakeitimai SWIFT žinute buvo gauti iš paties Sberbank SWIFT adreso, – SWIFT pranešimai buvo išsiųsti naudojant Sberbank SWIFT sistemos prieigą, unikalų Sberbank suteiktą SWIFT kodą ir Sberbank vardu, – bei atsakovo teiktos ieškovei paslaugos (gauto SWIFT sistema pranešimo autentifikavimą ir gavėjo informavimą) apimtį, teismas sprendė, kad šios faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti dėl atsakovui keliamų veiklos standartų pažeidimo. Teismas taip pat laikė neįrodytais teiginius, kad 2009-2010 m. vyravo tarptautinių bankų praktika, pagal kurią šie imdavosi papildomų veiksmų siekdami įsitikinti, ar iš tiesų banko garantiją išdavė atitinkamas Rusijos bankas, o atsakovas, papildomai neįsitikinęs dėl gautos garantijos, jos nesilaikė (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad nenustačius vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų veiksmų (neveikimo) – tiek ieškovės, tiek atsakovo argumentai dėl kaltės, priežastinio ryšio, žalos tampa teisiškai nereikšmingi, todėl nevertinami. Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, kad pagal bylos medžiagą ieškovė apie aplinkybes, sudarančias nagrinėjamos bylos ieškinio faktinį pagrindą, sužinojo gavusi 2010 m. vasario 2 d. pranešimą apie banko garantijos suklastojimą. Teismo vertinimu, nuo šio momento ieškovė turėjo suvokti savo teisių pažeidimą, tuo tarpu aplinkybės, kad tuo metu dar nebuvo nuteistas garantiją suklastojęs asmuo, ar nebuvo išspręsti ieškovės garantijos pagrindu keliami reikalavimai Sberbank, nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Įvertinęs tai, kad į teismą su ieškiniu buvo kreiptasi 2014 m. vasario 21 d., konstatavo, jog ieškovė praleido tiek CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų, tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Teismas taip pat nenustatė pagrindų, kuriems esant šis terminas galėtų būti atnaujintas ( CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės reikalavimai atmesti, įvertinęs advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, jų apimtį, ginčo sudėtingumą, bylos apimtį, teismo posėdžių skaičių, remdamasis 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 6.1 p., 6.2 p., 6.3 p. 6.4 p. bei atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus, priteisė atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 3 853,20 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB ,,Plastima“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies – priteisti jam iš atsakovo 300 000 Eur žalos atlyginimą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Nepagrįsti teismo argumentai, kad atsakovas neturi sutartinės pareigos užtikrinti SWIFT sistema perduodamų pranešimų ir banko garantijų turinio, nes: pats atsakovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (tripliko 11 punktas) netiesiogiai pripažino, jog sutartinių santykių pagrindu ieškovei teikė ir kitas paslaugas, susijusias su Garantijos išdavimu, jos turinio klausimais; teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad net nesant rašytinių susitarimų įvardintoms atskiroms paslaugoms suteikti, dėl šių paslaugų teikimo tarp šalių susiklostė sutartinio pobūdžio, o būtent atlygintinų paslaugų teikimo santykiai (CK 6.716 straipsnis). Mano, kad dėl nurodytų priežasčių, priešingai nei sprendė teismas, Bankas privalėjo aiškiai patarti dėl Garantijos išdavimo, informuoti apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis garantijomis, užtikrinti, kad Garantijos, kuri buvo gauta per SWIFT sistemą, ir turinys, ir forma būtų tinkami. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 6.38 straipsnio 2 dalį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog Bankas veikė tinkamai ir nepažeidė jam, kaip profesionalui, keliamų reikalavimų. Atsakovas pažeidė SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų 6.5. punktą, nes atsakovas, nepaisydamas netinkamos Garantijos formos, o būtent to, jog ji buvo siunčiama ne MT760 standartiniu pranešimu, o MT798, vietoj to, kad būtų išsiuntęs paklausimą dėl šios formos, besąlygiškai akceptavo garantiją ir pateikė patvirtinimą, jog ji yra galiojanti ir teisiškai įpareigojanti Sberbank. