Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5588-661/2015 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui D. B., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. P., R. D., V. I., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties matyti, kad ieškovas sutiko atidėti skolininkų (trečiųjų asmenų) skolos grąžinimo terminą iki 2011 m. liepos 1 d. ir išdėstė skolos grąžinimą. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad tretieji asmenys skolą (įskaitant ir delspinigius), kurią 2011 m. sausio 14 d. sudarė 85 554 Eur, įsipareigojo sumokėti dalimis, pirmąją įmoką sumokant 2011 m. liepos 1 d., paskutinę – 2014 m. liepos 1 d. Taigi kiekvieno iš trečiųjų asmenų įsiskolinimas pagal sutartį sudaro 85 554 Eur (įskaitant delspinigius). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje nurodė, kad atsižvelgiant į paskutinę įmokos mokėjimo datą, sprendžia, kad nutarties priėmimo dieną visas taikos sutartyje nurodytas sumas tretieji asmenys jau turėjo būti sumokėję. Tai, kad šias sumas tretieji asmenys yra sumokėję (iš viso 256 662 Eur), neneigė ir ieškovas. Taigi visa paskolos suma yra grąžinta ir priteista ieškovui M. K., todėl Vilniaus apygardos teismo skundžiamu sprendimu priteista 52 843,78 Eur skolos suma yra nepagrįsta. Ieškovas šioje byloje neturi jokios reikalavimo teisės pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartimi suteiktą paskolą, nes visas lėšas yra atgavęs (513 000 Eur – 300 000 Eur – 63 000 Eur – 256 662 Eur = -106 662 Eur). Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartį bei solidarią atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-35-186/2015 konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad prievolė pagal paskolos sutartį yra solidari, solidarioji atsakovo pareiga pagal paskolos sutartį galioja tik likusiai neįvykdytai jos daliai. Ieškovas objektyviai negali gauti daugiau nei jam bendraskoliai solidariai yra skolingi pagal sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. vasario 1 d. nutartimi patvirtino ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytą taikos sutartį dėl įsipareigojimų, kilusių iš 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutarties Nr. 01/09, vykdymo. Ieškovas yra patvirtinęs, kad iš trečiųjų asmenų yra atgavęs 256 662 Eur sumą, tačiau šiuo metu nurodo, kad yra atgavęs ne visą sumą. Tretieji asmenys yra pateikę paaiškinimus, kad iš viso yra grąžinę 103 454,74 Eur sumą. Likusi suma priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi ir yra negrąžinta būtent dėl paties ieškovo neveikimo. Ši nutartis nebuvo apskųsta. Tai kad ieškovas M. K. neatliko vykdymo veiksmų prieš trečiuosius asmenis, apelianto vertinimu, nesuteikia ieškovui teisės prisiteisti jau teismo nutartimi priteistų pagal tą pačią paskolos sutartį pinigų sumos. Dėl palūkanų ir delspinigių. Nors ieškovas M. K. nurodo, kad jis turėtų atgauti daugiau paskolos nei paskolino, nes paskolos sutartyje ieškovas nustatė palūkanas už paskolos naudojimąsi bei delspinigius, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas atgavo žymiai daugiau paskolos kartu su palūkanomis ir delspinigiais. Pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį Nr. 01/09 suteikta paskola 513 000 Eur sumai. Pagal sutarties 2.1 punktą paskolos gavėjai įsipareigoja mokėti 15,9 proc. dydžio metines palūkanas. Įvertinus grąžintą paskolos sumą, palūkanos sudaro 8 219,28 Eur. Kadangi ieškovas turi teisę į delspinigius, o delspinigiai skaičiuojami nuo 2010 m. balandžio 16 d. buvusios atsakovo įsiskolinimo sumos už 180 dienų, tai bendra delspinigių suma 2010 m. balandžio 16 d. buvo 210 501,07 Eur x 0,04/100 x 180 d. = 15 156,07 Eur delspinigių. Viso bendra negrąžinta visų paskolos gavėjų skolos suma yra 225 657,14 Eur. Taigi visa paskolos suma ir dar daugiau yra grąžinta ir priteista ieškovui M. K. pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4477-466/2011, pagal kurią iš trečiųjų asmenų buvo priteista 256 662 Eur skola ieškovui pagal tą pačią 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo skundžiamu sprendimu atsakovui priteista 52 843,78 Eur skola ir 3 804,74 Eur delspinigių suma yra nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl pinigų pagal paskolos sutartį grąžinimo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovas D. B. bei tretieji asmenys R. P., V. I., R. D., kaip solidarūs paskolos gavėjai, 2009 m. gegužės 13 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 01/09, pagal kurią kiekvienam iš solidarių paskolos gavėjų buvo suteikta 128 250 Eur, iš viso 513 000 Eur, paskola. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui M. K. iš atsakovo D. B. 182 459 Lt skolos, 13 137 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 8 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 4 912 Lt žyminio mokesčio, valstybei iš atsakovo D. B. priteisė 61,98 Lt pašto išlaidų. Atsakovas D. B. su šiuo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal ieškovo M. K. ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui D. B. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pinigai pagal ginčo paskolos sutartį apeliantui (atsakovui) D. B. buvo perduoti, tačiau nutarė bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl likusios skolos dydžio ir nurodė, jog bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme turi būti aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kokia apimtimi yra įvykdyta solidarioji skolininkų prievolė pagal paskolos sutartį, kokia yra likusi bendra neįvykdyta solidariosios prievolės suma. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti ieškovui 52 843,78 Eur dydžio skolą ir nesumokėjo 3 804,74 Eur dydžio palūkanų. Apeliantas nagrinėjamu atveju teigia, kad ieškovui jau yra grąžintos ir (ar) priteistos netgi didesnės pinigų sumos nei nurodyta paskolos sutartyje, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į apeliantą.

