Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-12-08 · Administracinė byla Nr. eP-80-556/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-08
Bylos Nr.
eP-80-556/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01633-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Vienintelė instancija
Rezultatas
Atsisakyti atnaujinti procesą.
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
I. S., J. S., R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, "Ąžuolynas", Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, "Klaipėdos projektas", UAB "Baltas fonas"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eP-80-556/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01633-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1373-502/2021 pagal pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, ir Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos (tretieji suinteresuoti asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Baltas fonas“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektas“, uždaroji akcinė bendrovė poilsio namai „Ąžuolynas“ (iki pertvarkymo – akcinė bendrovė „Ąžuolynas“)) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjai I. S., J. S. (tėvas), R. S., I. S., J. S. ir J. S. (sūnus) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti I. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) ir Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Paveldo departamentas), Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Apsaugos departamentas), Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija), iš viso 1 257 529,16 Eur žalą, kurią sudaro: 569 289,80 Eur už ginčo pastatą sumokėta suma; 184 442,82 Eur pastato vertės suma, viršijanti įsigijimo kainą; 159,35 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidos; 2 253,53 Eur nekilnojamojo turto mokestis; 1 383,66 Eur išlaidos notarui; 500 000 Eur neturtinė žala; 2) priteisti J. S. (tėvui) solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, Paveldo departamento, Apsaugos departamento, Direkcijos, iš viso 915 391,04 Eur žalą, kusią sudaro: 410 436,70 Eur ginčo pastato vertės suma, viršijanti įsigijimo kainą; 309,56 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidos; 3 261,12 Eur nekilnojamojo turto mokestis; 1 383,66 Eur išlaidos notarui; 500 000 Eur neturtinė žala; 3) priteisti R. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, Paveldo departamento, Apsaugos departamento, Direkcijos, 500 000 Eur neturtinę žalą; 4) priteisti I. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, Paveldo departamento, Apsaugos departamento, Direkcijos, 500 000 Eur neturtinę žalą; 5) priteisti J. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, Paveldo departamento, Apsaugos departamento, Direkcijos, 500 000 Eur neturtinę žalą; 6) priteisti J. S. (sūnui) solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, Paveldo departamento, Apsaugos departamento, Direkcijos, 500 000 Eur neturtinę žalą; 7) priteisti pareiškėjams iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, Paveldo departamento, Apsaugos departamento, Direkcijos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 8) priteisti I. S. ir J. S. (tėvui) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad 2006 m. vasario 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Verslo investicijų projektų centras“ jiems pardavė 260,28 kv. m ploto jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kuriame pareiškėjai kartu su savo vaikais gyvena (toliau – ir Pastato pirkimo–pardavimo sutartis). Jachtininkų viešbutis yra vienintelis pareiškėjų gyvenamasis būstas. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 (toliau – ir Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas) nusprendė: pripažinti negaliojančia Pastato pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti iš pareiškėjų UAB „Verslo investicijų projektų centras“ jachtininkų viešbutį; priteisti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. (tėvui) 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus akcinę bendrovė (toliau – ir AB) poilsio namus „Ąžuolynas“ (toliau – ir Poilsio namai) ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jachtininkų viešbutį; panaikinti jachtininkų viešbučio teisinę registraciją valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu Tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą 2004 m. balandžio 26 d. statybos leidimą Nr. 22 Poilsio namams statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 31 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą jachtininkų viešbučio (antras etapas) (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. gruodžio 2 d. aktą Nr. 115. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, konstatavus, kad neteisėtos statybos objektus įsigiję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą. Už Pastatą pareiškėjams priteisti iš viso 535 797,03 Eur jiems nėra grąžinti, nes bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Verslo investicijų projektų centrui“ iškelta bankroto byla. J. S. (tėvo) kreditorinį reikalavimą yra įsigijusi I. S., kuriai patvirtintas trečiosios eilės 569 289,80 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-480-232/17).

3. Pareiškėjai teigė, kad, jeigu Taryba, Administracija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – ir KLAVA, vėliau – Inspekcija) būtų tinkamai įvykdžiusios imperatyviose teisės aktų normose nustatytas pareigas, J. S. (tėvas) nebūtų sudaręs Pastato pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti Tarybos, Administracijos, Klaipėdos apskrities viršininko aktai. Tai pripažino ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be to, Klaipėdos apskrities viršininkas pateikė neteisėtą išvadą (aktą) apie detaliojo plano atitikimą teisės aktų reikalavimams, išdavė neteisėtas 2004 m. birželio 17 d., 2005 m. birželio 8 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. pažymas apie atliekamų statybos darbų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Pati KLAVA ir Vyriausybė pripažino, kad šie veiksmai neteisėti.

4. Pareiškėjai nurodė, kad turtinę žalą sudaro: (i) Pastato įsigijimo vertė, kuri yra patvirtintas trečios eilės kreditorinis reikalavimas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje (I. S. padaryta žala yra 569 289,80 Eur); (ii) kadangi pareiškėjai už Pastato įsigijimo kainą dabar negalėtų nusipirkti kito analogiško būsto, todėl skirtumas tarp Pastato didžiausios vertės ir jo įsigijimo vertės (proporcingai turimoms Pastato dalims I. S. ir J. S. (tėvui)); (iii) sumokėti žemės sklypo nuoma ir (iv) nekilnojamojo turto mokestis; (v) patirtos notarų išlaidos, susijusios su Pastato pirkimo–pardavimo sutartimi.

5. Pareiškėjai nurodė, kad neturtinė žala jiems pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. Jie patyrė netikrumo jausmą dėl vienintelės šeimos gyvenamosios vietos atėmimo. Vaikams mokykloje kiti vaikai ir mokytojai vis dar užduoda su šia situacija susijusius klausimus. Pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) vaikams negali paaiškinti, ar jų namai bus griaunami. Pareiškėjai patiria nuolatinę baimę dėl to, kad atvyks griauti jų namų, dėl spaudos ir televizijos dėmesio. Jau beveik 13 metų vyksta į diskusijas, posėdžius, pasitarimus dėl situacijos sprendimo su valdžios institucijų atstovais. Žmonės painioja juos su statytojais. Pareiškėjai nepasitiki valdžia ir jos gebėjimu spręsti problemas. Iki šiol pareiškėjai nežino, kuo viskas baigsis, ir nėra tikri dėl ateities. Dėl šios situacijos vyresnieji vaikai nori emigruoti.

6. 2018 m. gruodžio 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjai: nurodė, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ turimo turto neužteks visų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui; patikslino, kad pareiškėjo I. S. finansinis reikalavimas yra trečiosios eilės (paskutinės); paaiškino, kad 569 289,80 Eur reikalavimą sudaro 535 797,09 Eur pagrindinė prievolė, atitinkanti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistą 1 850 000 Lt sumą, ir 33 492,77 Eur palūkanos; nurodė, kad pareiškėjai savo gyvenamąsias vietas yra deklaravę (duomenys neskelbtini), o J. S. (sūnus) gyvena su šeima, tačiau deklaruoti jo gyvenamąją vietą nėra galimybės, nes Pastatas išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro.

7. 2020 m. sausio 8 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjai: nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kuris apskųstas, administracinėje byloje Nr. eI-2674-1063/2018 atmetė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą dėl žalos atlyginimo; patvirtino, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ pinigų pareiškėjai I. S. nėra grąžinęs; paaiškino, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nepateikė paaiškinimų, jog balanse nurodytos sumos yra pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais, nes jos neatitinka žalos atlyginimo byloje nurodytų sumų.

8. 2020 m. vasario 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjai: prašė, nustačius, kad praleistas ieškinio senaties terminas, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; priežastimis atnaujinti praleistą terminą nurodė valstybės institucijų veiksmus (tiek teismai, tiek valstybės atstovai, vertindami pareiškėjų situaciją viešai dėstė poziciją, kad statiniai neturi būti griaunami, o jei griaunami – pripažino pareigą atlyginti nuostolius); nesutiko su atsakovų pozicija, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą; paaiškino, kad tikėjo valstybės institucijomis, teritorijų planavimo proceso tikslingumu, siekimu sudaryti taikos sutartį su pareiškėjais, pripažinus, kad jiems padaryta žala; nurodė, kad skundą pateikė laiku, kai tik gavo žinių, kad jų kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas, nes statytojas neturi turto; pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas nutrūko pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 2 dalį nuo pat 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 priėmimo dienos ir vis dar yra nutrūkęs, nes pareiškėjams buvo žadama atlyginti žalą, ką patvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iniciatyva kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas Nr. KT52-N14/2019).

Atsiliepimas

9. Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepime į skundą prašė bylos dalį nutraukti, likusią dalį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir, teigdamas, kad pareiškėjai jau 2013 m. suvokė savo teisių pažeidimą, prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį pagal CK 1.124 straipsnį.

10. Dėl prašymo priteisti pastato įsigijimo vertę, kuri yra patvirtinta trečios eilės kreditoriniu reikalavimu BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje, Neringos savivaldybė pažymėjo, kad žala pareiškėjai atsirado dėl BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumo, už kurį Neringos savivaldybė nėra atsakinga. Pabrėžė, kad pareiškėjai vis dar gyvena Pastate, todėl realiai jokios žalos nėra patyrę. Atkreipė dėmesį, kad šioje nagrinėjamoje byloje negalima remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Tumeliai prieš Lietuvą, nes nesutampa bylų aplinkybės.