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad Garantija turėjo ir galėjo būti siunčiama išimtinai MT 760 tipo pranešimu, tokios praktikos laikosi kiti bankai. Atsižvelgiant į tai, kad Garantija persiųsta naudojant netinkamą SWIFT pranešimų tipą, atsakovui kilo pareiga patikrinti, ar iš tikrųjų ieškovės naudai buvo išduota Garantija, o ne kitokio tipo dokumentas, papildomai išsiaiškinti, ar ji yra galiojanti ir teisiškai įpareigojanti Sberbank, o tokio patvirtinimo negavus jos nepriimti arba bent informuoti ieškovę apie šios netinkamumą. Priešingai nei sprendė teismas, net jei atsakovas nebūtų pažeidęs SWIFT sistemos keliamų standartų ir reikalavimų, vis tiek turėtų atlyginti kilusią žalą, nes jis teikė atlygintinas paslaugas, dėl kurių netinkamo suteikimo ir buvo patirta žala. Atsakovės patvirtinimas, kad ieškovės naudai gauta galiojanti bei teisiškai Sberbank įpareigojanti Garantija lemia, jog būtent atsakovui kyla teisinė pareiga atsakyti už tai, jei šis patvirtinimas buvo klaidingas. Žalos faktas ir dydis taip pat laikytini įrodytais, nes ieškovė dėl Banko besąlygiškai akceptuotos Garantijos bei patvirtinimo, jog per SWIFT sistemą gauta Garantija yra autentiška ir tinkama, padidino prekių tiekimą bendrovei „Promplast“, tačiau jai neapmokėjus už šias prekes įmonė patyrė 2 018 429,98 Eur (6 969 235,034 Lt) žalą. Šią žalą įrodo pagal Garantiją pareikalauta apmokėti suma ir su Garantija Sberbank pateikti visi nepamokėtų prekių kainą patvirtinantys įrodymai. Priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos tiesiogiai patvirtina tai, kad po Garantijos ir jos patvirtinimo buvo padidinti pardavimai ,,Promplats“, o jei ji nebūtų patvirtinta, prekių kiekis nebūtų buvęs padidintas. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes apie savo teisių pažeidimą bei asmenis, atlikusius žalą sukėlusius veiksmus, tapo žinoma tik Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismui 2013 m. kovo 28 d. priėmus nuosprendį, kuriuo buvęs Sberbank darbuotojas I. A. P. buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo ypač stambiu mastu, bei Maskvos miesto arbitražiniam teismui 2013 m. birželio 18 d. priėmus sprendimą, kuriuo Garantija buvo pripažinta niekine. Priešingai nei nurodyta sprendime, šis terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 28 d. pranešimo gavimo dienos, nes jame Sberbank nenurodė priežasčių, dėl kurių atsisako sumokėti pinigus pagal Garantiją, asmenų, dėl kurių kaltės buvo išduota niekinė Garantija.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į ieškovės UAB ,,Plastima“ apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus: Nepagrįsti skundo teiginiai, kad Bankas pripažino, jog sutartinių santykių pagrindu ieškovei teikė ir kitas paslaugas, susijusias su Garantijos išdavimu, jos turinio klausimais. Priešingai nei nurodo apeliantė, tripliko 22 punkte nedviprasmiškai sakoma, kad buvo tik perduodama Sberbank SWIFT sistema atsiųsta Garantija, t. y. Bankas prisiėmė tik Garantijos persiuntimo ieškovei ir siuntėjo autentifikavimo pareigas, kurias įvykdė tinkamai, savo prisiimtų įsipareigojimų ribose. Ieškovė teisingai nurodo, kad tarp jų egzistavo sutartinai santykiai, tačiau šie santykiai neapėmė SEB pareigos teikti „kitokio pobūdžio paslaugas“ ir „kitokio pobūdžio operacijas“. Bankas privalėjo patikrinti tik tai, ar Garantija siųsta iš Sberbank ir, ar siunčiamas tekstas persiuntimo metu nebuvo pakeistas ir / arba kitaip iškraipytas. Teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodo, kad pagal URDG458 taisyklių 2 straipsnį, autentiškas (arba autentifikuotas) dokumentas reiškia, kad šalis, kuriai toks dokumentas yra pateikiamas, gali patikrinti numatomą siuntėjo tapatybę ir tai, ar gauta informacija (duomenys) išliko vientisa ir neiškraipyta, o ne, kad gautas dokumentas yra teisiškai galiojantis ir įpareigojantis. Nepagrįsti skundo argumentai, kad Bankas pažeidė savo pareigą laikytis SWIFT standartų. Priešingai nei teigia apeliantė, Bankas neturi atmesti gauto MT798 tipo pranešimo ar teikti dėl jo papildomą paklausimą, nes MT798 tipo žinutės kaip voko MT760 žinutei naudojimas neprieštarauja SWIFT standartams, faktinis tokio tipo pranešimo gavimas iš Sberbank pats savaime reiškia, kad Bankas galėjo priimti ir priėmė tokio formato pranešimą iš Sberbank. Ieškovės argumentai apie bankinės praktikos ar papročių egzistavimą nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, nes apklausti tik Lietuvoje veikiantys subjektai, t. y. 4 iš 13 veikiančių komercinių bankų ir užsienio banko atstovybių; nei vienas iš jų nenurodė, kad toks žinučių formatas iš viso nėra naudojamas. