- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- e2-1036-464/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00526-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Šiaulių bankui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankui dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti jam iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių banko:
1.1. 83 959,50 Eur (290 000 Lt) prarastas investicijas į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „NBG grupė“ bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2005 m. gruodžio 13 d.;
1.2. 87 784,40 Eur nuostolių, patirtų atsakovei nesąžiningai ir apgaule įgijus, o vėliau neteisėtai į apyvartą paleidus vekselį, siekiant gauti 2007 m. liepos 3 d. notaro vykdomąjį įrašą, atlyginimą;
1.3. negautus dividendus už 2007–2021 metus: 23 169,60 Eur (80 000 Lt) dividendus už 2007 m. bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2008 m. gegužės 1 d.; 34 754,40 Eur (120 000 Lt) dividendus už 2008 m. bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2009 m. gegužės 1 d.; 40 546,80 Eur (140 000 Lt) dividendus už 2009 m. bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2010 m. gegužės 1 d.; už 2010–2021 metus – po 32 823,60 Eur už kiekvienus metus bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2011 m. gegužės 1 d.;
1.4. 33 668,33 Eur negautą darbo užmokestį nuo 2007 m. birželio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2010 m. sausio 1 d;
1.5. po 17 377,20 Eur (60 000 Lt) darbo užmokestį už kiekvienus metu nuo 2010 m. iki 2021 m. bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 1 d.;
1.6. 138 990,73 Eur žalos, patirtos dėl grynojo turto vertės prieaugio, atlyginimą bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 1 d.;
1.7. 19 354,56 Eur žalos, patirtos iki 2018 m. gruodžio 31 d., laidavus už UAB ,,NBG grupė“, atlyginimą bei po 724,05 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos;
1.8. bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 10 Eur žyminį mokestį, o nuo likusios dalies šio mokesčio sumokėjimo prašė jį atleisti. Teismas atmetė ieškovo prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė jam 10 kalendorinių dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti už ieškinį likusią 7 287,50 Eur žyminio mokesčio dalį.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-587-553/2022 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartį pakeitė ir ieškovo prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo patenkino iš dalies – atleido ieškovą nuo 6 270 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo bei įpareigojo iki nutartyje nustatyto termino sumokėti likusią jo dalį – 1 000 Eur.
Šalies argumentai
4. Ieškovas kartu su patikslintu ieškiniu pateikė įrodymus apie 100 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, prašydamas sumažinti Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 21 d. nutartimi nustatytą mokėtino žyminio mokesčio dydį iki 900 Eur arba jo mokėjimą atidėti.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo sumažinti mokėtiną žyminį mokestį arba atidėti terminą jam sumokėti, pripažino ieškinį nepaduotu ir grąžino jį ieškovui.
6. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-965-790/2022 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, kitą nutarties dalį panaikino ir, be kita ko, patenkino ieškovo prašymą ir iki tol, kol byloje bus priimtas sprendimas, atidėjo 900 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą.
7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 900 Eur žyminį mokestį, kurio mokėjimas buvo atidėtas. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovo atsakovei 760 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Ieškovas D. S. 2023 m. rugsėjo 19 d. ir 2023 m. spalio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymais atleisti jį nuo 900 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo. Nurodė, kad jokio turto neturi, jo finansinė padėtis yra sunki, lėšos, esančios banko sąskaitose, yra areštuotos, leidžiant disponuoti tik 700 Eur per mėn. gaunamo darbo užmokesčio dalimi. Gaunamo darbo užmokesčio pakanka tik vaistams ir būtinosioms gyvenimo išlaidoms. Tai, kad ieškovo turtinė padėtis nėra gera, patvirtina ir faktas, kad jam apeliacinės instancijos teisme buvo suteikta antrinė teisinė pagalba bei priimtas sprendimas atleisti jį nuo viso žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovo D. S. prašymą patenkino iš dalies: atleido ieškovą nuo 450 Eur žyminio mokesčio, priteisto 2023 m. kovo 28 d. sprendimu, mokėjimo; panaikino 2023 m. spalio 2 d. išduotą vykdomąjį raštą valstybės naudai dėl 900 Eur išieškojimo; pripažino nevieša bylos medžiaga pašymo priedus Nr. 10–13, 16–18, 20–28, 30.
10. Iš ieškovo su prašymu pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad jis neturi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nuo 2022 m. birželio mėn. dirba ir gauna darbo užmokestį, kas mėnesį disponuoja pajamomis, kurių dydis, atlikus būtinus išskaitymus (mokesčiai, vykdomosios bylos), sudaro apie 700 Eur. Iš ieškovo pateiktos metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti ir banko sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovo pajamos kas mėnesį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2023 gegužės mėn. dėl nedarbingumo svyravo nuo 295,29 Eur iki 853,08 Eur, o nuo 2023 m. gegužės iki 2023 m. rugpjūčio mėn. jo pajamas sudarė reguliariai mokamas 700,68 Eur darbo užmokestis.