11. Dėl vertės padidėjimo Neringos savivaldybė nurodė, jog pareiškėjai neįrodo, kad turėjo realią galimybę parduoti Pastatą už nurodytą kainą. Šis pareiškėjų reikalavimas jau buvo išnagrinėtas, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) priėmė 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 (toliau – ir LVAT sprendimas). Todėl ši bylos dalis turi būti nutraukta.

12. Dėl žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio Neringos savivaldybė paaiškino, kad pareigą juos mokėti pareiškėjams nustatė jų pačių sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, teisės aktai. Pareiškėjai iki šiol naudojasi Pastatu. Taip pat prašė daliai reikalavimo, susijusio su žemės nuomos mokesčiu (sumokėtam iki 2015 m. gegužės 11 d.) ir nekilnojamuoju turto mokesčiu, taikyti ieškinio senatį.

13. Dėl notarinių išlaidų Neringos savivaldybė prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjams jau 2010 m. gruodžio 6 d. turėjo būti aišku, kad jų patirtos notarinės išlaidos, susijusios su panaikintu 2006 m. vasario 3 d. sandoriu, nėra atlygintos.

14. Dėl neturtinės žalos Neringos savivaldybė nurodė, kad pareiškėjų išgyvenimus lėmė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumas, o ne Neringos savivaldybės veiksmai. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai patyrė didesnius nei įprastai tokiose situacijose išgyvenimus. Šio reikalavimo daliai iki BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto bylos iškėlimo prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjai nepagrindė prašomo neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjų prašomi priteisti 3 mln. Eur yra 30 proc. Neringos savivaldybės biudžeto, juos priteisus savivaldybė negalėtų tęsti savo funkcijų vykdymo.

15. 2020 m. sausio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose Neringos savivaldybė nurodė, kad pareiškėjai J. S. (tėvas) ir I. S. už žemės sklypo nuomą mokestį mokėjo tik iki 2010 m.

Atsiliepimas

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti, jos nenutraukus – skundą atmesti, šio prašymo netenkinus – atidėti sprendimo vykdymą metams. Taip pat Inspekcija prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjai apie Pastato netekimą sužinojo 2010 m. gruodžio 6 d.

17. Inspekcija pažymėjo, kad: teismų priimti sprendimai dėl administracinių aktų panaikinimo negali būti laikomi tiesiogiai įrodančiais neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus; pareiškėjai neįrodė priežastinio ryšio tarp KLAVA neteisėtų veiksmų ir žalos; Lietuvos valstybė negali prisiimti atsakomybės už tai, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ yra nemokus; pareiškėjų teisės yra apgintos, pritaikius restituciją; pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti jiems sumokėtus mokesčius, nes nuo 2010 m. gruodžio 6 d. Pastato registracija panaikinta; pareiškėjai mokesčius (žemės nuomos mokestį, nekilnojamojo turto mokestį) mokėjo savo rizika, o nekilnojamojo turto mokestį turėjo mokėti, nes valdė ir naudojosi nekilnojamuoju turtu; notarinės išlaidos pareiškėjams neturėtų būti priteisiamos, nes nėra įrodyti neteisėti veiksmai, ir pareiškėjai sumokėjo už jiems suteiktą paslaugą, be to šiam reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis.

18. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nurodo didesnę Pastato įsigijimo kainą nei buvo sumokėta.

19. Dėl neturtinės žalos Inspekcija pabrėžė, kad ji neįrodyta, priežastiniu ryšiu nesusijusi su KLAVA veiksmais. Pastatas yra viešbutis, todėl negalima motyvuoti, kad pareiškėjai jame gyvena. Nėra duomenų apie vaikų deklaruotą gyvenamąją vietą, kai kurie vaikai gimė jau po teismų sprendimų. Jų amžius rodo, kad jie negali suvokti sudėtingų teisinių dalykų. Tačiau, jeigu teismas pripažintų, kad neturtinė žala padaryta, prašė ją mažinti.

20. 2020 m. vasario 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose Inspekcija pateikė informaciją apie pareiškėjų I. S. ir J. S. (tėvo) (jų atstovų) dalyvavimą, sprendžiant klausimus, susijusius su teismų sprendimų dėl statybų Kuršių nerijos nacionaliniame parke įgyvendinimu ir žalos atlyginimu bei tarp šalių vykusį taikos procesą. Taikos pasiekti nepavyko.

Atsiliepimas

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Paveldo departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčą reikia spręsti taikiai, pabrėžė, kad šiai valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros paveldo vietovės daliai nėra nustatytas draudimas statyti statinius.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Direkcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

23. Direkcija paaiškino, kad jos pritarimas detaliajam planui laikytinas tarpiniu sprendimu, nes galutinį priėmė Taryba. Tuo metu Direkcija atkreipė dėmesį į galimus Detaliojo plano ir statinių techninių projektų pažeidimus, tačiau tuometinės Valstybinės priežiūros komisijos pirmininkas nusprendė, kad Direkcijos prieštaravimai nėra pagrįsti. Todėl KLAVA darbuotojų veiksmai, kuriais buvo ignoruotos Direkcijos pastabos, o ne Direkcijos veiksmai sukėlė pareiškėjų nurodomą žalą.

24. Direkcija, pabrėždama, kad priteistinos žalos dydis turi būti proporcingas valstybės institucijų tarnautojų atliktiems neteisėtiems veiksmams, turi būti įrodyta konkretaus tarnautojo neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai nepateikė neturtinės žalos įrodymų.

Atsiliepimas

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, atsiliepime į skundą pažymėjo, kad didžioji reikalavimų dalis nėra susijusi su jos teisėmis, todėl prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

26. BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas nėra įvykdytas dėl pačių pareiškėjų elgesio, nes jie neperduoda Pastato BUAB „Verslo investicijų projektų centras“. Kol nėra išspręstas Pastato savininkams padarytos žalos atlyginimo klausimas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus.

27. 2020 m. vasario 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose BUAB „Verslo investicijų projektų centras“: paaiškino, kad jo 2018 m. finansinės atskaitomybės balanso 3.3 (A III.3) eilutėje „Po vienerių metų gautinos sumos“ nurodyta 1 101 155 Eur suma yra numatoma prisiteisti žala dėl įmonės pastatų (Pastato) nugriovimo, o 2018 m. finansinės atskaitomybės balanso 3.4 (A III.4) eilutėje „Kitas finansinis turtas“ nurodyta 120 882 Eur suma yra depozitinėje banko sąskaitoje esančios lėšos, kurios naudojamos BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto administravimo išlaidų apmokėjimui; nurodė, kad, remiantis teismų praktika, tik įvykdžius teismo sprendimą ir nugriovus statinius BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įgis teisę reikšti reikalavimus valstybės ir savivaldybės institucijoms dėl patirtos žalos atlyginimo; pažymėjo, kad šiuo metu teismo sprendimas dėl statinių nugriovimo dar nėra pilnai įvykdytas (ne visi statiniai nugriauti).

Atsiliepimas

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė bylą nutraukti, šio prašymo netenkinus – skundą atmesti kaip nepagrįstą, šio prašymo netenkinus – teismo sprendimo vykdymą atidėti metams. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjai apie savo neva teisių pažeidimus sužinojo jau 2010 m. gruodžio 6 d.

29. Ministerija pabrėžė, kad valstybės institucijos negali būti atsakingos už BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumą.

30. Ministerija nurodė, kad pareiškėjų prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra neprotingai didelis, nes žalos atlyginimui 2018–2020 m. strateginiame plane numatyta 363 000 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

31. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 27 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjos I. S. reikalavimo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, ir pareiškėjo J. S. (tėvo) reikalavimo atlyginti 410 436,70 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, nutraukė. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias reikšmingas aplinkybes:

32.1. Pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) Pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įsigijo Pastatą už 1 850 000 Lt.

32.2. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendime nusprendė pripažinti negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš I. S. ir J. S. (tėvas) Pastatą; priteisti iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. (tėvas) 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus Poilsio namus ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Pastatą; panaikinti Pastato teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu Tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą 2004 m. balandžio 26 d. statybos leidimą Nr. 22 Poilsio namams statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu Administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų 2004 m. gegužės 31 d. sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą jachtininkų viešbučio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. gruodžio 2 d. aktą Nr. 115.

32.3. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

32.4. Pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti jiems iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt (iš jų 850 000 Lt kaip skirtumas tarp Pastato rinkos vertės ir Pastato pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos; 454 273,53 Lt kaip palūkanos, kurias J. S. (tėvas) sumokėjo bankui nuo kredito sutarties pasirašymo) žalos atlyginimą, 1 500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Žemesnės instancijos teismas

32.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

32.6. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės J. S. (tėvui) ir I. S. priteisdamas 454 273,53 Lt žalai atlyginti ir nuo šios sumos 5 proc. dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

33. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vyriausybė, turėdama teisę nustatyti Lietuvos valstybės atstovus, juos nustatė Vyriausybės 2018 m. liepos 2 d. posėdyje, kurio sprendimų nei Paveldo departamentas, nei Direkcija teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, todėl jie yra galiojantys, atmetė Paveldo departamento ir Direkcijos argumentus dėl netinkamų Lietuvos valstybės atstovų.

34. Dėl solidarios atsakomybės teismas, vadovaudamasis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, pabrėžė, kad teisės aktai solidarią atsakomybę leidžia, taip pat ir LVAT praktikoje solidari atsakomybė taikoma. Vertindamas valstybės atsakomybės sąlygas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT jurisprudencija.

35. Vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsniu ir įvertinęs pareiškėjų skundo argumentus dėl valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo, įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyti neteisėti Tarybos, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos, Administracijos ir KLAVA veiksmai (detaliojo plano patvirtinimas, išduotas statybos leidimas, patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas, patvirtinta pirma ir antra jachtklubo Juodkrantėje projekto korektūra, patvirtintas jachtininkų viešbučių pripažinimo tinkamais naudoti aktas). Šie veiksmai pažeidė teisės aktų reikalavimus – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 8 dalies nuostatas, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 14 ir 20 straipsnių reikalavimus, kaip konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime.

36. Nustatęs, kad Paveldo departamento, Direkcijos, Apsaugos departamento neteisėtų veiksmų nenurodė pareiškėjai, Paveldo departamentas, Apsaugos departamentas ir Direkcija nenurodyti ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime, jų neįvardijo ir kiti proceso dalyviai, teismas nenustatė Paveldo departamento, Direkcijos, Apsaugos departamento neteisėtų veiksmų.

37. Vertindamas prašomą priteisti žalą, teismas nustatė, kad pareiškėja I. S. prašo atlyginti 569 289,80 Eur sumą, kuri atitinka jos kreditorinį reikalavimą BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, patvirtintą nutartimi bankroto byloje. Iš jų 535 797,09 Eur yra pagrindinė prievolė, atitinkanti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistą 1 850 000 Lt sumą, ir 33 492,77 Eur palūkanos.

38. Teismas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu, pažymėjo, jog restitucija, kurią nusprendė taikyti Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu reiškia, kad pareiškėjai grąžina įgytą turtą (Pastatą), o BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ grąžina pareiškėjams jų sumokėtą sumą. Taigi pareiškėjų teisė iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtus 535 797,09 Eur yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pareiškėjos I. S. nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, jog restitucija neįvykdyta, taigi, nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

39. Tokią pačią išvadą teismas padarė ir dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl atmetė pareiškėjos I. S. reikalavimą atlyginti 569 289,80 Eur sumą.

40. Vertindamas prašomą priteisti žalą, teismas nustatė, kad pareiškėja I. S. prašo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią Pastato įsigijimo kainą, J. S. (tėvas) prašo atlyginti 410 436,70 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią Pastato įsigijimo kainą. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, pripažino, kad pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) 2012 m. gegužės 16 d. kreipdamiesi į teismą prašė priteisti jiems skirtumą tarp Pastato įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir Pastato rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai. LVAT sprendimu šį pareiškėjų reikalavimą atmetė. Tai nustatęs, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimas iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės priteisti 184 442,82 Eur I. S. ir 410 436,70 Eur J. S. (tėvui) kaip Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, yra iš esmės analogiškas tam, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Prašomų sumų skirtumai, Pastato vertės skirtingos išraiškos, lingvistiškai kitokia reikalavimo išraiška nekeičia reikalavimo esmės. Taigi teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, bylos dalį dėl pareiškėjos I. S. reikalavimo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią Pastato įsigijimo kainą, ir J. S. (tėvo) reikalavimo atlyginti 410 436,70 Eur ginčo Pastato vertės sumą, viršijančią Pastato įsigijimo kainą, nutraukė.

41. Vertindamas prašomą priteisti žalą, teismas nustatė, kad pareiškėja I. S. prašo priteisti 159,35 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas ir 2 253,53 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas, J. S. (tėvas) prašo 309,56 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas ir 3 261,12 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas. Byloje esantis Administracijos 2020 m. sausio 17 d. raštas Nr. (4.17)V15-141 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtino, kad: I. S. 2006–2010 m. sumokėjo 159,35 Eur, iš kurių 152,84 Eur yra priskaičiuotas žemės nuomos mokestis ir 8,04 Eur delspinigiai; J. S. (tėvas) sumokėjo 309,56 Eur, iš kurių 302,85 Eur yra priskaičiuotas žemės nuomos mokestis ir 9,75 Eur delspinigiai. Byloje esantis Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. sausio 28 d. raštas „Dėl I. S. nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo“ patvirtino, kad I. S. sumokėjo (iš jos buvo išieškota) 2 253,54 Eur. Byloje esantis Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. sausio 28 d. raštas „Dėl J. S. nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo“ patvirtino, kad J. S. (tėvas) 2006–2007 m. sumokėjo 844,9 Eur. 2008–2010 m. įmokas mokėjo I. S. už J. S. (tėvą). Pareiškėjai nepateikė į bylą duomenų apie savo, kaip sutuoktinių, turto teisinį režimą. Byloje pateikti duomenys patvirtinę, kad J. S. (tėvas) yra perleidęs savo reikalavimą bankroto byloje I. S.. Pastatą pareiškėjai taip pat įsigijo ne bendrosios jungtinės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Tai rodo jų turto atskirumą. Taigi J. S. (tėvas) neįrodė, kad 2008–2010 m. patyrė išlaidų dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT panašiose bylose dėl iš esmės to paties ginčo objekto priteisė išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiais iki 2010 m. gruodžio 6 d. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjų įrodyti ir sumokėti žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokestis yra pareiškėjų patirta tiesioginė turtinė žala (I. S. patyrė 2 406,37 Eur žalą, J. S. (tėvas) 1 147,75 Eur žalą). Egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų ir minėtos žalos. Nesant neteisėtų veiksmų, pareiškėjai nebūtų patyrę nurodytų išlaidų. Tačiau 8,04 Eur delspinigių, sumokėtų I. S., ir 9,75 Eur delspinigių, sumokėtų J. S. (tėvo), negali būti priteisiami, nes nėra priežastinio ryšio. Taip pat negali būti priteisiamas nekilnojamojo turto mokestis už 2008–2010 m. J. S. (tėvui), nes jis neįrodė, kad tokią žalą patyrė. Tai apibendrinęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjos I. S. reikalavimo dalis dėl 8,04 Eur ir pareiškėjo J. S. (tėvo) reikalavimo dalis dėl 2 123,4 Eur delspinigių ir nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo 2008–2010 m. atmestini.

42. Vertindamas prašomą priteisti žalą, teismas nustatė, kad pareiškėja I. S. prašo priteisti 1 383,66 Eur išlaidas notarui, J. S. (tėvas) prašo priteisti 1 383,66 Eur išlaidas notarui. Byloje yra pateiktas notaro E. S. kvitas Nr. 0001655, kuriame nurodyta, kad I. S. už notaro paslaugas 2006 m. vasario 3 d. sumokėjo atlyginimą 9 555 Lt (2 767,31 Eur). Taigi J. S. (tėvas) neįrodė, kad patyrė išlaidų dėl notarinės sutarties sudarymo. LVAT panašiose bylose dėl iš esmės to paties ginčo objekto konstatavo, kad išlaidos už notarinės pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimą laikytinos neišvengiamomis, priverstinėmis ir būtinomis, todėl vertinamos kaip tiesioginiai nuostoliai. Šie nuostoliai atsirado dėl neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų (egzistuoja priežastinis ryšys). Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėja I. S. patyrė žalą, pasireiškusią išlaidomis notarui. Pareiškėja prašo jai priteisti 1 383,66 Eur, taigi toks reikalavimas galėtų būti tenkinamas. J. S. (tėvo) reikalavimas atmetamas, nes jis neįrodė, kad patyrė 1 383,66 Eur išlaidas notarui.

43. Spręsdamas dėl neturtinės žalos, teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu, pažymėjo, kad teismo posėdyje pasiūlė pareiškėjams individualizuoti patirtą neturtinę žalą ir pateikti jos įrodymus, tačiau pareiškėjai to nepadarė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas), sužinoję apie savo teisių pažeidimą, patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų dėl neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų. Pareiškėjai, sužinoję apie savo teisių pažeidimą, nedelsdami ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti. Tai rodo klausimo svarbą jiems, jų sugaištą laiką, pastangas, domėjimąsi, suinteresuotumą, aktyvias pastangas ir dėl to patirtus pergyvenimus, nusivylimą valdžia ir bandymą teisinėmis priemonėmis spręsti ginčą. Šie įrodymai yra netiesioginiai pareiškėjų I. S. ir J. S. (tėvo) patirtų pergyvenimų įrodymai. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjai R. S., I. S., J. S. patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų. Tačiau nusprendė, kad pareiškėjas J. S. (sūnus) nepatyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų dėl neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų, nes tuo metu, kai šie veiksmai buvo atlikti ir kai jie paaiškėjo jis nebuvo gimęs (jo atžvilgiu nėra net paaiškinimų dėl patirtos neturtinės žalos, nėra ir priežastinio ryšio).

44. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos, taip pat pabrėžė, kad dalis skunde nurodytos pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nėra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmais. Pareiškėjai 2010 m. gruodžio 6 d. sužinojo, kad Pastato pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, dėl to jiems pritaikyta restitucija, Pastato registracija panaikinta, statytojai įpareigoti Pastatą nugriauti. Taigi pareiškėjų pergyvenimai dėl netikrumo jausmo dėl vienintelės šeimos gyvenamosios vietos atėmimo, negalėjimo paaiškinti, ar jų namai bus griaunami, patiriamos baimės dėl to, kad atvyks griauti jų namų, beveik 13 metų diskusijų, posėdžių, pasitarimų dėl situacijos sprendimo su valdžios institucijų atstovais, nežinojimu, kuo viskas baigsis, ir netikrumu dėl ateities nėra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmais.

45. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju galėjo būti pagrindas priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nebūtų pakankamas pažeistai teisei apginti. Tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjų skundą. Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio taikymą bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjų teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką, įrodymus, esančius byloje dėl neturtinės žalos dydžio, neturtinės žalos trukmę, teismas padarė išvadą, kad galėtų būti priteisiama po 1 000 Eur pareiškėjams I. S. ir J. S. (tėvui), po 100 Eur R. S., I. S., J. S.. Šiuos dydžius teismas nustatė, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, paaiškinimus, pareiškėjų dalyvavimą teisiniuose procesuose, patiriamos neturtinės žalos laiką ir pareiškėjų amžių, brandą ir vykstančių procesų suvokimą. Teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu nurodyti dydžiai būtų adekvatūs pareiškėjų atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu būtų teisingi.

46. Teismas, nustatęs, kad Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės atstovai prašo taikyti ieškinio senatį, apžvelgė CK 1.124 straipsnio,1.125 straipsnio 8 dalį, 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.131 straipsnio 1, 2 dalis, 1.134 straipsnį. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą. Senaties termino pradžia nagrinėjamoje byloje yra, kai pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) gavo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, kurioje siūloma dalyvaujantiems byloje asmenims, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, iki teismo posėdžio pateikti teismui argumentus ir visus turimus įrodymus, susijusius su bylos aplinkybėmis. Tada pareiškėjai turėjo sužinoti apie prokuroro ieškinį dėl administracinių teisės aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo ir įpareigojimo nugriauti statinius. Taip pat teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė priteisti jiems iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt žalos atlyginimą, 1 500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiškėjai tikrai suvokė savo teisių pažeidimą ir ėmėsi priemonių savo pažeistoms teisėms ginti. Todėl pareiškėjų ieškinio senaties terminas 2018 m. gegužės 11 d. (kai pareiškėjai su skundu kreipėsi šioje nagrinėjamoje byloje) jau buvo suėjęs. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo J. S. (sūnaus) reikalavimas priteisti 500 000 Eur neturtinę žalą negali būti atmestas dėl ieškinio senaties (įvertinus pareiškėjo amžių – ieškinio senatis dar nėra suėjusi), tačiau jis buvo atmestas dėl priežastinio ryšio trūkumo.

47. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginį, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs nuo 2010 m. gruodžio 6 d., nes valstybė ir savivaldybė pripažino prievolę atlyginti žalą, vadovavosi CK 1.130 straipsnio 2 dalimi ir nenustatė, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, nes nenustatė, kad skolininkai pripažino prievolę. Pareiškėjų teiginiai, kad atsakovai pripažino žalą ir teigė, kad ji turi būti atlyginta, yra bendro pobūdžio, nedetalizuoti, kad Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė pripažino būtent pareiškėjų reikalavimus atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Nei tuometiniai Neringos savivaldybės meras, nei ministras, nei Vyriausybės kancleris, nei premjeras, nei Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovas nepripažino prievolės konkrečiai pareiškėjams atlyginti šiame skunde prašomą priteisti žalą. Taikos derybų vedimas nėra ir negali būti laikomas skundo pripažinimu.

48. Teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, LVAT praktika, netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes nenustatė svarbių priežasčių, lemiančių jo atnaujinimą. Teismas valstybės institucijų elgesio dėl taikos derybų vedimo nepripažino pateisinančiu ieškinio senaties termino praleidimą. Tiek valstybės ir savivaldybės institucijų dalyvavimas taikos derybose, tiek pareiškėjų iniciatyva dėl taikos derybų nėra ir negali pateisinti tokio ilgo delsimo ginti savo teises. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas – 3 metai ir pareiškėjai ilgai delsė dėl savo teisių gynimo. Teismas laikė, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą jau 2012 m. gegužės 11 d., suprato savo teisių pažeidimą ir turėjo visas galimybes, galėjo jas tinkamai ginti. Taigi pareiškėjų kreipimasis į teismą dėl žalos atlyginimo praleidus ieškinio senaties terminą rodo pačių pareiškėjų pasirinktą netinkamą elgesio modelį – neveikimą, o ne objektyvių aplinkybių, trukdžiusių kreiptis į teismą, buvimą.

49. Nustatęs, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundo reikalavimai priteisti visas prašomas sumas ir konkrečiai tas, kurias teismas nustatė, kad galėtų būti priteistos (I. S. 152,84 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas; 2 253,53 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas; 1 383,66 Eur išlaidas notarui; 1 000 Eur neturtinę žalą; priteisti J. S. (tėvas) 302,85 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas; 844,9 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas; 1 000 Eur neturtinę žalą; priteisti R. S., I. S., J. S. 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą) atmetami, nes Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės atstovai prašo taikyti ieškinio senatį, o teismas nenustatė svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

50. Pareiškėjų skundo reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos yra išvestinis. Todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą, teismas atmetė ir šį skundo reikalavimą.

51. Spręsdamas dėl Neringos savivaldybės prašymo atlyginti 3 054,65 Eur bylinėjimosi išlaidas, teismas pažymėjo, kad nors byla yra didelės apimties, tačiau nebuvo išskirtinai sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju neįrodyta, jog Neringos savivaldybė neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą kitais būdais nei sudarydamas atstovavimo sutartį su advokate. Neringos savivaldybės patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjų, nebuvo būtinos. Tai nustatęs, teismas netenkino Neringos savivaldybės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Šalies argumentai

52. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjų apeliacinis skundas grįstas šiais argumentais:

52.1. Vadovaujantis teismo sprendime nustatyta ieškinio senaties termino pradžia, pareiškėjai skundą dėl žalos turėjo teisę pateikti dar 2008 m., kai dar net nebuvo išnagrinėta byla pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį, kurioje Klaipėdos apygardos teismo sprendimas priimtas tik 2009 m. balandžio 10 d., o įsiteisėjo tik 2010 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjams 2008 m. nebuvo žinoma, ar apskritai bus nustatyti atsakovų ar kitų asmenų neteisėti veiksmai. Todėl teisingas pareiškėjų teiginys, jog ieškinio senaties terminas nutrūko nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 priėmimo dienos CK 1.130 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškinio senaties terminas vis dar yra nutrūkęs, nes pareiškėjams buvo žadama atlyginti žalą, Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė pripažino prievolę atlyginti žalą, o vėliau vyko taikos derybos, kurios nėra užbaigtos. Per laiką, kai buvo nutrūkęs ieškinio senaties terminas, pareiškėjai pateikė 2012 m. gegužės 11 d. skundą dėl žalos iš atsakovų priteisimo. Byla baigta LVAT sprendimu. Toje administracinėje byloje nebuvo pareikštas ir nebuvo nagrinėjamas reikalavimas dėl žalos, susijusios su pareiškėjų už Pastatą sumokėtų pinigų ir susijusių sumų grąžinimu, nes tuo metu tokia žala nebuvo kilusi. Skundas šioje administracinėje byloje buvo pateiktas laiku, kai tik pareiškėjai gavo preliminarių žinių, kad jų kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas. Visi skundo reikalavimai yra susiję, todėl ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas visiems reikalavimas. Laikant, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, buvo svarbios priežastys šį terminą atnaujinti, nes pareiškėjams buvo žadama atlyginti žalą, vyko taikos derybos, siekiant įteisinti Pastatą, kuriame pareiškėjai gyvena. Atsakovų prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra nesąžiningas, neteisingas ir pažeidžia geros moralės normas. Tai, kad pareiškėjai tikėjosi taikaus ginčo su valstybe išsprendimo, neturėtų būti panaudota prieš juos.

52.2. Pirmosios instancijos teismo išvados, atmetus skundo reikalavimą priteisti už Pastatą sumokėtus ir negrąžintus pinigus, reiškia, kad pareiškėjai iš valstybės niekada (net ir po statytojo bankroto bylos pabaigos ir išregistravimo) negalėtų reikalauti tos pinigų sumos, kurią sumokėjo už Pastatą ir kurios neatgaus iš bankrutavusio statytojo. Tokia išvada yra neteisinga, nepagrįsta ir neteisėta. Toks aiškinimas šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises.

Žemesnės instancijos teismas

52.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi LVAT sprendimu, nes šioje (pareiškėjų kaimynų) byloje teismo išvada buvo padaryta esant kitai faktinei situacijai – 2013 m. spalio 17 d. statytojui UAB „Verslo investicijų projektų centras“ dar nebuvo iškelta bankroto byla.

52.4. Neabejotinai egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjams padarytos žalos (negalėjimo atgauti už Pastatą sumokėtų pinigų).

52.5. Atsakovų neteisėti veiksmai, kurie lėmė notarinės Pastato pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šiuo atveju pareiškėjai vietoje „realių“ pinigų turi bevertę reikalavimo teisę į nemokų (bankrutavusį) statytoją. Į šią bylą buvo surinkti ir pateikti atnaujinti aktualūs įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo I. S. kreditorinis reikalavimas statytojo bankroto byloje nebus patenkintas, todėl, nelaukiant bankroto pabaigos, iš atsakovų jau dabar galima priteisti žalos atlyginimą pareiškėjams.