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp Banko veiksmų ir jos patirtos žalos, o jos išvados apie dėl tariamų atsakovo veiksmų patirtą žalą grindžiamos tik prielaidomis. Atsakovas tinkamai vykdė Banko sąskaitos sutartį bei kitus susitarimus su ieškove, ir neatliko jokių veiksmų, sukėlusių žalą. Net jeigu Banko veiksmai ir būtų pripažinti pažeidžiančiais kokius nors susitarimus ar teisės aktų reikalavimus (t. y. neteisėtais), antrajame priežastinio ryšio nustatymo žingsnyje juos vertinant pagal teisinio priežastinio ryšio testą, matyti, kad šie veiksmai per daug nutolę nuo ieškovei kilusių padarinių, t. y. nėra teisinio priežastinio ryšio. Skundžiamame sprendime teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad išvados arbitražinio teismo sprendime buvo padarytos kitame bylos kontekste. Arbitražinis teismas nagrinėjo Garantijos pripažinimo niekine klausimą, tuo tarpu šioje byloje toks klausimas nėra keliamas. Taipogi iš arbitražinio teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismo sprendimas nesukuria jokių teisinių padarinių bylos nagrinėjime nedalyvavusiam atsakovui. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. kovo 28 d., nes būtent ieškovės supratimas, kad Sberbank geranoriškai nemokės pagal Garantiją ir reiškė, kad Sberbank atsisako sumokėti, todėl apie pažeistas teises ieškovė sužinojo / turėjo sužinoti būtent gavusi 2010 m. vasario 2 d. pranešimą. Be to, kaltų asmenų nežinojimas neužkirto kelio ieškovei kreiptis į teismą su ieškinyje nurodytais reikalavimais dėl atsakovo veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės UAB ,,Plastima“ skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis, 330 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad ieškovė UAB ,,Plastima“ įkurta 1999 m., jos veikla susijusi su plastiko žaliavų prekyba, įmonę sieja ilgalaikiai verslo ryšiai su NVS, Rusijos gamintojais (http://www.plastima.lt/lt/apie-mus/). Pagal šios civilinės bylos medžiagą ieškovė ir atsakovė 2000 m. liepos 11 d. pasirašė Banko sąskaitos sutartį, kuria, be kita ko, atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei konsultacijas sąskaitų tvarkymo klausimai (10 p.; t. 4, b. l. 76-78). Ieškovė ir Kaliningrado įmonė ,,Kaliningrad-Promplast“ OOO 2007 m. sausio 22 d. sudarė sutartį dėl žaliavų teikimo šiai įmonei (t. 1, b. l. 11-27). Atsakovė AB SEB bankas 2009 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu informavo ieškovę apie jos naudai iš Sberbank per SWIFT sistemą gautą mokėjimo garantiją 500 000 Eur sumai bei šią garantiją išsiuntė jai (t. 1, b. l. 28-33). Vėlesniais pranešimais Bankas ieškovę taip pat informavo apie per minėtą sistemą Sberbank persiųstus šios garantijos pakeitimus, kuriais garantijos suma buvo padidinta iki 2 500 000 Eur (t. 1, b. l. 34-49). Atsakovė 2010 m. vasario 2 d. pranešimu informavo ieškovę apie per SWIFT sistemą gautą Sberbank 2010 m. sausio 28 d. pranešimą, kuriame nurodyta, kad: ,,bankas niekada nėra išdavęs įsipareigojimo Nr. 99/7978/09/078 ir, kad šis garantinis raštas yra suklastotas dokumentas“ (t. 1, b. l. 50-60). Ieškovė per atsakovę 2010 m. vasario 19 d. išsiuntė Sberbank reikalavimą sumokėti pagal garantiją 1 997 057,48 Eur (t. 1, b. l. 61-66), į kurį 2010 m. kovo 2 d. atsakyta, kad Sberbank nesupranta, kokiu pagrindu yra reiškiamas šis reikalavimas (t. 1, b. l. 67-79). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Sberbank 2010 m. birželio 4 d. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl jos darbuotojo I. A. P. nusikalstamų veiksmų išduodant Sberbank ginčo garantiją (t. 1, b. l. 78-84). Kaliningrado srities Gvardeisko rajoninio teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, priimtu byloje Nr. 1-1/2013, buvęs Sberbank darbuotojas I. A. P. ir ,,Kaliningrad-Promplast“ vadovas A. P. K. buvo pripažinti kaltais pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 33 straipsnio 5 dalį, 159.4 straipsnio 3 dalį ir nuteisti už sukčiavimą ypač stambiu mastu bendrininkaujant, be kita ko, ne tik pagal epizodą, susijusį su ieškovei išduota Garantija (t. 1, b. l. 85-185). Ieškovė kreipėsi į Maskvos apygardos Federalinio arbitražo teismą, prašydama priteisti iš Sberbank 2 018 429,98 Eur skolą pagal Garantiją, o Sberbank pateikė priešieškinį dėl Garantijos pripažinimo niekine. Minėto arbitražo teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinys atmestas, priešieškinis patenkintas (t. 1, b. l. 186-201). Kaip minėta, ieškovė savo ieškinyje laikosi pozicijos, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, o