11. Teismas visų pirma atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovui buvo užtikrinta teisė į teisminę gynybą, kadangi jis buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusios dalies sumokėjimas jam buvo atidėtas iki sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo. Sprendžiant šiuos procesinius klausimus, ieškovo turtinė padėtis jau buvo žinoma. Kita vertus, žyminio mokesčio išlaidas lėmė paties ieškovo veiksmai jam kreipiantis į teismą su ieškiniu. Asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdus, privalo prisiimti atsakomybę dėl įstatyme iš anksto nustatyto dydžio išlaidų atsiradimo. Taigi, tiek inicijuodamas teisminį procesą, tiek vėliau jį tęsdamas ieškovas turėjo įvertinti reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, savo finansinę būklę ir, atitinkamai, prognozuoti proceso baigtį. Tačiau ieškovas, kuris nuo 2022 m. birželio mėnesio gavo su darbo teisiniais santykiais susijusias pajamas, nesiėmė veiksmų lėšoms, skirtoms sumokėti atidėtą žyminio mokesčio dalį, sukaupti.
12. Ir nors ieškovo turtinė padėtis nuo ieškinio pareiškimo ir priėmimo teisme dienos dėl jo sveikatos pablogėjo, nes dalis gaunamų pajamų galėjo būti išleidžiama gydymui, visgi, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pusantrų metų besitęsusį ieškovo teikiamų procesinių dokumentų nagrinėjimą nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas buvo finansiškai nepajėgus sukaupti bent dalies jam atidėto žyminio mokesčio sumos. Juo labiau kad ieškovas siekia būti visiškai atleistas nuo jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, bet neieško būdų, kaip įvykdyti teismo sprendimą (pvz., neteikia prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo).
13. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir tokius prašymo argumentus, kad atleidimą nuo viso priteisto žyminio mokesčio dalies lemia ieškovui teikiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos faktas. Iš byloje esančio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. balandžio 3 d. sprendimo teismas nustatė, kad ieškovas buvo visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme mokėjimo. Tačiau vien tai, kad ieškovui vis dar teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba savaime nesuponuoja išvados, kad dėl šios priežasties iš ieškovo negali būti vykdomas žyminio mokesčio, priteisto už bylinėjimąsi pirmosios instancijos teisme, išieškojimas.
14. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra darbingo amžiaus, dirbantis, reguliarias pajamas gaunantis asmuo, kuris dalį jų skiria gydymui, o tokios aplinkybės neteikia pagrindo atleisti ieškovą nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo. Teiginiai, kad ieškovui prireiks net keleto mėnesių darbo užmokestį skirti priteisto žyminio mokesčio sumokėjimui, savaime nereiškia, kad ieškovas dėl objektyvių aplinkybių negali įvykdyti teismo sprendimo ir turi būti atleistas nuo beveik visų išlaidų valstybei sumokėjimo.
15. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie ieškovo turtinę padėtį sudaro pagrindą sutikti su jo pozicija, kad šiuo metu dėl buvusių sveikatos problemų ieškovas vis dar patiria finansinius sunkumus, kurie gali neigiamai paveikti jo galimybę sumokėti visą iš jo priteistą 900 Eur žyminį mokestį, todėl yra pagrindas lengvinti ieškovo padėtį. Todėl teismas atleido ieškovą nuo pusės priteisto žyminio mokesčio, t. y. 450 Eur, sumokėjimo valstybei.
III. Atskirojo skundo argumentai
16. Ieškovas D. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria jo prašymo dalis buvo atmesta, ir klausimą išspręsti iš esmės – atleisti jį nuo visų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo, priimti naujus rašytinius įrodymus ir pripažinti jų dalį nevieša bylos medžiaga. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismas prašymą ir jame išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo turtine padėtimi, gaunamu darbo užmokesčiu, būtinomis gydymo išlaidomis, turėjo vertinti analogiškai kaip ir sprendžiant atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo klausimą.
16.2. Prejudicinėmis turėjo būti pripažintos kitose civilinėse bylose nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kad ieškovo turtinė padėtis yra bloga, todėl jis atleistinas ir nuo bylinėjimo išlaidų dalies, kurios nepadengia valstybės garantuojama teisinė pagalba, mokėjimo.