Vienas iš paskolos gavėjo prievolių pagal paskolos sutartį pasibaigimo būdų yra pareigos grąžinti paskolos dalyką įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

CK 6.873 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). CK 6.65 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69-690/2016).

Apeliantas, aplinkybę, kad ieškovui paskola grąžinta, įrodinėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4477-466/2011 patvirtinta taikos sutartimi, kuria tretieji asmenys įsipareigojo ieškovui grąžinti pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį gautas paskolas, kiekvienas po 85 554 Eur. Apeliantas skaičiuoja, kad keturiems bendraskoliams buvo suteikta bendra 513 000 Eur paskola, dalis paskolos buvo grąžinta realizavus „Vladimex“ įkeistą nekilnojamąjį turtą (300 000 Eur), dalis – kilnojamąjį turtą (63 000 Eur), be to, 256 662 Eur ieškovui priteista pagal minėtą taikos sutartį, t. y. ieškovas yra atgavęs netgi 106 662 Eur daugiau nei paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma. Apeliantas nurodo, kad ieškovas neturi jokios reikalavimo teisės į apeliantą, nes paskolos gavėjai įsipareigojo atsakyti solidariai, o ieškovas šiuo metu jau yra atgavęs žymiai daugiau (skaičiuojant skolą kartu su palūkanomis ir delspinigiais). Ieškovas su tokia apelianto pozicija nesutinka, teigia, kad visa skola jam nėra grąžinta.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės keliama įrodymų pakankamumo problema teigiant, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad paskola buvo grąžinta.

Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę, jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl fakto gali išlikti, tačiau įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese yra grindžiama tikimybių pusiausvyros taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ginčo šalių nurodyti duomenys patvirtina tas aplinkybes, kurias jos dėsto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-69-690/2016; ir kt.).