52.6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodė, iš ko dar (jeigu ne iš atsakovų) pareiškėjai gali reikalauti žalos atlyginimo. Susidaro teisei priešinga situacija, kad pareiškėjai patyrė žalą, yra aiškūs neteisėti valstybės veiksmai, tačiau teismas laiko, kad valstybė nėra atsakinga už žalą, o taip pat nėra kito atsakingo asmens, kuris patirtą žalą turėtų atlyginti.

52.7. Statytojo BUAB ,,Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje iš esmės jokie veiksmai nėra ir nebus atliekami.

52.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylos dalis buvo nutraukta, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis išnagrinėta byla, kurios dalykas ir pagrindas skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos. Šioje nagrinėjamoje byloje yra nurodoma, jog nepaisant to, kad buvo pritaikyta restitucija, pareiškėjų patirta žala yra didesnė. Atgavus tai, ką pareiškėjai sumokėjo už Pastatą, jie negalės nusipirkti analogiško būsto, kadangi analogiško būsto vertė šiuo metu yra gerokai didesnė. Be to, 2012 m. gegužės 11 d. buvo visiškai kitokia situacija nei pareiškiant skundą šioje administracinėje byloje. 2012 m. gegužės 11 d. pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti, kad statytojas grąžins jiems sumokėtus pinigus.

52.9. Visos sumos (ir delspinigiai) yra patirtos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Jeigu atsakovai būtų veikę teisėtai, pareiškėjai neturėtų mokėti delspinigių. Be to, pareiškėja I. S. nekilnojamojo turto mokesčio 2008–2010 m. įmokas, išlaidas notarui mokėjo ir už save, ir už J. S. (tėvas).

52.10. Pirmosios instancijos teismas nurodytas galimas priteisti neturtinės žalos dydis yra menkavertis įvertinus pažeidimą, jo trukmę, pažeidimą padariusius subjektus ir kitas pareiškėjų skunde nurodomas aplinkybes, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, CK 6.250 straipsnio 2 daliai bei rodo didelę nepagarbą pareiškėjams, jų patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams. Visi vaikai, įskaitant ir mažiausią, kuris gimė 2016 m., patyrė labai didelę neturtinę žalą dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Maži vaikai neabejotinai jaučia kitų šeimos narių nuotaikas, šeimos mikroklimatą ir tai turi labai didelę reikšmę jų vystymuisi ir raidai. Tai, kad J. S. (sūnus) gimė vėliau ir yra jauniausias tik patvirtina, kad jam padaryta žala gali būti didžiausia, nes jis neturtinę žalą patyrė visą savo gyvenimą.

Šalies argumentai

53. Pareiškėjai LVAT pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 12 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021, kurioje pateiktas išaiškinimas dėl senaties termino netaikymo yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, kurioje valstybės institucijos vykdė derybas su pareiškėjais, pripažino pareigą atlyginti pareiškėjams padarytą žalą. Minėtoje LVAT nutartyje pateiktas išaiškinimas visiškai atitinka pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog senaties terminą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pritaikė nepagrįstai ir neteisėtai, atitinkamai ir pareiškėjų žala, praradus Pastato nuosavybės ir disponavimo teises bei jau 12 m. neatgaunant už valstybės (teismų) sprendimus prarastus pastatus sumokėtų pinigų taip pat yra konkreti (akivaizdi), tikra ir įrodyta. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutarties išaiškinimai atitinka EŽTT sprendimuose prieš Lietuvą formuojamą praktiką, kad valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos žmonių sąskaita.

Atsiliepimas

54. Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Neringos savivaldybės atsiliepimas į apeliacinį skundą grįstas šiais argumentais:

54.1. Teismas dėl ieškinio senaties atmetė tik skundo reikalavimus dėl žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, notaro išlaidų ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjai turėjo ir galėjo suvokti, kad ieškinio senaties terminas reikalauti atlyginti žalą žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio pavidalu pradėjo eiti tada, kai įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas. Ieškinio senaties terminas dėl žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo niekada nebuvo nutrauktas. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad Neringos savivaldybės įgalioti atstovai ar Lietuvos valstybės įgalioti atstovai buvo pripažinę savo prievolę atlyginti pareiškėjams šias išlaidas. Vien faktas, kad buvo vestos derybas dėl taikos sutarties sudarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas skolininkų veiksmais, kuriais prievolė pripažįstama. Faktas, kad atsakovai dalyvavo taikos sutarties derybose, nėra tolygus prievolės atlyginti žalą pripažinimui. Atsakovai siekė išsaugoti pastatus ir tokiu būdu išvengti žalos ar ją minimizuoti. Be to, tam, kad ieškinio senaties termino eiga būtų nutraukta, skolininkas privalo aiškiai patvirtinti, kokią prievolę jis pripažįsta. Be to, šiuo atveju kompensacijų iš valstybės galėjo prašyti tie asmenys, kurie buvo priversti griauti pastatus, pastatytus pagal statybos leidimą, bet ne pareiškėjai. Taigi nesutiktina su pareiškėjų teiginiu, kad valstybė ir savivaldybė žadėjo atlyginti žalą būtent pareiškėjams – priešingai, jiems turėjo sumokėti pinigus BUAB „Verslo investicijų projektų centras“.

54.2. Ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimus dėl notaro išlaidų priteisimo suėjo 2013 m. gruodžio 6 d. Notarines sandorio tvirtinimo išlaidas pareiškėjai patyrė 2006 m. vasario 3 d. Vėliausiai 2010 m. gruodžio 6 d. prasidėjo ieškinio senaties termino eiga šiems reikalavimams reikšti. Nėra suprantama, kodėl pareiškėjai nereiškė šio reikalavimo 2012 m. skunde. Todėl ir dėl šio reikalavimo pareiškėjai yra akivaizdžiai praleidę ieškinio senaties terminą. Atsakovų įgalioti atstovai nebuvo išreiškę patvirtinimo, kad atlygins pareiškėjams jų patirtas notarines išlaidas, bent jau tokių įrodymų byloje nėra. Todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šį reikalavimą.

54.3. Pareiškėjai skundą pateikė teismui 2018 m. gegužės 11 d. Tai reiškia, kad neturtinė žala galėjo būti patirta ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 11 d. O iš skundo turinio yra matyti, kad neturtinę žalą pareiškėjai patyrė iškart po prokuroro ieškinio pateikimo ir po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. gruodžio 6 d.). Pareiškėjai neįrodė, kad jie patyrė neturtinę žalą ir po 2015 m. gegužės 11 d. Pareiškėjai į bylą nepateikė apskritai jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinę žalą, nors teismas atidėjo posėdį tuo tikslu, kad pareiškėjai galėtų tokius įrodymus pateikti. 2015 m. ir vėliau pareiškėjų patirti išgyvenimai nebėra priežastiniame ryšyje su Neringos savivaldybės ir KLAVA neteisėtais veiksmais. Priešingai, patys pareiškėjai pripažįsta, kad jų patiriamas netikrumas ir stresas yra susiję su tuo, kad pareiškėjams Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteisti pinigai iki šiol nėra grąžinti. Neturtinę žalą pareiškėjai dalinai kildina iš savo pačių neteisėto elgesio. Neturėdami nuosavybės teisės į jachtininkų viešbutį, pareiškėjai ir toliau jame gyvena. Be to, jachtininkų viešbutis pagal statinio paskirtį nėra ir negali būti gyvenamuoju būstu. Šiuo aspektu nėra aišku, kodėl pareiškėjai, kreipdamiesi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2012 m., nereiškė valstybei ir savivaldybei reikalavimų dėl neturtinės žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas tik dėl pačių pareiškėjų netinkamo elgesio, t. y. pasyvumo, o ne dėl objektyvių aplinkybių.

54.4. Nagrinėjamoje situacijoje neegzistavo aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios pareiškėjams anksčiau pareikšti reikalavimus dėl žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčio, notarinių išlaidų, neturtinės žalos. Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino.

Šalies argumentai

54.5. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjai, byloje nėra priežastinio ryšio – Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjams buvo priteisti už Pastatą sumokėti pinigai iš Pastato pardavėjo. Jei pardavėjas būtų laiku ir tinkamai įvykdęs šį teismo sprendimą, pareiškėjams būtų buvę grąžinti už Pastatą sumokėti pinigai, 1 850 000 Lt. Valstybė ir savivaldybė neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų nulėmę pardavėjo restruktūrizavimą ar bankrotą.

54.6. Nepaisant to, kad teikdami skundą nagrinėjamoje byloje pareiškėjai savo patirtą žalą kildino iš kitos turto vertės nustatymo ataskaitos, tačiau iš esmės tai buvo to paties pobūdžio reikalavimas (apskaičiuotas tuo pačiu principu ir metodika), nukreiptas tiems patiems asmenims. Faktas, kad skunde vadovaujamasi 2007 m. gruodžio 21 d. Preliminariu turto vertės nustatymu, užuot rėmusis 2011 m. gruodžio 6 d. turto vertės nustatymo pažyma, nesudaro pagrindo teigti, kad skyrėsi skundų dalykas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai dalį bylos nutraukė.

54.7. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas neturtinės žalos dydžius, buvo geranoriškas pareiškėjų atžvilgiu. Be to, kaip minėta, pareiškėjų išgyvenimai nulemti ne atsakovų veiksmų, o pardavėjo nemokumo.