16.3. Ieškovo turtinė padėtis ateityje tik blogės, kadangi 2024 m. balandžio 1 d. baigiasi jo kadencija (duomenys neskelbtini), jo sveikata ir toliau blogėja, todėl didėja gydymo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
17. Apeliantas D. S. kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus – 2023 m. rugsėjo 26 d. metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti, 2023 m. rugpjūčio 24 d. – spalio 9 d. kasos kvitus, patvirtinančius patirtas išlaidas vitaminams, vaistams ir medicininėms paslaugoms įgyti, išrašą iš Luminor Bank AS esančios apelianto banko sąskaitos, medicininių dokumentų išrašus iš esveikatos.lt duomenų bazės. Apeliantas prašė šiuos įrodymus priimti, kadangi jie negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl objektyvių, nuo apelianto nepriklausiusių aplinkybių – jam tik 2023 m. spalio 11 d. tapo žinoma, kad jo prašymą pirmosios instancijos teismas ketina spręsti 2023 m. spalio 12 d. Visus įrodymus, išskyrus išrašą iš jo banko sąskaitos, apeliantas prašo pripažinti nevieša bylos medžiaga.
18. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, siekiant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme, būtina pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (ar įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo pateikimą ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.
19. Apelianto įvardyta aplinkybė, kad apie prašymo nagrinėjimo laiką pirmosios instancijos teisme jam tapo žinoma tik teismo posėdžio išvakarėse, negali būti priskiriama prie objektyviai egzistavusių kliūčių pateikti visus reikiamus įrodymus kartu su prašymu ir nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį. CPK 96 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta prašymo dėl atleidimo nuo dalies priteistų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei pateikimo tvarka, jo turinys ir forma, atkreipiant dėmesį ir į tokį prašymą pateikusio asmens pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius šio prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima nustatyti prašymą pateikusio asmens turtinę padėtį bei vertinti jo galėjimą įvykdyti teismo sprendimą, privalu būtent pirmosios instancijos teismui kartu su atitinkamu prašymu.
20. Akivaizdu, kad skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ar pagrįstumo įvertinimo, o būtent tokia ir yra apeliacijos paskirtis, negalėtų lemti duomenys (įrodymai), kurių pirmosios instancijos teismas nematė ir nevertino. Todėl pridėtus prie atskirojo skundo įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti. Prašymas dėl pateiktų įrodymų pripažinimo nevieša bylos medžiaga, tų įrodymų nepriėmus, nėra aktualus ir nesprendžiamas.
Dėl atleidimo nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei prielaidų
21. Asmens teisės kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų išieškojimo valstybei realizavimo prielaidos, tokio prašymo nagrinėjimo tvarka ir atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo sąlygos yra įtvirtinti CPK 96 straipsnio 7 dalyje. Šioje teisės normoje yra nustatyta kelių vertinamųjų kriterijų sutaptis, kurią būtina identifikuoti sprendžiant dėl asmens tokio pobūdžio prašymo pagrįstumo. Kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Šis prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Tačiau teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas.
22. Lietuvos apeliacinio teismo CPK 96 straipsnio 7 dalies taikymo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visuomenės solidarumo principą, išplėtė atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo valstybei instituto taikymo ribas. Pagal šį teisinį reglamentavimą fiziniams asmenims yra suteikta teisė prašyti atleisti juos nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei ir baigiamojoje civilinio proceso stadijoje, t. y. teismas gali iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį. Pastarąjį sudaro viso bylos nagrinėjimo (proceso) metu į valstybės biudžetą iš fizinio asmens – bylos šalies, priteistos bylinėjimosi išlaidos, kaip jos apibrėžtos CPK 79 straipsnio 1 dalyje. Tam, kad teismas galėtų taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lengvatą, numatytą CPK 96 straipsnio 7 dalyje, to prašantis fizinis asmuo turi pagrįsti vieną iš prieš tai minėtų alternatyvių aplinkybių: objektyvų negalėjimą sumokėti bylinėjimosi išlaidų ir (arba) tiesioginį priežastinį ryšį tarp bylinėjimosi išlaidų išieškojimo ir esminio fizinio asmens ar jo šeimos turtinės padėties pablogėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-909-117/2015; 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017, 57 punktas).
23. Vadinasi, tik nustačius bent vieną nurodyta aplinkybę – objektyvias priežastis, dėl kurių negalimas išieškojimas, arba subjektyvias priežastis, patvirtinančias, kad priverstinis bylinėjimosi išlaidų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį – prašymas galėtų būti patenkintas. Tinkamas šalies procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu yra papildoma sąlyga, kuri vertintina nustačius bent vienos iš pirmiau minėtų aplinkybių buvimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-508-236/2017; 2023 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-597-464/2023).
