Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,A.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovė „A.“ ieškinius atsakovui G. U. dėl vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir ginčo ribų

20. Nustatyta, kad ieškovė BUAB „A.“ buvo įsteigta 1996 m. vasario 14 d. Nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki bankroto bylos iškėlimo (bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2500-866/2022 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą (t. 1 b. l. 41-43) Bendrovės vadovu buvo atsakovas G. U., o Bendrovės akcininke nuo 2019 m. kovo 25 d. buvo UAB „A. T. G.“ (1 t., b. l. 14–20). Pastarosios įmonės direktoriumi nuo 2018 m. balandžio 19 d. iki 2020 vasario 18 d. ir nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. liepos 20 d. bei akcininku nuo 2020 m. spalio 2 d. taip pat buvo atsakovas G. U. (t. 1, b. l. 21-25).

22. 2020 m. kovo 16 d. Bendrovė buvo įtraukta į juridinių asmenų, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą, o nuo 202 m. sausio 1 d. iki 2021 m. vasario 24 d. į juridinių asmenų, kuriems nuo 2021 m. sausio 1 d. taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą (t. 1, b. l. 37).

23. 2020 m. gruodžio 15 d. Bendrovė su mokesčių administratoriumi sudarė mokestinės paskolos sutartį dėl 17 065,60 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Mokestinė nepriemoka atsirado už 2019 m. lapkričio mėnesio mokestinio laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio, 2019 metų mokestinio laikotarpio pelno mokesčio, 2020 metų gegužės–lapkričio mėnesių mokestiniu laikotarpiu gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimą. Bendrovei nevykdant mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji 2022 m. vasario 9 d. buvo nutraukta, neapmokėtas prievolių likutis sudarė 17 065,60 Eur (t. 1, b. l. 36-37).

24. Ieškovė nurodė, kad nepaisant to, jog Bendrovė sustabdė veiklą ir susidūrė su finansiniais sunkumais, ji su savo akcininke UAB „A. T. G.“ 2019 m. kovo 25 d., 2019 m. balandžio 19 d. ir 2020 m. birželio 29 d. sudarė paskolos sutartis, kuriomis pastarajai įmonei buvo suteikta iš viso 207 000 Eur paskolos suma (t. 1, b. l. 51-57). Dėl šių ekonomiškai nenaudingų ir nebūtinų sandorių sudarymo, ieškovės teigimu, Bendrovė patyrė 73 064,42 Eur žalą (tokia suteiktos paskolos suma ieškovei nėra grąžinta) ir ją prašoma priteisti iš atsakovo.

25. Ieškiniu taip pat buvo prašoma priteisti iš atsakovo Bendrovės turto, kuris iškėlus nemokumo bylą nebuvo perduotas nemokumo administratorei, vertę (5 240,69 Eur) ir 44 743,48 Eur žalą, kuri atsirado dėl atsakovo delsimo inicijuoti Bendrovei nemokumo bylą.

26. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo atlyginti 43 101,10 Eur žalą, kuri atsirado dėl to, kad atsakovas neįvykdė pareigos, inicijuoti įmonei nemokumo bylą (40 992,85 Eur) bei neperdavė nemokumo administratorei Bendrovės ilgalaikio materialaus turto (2 108,25 Eur).

27. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik ieškovė. Ji kvestionuoja teismo išvadas, kuriomis buvo nutarta netenkinti ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo 73 064,42 Eur žalą, atsiradusią dėl, ieškovės teigimu, nuostolingų sandorių sudarymo. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista atlyginti neperduoto turto likutinę vertę, priteisiant atlyginti ne 2 108,25 Eur (teismo nustatyta neperduoto turto likutinė vertė), o 5 240,69 Eur (neperduoto turto įsigijimo vertė) žalai atlyginti. Įvertinus ieškovės pareikštus reikalavimus bei apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas nustatytina, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovo G. U. – buvusio BUAB „A.“ vadovo, civilinės atsakomybės klausimas dėl bendrovei padarytos žalos (nuostolių), neperdavus ieškovės nemokumo administratorei ilgalaikio materialaus turto bei sudarius nuostolingus sandorius, atlyginimo.

Dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų

28. Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos, nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 44 punktas).

29. Nagrinėjamoje civilinėje byloje visų pirma keliamas klausimas, ar tinkamai pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo fiduciarinių pareigų vykdymą ir ar pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo.

30. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (straipsnio 1–6 dalys) ir kt. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015).

32. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą. Tam, kad būtų galima taikyti valdymo organų nariams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jų civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.

33. Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog įmonės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 14 punktas).

34. Siekiant taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovas įrodė atsakovo veiksmų neteisėtumą. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

35. Šioje byloje ieškovė atsakovo veiksmų neteisėtumą siejo su ekonomiškai nenaudingų ir net nuostolingų paskolos sutarčių sudarymu. Ieškovės teigimu, prisidengiant šiais sandoriais atsakovas, žinodamas ar turėdamas žinoti, kad Bendrovė susiduria su finansiniais sunkumais, o paskolos nebus grąžintos, perdavė Bendrovės pinigus susijusiai įmonei. Tokiais neteisėtais veiksmais Bendrovei buvo padaryta 73 064,42 Eur žala, kurią sudaro negrąžinta paskolos suma.

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas, sudaręs paskolos sutartį pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines, t. y. sąžiningumo, rūpestingumo pareigas, veikė priešingai įmonės veiklos interesams ir savo veiksmais sukėlė įmonei žalą, todėl ieškinio reikalavimą dėl 73 064,42 Eur žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

37. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nepaneigia ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai.

38. Nustatyta, kad Bendrovė 2019 m. kovo 25 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 2019, kurios pagrindu suteikė 137 000 Eur paskolą UAB „A. T. G.“ (savo akcininkei). Paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2020 m. kovo 23 d. (t. 1, b. l. 56-57); 2019 m. balandžio 19 d. paskolos sutartimi Bendrovė suteikė 20 000 Eur paskolą UAB „A. T. G.“, kurią pastaroji įmonė įsipareigojo grąžinti iki 2020 m. balandžio 19 d. (t. 1, b. l. 54-55); 2020 m. birželio 29 d. buvo sudaryta dar viena paskolos sutartis, Bendrovė suteikė 50 000 Eur paskolą UAB „A. T. G.“, kurią skolininkė įsipareigojo grąžinti iki 2021 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 51-53).

39. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2019 m. kovo 25 d. ir 2019 m. balandžio 19 d. paskolos sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo ieškovės direktoriumi (tuo metu Bendrovės direktoriumi buvo A. J.), todėl, atsakovo, kaip ieškovės vadovo veiksmai ir jų (ne)teisėtumas, sprendžiant dėl sąlygų taikyti jam civilinę atsakomybę egzistavimo, vertintinas tik 2020 m. birželio 29 d. sudarytos paskolos sutarties ir dėl jos sudarymo kilusių pasekmių kontekste.

40. Ieškovė įrodinėja, kad Bendrovės vadovas žinodamas, kad UAB „A. T. G.“ nevykdo ankstesnių paskolų sutarčių sąlygų, nesikreipė dėl skolų išieškojimo iš skolininkės, bet suteikė papildomą paskolą. Tokie atsakovo veiksmai, Bendrovei sustabdžius veiklą ir susiduriant su finansiniais sunkumais, buvo priimti viršijant įprastą verslo riziką, siekiant asmeninės naudos bei sukėlė Bendrovei 73 064,42 Eur žalą, kadangi šios sumos iš UAB „A. T. G.“, kuri šiuo metu yra bankrutavusi, nėra galimybės išieškoti.

41. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

43. Taigi, ieškovė pagal byloje pareikštą reikalavimą, turėjo įrodyti, kad aptariamas paskolos sandoris buvo sudarytas iš anksto žinant, ar suvokiant jo akivaizdų neprotingumą ūkinės komercinės rizikos aspektu.