Atsiliepimas

55. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Inspekcijos atsiliepimas į apeliacinį skundą grįstas šiais argumentais:

55.1. Kadangi pareiškėjai skundą dėl žalos atlyginimo iš esmės grindė Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, ieškinio senaties termino pradžios momentas turi būti siejamas su juo. Pareiškėjų apeliaciniame skunde pateikiamos ištraukos iš tuometinių teisingumo ministro, Direkcijos vadovo, Vyriausybės kanclerio ir kitų pasisakymų spaudoje traktuotinos kaip šių asmenų subjektyvi nuomonė, o ne oficiali valstybės pozicija. Pareiškėjų veiksmai (pareiškėjai 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės) patvirtina, kad jie suprato, jog jų reikalavimui taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas (nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d.). Todėl nebuvo jokių prielaidų pareiškėjams tikėtis gauti iš valstybės žalos atlyginimą dėl neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu pastatyto ir pareiškėjų iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ įsigyto jachtininkų viešbučio praradimo.

55.2. Apeliantų argumentai dėl Vyriausybės lygiu vykusių derybų, dėl Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389, kuriuo pritarta KNNP tvarkymo plano tikslinimui, dėl Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1080, kuriuo patvirtinti naujos redakcijos KNNP tvarkymo plano sprendiniai, sudarę prielaidas įteisinti ginčo Pastatą, nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams, kadangi minėtos aplinkybės egzistavo, kai senaties terminas jau buvo suėjęs, t. y. po 2013 m. gruodžio 6 d. Be to, tokių derybų vykdymas nepateisina terminų nesilaikymo, ypač įvertinus tai, kad šis teisminis procesas dėl žalos atlyginimo dėl to paties statinio pareiškėjų pradedamas jau ne pirmą kartą.

Žemesnės instancijos teismas

55.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino, jog Lietuvos valstybė nebuvo 2006 m. vasario 3 d. jachtininkų viešbučio Pastato pirkimo–pardavimo sutarties šalis, todėl ji nėra atsakinga už tai, kad nevykdoma Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu taikyta restitucija, pripažinus negaliojančia Pastato pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, nesulaukus BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto bylos baigties, negalima daryti pagrįstų ir vienareikšmiškų išvadų apie BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ finansines galimybes grąžinti pareiškėjams už jachtininkų viešbutį sumokėtą sumą.

55.4. Tiek nagrinėjamu atveju, tiek byloje, kuri išnagrinėta priėmus LVAT sprendima, dalyvavo tos pačios ginčo šalys, abiejose bylose pareiškėjų reikalavimai susiję su pareiškėjų siekiu iš tų pačių atsakovų (Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės) prisiteisti skirtumą tarp Pastato įsigijimo kainos ir Pastato rinkos vertės. Tai, kad bylose pareiškėjai reikalavimus grindė skirtingos datos Pastato vertės nustatymo ataskaitomis, nesudaro pagrindo reikalavimus traktuoti kaip skirtingus. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dalį bylos nutraukė.

56. Inspekcija papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad: pareiškėjų papildomai pateikti dokumentai nėra reikšmingi, todėl neturėtų būti prijungiami prie bylos ir tiriami apeliacinės instancijos teismo; nėra aišku, kokias konkrečias aplinkybes pagrindžia pareiškėjų teikiami dokumentai, susiję su pareiškėjų iniciatyva sudaryti taikos sutartį dėl žalos atlyginimo; pasiūlymas dėl taikos net nebuvo adresuotas atsakovams, todėl nėra būtinybės prijungti papildomus dokumentus; Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės dalyvavimas taikos derybose Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo procese negali būti tapatinamas su atsakovų prievolės atlyginti žalą pareiškėjams pripažinimu; atsakovai nėra pripažinę prievolės pareiškėjams atlyginti konkrečią žalą, kokios yra prašoma 2018 m. gegužės 9 d. skundu byloje; teismas ieškinio senatį taikė ne dėl visų, bet tik dėl tam tikrų pareiškėjų skundo reikalavimų – dėl žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, notaro išlaidų ir neturtinės žalos priteisimo; įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui, pareiškėjai turėjo suvokti, kad jie nebėra jachtininkų viešbučio savininkai, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčiai nebeturėjo būti mokami, o sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas pareiškėjų reikalavimams dėl žalos atlyginimo suėjo 2013 m. gruodžio 6 d.; ieškinio senaties terminas dėl žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčių, notaro išlaidų niekada nebuvo nutrauktas, kadangi Lietuvos valstybė ar Neringos savivaldybė, nors ir dalyvaudama taikos derybose dėl jachtininkų viešbučių, niekada nėra žadėjusi ir byloje nėra tokių įrodymų, kad yra pripažinusios prievolę atlyginti pareiškėjams minėto pobūdžio žalą; pareiškėjų nurodomi išgyvenimai, nepatogumai atsirado iš karto po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. gruodžio 6 d.); nors teismas buvo įpareigojęs pareiškėjus konkretizuoti tiek laikotarpį, kada neturtinė žala patirta, tiek šią žalą individualizuoti pagal kiekvieną pareiškėjų šeimos narį, tačiau pareiškėjai to nepadarė, todėl neturtinė žala negalėjo būti jiems priteista.

Atsiliepimas

57. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Apsaugos departamentas prie atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Apsaugos departamento atsiliepimas į apeliacinį skundą grįstas šiais argumentais:

57.1. Atsakovų veiksmai, iš kurių pareiškėjai kildina žalą, pripažinti neteisėtais Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 6 d. Jau tuo metu pareiškėjai žinojo apie viešojo administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais faktą. Senaties termino pradžia nagrinėjamoje byloje galėjo būti skaičiuojama dar ankščiau, t. y. kai pareiškėjai gavo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009. Be to, nustatyta, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 16 d. patys kreipėsi į teismą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai jau tuo metu tikrai suvokė savo teisių pažeidimą ir ėmėsi priemonių savo pažeistoms teisėms ginti.

57.2. Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs pareiškėjų nurodytas senaties termino praleidimo aplinkybes, pagrįstai nenustatė svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti.

57.3. Pareiškėjos I. S. pažeistos teisės ir teisėti interesai buvo apginti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, pritaikius restituciją. Pareiškėjų teisė iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtus 535 797,09 Eur yra patvirtinta įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu. I. S. nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, jog restitucija neįvykdyta. Todėl akivaizdu, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio.

57.4. Nėra nustatyta jokių Apsaugos departamento neteisėtų veiksmų, tokių veiksmų neįvardijo patys pareiškėjai, bei nenurodė kiti proceso dalyviai.

Žemesnės instancijos teismas

57.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, bylos dalį nutraukė.

57.6. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtos neturtinės žalos dydžio. Dalis skunde nurodytos pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nėra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais atsakovų veiksmais.

Atsiliepimas

58. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje nebuvo nustatyti paveldosaugos reikalavimų pažeidimai bei neteisėti Paveldo departamento valstybės tarnautojų veiksmai ginčo atveju. Todėl šiuo aspektu valstybė neturėti teisinės pareigos atlyginti žalos.

59. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs dėl to, kad, pareiškėjų nuomone, skolininkai pripažino prievolę. Ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų.

Žemesnės instancijos teismas

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

61. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nenustatė naujų įrodymų tyrimo pagrindų, todėl pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi dokumentai nepridėti prie bylos ir netirtini.

Žemesnės instancijos teismas

62. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) Pastato pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įsigijo Pastatą (adresas (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), 260,28 m² bendras plotas, kaina už 1 850 000 Lt); Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendime nusprendė pripažinti negaliojančia Pastato pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra (priteisti BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš I. S. ir J. S. (tėvas) Pastatą; priteisti iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. (tėvas) 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus Poilsio namus ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Pastatą; panaikinti Pastato teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu Tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), Neringoje, detalusis planas; pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą 2004 m. balandžio 26 d. statybos leidimą Nr. 22 AB Poilsio namams statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu projektavimo sąlygų 2004 m. gegužės 31 d. sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu jachtininkų viešbučio (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. gruodžio 2 d. aktą Nr. 115; Lietuvos Apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą; pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti jiems iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt (iš jų 850 000 Lt kaip skirtumas tarp Pastato rinkos vertės ir Pastato pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos; 454 273,53 Lt kaip palūkanos, kurias J. S. (tėvas) sumokėjo bankui nuo kredito sutarties pasirašymo) žalos atlyginimą, 1 500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė; LVAT sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės J. S. (tėvui) ir I. S. priteisė 454 273,53 Lt žalai atlyginti ir nuo šios sumos (454 273,53 Lt) 5 proc. dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

63. LVAT, spręsdamas dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir jį aiškinančia LVAT praktika.

Žemesnės instancijos teismas

64. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti viešosios atsakomybės sąlygas, pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsniu ir įvertinęs pareiškėjų skundo argumentus dėl valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo nagrinėjamoje byloje, įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, LVAT sprendimą, nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyti neteisėti Tarybos, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos, Administracijos ir KLAVA veiksmai (detaliojo plano patvirtinimas, išduotas statybos leidimas, patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas, patvirtinta pirma ir antra jachtklubo Juodkrantėje projekto korektūra, patvirtintas jachtininkų viešbučių pripažinimo tinkamais naudoti aktas). Šie veiksmai pagrįstai pripažinti pažeidžiančiais teisės aktų reikalavimus – Įstatymo 20 straipsnio 8 dalies nuostatas, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius, Statybos įstatymo 14 ir 20 straipsnių reikalavimus, kaip konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime.

65. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp pareiškėjų nurodytos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo ir bankroto bylos, kurioje patvirtintas pareiškėjos I. S. kreditorinis reikalavimas, baigtį. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad I. S. reikalaujama 569 289,80 Eur suma laikytina žala (CK 6.249 str.).

66. Remdamasi ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas), 2012 m. gegužės 16 d. kreipdamiesi į administracinį teismą, prašė priteisti jiems skirtumą tarp Pastato įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir Pastato rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai. LVAT sprendime šį pareiškėjų skundo reikalavimą atmetė, nurodęs, kad pareiškėjų pažeistos teisės dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių, buvo apgintos pagal teisės aktų reikalavimus pilna apimtimi, o pareiškėjų reikalavimas priteisti papildomai iš atsakovų 850 000 Lt, kaip susidariusį skirtumą tarp Pastato įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir Pastato rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai, yra nepagrįstas, nes jiems jau yra priteistos iš statinio pardavėjo šio turto įsigijimo išlaidos. Todėl, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimas iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės priteisti 184 442,82 Eur pareiškėjams I. S. ir 410 436,70 Eur J. S. (tėvui) kaip Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, yra iš esmės analogiškas tam, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegija sutiko su vertinimu, kad prašomų sumų skirtumai, Pastato vertės skirtingos išraiškos, lingvistiškai kitokia reikalavimo išraiška nekeičia reikalavimo esmės. Aptartos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui bylos dalį dėl pareiškėjo I. S. reikalavimo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, ir pareiškėjo J. S. (tėvo) reikalavimo atlyginti 410 436,70 Eur ginčo Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, nutraukti.

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama dėl kitų pareiškėjų skunde nurodytų prašytų priteisti sumų, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovų atstovų prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalį. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendime detaliai ir išsamiai ištirtų ir aptartų reikšmingų faktinių aplinkybių įvertinimu bei pritarė išvadoms, jog nebuvo nustatyti atsakovų veiksmai, kurie liudytų, kad jie pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.), taip pat nebuvo nustatytos svarbios priežastys atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

68. Įvertinusi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, teisėjų kolegija, apibendrinusi nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas buvo atmestas.

69. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo Neringos savivaldybės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovo Neringos savivaldybės, atstovaujamo Administracijos ir Tarybos, patirtos išlaidos teisinei pagalbai buvo būtinos, o Administracija turi juridinį skyrių ir atitinkamą finansavimą teisinių klausimų, kylančių jos veikloje, sprendimui. Todėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

Šalies argumentai

70. Pareiškėjai, remdamiesi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, prašo atnaujinti procesą, panaikinti LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti.

71. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjai dėsto tas pačias faktines aplinkybes, kurias nurodė ir kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, ir tuos pačius argumentus, kuriais grindė tai, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ pareiškėjams negrąžinta suma už Pastatą sudaro pareiškėjų nuostolius, kurie susidarė dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ir tarp nuostolių ir atsakovų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys, pareiškėjai nepraleido ieškinio senaties termino, nusprendus, kad praleido – jis buvo nutrūkęs ir egzistavo svarbios priežastys jį atnaujinti.

72. Būtinumą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

72.1. Dėl neteisėtai ir nepagrįstai neįvykdomos restitucijos nepripažinimo pareiškėjų žala ir nenustatyto priežastinio ryšio:

72.1.1. BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nevykdant restitucijos ir įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais nepripažinus, kad pareiškėjai I. S. neišmokėta suma yra žala, kilusi dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, ir kad tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, susidarė faktinė situacija, kai pareiškėja neturi jokių galimybių reikalauti ir prisiteisti sumos, kurią sumokėjo už Pastatą ir kurios neatgaus BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto proceso metu. Tokia situacija, nulemta įsiteisėjusių administracinių teismų sprendimų, prieštarauja EŽTT praktikai bylose dėl statinių, pastatytų pagal valstybės neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

72.1.2. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtinęs pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra kilusi žala, neatsižvelgė, kad tokia išvada pagrįsta LVAT sprendimu, priimtu administracinėje byloje, kuri nėra analogiška nagrinėjamam atvejui – BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ dar nebuvo iškelta bankroto byla.

72.1.3. Kadangi pareiškėjų sąžiningumas nekvestionuojamas, pareiškėjams negali būti priskiriama rizika dėl įsigyto Pastato statybos teisėtumo ir pagrįstumo, o apeliacinės instancijos teismas nenurodė, iš ko dar, jeigu ne iš atsakovų, pareiškėjai gali reikalauti žalos atlyginimo. Pagal bakroto procesus, pareiškėjai neturi jokio pagrindo žalos atlyginimo reikalauti iš jokių kitų asmenų (statytojo, jo valdymo organų ar akcininkų). Susidariusi situacija, kai, esant aiškiems neteisėtiems veiksmams, teismai nepripažįsta atsakingų asmenų, formaliai ir netinkamai aiškina priežastinį ryšį, paneigia pareiškėjų teisę į žalos atlyginimą ir pažeidžia principą ubi jus ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė).

72.2. Dėl ieškinio senaties termino, jo eigą ir stabdymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo:

72.2.1. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, mechaniškai pritaikę ieškinio senatį reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, paneigė teisingumo principą, taip pažeisdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje išdėstytą išaiškinimą.

Žemesnės instancijos teismas

72.2.2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingą ieškinio senaties pradžios datą, nes pareiškėjams dar 2008 m. dar nebuvo žinoma, jog apskritai bus nustatyti atsakovų ar kitų asmenų neteisėti veiksmai. Be to, neįvertino aplinkybės, kad ieškinio senaties terminas yra vis dar nutrūkęs CK 1.130 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes pareiškėjams nuolat žadama atlyginti žalą, atsakovai pripažino prievolę atlyginti žalą, vyko taikos derybos. Būtent tuo metu, kai buvo nutrūkęs ieškinio senaties terminas, pareiškėjai ir pateikė skundą administraciniam teismui dėl žalos iš atsakovų priteisimo. Nors LVAT sprendimu priteisė pareiškėjams jų bankui už kreditą įsigytą Pastatą sumokėtas palūkanas, tačiau toje byloje nebuvo pareikštas ir spręstas reikalavimas dėl žalos, susijusios su pareiškėjų už Pastatą sumokėtų pinigų ir susijusių sumų grąžinimu, nes tuo metu aptarta žala dar nebuvo atsiradusi – pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti, kad statytojas visus sumokėtus pinigus grąžins, jam nebuvo iškelta bankroto byla; nebuvo patvirtintas pareiškėjų kreditorinis reikalavimas, nebuvo išregistruotas Pastatas iš Nekilnojamojo turto registro, pareiškėjai nebuvo įpareigoti išsikelti iš Pastato, oficialiai buvo dėstoma pozicija, kad Pastatas nebus griaunamas.

72.2.3. Skundas paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino, o iš karto gavus informaciją, kad pareiškėjų kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas visiškai. Išsami atnaujinta informacija apie statytojo aktualią finansinę padėtį patvirtino, kad pareiškėjų kreditorinis reikalavimas tikrai nebus patenkintas. Ši informacija buvo surinkta nagrinėjamos bylos metu 2019–2020 m.

72.2.4. LVAT nepagrįstai nevertino svarbių priežasčių (apeliacine tvarka patvirtinus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjams buvo nuolat žadama atlyginti žalą, kad vyko taikos derybos, siekiant įteisinti Pastatą), sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme.

72.2.5. Pareiškėjai pasitikėjo valstybės institucijomis ir pareigūnais, tikėjo, kad teritorijų planavimo procesas buvo vykdomas teisėtai ir tikslingai, siekiant sudaryti taikos sutartį, pripažįstant pareiškėjams padarytą žalą. Esant tokioms aplinkybėms, nepavykus pasiekti taikaus susitarimo, valstybė negali turėti naudos dėl pareiškėjų atžvilgiu taikomo ieškinio senaties termino, nes tai pažeidžia principą nullus commodum capere potest de injuria sua propria (draudžiama iš neteisėtų veiksmų gauti naudos).

72.3. Būtinumą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjai grindžia siekiu suvienodinti LVAT ir LAT praktiką, taikant teisės normas, reglamentuojančias principą lis alibi pendens (draudžiama dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių vienu metu iškelti ar nagrinėti daugiau kaip vieną civilinę bylą) ir ginčų tapatumą. Ši prašymo dalis grindžiama šiais argumentais:

72.3.1. Nagrinėjamu atveju LVAT, pažeidęs nurodytą principą ir ginčų tapatumo taisyklę, kuri detaliai išaiškinta LAT, neteisėtai ir nepagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nutraukė dalį bylos.

72.3.2. Apeliacinės instancijos teismas administracinių bylų tapatumą nustatė, analizuodamas tik skundų dalyką, tačiau, nesilaikydamas LAT praktikos, nevertindamas skundų pagrindų. Būtent skundų pagrindai administracinėse bylose iš esmės ir skiriasi, kaip ir faktinė situacija, kuriai esant buvo paduoti pareiškėjų skundai.

72.3.3. Nagrinėjamu atveju skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjų patirta žala yra žymiai didesnė už pritaikytą restituciją. Pastarosios taikymas nepanaikina civilinės atsakomybės taikymo. Byloje nėra ginčo, kad net ir įvykdžius restituciją, pareiškėjai negalės nusipirkti analogiško būsto dėl išaugusių kainų. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys išaugusią Pastato rinkos vertę. Dėl to ir buvo paduotas skundas, siekiant atgauti sumą, lygią realiai Pastato rinkos vertei tam, kad pareiškėjai galėtų įsigyti analogišką gyvenamąjį būstą. Išnagrinėtoje byloje, dėl kurios dalis nagrinėjamos bylos buvo nutraukta, buvo prašoma priteisti Pastato rinkos vertės likutį, kuris susidarė atėmus Pastato rinkos vertę iš pareiškėjams Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistos sumos (restitucijos).

