Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Atsakovas D. B. atskiroje byloje pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti nesudaryta ir negaliojančia (tariamu sandoriu) 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutarties Nr. 01/09, sudarytos tarp M. K., kaip paskolos gavėjo, ir R. P., V. I., R. D. ir D. B., kaip paskolos gavėjų, dalį, kuria D. B. buvo tariamai suteikta 128 250 Eur paskola. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinės bylos buvo sujungtos (III t., b. l. 181-182).

Tiek apeliantas, tiek jo atstovė pateikė prašymus atidėti teismo posėdį dėl apelianto ligos, pridėjo įrodymus, patvirtinančius ligos faktą, tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir teismo posėdžio neatidėjo. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, tiek apeliantas, tiek jo atstovė aktyviai domėjosi bylos eiga, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, todėl teismas, priimdamas sprendimą nedalyvaujant nei atsakovui (apeliantui), nei jo atstovui, pažeidė teisę į žodinį procesą, proceso šalių lygiateisiškumo ir teismų bei teisėjų nešališkumo principą. Ieškovas neprašė priimti sprendimo už akių, prašė bylos atidėjimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, todėl teismas negalėjo bylos išnagrinėti iš esmės. Apeliantas niekada nesiekė sudaryti 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutarties Nr. 01/09 ir lėšos pagal šią paskolos sutartį jam nebuvo perduotos. Teismas nepagrįstai nevertino buvusios apelianto sutuoktinės paaiškinimų dėl pinigų perdavimo faktinių aplinkybių dėl jos galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Apelianto ir L. B. santuoka buvo nutraukta Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu, kuriame nurodyta, kad šalys jau kuris laikas nevedė bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. L. B. dalyvavo ieškovo ir apelianto pokalbyje, matė, kad jokie pinigai nebuvo perduoti. Teismas nepagrįstai nevertino ir A. B. parodymų, kuris nurodė, jog buvo sudaryta fiktyvi paskolos sutartis, kurios tikslas – įkeisti juridinio asmens turtą. Ieškovo veiksmai patvirtina jo nesąžiningą elgesį. Teikdamas ieškinį jis sąmoningai nutylėjo, kad iš juridinio asmens kilnojamojo turto įkeitimo ir jo perleidimo gavo 63 000 Eur ir padengė dalį paskolos turtu. Tik po to, kai atsakovas pateikė į bylą tai patvirtinančius duomenis, ieškovas sumažino ieškinio sumą. Pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį paskolos gavėjai paskolos davėjui atsako solidariai. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią tretieji asmenys įsipareigojo ieškovui M. K. grąžinti 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartimi gautas paskolas (kiekvienas po 85 554 Eur). Įvertinus priteistas sumas, taip pat sumas, kurios buvo grąžintos ieškovui realizavus juridinio asmens turtą, darytina išvada, kad ieškovas yra atgavęs netgi daugiau, nei buvo paskolinęs keturiems bendraskoliams. Tai reiškia, kad ieškovas šioje byloje neturi jokios reikalavimo teisės pagal neva 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartimi suteiktą paskolą. Nei ieškovas, nei jam neva tai paskolinę lėšas asmenys nedeklaravo paskolintų ir negrąžintų lėšų, kaip tą nustato Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ši aplinkybė patvirtina, kad paskolos nebuvo suteiktos. Be to, nepatvirtinta ir aplinkybė, kad ieškovas turėjo finansines galimybes suteikti paskolą. Ieškovas, neturėdamas pakankamai lėšų, negalėjo paskolinti paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos. 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių ir tai yra fiktyvus sandoris. Teismas nevertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų, susijusių tiek su pačios paskolos sutarties sudarymu, tiek su lėšų pagal paskolos sutartį perdavimu, tiek su lėšų pagal paskolos sutartį priteisimu bei grąžinimu. Be to, teismas net neišklausęs apelianto ir tinkamai neįvertinęs ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, susijusių su jo finansine padėtimi bei paskolos sutartimi paskolintomis lėšoms, priėmė neteisėtą sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Iš CPK 246 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės matyti, kad atsakovo ir / ar jo atstovo neatvykimas dėl ligos nėra pripažįstamos svarbiomis priežastimis. Apeliantas viso bylos nagrinėjimo metu teikė procesinius dokumentus, byla nagrinėjama nuo 2011 metų ir bylos nagrinėjimas dėl apelianto kaltės buvo atidėtas ne vieną kartą, todėl teismas pagrįstai netenkino apelianto ir jo atstovės prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl priežasties, kuri nėra pripažįstama svarbia. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad pinigų pagal paskolos sutartį negavo.Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl apelianto argumentai, kad jis neketino sudaryti paskolos sutarties, yra teisiškai nereikšmingi. Teismas pagrįstai neatsižvelgė į apelianto sutuoktinės parodymus, nes ji yra akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi. A. B. nedalyvavo pinigų perdavimo procese, todėl jo pasvarstymai apie neva fiktyvius sandorius yra nereikšmingi šiai bylai, ypač kai kiti byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas išvadas. Teismas, vadovaudamasis tuo, kad tiek L. B., tiek A. B. yra apelianto artimieji, be to, nei vienas iš jų nedalyvavo pinigų pagal paskolos sutartį perdavime, pagrįstai neatsižvelgė į šių liudytojų parodymus. Apelianto argumentas dėl jo sąžiningumo neatitinka byloje esančių duomenų: apeliantas viso proceso metu veikė prieš teisingą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą, pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, o vėliau jo atsisakė. Be to, periodiškai reiškė nepagrįstus nušalinimus teisėjams, nuolat keitė atstovus. Paskola buvo suteikta keturiems asmenims, t. y. kiekvienam iš jų atskirai, prievolės solidarumas buvo nustatytas siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, t. y. kad ieškovas turėtų teisę reikalauti skolos iš kiekvieno atskirai arba iš kurio nors vieno visos paskolos sumos. Trys iš skolininkų sutiko geranoriškai atlyginti nuostolius, šių asmenų atžvilgiu ieškovas atsisakė prievolės solidarumo, tačiau aiškiai nurodė, kad taikos sutartys ir jų vykdymas nedaro įtakos apelianto skolai. Ieškovas byloje įrodė ir pagrindė tiek paskolos perdavimą, tiek jos dydį, todėl apelianto argumentas, kad ieškovas iš jo reikalauja daugiau nei paskolino, yra nepagrįstas. Apeliantas neginčija, kad jo skola sumažėjo įskaičius realizuoto turto kainą. Paskolos sutartyje yra nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskola bei delspinigiai, kurie skaičiuojami laiku nevykdant paskolos sutarties, todėl natūralu, kad ieškovas turėtų atgauti daugiau nei paskolino. Nei ieškovas, nei jam pinigus paskolinę asmenys nepatenka į Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų sąrašą, todėl nei vienas iš jų neturėjo pareigos pateikti deklaracijų. Ieškovas paskolos sudarymo metu disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Byloje yra kilęs ginčas dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovui fakto. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovas D. B. bei tretieji asmenys R. P., V. I., R. D., kaip paskolos gavėjai, 2009 m. gegužės 13 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 01/09, pagal kurią kiekvienam iš paskolos gavėjų buvo suteikta 128 250 Eur paskola. Sutartyje paskolos gavėjai patvirtinto, kad visą paskolą gavo iki sutarties pasirašymo ir kad sutartis tuo pačiu yra paskolų išmokėjimą patvirtinantis dokumentas (paskolos sutarties 1 straipsnis). Paskolos gavėjai įsipareigojo už naudojimąsi atitinkama gauta paskola mokėti paskolos davėjui 15,9 procentų dydžio metines palūkanas. Kiekvienas paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti jam suteiktą paskolą iki 2010 m. balandžio 15 d. Pagal paskolos sutarties 5 straipsnį paskolas gavėjas už kiekvieną palūkanų (ar jų dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną įsipareigojo mokėti paskolos davėjui 0,04 procento dydžio delspinigius, apskaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos. Visų paskolos gavėjų įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymas buvo užtikrintas „Vladimex“ nuosavybės teise priklausančių negyvenamojo pastato, kurio plotas 657,3 kv. m ir žemės sklypo, kurio plotas 2 400 kv. m, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nekilnojamieji daiktai), hipoteka pagal 2009 m. gegužės 14 d. hipotekos sutartį (III t., b. l. 146-151). Paskolos sutarties šalys pasirašė kiekviename paskolos sutarties lape, įskaitant ir lapą, kuriame atsakovas D. B. patvirtino, kad visą 128 20 Eur paskolą gavo iki šios sutarties