44. Teisėjų kolegija, analizuodama apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiama bendrovės vadovo atsakomybė dėl nuostolingo sandorio sudarymo, pažymi, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė taikoma ex post facto (liet. atgal, įvykiui pasibaigus).

45. Nors, kaip teisingai pažymi apeliantė, aptariamos 2020 m. birželio 29 d. Paskolos sutarties sudarymo metu Bendrovė buvo laikinai sustabdžiusi veiklą, tačiau atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad šie veiklos sutrikimai, nulemti COVID-19 pandemijos, yra laikini, nes 2021 m. gruodžio 30 d. ieškovė buvo sudariusi sutartį dėl iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 13.1.1-LVPA-K-861-01-0417 dėl 89 9880 Eur projekto įgyvendinimo (t. 4, b. l. 206-211). Paskolos suteikimo metu (2020 m. birželio 29 d.) Bendrovė turėjo tik 448,18 Eur dydžio vykdytiną įsipareigojimą UAB „Archyvita“. Skolininkė UAB „A. T. G.“ vykdė (nors ir ne pilnai) paskolos sutarčių sąlygas ir didžiąją dalį jai Bendrovės suteiktų paskolų yra grąžinusi (iš bendros paskolų sutartimi suteiktos 207 000 Eur sumos, grąžinta 130 935,58 Eur). Be to, pareiga atsakovui inicijuoti Bendrovės bankroto bylą kilo tik 2021 m. lapkričio 1 d., o nemokia Bendrovė pripažinta 2022 m. rugpjūčio 22 d. Aktualu tai, kad skolininkei UAB „A. T. G.“ bankroto byla taip pat iškelta tik 2022 m. birželio 14 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. eB2-328-861/2024 duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl nors atsakovo sprendimas paskolinti Bendrovės lėšas, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms (Bendrovei susidūrus su veiklos vykdymo sutrikimais), nėra įprasta verslo praktika, tačiau nelaikytina savaime neteisėta, kadangi neįrodyta, kad suteikiant paskolą buvo siekiama kitų, nei paskolos sutartyje numatytų, tikslų ir jie buvo nukreipti į neteisėtą Bendrovės lėšų pasisavinimą.

46. Svarbu ir tai, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visą civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Šiuo atveju teisėjų kolegijos manymu neįrodytos ir kitos sąlygos civilinės atsakomybės taikymui, t. y. priežastinis ryšys tarp paskolos suteikimo ir prašomos atlyginti žalos bei pats patirtos žalos, dėl aptariamos paskolos sutarties sudarymo, dydis.

47. Nustatyta, kad aptariamos paskolos suteikimo metu nei Bendrovė, nei jos skolininkė nebuvo pripažintos nemokiomis (nemokiomis jos pripažintos praėjus beveik dvejiems metamas nuo 2020 m. birželio 29 d. paskolos sutarties sudarymo; paskolos sutartys buvo iš dalies vykdomos), todėl pats paskolos sutarties sudarymo faktas laikytinas teisiškai nutolusiu nuo Bendrovės nemokumo ir jo neįtakojo.

48. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų apie suteiktas paskolas ir jų grąžinimą, nėra galimybės įvertinti, kiek ir kokios paskolos yra (ne)grąžinta. Kaip matyti iš Bendrovės sąskaitos išrašų (t. 1, b. l. 58-69), vykdant paskolos sutartis ir mokant dalinius mokėjimus pagal jas, nebuvo nurodoma, kurios paskolos dalis yra grąžinama, todėl po 2019 m. birželio 29 d. suteiktos paskolos į Bendrovės sąskaitą įmokėtomis, kaip paskolos grąžinimas, sumomis galėjo būti vykdoma ir aptariama paskolos sutartis, ir anksčiau sudarytos paskolos sutartys. Iš išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės prašoma priteisti žalos suma – 73 064,42 Eur nelaikytina kilusi išimtinai dėl 2020 m. birželio 29 d. paskolos sutarties nevykdymo (pažymėtina ir tai, kad ja buvo suteikta tik 50 000 Eur paskolos suma). Akivaizdu, kad prašoma priteisti atlyginti žala apskaičiuota imant visų Bendrovės suteiktų ir negrąžintų paskolų, taip pat ir tų, dėl kurių suteikimo atsakovas nėra atsakingas, sumą, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo, kaip Bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumo 2019 m. birželio 29 d. paskolos sutarties sudarymo kontekste bei nepagrindė, kad dėl jos sudarymo Bendrovė patyrė prašomą atlyginti žalą, dėl to prašymas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę šioje ieškinio dalyje netenkintas pagrįstai.

