- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- e2-487-236/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01277-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- A. C.
- Atsakovas
- „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- Danske Bank A
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, V. G. (V. G.), G. V. C., išvadą teikiančioms institucijoms Lietuvos bankui ir Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei „Swedbank“, AB, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia neteisėtai ir apgaulės būdu (panaudojus apgaulę ir nutylėjimą (suklaidinimą)) išduotą paskolos sutartį Nr. BS1133040103 (su priedais) nuo sutarties pasirašymo dienos (ab initio nuo jo sudarymo momento) pagal CK 1.90 straipsnio ir 1.91 straipsnio nuostatas; 2) pagal CPK 373 straipsnio nuostatas panaikinus (pripažinus negaliojančia) sutartį, ieškovo prašymu įpareigoti ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sutartį vykdydamos, t. y. taikyti restituciją (ieškovas hipoteka įkeitė butą, adresu: (duomenys neskelbtini), bankas paskolino jam 157 023,00 Eur, todėl ieškovas turi sugrąžinti bankui paskolintą sumą (likusią 113 154,13 Eur), o bankas turi panaikinti buto hipotekos įkeitimą ir jos pasekmes, t. y. grąžinti įkeistą turtą, panaikinti vykdomąjį dokumentą).
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimo veiksmus (išieškojimo, perdavimo, iškraustymo) hipoteka įkeistam turtui – butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019-01-22 nutartimi nutarė atmesti ieškovo A. C. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismas nurodė, kad ieškovas pateiktame teismui procesiniame dokumente išdėstė faktines aplinkybes, gindamas savo teisę (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
5. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovei grindė kredito sutarties Nr. BS1133040103 pažeidimu. Ieškovas įrodinėjo, jog kredito sutartis Nr. BS1133040103 buvo sudaryta neteisėtai ir apgaulės būdu, todėl ji pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija tarp šalių. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė nurodytoms aplinkybėms pagrįsti skirtus įrodymus.
6. Teismas pažymėjo, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų jų taikyti, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir turi netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Teismas taiko konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kai byloje tikslinga užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą.
7. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus hipoteka įkeistam turtui – butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
8. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje taip pat pažymėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, o vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų, juolab nepagrįstų konkrečiais įrodymais, pareiškimas automatiškai nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-224-516/2017).
9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju situacijos specifika pasireiškia tuo, kad ieškovas reikalavimais siekia sudarytą tarp šalių kredito sutartį Nr. BS1133040103 (su priedais) pripažinti negaliojančia nuo sutarties pasirašymo dienos ir taikyti restituciją.
10. Teismas nustatė, kad analogiško pobūdžio prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimo veiksmus hipoteka įkeistam turtui – butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)– teikė ieškovas kartu su ieškiniu. Vilniaus apygardos teismas 2018-11-15 nutartimi atmetė šį prašymą ir konstatavo, kad prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis nėra tikslingas ieškinio reikalavimų prasme: teisėtam nuosavybės teise nekilnojamojo turto (buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijėjui ieškinyje jokių reikalavimų nereiškia. Teismas vertino, kad nekilnojamasis turtas vykdymo procese yra perleistas teisėtam įgijėjui, kuris nėra nagrinėjamos bylos šalimi, todėl ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė su šios bylos ieškinio dalyku ir pagrindu neturi tiesioginio ryšio, viršija ieškinio reikalavimus, todėl ją taikyti šiuo atveju nėra pagrindo. Ieškovas nurodo tik abstraktaus pobūdžio teiginius dėl to, kad galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
11. Teismas sprendė, kad ieškovas A. C. pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų reikšmės iš naujo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
12. Teismas nurodė, kad prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis nėra tikslingas ieškinio reikalavimų prasme.
13. Teismas, nenustatęs ieškinio prima facie pagrįstumo, sprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi nenustačius pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie), laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (CPK 144 straipsnis). Teismas nurodė, kad tokia aplinkybė nuosekliai plėtojama ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, kuriose nurodyta, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014).
14. Teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį bei ieškinio reikalavimais siekiamo tikslo sąsajumą su prašomomis taikyti laikinosiomis priemonėmis, vadovaudamasis išdėstytu, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimo veiksmus hipoteka įkeistam turtui – butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 12, 144, 178, 185 straipsniai).
III. Atskirojo skundo argumentai
15. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019-01-22 nutartį, priimti ieškovo visus prašymus byloje ir patenkinti visų ieškinio prašymų reikalavimus visa apimtimi, sustabdyti visus išieškojimo veiksmus (išieškojimo, perdavimo, iškraustymo) hipoteka įkeistam turtui iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos, ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui (butui unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai pažymėtai G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas prašė taikyti konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones.
15.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad analogiško pobūdžio prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimo veiksmus hipoteka įkeistam turtui – butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – teikė ieškovas kartu su ieškiniu. Vilniaus apygardos teismas 2018-11-15 nutartis, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, yra apskųsta atskiruoju skundu, todėl ji nėra įsiteisėjusi.
15.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų reikšmės iš naujo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nepagrįstai nurodė, kad prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis nėra tikslingas ieškinio reikalavimų prasme.
15.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ieškinio prima facie pagrįstumo ir todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2019-01-22 nutartis paliktina nepakeista.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).
19. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo įvykdymo privalomumą (CPK 18 str., 144 str. 1 d.). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialiosios teisės. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
20. Apeliacinis teismas pažymi, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai prima facie (preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad byloje galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Dėl to laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ieškinio prima facie pagrįstumo ir todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.).
22. Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas prašė taikyti konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, laikytini deklaratyviais, neįrodančiais būtinumo nagrinėjamu atvjeu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
23. Kaip minėta, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai prima facie (preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad byloje galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Dėl to laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ieškinio prima facie pagrįstumo ir todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
24. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų reikšmės iš naujo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis nėra tikslingas ieškinio reikalavimų prasme.
25. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2019-03-12 sprendimu nusprendė ieškovo A. C. ieškinį atmesti. Apeliacinio teismo vertinimu, nors minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, bet preliminariai patvirtina prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą.
26. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
27. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 str. 1 d.).
28. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.