pasirašymo. Šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad sutartyje yra aptartos esminės paskolos sutarties sąlygos: pinigų perdavimas ir įsipareigojimas juos nustatytu terminu grąžinti (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kadangi sutartyje ne tik yra žodžiai „paskolos gavėjui suteikiama 128 250 Eur paskola“, bet atskiroje sutarties eilutėje apeliantas patvirtino, jog pinigus jis gavo, tai darytina išvada, kad apelianto, ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas pinigų perdavimo momentas. Pinigų perdavimas ir jų gavimas patvirtintas šalių parašais, kurių tikrumo atsakovas nenuginčijo. Visų paskolos gavėjų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas „Vladimex“, kurios vienas iš akcininkų buvo atsakovas, nekilnojamųjų daiktų hipoteka, o ši aplinkybė tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad paskolos sutarties dalykas buvo perduotas atsakovui. Be to, iš į bylą pateikto 2009 m. gegužės 13 d. „Vladimex“ akcininkų visuotinio susirinkimo protokolo turinio matyti, kad buvo sprendžiama dėl pritarimo M. K. ir „Vladimex“ hipotekos (nekilnojamojo turto įkeitimo) sutarties sudarymo, nusprendžiant pritarti, kad būtų sudaryta hipotekos (nekilnojamojo turto įkeitimo) sutartis, susirinkimo protokole yra vienintelis D. B., kaip „Vladimex“ akcininko, parašas (I t., b. l. 117-123). Pažymėtina ir aplinkybė, kad paskolos sutartis buvo pas ieškovą (paskolos sutarties originalas pateiktas į bylą). Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą spręsti, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės (pinigų sumos pagal paskolos sutartį neperdavimo) neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Apeliantas, siekdamas paneigti sprendime teismo padarytą išvadą dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino D. B. buvusios sutuoktinės paaiškinimų dėl pinigų perdavimo faktinių aplinkybių, nes neva ji yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Teisėjų kolegija pasisakydama šiuo klausimu pažymi, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). L. B. 2013 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje paaiškino, kad dieną, kai buvo pasirašoma sutartis, ji buvo namuose, sutartis buvo sudaroma tik dėl akių, pinigai nebuvo atvežti ir perduoti, ji visą laiką šalia nebuvo, buvo nuėjusi padaryti sutarties kopijas, arbatos išvirti, visame pokalbyje nedalyvavo, kad paskola nebus suteikiama sužinojo iš vyro (IX t., b. l. 96-97). Liudytoja L. B. 2012 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad ne visame pokalbyje, kai buvo pasirašoma paskolos sutartis, dalyvavo, prie stalo nesėdėjo (III t., b. l. 133-134). Liudytojas A. B., kuris yra D. B. brolis, paaiškino, kad paskolos sutartis buvo fiktyvi, ja buvo siekiama įforminti nekilnojamojo turto įkeitimą, kad tai žino dėl to, jog dauguma susirinkimų vykdavo pas jį namuose, paskolos sutartis pasirašyta jam nedalyvaujant, derybose dėl sutarties taip pat nedalyvavo (III t., b. l. 160-161). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, šie liudytojų parodymai nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl pinigų perdavimo fakto. Liudytojas A. B. apskritai nei derybose, nei paskolos sutarties pasirašyme nedalyvavo, apie sandorį žino iš to, kad dauguma susirinkimų vykdavo pas jį namuose, iš kurių ir susidarė nuomonę apie realių paskolos teisinių santykių nebuvimą, o liudytoja L. B. taip pat patvirtino, kad visą laiką, kai buvo pasirašoma sutartis, nedalyvavo. Taigi šių asmenų parodymai dėl paskolos teisinių santykių paremti ne jų tiesioginiu dalyvavimu (arba bent jau ne visą laiką, kaip buvo L. B. atveju). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju suprantama ir pirmosios instancijos teismo abejonė dėl minėtų liudytojų galimo suinteresuotumo, nes A. B. yra apelianto brolis, o L. B. parodymų davimo teisme metu buvo apelianto sutuoktinė, o pareiškimas dėl santuokos nutraukimo teisme buvo gautas tik 2014 m. sausio 24 d. (Varėnos rajono apylinkės teismo civilinė byla, kurios teisminio proceso Nr. 2-51-3-00072-2014-7). Taip pat pažymėtina, kad liudytojų parodymai prieštarauja pačioje paskolos sutartyje aiškiai užfiksuotam pinigų perdavimo faktui. Taigi, priešingai nei bando įrodyti apeliantas, remiantis minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo keisti išvadų dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo.