būtent – atsakovas pažeidė šalių sudarytos Banko sąskaitos sutarties 10 p., o taip pat SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų 6.5. punktą, Bankų veiklos standartus, ir besąlygiškai akceptuodamas netinkamos formos pranešimu siųstą Garantiją, neinformuodamas ieškovės apie su Garantijos išdavimu susijusią riziką, padarė įmonei 2 134 327,71 Eur žalą, kurią sudaro: 2 018 429,98 Eur už Promplast patiektas ir neapmokėtas prekes, 47 785,85 Eur palūkanų, faktoringo išlaidos, prekinio kredito draudimo išlaidos, 68 111,88 Eur išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Pasak ieškovės, taip pat egzistuoja sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, nes jis besąlygiškai akceptuodamas garantiją, neinformavęs ieškovės apie galimą riziką, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.263 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliantė ieškovė UAB ,,Plastima“, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad teismas ne tik netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, bet ir netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246-6.249 straipsnius, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Motyvuodama savo turtine padėtimi apeliantė prašo panaikinus šį teismo sprendimą priteisti tik dalį patikslintame ieškinyje nurodytos žalos, t. y. 300 000 Eur.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų

Kaip žinoma, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šie prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda esant žalos padarymo faktui, t. y. tam, kad kreditorius turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą, o skolininkas – pareigą ją atlyginti, turi būti nustatytas civilinės atsakomybės elementas – kreditoriaus patirta žala, kaip ir skolininko neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp šios veikos ir žalos bei kaltė (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai).Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių teisės aktų) nuostatoms. Neveikimas – asmens nevykdymas nustatytos pareigos ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar kitaip būti aktyviam. Sprendžiant dėl pareigos vykdymo svarbu nustatyti, kaip teisės aktais reglamentuota pareiga konkrečiai buvo vykdoma, o nustačius, kad nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma netinkamai – kaip tai lėmė asmens patirtą žalą, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėto neveikimo ir asmens patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. civilinė byla Nr. 3K-3-167-684/2017; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl minėtos sąlygos – atsakovų neteisėtų veiksmų – egzistavimo, visų pirma įvertinęs tai, kad Garantija ir jos pakeitimai per SWIFT sistemą buvo gauti iš Sberbank SWIFT adreso, naudojant šio banko SWIFT sistemos prieigą, jo unikalųjį kodą, kad nenustatyti teksto pakeitimai / iškraipymai, – atmetė kaip nepagrįstus ieškinio argumentus, jog atsakovė neatliko visų būtinų veiksmų garantijos autentiškumui nustatyti. Antra, išanalizavęs FIN pranešimų siuntimo standartų 6.5, 18.2.3 punktus teismas konstatavo, kad gautas MT798 formos pranešimas buvo panaudotas kaip vokas, kuriame buvo siunčiamas reikalavimus atitinkančios formos (MT760) pranešimas, todėl taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškinio argumentus, kad atsakovė pažeidė nustatytus pranešimo siuntimo standartus. Trečia, nors teismas sutiko su ieškove, kad atsakovui, kaip kredito įstaigai, neabejotinai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tačiau dėl pirmiau nurodytų priežasčių atmetė kaip nepagrįstus jos teiginius, kad priimdamas, ieškovės tvirtinimu, netinkamos formos Garantiją bei nepateikdamas papildomo paklausimo Rusijos Federacijos bankui siekiant įsitikinti jos autentiškumu, pažeidė jam, kaip kredito įstaigai, keliamus veiklos standartus (CPK 178 straipsnis). Apeliantė, nesutikdama su paminėtomis teismo išvadomis, teigia, kad nors teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp šalių egzistavo sutartinio pobūdžio santykiai, susiję su, jos žodžiais tariant, šios Garantijos projekto parengimu, pranešimų perdavimu, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad Bankas neturėjo sutartinės pareigos užtikrinti SWIFT sistema gaunamų pranešimų ir banko garantijų turinio. Teigiama, kad teismas ignoravo aplinkybę, jog atsakovė, neinformavusi apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis garantijomis, neužtikrinusi garantijos formos ir turinio tinkamumo, jos galiojimo, – netinkamai vykdė sutartinio pobūdžio įsipareigojimus, o taip pat pažeidė įstatyminę pareigą suteikti tinkamas paslaugas (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.38 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnio 1 dalį, nes atsakovas, būdamas savo srities profesionalu, privalėjo griežtai laikytis SWIFT keliamų standartų ir reikalavimų, o nepagrįstai priėmusi netinkamos formos pranešimą pažeidė šias savo pareigas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos skundo argumentus, visų pirma atmeta kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino, pritaikė SWIFT nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog Bankas neturėjo pareigos užtikrinti SWIFT sistema perduodamų dokumentų – garantijos bei jos pakeitimų, turinio teisingumo. Pirmiausiai pažymėtina tai, kad nei ieškovė, nei atsakovė savo procesiniuose dokumentuose neginčija fakto, jog nagrinėjamam klausimui aktualios tiek Vieningos pirmo pareikalavimo garantijų ICC leidimo Nr. 458 taisyklės (toliau – URDG458 taisyklės), tiek SWIFT taisyklės. Antra, teismas visiškai teisingai nustatė, kad pagal minėtų URDG458 taisyklių 10 straipsnio a), c) punktus informuojančioji šalis (šiuo atveju – Bankas) nurodo garantijos gavėjui, kad ji įsitikino akivaizdžiu garantijos autentiškumu ir kad gavėjui (šiuo atveju – ieškovei) jos perduodama informacija tiksliai atspindi informuojančios šalies gautoje garantijoje nurodytus terminus ir sąlygas; informuojanti šalis informuoja apie garantijos gavimą, neteikdama jokių papilomų patvirtinimų ir / ar pačios įsipareigojimų garantijos gavėjo atžvilgiu / naudai; minėtų Taisyklių 2 straipsnyje išaiškinta, kad sąvoka autentiškas reiškia, jog šalis, kuriai dokumentas pateikiamas, gali nustatyti iš dokumentų matomą jo siuntėjo tapatybę bei tai, kad gauta informacija išliko vientisa ir nepakitusi (t. 2, b. l. 52). Trečia, apeliantė nei pirmosios, nei apeliacines instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra ir fakto teismas, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad atsakovas turėjo pagrindą abejoti tiek dėl Garantiją pateikiančio banko įgaliojimų apimties, tiek dėl dokumento formos (CPK 12, 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei teigia apeliantė, iš Garantijos bei jos vėlesnių pakeitimų matyti, kad šiuose dokumentuose aiškiame vienareikšmiškame, rišliame tekste nurodytas tiek jų siuntėjas bei jo autentifikavimo kodas, tiek operacijos identifikacinis numeris (t. 1, b. l. 29-33; 39-49). Ketvirta, tiek pranešime apie pirminę mokėjimo garantiją, tiek jos pakeitimuose siuntėjas ir garantas (Sberbank) nurodė prašantis, kad gavėjas (atsakovas AB SEB bankas) nieko neįsipareigodamas ir neprisiimdamas jokios atsakomybės, o tiktai autentifikavimo tikslais, persiųstų pranešimą ieškovei UAB ,,Plastima“ (t. 1, b. l. 35 (eilutė 77E ), t. 1, b. l. 39-49 (eilutės 77C)). Taigi ieškovė, kuri, kaip minėta, yra patyrusi verslininkė, turinti patirties tiek teisiniuose santykiuose su bankais, tiek pagal ilgalaikius verslo ryšius su Rusijos rinka (nutarties 25 punktas) – tik gavusi šiuos pranešimus suprato / galėjo ir turėjo suprasti, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą Bankui neteko ir jis neprisiėmė pareigos tikrinti pačios Garantijos turinio, jos teisingumo, išdavimo pagrindų ir aplinkybių bei kt. Penkta, kaip minėta, analogiška sąlyga numatyta taip pat ir URDG458 10 straipsnio c) punkte. Šešta, kaip matyti iš Sberbank ieškovei atsiųstų dokumentų turinio ir, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė Bankas, Garantija ieškovei buvo perduota būtent šio Rusijos banko pavedimu, kuriame šis bankas pats nurodė, kad atsakovui uždedama prievolė tik patikrinti jos autentiškumą URDG458 taisyklių nustatytose ir pirmiau paminėtose ribose. Septinta, bylos medžiaga rodo, kad atsakovas prisiėmė tik tokią prievolę, todėl šių jo veiksmų, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo traktuoti kaip Garantijos akceptavimą ir kt. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas paminėta, atmeta kaip nepagrįstus šiuos apeliantės skundo argumentus ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai bei išvados šiuo klausimu yra pagrįstos bei teisėtos (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad šalis faktiškai sieję paslaugų teikimo teisiniai santykiai apėmė ir atsakovės pareigą užtikrinti iš kitos kredito įstaigos gaunamos mokėjimo garantijos teisėtumą ne tik jos formos, bet ir turinio prasme. Pasisakydama šiuo klausimu teisėjų kolegija remiasi ne tik pirmiau šioje nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aktualiu teisiniu reguliavimu (žr. 38 punktą), bet taip pat aplinkybėmis / faktais apibūdinančiais ginčo šalių elgesį vykdant šią sutartį. Taigi atsakovės pranešimuose ieškovei apie gautą Garantiją bei jos pakeitimuose aiškiai nurodyta, kad komisinis mokestis (100 Lt) yra mokamas už pranešimą apie ieškovės naudai gautą garantiją, o Bankas tik patvirtina jos autentiškumą ir ją perduoda be jokių įsipareigojimų. Pažymėtina, kad pati ieškovė nagrinėjamoje byloje nekelia klausimo, jog nesuprato tokių dokumentų turinio ar Banko buvo suklaidinta. Tuo pat metu teismui ji nepateikė įrodymų, kad šalys būtų sutarusios kitaip, tai yra, jog atsakovė prisiėmė prievolę, be kita ko, patikrinti Garantijos turinį, jos teisėtumą, kad ieškovė būtų sumokėjusi pastarajai ir už šias paslaugas, ar, kad Bankas – finansinė institucija, kurio vienas iš veiklos tikslų yra pelno gavimas, būtų sutikusi šias paslaugas teikti neatlygintinai (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad, priešingai nei sprendė teismas, atsakovas, gavęs MT798 tipo pranešimą apie mokėjimo garantiją, vadovaudamasis FIN pranešimų siuntimo standartų 18.2.3. punktu bei SWIFT Bendrųjų sąlygų 4.6.6. punktu, privalėjo išsiųsti paklausimą Sberbank arba iš viso nepriimti šių dokumentų, o to nepadaręs pažeidė SWIFT sistemos reikalavimus. Teismas sprendžia, kad šiuo kausimu pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertino SWIFT nustatytų FIN pranešimų siuntimo standartų nuostatas, jog šie standartai skirtingoms bankinėms operacijoms numato tikslų pranešimo tipą, taigi SWIFT sistemos klientai privalo taikyti būtent tokį, tai yra konkrečiam atvejui nustatytą standartą; kad garantijos tipo pranešimams numatytas specialus tipas – MT760, pagal kurį yra siunčiamas bendrojo pobūdžio pranešimas, naudojamas, be kita ko, finansų įstaigų tarpusavio susirašinėjimui, susijusiam su garantijomis ir akredityvais; kad šis žinutės tipas gali būti naudojamas kaip vokas į jį patalpintai specifinei žinutei siųsti (nagrinėjamu atveju – Garantijai); kad voko viduje esanti konkreti standartizuota žinutė išsaugo savo techninius duomenis. Tuo pagrindu teismas teisingai konstatavo, kad faktas, jog Sberbank ieškovei atsiųsta garantija buvo patalpinta būtent į pirmiau minėtą SWIFT standartus atitinkantį voką, nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti SWIFT specialiųjų pranešimų siuntimo formos pažeidimų. Teisėjų kolegija čia papildomai pažymi tai, kad minėtose taisyklėse / standartuose nėra draudimo kredito įstaigoms naudoti MT798 kaip voką konkrečiai joje patalpintai žinutei (nagrinėjamu atveju – Garantijai) persiųsti, be to, pačiame ieškovės gautame pranešime buvo nurodytas būtent Garantijoms taikomas potipio kodas – 760 (t. 1, b. l. 29-32). Nors ieškovė, siekdama paneigti teismo išvadą, kad minėto tipo žinutė negalėjo būti laikoma tinkama ir priimta, teigia, jog pagal nusistovėjusią bankinę praktiką, jos papročius MT798 tipo pranešimų naudojimas garantijų siuntimui laikytinas netinkamu, tačiau, kaip minėta, galiojant nurodytam specialiajam teisiniam reglamentavimui ir ginčui aktualiuose Taisyklėse nesant draudimo siųsti Garantijas pasinaudojant MT798 žinute kaip voku, o taip pat nesant argumentų, kad pati ieškovė buvo nurodžiusi Bankui priimti tik kitu būdu Sberbank atsiųstus dokumentus, ar juos atsiuntus kitu būdu būtų akivaizdus šio banko darbuotojų sukčiavimo faktas, – teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės motyvus. Apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai, liudijantys kad dalis Lietuvoje veikiančių bankų nenaudoja tokio dokumentų siuntimo būdo (t. 7, b. l. 85-88), neįrodo šių standartų pažeidimo iš atsakovės pusės ir nesuteikia pagrindo nesutikti su teismo išvada skundžiamame sprendime (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ieškovės skundo teiginius, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovas kaip profesionalas nepažeidė įstatyminės pareigos (CK 6.38 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad atsakovui, bankininkystės srities profesionalui, taikomi griežtesni profesinio atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai vykdant savo veiklą. Tačiau, kaip konstatuota šioje