24. Taigi, atleidimo nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei institutas yra numatytas konkrečioje CPK normoje ir aiškiai sureguliuotas. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto prašymą, pagal analogiją turėjo taikyti CPK 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą visiškai kitą atleidimo nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo procesinį institutą, stokoja pagrįstumo. Įstatymo analogija galima tik tuo atveju, jeigu nėra teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuoja konkretų procesinį santykį (CPK 3 straipsnio 7 dalis), o šiuo atveju tokia norma, t. y. CPK 96 straipsnio 7 dalis, egzistuoja. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė bei vertino būtent joje aptartas aplinkybes, kurioms esant asmuo galėtų būti atleistas nuo valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
25. Aiškiai nepagrįstais pripažintini ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad kitose apelianto nurodytose civilinėse bylose jau nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su jo turtinės padėties įvertinimu, negalėjimu sumokėti tose bylose nustatyto dydžio žyminį mokestį, laikytinos prejudicinėmis nagrinėjamai bylai. Fakto prejudicialumas kartu reiškia ir draudimą jį ginčyti arba iš naujo nustatinėti naujojoje byloje (CPK 182 straipsnis). Tačiau atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo institutas yra tik procesinė priemonė, padedanti geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet tai nėra materialiojo teisinio pobūdžio gynybos priemonė. Todėl procesinių faktų konstatavimas kitose bylose neturi prejudicinės reikšmės, nes tokią reikšmę įgyja tik materialiųjų teisinių faktų konstatavimas. Priešingai nei teigia apeliantas, tai, kad kitose bylose buvo pasisakyta dėl apelianto turtinės padėties, nesudaro kliūčių nei iš naujo pateikti tokio pobūdžio prašymą, nei jį išnagrinėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto turtinę padėtį bei jo procesinius veiksmus, nagrinėjant būtent šią bylą, vertino pagal nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus.
26. Apelianto atskirojo skundo teiginiai, kad apelianto pajamos ateityje tik mažės, nes 2024 m. balandžio 1 d. baigiasi jo paskyrimo į (duomenys neskelbtini) terminas, o tai yra vienintelis jo pajamų šaltinis, kad jo medicininės išlaidos nuolat didėja, kitokio apelianto turtinės padėties vertinimo, nei yra atlikęs pirmosios instancijos teismas, taip pat nelemia.
27. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų. Papildomai pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį už teisme atliekamus procesinius veiksmus, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų. Žyminio mokesčio institutu yra siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio). Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančių duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad apeliantas, kaip ieškovas ir (ar) pareiškėjas, vien nuo 2020 metų iki šio atskirojo skundo nagrinėjimo dienos yra inicijavęs net 85 civilinius procesus, kreipdamasis tiek su ieškiniais, tiek ir prašymais atnaujinti procesą išnagrinėtose bylose, tiek ir skųsdamas išieškojimą jo atžvilgiu vykdančių antstolių veiksmus, ir beveik visi jo ieškiniai, prašymai ar skundai yra atmesti.
28. Būtent toks nuolatinis, tendencingas procesinis elgesys, apeliantui kreipiantis į teismus su nepagrįstais procesiniais reikalavimais, sudaro pagrindą padaryti dar ir tokią išvadą, kad jis visiškai neatsakingai naudojasi teise į teisminę gynybą. Todėl apeliantas turi prisiimti ir tokių savo procesinių veiksmų neigiamus padarinius, t. y. sumokėti bent nedidelę dalį, t. y. 450 Eur iš mokėtinos iš viso 7 298 Eur sumos, už ieškinį, kurį teismai taip pat yra pripažinę nepagrįstu, mokėtino žyminio mokesčio. Apelianto nesąžiningumą ir nenorą prisiimti atsakomybės už nepagrįstai inicijuotą teisminį ginčą, patvirtina net ir jo siekis būti atleistam nuo visos iš jo priteistos 900 Eur žyminio mokesčio sumos, nors įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs galimybę atleisti asmenį ne nuo visų priteistų iš jo valstybei bylinėjimosi išlaidų, o tik nuo jų dalies (CPK 96 straipsnio 7 dalis).
29. Nėra jokios abejonės, kad apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas proceso dalyvis, kuriam 900 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas dar Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartimi, turėjo pakankamai laiko iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo ir jo priverstinio vykdymo pradžios sukaupti 450 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai apelianto neatleido.
30. Apibendrinant tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad sąlygos teismo nutartimi atleisti apeliantą nuo visos iš jo priteistos žyminio mokesčio sumos už išnagrinėtą ir nepatenkintą ieškinį nesusiklostė, taigi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi šis procesinis klausimas yra išspręstas teisingai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.