Apeliantas pinigų neperdavimą pagal sutartį taip pat įrodinėjo tuo, kad paskolos sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo finansinių galimybių paskolinti sutartyje nurodytos lėšų sumos. Apeliantas teigia, kad ieškovas, neturėdamas pakankamai lėšų, negalėjo 2009 m. gegužės 13 d. paskolinti apeliantui D. B. paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovas paskolos sudarymo dieną disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys duomenys: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nuolatinio Lietuvos gyventojo gautų pajamų ir nuo jų Lietuvoje sumokėto pajamų mokesčio pažymos (III t., b. l. 32-37), nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis (III t., b. l. 38-44), vekseliai 820 000 Lt sumai (III t., b. l. 49-51), pagal kuriuos M. K. skolą grąžino 2010 m. balandžio 16 d., perleisdamas vekselių turėtojai asmeninės nuosavybės teisę priklausantį nekilnojamąjį turtą (III t., b. l. 52-57), vekselis 400 000 Lt sumai (III t., b. l. 58), vekselis 290 000 Eur sumai (III t., b. l. 68), paskolos sutartis 90 000 Eur sumai (III t., b. l. 74-75), paskolos sutartis 500 00 Eur sumai (IX t., b. l. 125-130). 2004 – 2009 metų laikotarpiu M. K. gavo 900 000 Lt paskolą būstui įsigyti, įsigijo būstą už 1 050 000, grąžino 750 317,81 Lt dydžio kreditą (III t., b. l. 45, 46-47, 87-91). Į bylą taip pat buvo pateiktos M. K. gautų pajamų ir nuo jų Lietuvoje sumokėto pajamų mokesčio pažymos už 2003 - 2010 metus, iš kurių matyti, kad M. K. galėjo ieškovui paskolinti vekseliuose nurodytas sumas (V t., b. l. 178-184). Ieškovas į bylą taip pat pateikė E. T. metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2006, 2007 metus, duomenis apie pajamas už 2008, 2009 metus, iš kurių matyti, kad E. T. turėjo finansines galimybes paskolinti ieškovui 400 000 Lt (V t., b. l. 185-200), taip pat iš V. M. turto ir pajamų deklaracijų matyti, kad jis turėjo pakankami lėšų paskolinti 90 000 Eur sumą (VI t., b. l. 4-9). Vien tai, kad nei pats ieškovas, nei jam lėšas paskolinę asmenys nedeklaravo paskolintų ir negrąžintų lėšų savaime nepaneigia, kad ieškovas galėjo paskolinti paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą.