nutartyje anksčiau, jos ieškininiame reikalavime nurodyti atsakovo atlikti veiksmai / neveikimas (MT798 tipo pranešimo priėmimas; garantijos autentifikavimas etc.) nesuteikia teisinio pagrindo juos vertinti kaip neteisėtus, o tuo pačiu neatitinkančius jo profesionalumui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad atsakovas, neįspėdamas apie galimas rizikas, susijusias su Rusijos Federacijos bankų išduodamomis garantijomis, pažeidė jam keliamus profesionalumo reikalavimus. Kaip minėta, atsakovas yra finansų įstaiga, kuri teikia teisės aktuose jai priskirtas ar sutartyse prisiimtas finansines paslaugas, tuo tarpu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pastarojo pareigą pačiam atlikti kliento ar, kitų bankų atliekamų veiksmų, pateikiamų dokumentų teisinį auditą, spręsti klausimą dėl kito banko darbuotojams suteiktų įgaliojimų teisėtumo etc. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad ne tik atsakovui, bet ir ieškovei, kaip juridiniam asmeniui ir patyrusiam verslininkui, keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010; kt.). Tuo labiau, kad ieškovė, kaip matyti iš pirmiau šioje nutartyje minėtos viešai prieinamos informacijos, pati deklaruoja turinti daugiau nei 20 m. verslo patirtį, palaikanti ryšius su Rusija bei kitomis NVS šalimis, taigi jai pačiai turėjo / galėjo būti žinoma šios šalies ir visos NSV rinkos specifika, teisinis reguliavimas ir galima rizika. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos ieškovės argumentus, atskirai pažymi, kad atsakovės su tripliku teismui pateiktas susirašinėjimas su ieškove patvirtina tai, jog, priešingai nei teigiama skunde, pats Bankas buvo pasiūlęs ieškovei pergarantuoti Sberbank išduotą Garantiją, tačiau ieškovė tokios paslaugos atsisakė (t. 6, b. l. 13-15). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas paminėta, sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti – šio neteisėti veiksmai, todėl, sutikdama su teismu, analizuoja ir nepasisako dėl skundo, atsiliepimo motyvų, susijusių su kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimu (CPK 185 straipsnis, CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis).

Dėl užsienio valstybės arbitražo teismo nustatytų faktų prejudicinės galios

Apeliantė taip pat nesutinka su teismu, kad nėra CPK 182 straipsnio 2 punkte numatytų pagrindų, kuriais vadovaujantis Maskvos arbitražinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendime nustatyti faktai, susiję su Banko veiksmais šiuose teisiniuose santykiuose (netinkamos formos pranešimas; SWIFT taisyklių pažeidimas; garantijos turinys) laikytini prejudiciniais nagrinėjamoje byloje. Ieškovė yra įsitikinusi, kad faktas, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-111/2014, pripažino ir leido vykdyti minėtą sprendimą, suponuoja išvadą, jog jame nustatytos aplinkybės laikytinos įrodytomis ir yra privalomos tiek bylos šalims, tiek teismui. Teisėjų kolegija sutinka tiek su bylą nagrinėjusiu pirmosios instancijos teismu, tiek su atsakovu, kad šiuo atveju aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, o prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės įgyja tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; jog pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, be to, įrodinėjamas faktas reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-695/2016; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008 ir kt.). Taigi nors, kaip teisingai skunde nurodė ieškovė, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi pripažino ir Lietuvos Respublikoje leido vykdyti Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą (t. 4, b. l. 32-38), tačiau laikantis kasacinio teismo išaiškinimų nagrinėjamoje byloje ieškovė gali būti atleista nuo minėtame sprendime konstatuotų aplinkybių įrodinėjimo tik konstatavus CPK 182 straipsnio 2 punkte išdėstytų sąlygų egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė šių sąlygų buvimo neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog Maskvos arbitražiniame teisme buvo nagrinėjamas šios bylos ieškovės UAB ,,Plastima“ ieškinys atsakovui Rusijos bankui Sberbank dėl skolos pagal garantiją priteisimo bei pastarojo priešieškinis dėl šios garantijos pripažinimo negaliojančia, – teisingai sprendė, kad šiame procesiniame sprendime konstatuoti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais šioje byloje. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo nesutikti su minėtomis teismo išvadomis (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei pareiškė 2014 m. vasario 19 d., o apie aplinkybes, sudarančias nagrinėjamos bylos faktinį pagrindą, ji turėjo ir galėjo sužinoti, gavusi 2010 m. vasario 2 d. paties Sberbank pranešimą apie Garantijos suklastojimą, sprendė, kad ieškovė praleido tiek CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų, tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų terminą ieškiniui pareikšti. Ieškovės nurodytų priežasčių – bylinėjimąsi su Sberbank Rusijos Federacijos teismuose, nelaikė reikšmingomis ir sudarančiomis pagrindą šį terminą atnaujinti. Apeliantė, nesutikdama su paminėtomis teismo išvadomis teigia, kad ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos buvo išaiškintos netinkamai (CK 1.125, 1.127 straipsniai), nes, priešingai nei sprendė teismas, iš 2010 m. vasario 2 d. Sberbank pranešimo turinio jai nebuvo aišku, kad šis bankas atsisako mokėti pagal Garantiją, nebuvo aiškūs asmenys, dėl kurių kaltės buvo išduota negaliojanti Garantija, todėl apie savo teisių pažeidimą ir jas pažaidusius asmenis jai tapo žinoma tik 2013 m., kuomet ši buvo pripažinta niekine ir konstatavus, jog būtent atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs ir išaiškinęs, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-701/2015; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek faktines bylos aplinkybes, tiek teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė momentą, nuo kurio ieškovei atsirado teisė į ieškinį, nes ši, būdama savo srities profesionale, turinti ilgametę verslo praktiką, turėjo ir galėjo suvokti, jog Sberbank 2010 m. vasario 2 d. pranešime nurodytos aplinkybės, kad: ,,Garantinis raštas Nr. 99/7978/09/078 yra suklastotas dokumentas ir mūsų bankas nėra prisiėmęs šio įsipareigojimo“, priešingai nei teigia apeliantė, atidžiam ir rūpestingam asmeniui aiškiai leido suprasti, jog Sberbank neketina vykdyti savo įsipareigojimų ir, kad dėl to ieškovei gali kilti neigiamų materialinių pasekmių. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, priešingai nei sprendė teismas, ieškovės nurodytos aplinkybės – bylinėjimasis su Sberbank Rusijos Federacijos teisme – laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam terminui atnaujinti. Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir nustačius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, tačiau teismui teisingai nustačius, jog neįrodytos sąlygos, kurioms esant turėtų / galėtų kiltų atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės patirtą žalą, ši aplinkybė nesutiekia pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 328 straipsnis). Apibendrinusi tai, kas išdėstyta pirmiau, kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad, atmesdamas ieškovės UAB ,,Plastima“ ieškininį reikalavimą, šis teismas priėmė iš esmės teisėtą, pagrįstą sprendimą, o šios ieškovės skundo motyvai nesuteikia pagrindo jį panaikinti (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 328 straipsnis). Todėl skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų tiek pastarosios apeliaciniame skunde, tiek atsakovo AB SEB banko atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą, apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak jos, kilęs ginčas sudėtingas tiek fakto, tiek teisės klausimais, todėl jis gali būti teisingai išnagrinėtas tik suteikus šalims galimybę žodžiu išdėstyti aktualias bylos aplinkybes, pateikti paaiškinimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013 etc.). Ieškovė šį prašymą iš esmės grindžia tuo, kad tik tokiu būdu bus galima nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištirti į bylą patiektus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, nes šalys savo argumentus aiškiai išdėstė byloje esančiuose išsamiuose procesiniuose dokumentuose, o paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Poreikio skirti bylos žodinį nagrinėjimą dėl keliamų teisinių klausimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl šis prašymas netenkintas, kaip nepagrįstas (CPK 185, 322 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Iš esmės atmetus apeliantės ieškovės UAB ,,Plastima“ apeliacinį skundą jos turėtos 4 546,13 Eur (3 119 Eur žyminis mokestis, 1 427,13 Eur už advokato teisinę pagalbą) bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė AB SEB bankas įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.