Byloje esanti 2009 m. gegužės 13 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. 01-09 patvirtina, kad ieškovas atsakovui D. B. ir tretiesiems asmenis R. P., V. I. ir R. D. suteikė 513 000 Eur (kiekvienam po 128 250 Eur) paskolą su 15,9 procentų dydžio metinėmis palūkanomis ir 0,04 procento delspinigiais už kiekvieną uždelstą dieną, nustatant, jog kiekvienas paskolos gavėjas įsipareigoja suteiktą paskolą grąžinti iki 2010 m. balandžio 15 d. (Sutarties 1 str., 2 str. 1 d., 3 str., t. 3, b. l. 146-151). Šalys taip pat susitarė, jog paskolos gavėjų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymą užtikrina bendrovei „OOO Vladimex“ (toliau – RAB „Vladimeks“), registruotai Rusijos Federacijoje, nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo pastato ir žemės sklypo, esančių Stancionaja 38, Jurevec rajone, Vladimiro mieste, Rusijos Federacijoje, hipoteka pagal 2009 m. gegužės 14 d. hipotekos sutartį (Sutarties 8 str. 1 d.). Paskolos gavėjams nevykdant įsipareigojimo mokėti paskolos sutartyje numatytų palūkanų, 2009 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal paskolos sutartį įkeistas RAB „Vladimeks“ priklausantis negyvenamasis pastatas, žemės sklypas, esantys Vladimiro srityje, Vladimire, Jurjevieco mikrorajone, Stancionnaja g. 38, buvo parduoti A. G. už 13 200 000 rublių (t. 1, b. l. 172-176, t. 4, b. l. 149-156). Taip pat 2010 m. sausio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi RAB „Vladimeks“ paskolos sutarties įsipareigojimų užtikrinimui ieškovui paliko kilnojamąjį turtą, kurį šalys įvertino 63 000 Eur suma (t. 2, b. l. 33-35) ir kurį ieškovas 2010 m. sausio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė A. G. už 63 000 Eur sumą (t. 1. b. l. 179-181; t. 4, b. l. 157-161). 2011 m. sausio 14 d. taikos sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo nutartimi 2011 m. vasario 1 d., yra aptartas tik 2009 m. gruodžio 24 d. dalies skolos grąžinimas, t. y. kad tretieji asmenys kreditoriui grąžino 202 500 Eur arba kiekvienas po 67 500 Eur. Iš byloje pateikto sąskaitos išrašų matyti, kad R. D. ieškovui sumokėjo 10 229,04 Eur, o R. P. - 7 671,70 Eur (t. 10, b. l. 206-212).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad RAB „Vladimex“ nekilnojamas ir kilnojamas turtas buvo realizuotas už 270 000 Eur. Aplinkybę, kad turtas buvo parduotas ne už 363 000 Eur, o už 270 000 Eur sumą, teismas konstatavo, remdamasis ieškovo paaiškinimais, nors dar patikslintame ieškinyje ieškovas teigė, kad atsakovas grąžino 75 000 Eur (bendra nekilnojamojo įkeisto turto vertė – 300 000 Eur) bei 15 750 Eur (bendra kilnojamojo turto vertė – 63 000 Eur) (t. 2, b. l. 1-5). Kitų įrodymų (be ieškovo paaiškinimų), pagrindžiančių, jog RAB „Vladimex“ turtas buvo parduotas už 270 000 Eur sumą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė. Pažymėtina, kad atsakovo pozicija bylos nagrinėjimo metu nesikeitė – atsakovas teigia, kad turtas buvo realizuotas už 363 000 Eur.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje nurodė, kad būtina nustatyti, kokia apimtimi iš tikrųjų yra sumažėjusi solidarioji skolininkų prievolė ieškovui. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad šalių argumentai, kokia apimtimi sumažėjo solidarioji skolininko prievolė pardavus RAB „Vladimex“ turtą, skiriasi. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad RAB „Vladimex“ turtas buvo realizuotas už 270 000 Eur ir kad šia apimtimi sumažėjo solidarioji skolininkų prievolė grąžinti 513 000 Eur skolą, nenurodant, kokiais rašytiniais įrodymais remiantis buvo padaryta tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei sprendimo turiniui keliamus reikalavimus. Taigi teismas, sutikdamas su ieškovo argumentu, kad skolininkų prievolė pardavus RAB „Vladimex“ sumažėjo ne 363 000 Eur, o 270 000 Eur, turėjo pareigą nurodyti, kokiais rašytiniais įrodymais remiantis daro tokią išvadą (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ieškovas pirmosios instancijos teisme rašytiniuose paaiškinimuose teigia, jog tretieji asmenys taikos sutartyje išdėstytais mokėjimais sutiko dengti savo įsiskolinimą ir prisiėmė ieškovo patirtus nuostolius dėl RAB „Vladimex“ realizuoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o pirmosios instancijos teismas su šiais ieškovo argumentais skundžiamame sprendime sutiko, tačiau ieškovo ir trečiųjų asmenų 2011 m. sausio 14 d. taikos sutartyje, kuri patvirtinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi, nėra jokios nuostatos apie ieškovo patirtus nuostolius dėl turto pardavimo, juolab, jų piniginės išraiškos. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog RAB „Vladimex“ turtas buvo realizuotas už 270 000 Eur, nėra pakankamai pagrįsta bei esant šalių ginčui dėl ieškovo gautos pinigų sumos pardavus RAB „Vladimex“ turtą, siekiant nustatyti atsakovo prievolės apimtį pagal paskolos sutartį, nagrinėjamu atveju išreikalautini duomenys apie ieškovo gautą pinigų sumą realizavus RAB „Vladimex“ turtą. Taip pat pažymėtina, ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje nurodė, kad būtina įvertinti duomenis apie taikos sutarties įvykdymą. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų duomenų matyti, jog trečiasis asmuo V. I. įvykdė prievolę sumokėti taikos sutartyje nurodytą 85 554 Eur sumą, o tretieji asmenys R. D. ir R. P. sumokėjo tik dalį taikos sutartyje nurodytų sumų. Tretieji asmenys tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą pripažino, kad jie nėra sumokėję visų taikos sutartyje nurodytų sumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikos sutartyje nurodytą paskutinė įmokos mokėjimo data – 2014 m. liepos 1 d., tačiau byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti apeliacinio skundo argumentus, jog priverstinis skolos išieškojimas iš trečiųjų asmenų R. D. ir R. P. nėra pradėtas. Pažymėtina, kad aplinkybės apie galimą priverstinį skolos išieškojimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos ir vertinamos, nors jos turi esminės reikšmės solidariosios prievolės apimčiai. Nagrinėjamoje byloje nepakanka duomenų patvirtinti ar paneigti atsakovo argumentą, kad paskola buvo grąžinta.

Kaip Lietuvos apeliacinis teismas minėjo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje, nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ir fakto klausimus, tačiau tokiu, kaip šis, atveju, dėl pirmiau nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl naujų įrodymų pareikalavimo ir ištyrimo, nėra tikslinga šias aplinkybes nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kadangi byla būtų nagrinėjama naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą – bei apribotų šalių teisę į apeliaciją. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme turi būti aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kokia apimtimi yra įvykdyta solidarioji skolininkų prievolė pagal paskolos sutartį, kokia yra likusi bendra neįvykdyta solidariosios prievolės suma. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal ieškovo M. K. ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui D. B. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.