Apelianto argumentas, kad ieškovas nepagrįstai solidarius skolininkus pagal paskolos sutartį įtraukė trečiaisiais asmenimis, o ne atsakovais, yra nepagrįstas, nes CK 6.6 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Nors apeliantas apskritai neigia pinigų pagal paskolos sutartį gavimo faktą, apeliaciniame skunde išdėsto ir argumentus, kad visi pinigai, kuriuos ieškovas paskolino keturiems solidariems skolininkams pagal šioje byloje analizuojamą paskolos sutartį, ieškovui jau yra grąžinti. Apeliantas teigia, kad ieškovui jau yra grąžintos ir / ar priteistos netgi didesnės pinigų sumos nei nurodyta paskolos sutartyje, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į apeliantą. Apeliantas, pagrįsdamas šį savo argumentą, nurodo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4477-466/2011 buvo patvirtina taikos sutartis, kuria tretieji asmenys įsipareigojo ieškovui grąžinti pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį gautas paskolas, kiekvienas po 85 554 Eur. Apeliantas skaičiuoja, kad keturiems bendraskoliams buvos suteikta bendra 513 000 Eur paskola, dalis paskolos buvo grąžinta realizavus „Vladimex“ įkeistą nekilnojamąjį turtą (300 000 Eur), dalis – kilnojamąjį turtą (63 000 Eur), be to, 256 662 Eur ieškovui priteista pagal minėtą taikos sutartį, t. y. ieškovas yra atgavęs netgi 106 662 Eur daugiau nei paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma. Apeliantas 2015 m. sausio 12 d. surašytuose paaiškinimuose taip pat nurodo, kad ieškovas neturi jokios reikalavimo teisės į apeliantą, nes paskolos gavėjai įsipareigojo atsakyti solidariai, o ieškovas šiuo metu jau yra atgavęs žymiai daugiau (skaičiuojant skolą kartu su palūkanomis ir delspinigiais). Ieškovas su tokia apelianto pozicija nesutinka, teigia, kad ieškovas, sudarydamas taikos sutartį su trečiaisiais asmenimis, jų atžvilgiu atsisakė solidariosios prievolės. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą ir suteikus apeliantui ir jo atstovei teisę žodžiu pareikti paaiškinimus, teismo posėdžio metu apeliantas ir jo atstovė palaikė savo argumentus dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjo, kad ieškovui iš atsakovo pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista skolos suma jau yra grąžinta: 1) realizavus nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą; 2) tretiesiems asmenims pagal ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytą taikos sutartį sumokėjus po 85 554 Eur.

Ieškovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų sudarytoje paskolos sutartyje yra nustatyta, kad skolininkų prievolė pagal paskolos sutartį yra solidarioji. Pagal CK 6.6 straipsnio 6 dalį bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Solidariosios skolininkų prievolės atveju galioja bendroji prievolių pasibaigimo taisyklė, pagal kurią prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Jei solidarioji prievolė įvykdoma iš dalies, t. y. jei prievolė pasibaigia tinkamu daliniu įvykdymu, visi solidarieji skolininkai kreditoriui lieka įpareigoti bendra neįvykdytos prievolės suma, nepaisant to, koks jų indėlis į įvykdytos prievolės dalį, nebent kreditorius aiškiai išreikštų savo valią, kad prievolės dalį įvykdžiusio skolininko atžvilgiu solidariosios prievolės atsisako (CK 6.6 straipsnio 8 dalis).

Be pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas, tikslindamas pradinio ieškinio dalyką, t. y. sumažindamas prašomą priteisti skolos sumą nuo 285 486,70 Lt iki 195 596 Lt, atsižvelgė į skolos sumažėjimą dėl realizuoto „Vladimex“ kilnojamojo turto. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 24 d. atsakovas grąžino 75 000 Eur, realizavus nekilnojamąjį turtą, pažymėdamas, jog bendra įkeisto turto vertė – 300 000 Eur, iš kurių atsakovui, kaip vienam iš keturių skolininkų pagal paskolos sutartį tenka 75 000 Eur. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio 11 d. atsakovas grąžino 15 750 Eur, realizavus kilnojamąjį turtą, pažymėdamas, jog bendra kilnojamojo turto vertė – 63 000 Eur, iš kurių atsakovui, kaip vienam iš keturių skolininkų pagal paskolos sutartį, tenka 15 750 Eur. Kaip nurodo pats ieškovas, turtas buvo realizuotas 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2010 m. sausio 11 d., tačiau 2011 m. sausio 14 d. taikos sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo nutartimi 2011 m. vasario 1 d., yra aptartas tik 2009 m. gruodžio 24 d. dalies skolos grąžinimas, t. y. kad tretieji asmenys kreditoriui grąžino 202 500 Eur arba kiekvienas po 67 500 Eur. Taigi taikos sutartyje apskritai nėra aptartas skolos grąžinimas dėl 2010 m. sausio 11 d. realizuoto turto, o dėl 2009 m. gruodžio 24 d. realizuoto turto tretiesiems asmenims skolos suma sumažinta 202 500 Eur arba kiekvienam po 67 500 Eur, kai atsakovui, kaip vienam iš keturių bendraskolių, už šio turto realizavimą yra sumažinama skola 75 000 Eur suma (pagal ieškinio pagrindą ir priede prie ieškinio pateiktą skolos apskaičiavimo lentelę).