49. Tačiau, kaip minėta, vadovas civiline tvarka atsako ne tik už nepagrįstus verslo sprendimus, bet ir už specialiuose įstatymuose nustatytų imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tinkamą finansinės apskaitos organizavimą (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir kt. įstatyme nustatytų įpareigojimų vykdymą.

50. Ypač svarbios imperatyvios pareigos, nustatytos vadovui, kai bendrovė tampa nemoki. Viena iš tokių imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, kuria remiasi ieškovė (apeliantė), reikalaudama žalos atlyginimo – pareiga perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis (JANĮ 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Taigi, nors iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems išlieka pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą.

51. Pareiga perduoti bendrovės turtą ir dokumentus, sudaryti balansą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, yra nustatyta išimtinai įmonės vadovui, šiuo atveju – atsakovui (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad po bankroto bylos iškėlimo atsakovas neperdavė nemokumo administratorei Bendrovės ilgalaikio materialaus turto pagal jo paties sudaryta ilgalaikio turto sąrašą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (Bendrovės turto neperdavimo) ir atsiradusios žalos. Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo sprendimu priteisti ieškovei iš atsakovo atlyginti dėl nurodytų atakavo neteisėtų veiksmų žalą, kuri atitinka ilgalaikio materialaus turto likutinę, o ne įsigijimo vertę.

52. Kaip nurodyta pirmiau, pagal JANĮ nuostatas nemokumo administratorius perima įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis (JANĮ 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Tai reiškia, kad jei nemokumo administratoriui perduotuose įmonės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, jog įmonėje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma, ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims ar sunaudojimą įmonės gamybinėje ūkinėje komercinėje veikloje, tai būtent šį turtą natūra ir privalo perduoti nemokumo administratoriui juridinio asmens valdymo organas. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo) bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, juridinio asmens valdymo organas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose.

53. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais Bendrovės finansinių ataskaitų duomenimis nustatyta, kad 2021 m. Bendrovės ilgalaikio turto balansinė vertė buvo 4 157 Eur, iš jo 2 779 Eur materialaus turto vertė (įranga, įrankiai) ir 1 378 Eur kito ilgalaikio turto vertė (t. 1, b. l. 72). 2022 m. liepos 26 d. Bendrovės ilgalaikio turto balansinė vertė siekė 2 108 Eur (t. 1, b. l. 75). Ilgalaikio turto sąrašo duomenimis, Bendrovės ilgalaikį turtą sudarė kompiuterinė technika ir fotoaparatas, jų įsigijimo vertė buvo 5 240,69 Eur, o likutinė vertė 2022 m. liepos 26 d. – 2 108,25 Eur (t. 1, b. l. 78).

54. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Bendrovės finansinių ataskaitų duomenis, bei informaciją apie ilgalaikio materialaus turto vertę, nusprendė, kad ieškovė, atsakovui neperdavus Bendrovės turto, patyrė žalą, kuri lygi ilgalaikio materialus turto likvidacinei vertei, t. y. 2 108,25 Eur. Apeliantė (ieškovė) su šia teismo išvada nesutinka ir mano, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo ieškovei turi būti atlyginta visa patirta žala, kuri lygi ilgalaikio materialaus turto, aprašyto Ilgalaikio turto sąraše, įsigijimo vertei, t. y. 5 240,69 Eur.

55. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Visų pirma, bendrosios atlygintinos žalos dydžio nustatytą reglamentuojančios teisės normos nenumato žalos dydžio apskaičiavimo pagal jo įsigijimo vertę. Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį, žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visą ilgalaikį materialųjį Bendrovės turtą sudarė techniniai įrenginiai (mobilusis telefonas Samsung Galaxy S9; du kompiuteriai MacBook Pro 13; kompiuteris MacBook 12; Nikon skaitmeninis fotoaparatas ir Nikon mount adapteris) (t. 1, b. l. 78), kurių vertė dėl technologijų progreso ir naujų techninių parametrų įdiegimo sparčiai kinta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta reikalauti iš atsakovo atlyginti šios įrangos, įsigytos 2019-2020 metais (t. 1, b. l. 80) įsigijimo vertę, kadangi 2024 metais ji neabejotinai yra mažesnė. Trečia, pirmosios instancijos teismo priteista atlyginti neperduoto turto vertė atitinka 2021-2022 metų Bendrovės balanse apskaityto ilgalaikio materialaus turto vertę, (2021 m. Bendrovės ilgalaikio turto (įranga, įrankiai) balansinė vertė buvo 2 779 Eur (t. 1, b. l. 72); 2022 m. liepos 26 d. Bendrovės ilgalaikio turto balansinė vertė siekė 2 108 Eur (t. 1, b. l. 75). Ketvirta, net ir nemokumo administratorės parengtoje neperduoto turto vertės lentelėje, nurodyta aptariamo turto rinkos kaina yra mažesnė nei prašomos priteisti žalos dydis (prašoma priteisti ilgalaikio turto įsigijimo vertę, kuri lygi 5 240,69 Eur, tuo tarpu administratoriaus parengtoje lentelėje šio turto rinkos vertė – 4 329,67 Eur (t. 1, b. l. 80).

56. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir aptartus įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovui taikytina civilinė atsakomybė dėl neperduoto ieškovės nemokumo administratorei balanse apskaityto ilgalaikio materialaus turto, kadangi byloje įrodyta, kad balanse apskaitytas turtas, Bendrovei iškėlus nemokumo bylą administratoriui nebuvo perduotas, atsakovas nepagrindė (net neįrodinėjus) turto perleidimo ar panaudojimo bendrovės veiklos tikslais ir interesais aplinkybių, ir iš jo ieškovės naudai priteistinas bendrovės valdyto ir nemokumo administratorei neperduoto 2 108,25 Eur turto vertės atlyginimas.

57. Apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl priteistinos žalos nustatymo ir jos dydžio, apeliantė taip pat teigia, kad teismo išvadų ydingumą lėmė netinkamai atliktas įrodymų vertinimas. Apeliantės teigimu, teismas nepasisakė dėl jos įrodymų pagrįstumo, sprendimo išvadas grindė išimtinai atsakovo argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, ieškovė tik deklaratyviai teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nenurodė tokį teiginį pagrindžiančių teisinių argumentų bei nepateikė teismo atliktą vertinimą paneigiančių įrodymų. Skunde nurodoma, kad teismas nemotyvuotai ignoravo tam tikrus įrodymus, tačiau ieškovė neįvardina, kokie įrodymai buvo neaptarti ir kokią reikšmę jie galėjo turėti teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 183, 185 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

58. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad 2020 m. birželio 29 d. paskolos sutarties suteikimu buvo sąmoningai veikiama prieš ieškovės interesus, jog jai ir (ar) jos kreditoriams padaryta prašoma atlyginti žala. Neįrodžius būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl 73 064,42 žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija pagrįstomis taip pat laiko pirmosios instancijos teismo išvadas priteisti iš atsakovo neperduoto Bendrovės ilgalaikio materialaus turto vertę, lygią 2 803 Eur, kadangi apeliacinio skundo argumentai nepaneigė šių išvadų pagrįstumo. Remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

60. Ieškovės apeliacinį skundą atmetant, netenkinamas jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovas nepateikė duomenų apie patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, todėl jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.