Šalies argumentai

73. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, taip pat nurodo, kad: administracinėje byloje Nr. eA-1680-525/2021 Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija laikėsi pozicijos, kad valstybės tarnautojai tyčia atliko pažeidimus, dėl kurių nukentėjo pareiškėjai; administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ buvo priteista 1 184 221,51 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos neva ateityje patirs, vykdydamas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą; akivaizdu, kad pareiškėjų kreditorinis reikalavimas dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo taisyklių nebus patenkintas; Lietuvos valstybė turės tą pačią žalą atlyginti 2 kartus – vieną kartą sumokėti statytojui ir dar kartą pareiškėjams; nesąžiningai šiuo atveju praturtės kiti kreditoriai, kurių kreditoriniai reikalavimai bus patenkinti, nors tikrąją žalą, už kurie šie pinigai buvo priteisti, patyrė pareiškėjai; kad susidariusi situacija pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius konstatuota LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje; nei ši nutartis, nei nagrinėjamoje byloje priimta nutartis pareiškėjų teisių neapgina, kas prieštarauja minėtam principui ubi jus ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė), ir tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-794-516/2021 27 ir 31 punktai.

Atsiliepimas

74. Atsakovo Neringos savivaldybės atstovas Administracija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka ir prašo teismo jo netenkinti. Administracija atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

74.1. Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nurodytais argumentais iš tiesų siekia pakartotinės bylos peržiūros, nes prašyme atnaujinti procesą nėra atskleisti aiškūs ir konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai. Tai, kad pareiškėjai tiesiog nesutinka su LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartimi, tai dar nėra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą užbaigtoje byloje.

74.2. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nenurodo, kaip esmingai LVAT pažeidė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias žalą, priežastinį ryšį, ieškinio senatį, lis alibi pendes principą. Pareiškėjai remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos dėstė savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui.

74.3. Pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nepagrįstas, nes pareiškėjai nenurodė nei vieno LVAT procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant panašioms faktinės aplinkybėms būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjai remiasi LAT nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-823/2021, kurios faktinės aplinkybės neturi nieko bendra su nagrinėjama administracine byla.

74.4. ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, kad būtų vienodinama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktika.

Atsiliepimas

75. Atsakovo Lietuvos valstybė atstovas Inspekcija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka ir prašo teismo jo netenkinti. Inspekcija atsiliepime dėsto tas pačias faktines aplinkybes, kurios nustatytos pirmosios instancijos teismo. Inspekcija atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

75.1. Prašyme atnaujinti procesą nėra atskleista, kaip konkrečiai pasireiškė proceso atnaujinimo pagrindas – esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėjai tiesiog nesutinka su teismo atliktu žalos, priežastinio ryšio, ieškinio senaties termino vertinimu, o tai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

Šalies argumentai

75.2. Pareiškėjų nurodomas tariamas proceso atnaujinimo pagrindas, siekiant užtikrinti bendrosios ir specializuoto teismo praktikos suderinamumą, nėra numatytas ABTĮ.

75.3. Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė administracinių teismų sprendimų analogiško pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų skirtingai aiškinamos ir taikomo tapačios teisės normos, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos aiškinimo dėl bylų tapatumo.

75.4. Pareiškėjai, tinkamai neatskleisdami proceso atnaujinimo pagrindų turinio, siekia, kad teismas iš naujo vertintų faktines aplinkybes ir dar kartą nagrinėtų byloje kilusį ginčą.

Atsiliepimas

76. Lietuvos valstybės atstovas Direkcija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka ir prašo teismo jo netenkinti. Direkcija atsiliepime dėsto tas pačias faktines aplinkybes, kurios nustatytos pirmosios instancijos teismo. Inspekcija atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

76.1. Pareiškėjai nepagrindė prašyme nurodytų teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė prašyme nurodytas teisės normas, nukrypo nuo LVAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Prašyme taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

76.2. Pareiškėjai nenurodė, kuo pasireiškė materialiosios teisės normų pažeidimas, kaip teismas netinkamai aiškino teisės normas, o tik deklaratyviai nurodė, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos sąvoką ir priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, pažeidimą. Prašymas grindžiamas tais pačias argumentais, kurie buvo išdėstyti kituose pareiškėjų procesiniuose dokumentuose. Prašymo atnaujinti procesą motyvai rodo, kad pareiškėjai iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo bei pakartotiniai priteistas turtinės žalos atlyginimas, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes.

76.3. Pareiškėjų teiginiai, kad LVAT nutartyje padarytas esminis teisės normų, reglamentuojančių lis alibi pendens principą ir ginčų tapatumą, pažeidimas jas taikant, nes nesilaikyta LAT praktikos, nekorektiški ir nepagrįsti.

76.4. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai pasisakė dėl senaties terminų, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovų Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės atstovų prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalį, nustatančią, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjai nenurodo, kokiu būdu pasireiškė esminis senaties termino eigą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

77. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti procesą LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1373-502/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

78. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių interesą, bet ir viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

79. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

80. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LVAT išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1373-502/2021, ši byla buvo užbaigta, minėta LVAT nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje užbaigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, kurių teisinį ir faktinį pagrįstumą turi įrodyti proceso atnaujinimą inicijuojanti proceso šalis.

Dėl prašymo atnaujinti procesą argumentų, kuriais grindžiamas proceso atnaujinimo pagrindas, nustatytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte

81. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

82. Remiantis LVAT praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

83. Prašydamas atnaujinti procesą aptariamu ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

84. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

85. Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindė dviem aspektais. Pirma, pareiškėjų nuomone, LVAT, priimdamas 2021 m. birželio 16 d. nutartį, neteisingai ir nepagrįstai nepripažino pareiškėjų patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos. Antra, pareiškėjų nuomone, LVAT, priimdamas 2021 m. birželio 16 d. nutartį, neteisingai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

86. Vertindama pirmąją pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą argumentų grupę (žr. šios nutarties 72.1 p.), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 156 straipsnio 10 dalyje nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas negali būti grindžiamas argumentais, kuriais būtų siekiama iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui (žr., pvz., 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-57-602/2021; 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

87. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį, argumentus, kuriais pareiškėjai grindžia padarytą esminį materialiosios teisės pažeidimą, teisėjų kolegijai nekyla abejonės dėl to, kad LVAT, priėmė 2021 m. birželio 16 d. nutartį, atlikęs sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, ir faktinių aplinkybių aiškinimą. Tuo tarpu pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą išdėstytais argumentais grindžia nesutikimą, kaip buvo išnagrinėta administracinė byla, tačiau nepateikia teisiškai pagrįstų ir svarių argumentų dėl LVAT pateikto teisės aiškinimo klaidingumo. Pareiškėjai apsiriboja alternatyviu ir subjektyviu situacijos, susidariusios LVAT priėmus 2021 m. birželio 16 d. nutartį, kuri, pareiškėjų nuomone, paneigia jų teisę į žalos atlyginimą ir pažeidžia ubi jus ibi remedium principą, vertinimu ir siekiu, kad jų argumentų pagrindu byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tačiau nesant teisiškai pagrįstų argumentų, kad LVAT padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, proceso atnaujinimas negalimas. Priešingas aiškinimas paneigtų įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-442/2019; 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog LVAT padarė esminį materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį.

88. Vertinant antrąją pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą argumentų grupę (žr. šios nutarties 72.2 p.) nustatyta, kad pareiškėjai materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, grindžia tuo, jog LVAT, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo ieškinio senaties pritaikymą pareiškėjų reikalavimo atžvilgiu, (i) neatsižvelgė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingą ieškinio senaties pradžios datą, (ii) neįvertino pareiškėjų skunde išdėstytų argumentų, kad ieškinio senatis pareiškėjų atžvilgiu yra nutrūkusi, (iii) neįvertino svarbių priežasčių, dėl ko ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas, pripažinus, kad praleistas.

89. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, pritaikė ieškinio senatį pareiškėjų skundo reikalavimui. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartyje (žr. 124 p.) patvirtino tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, pritardamas, jog nebuvo nustatyti atsakovų veiksmai, kurie liudytų, kad jie pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.) ir dėl to ieškinio senaties terminas turėtų būti laikomas nutrūkusiu, ir nebuvo nustatytos svarbios priežastys atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

90. Kaip matyti, pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu grindžia iš esmės tuo, kad LVAT, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjų skundo reikalavimui, neatsižvelgė į pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jie teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, aiškina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas ir LVAT, atitinkamai patvirtindamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjų nesutikimas su teismų atliktu faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu savaime nepagrindžia proceso atnaujinimo būtinumo, ypač, jeigu nėra pateikti teisiškai pagrįsti argumentai, pagrindžiantys esminį materialinių teisės normų (šiuo atveju – reglamentuojančių ieškinio senatį) pažeidimą. Šiuo atveju teisėjų kolegijai pareiškėjų argumentai, kuriais pareiškėjai iš esmės siekia, kad atnaujinus procesą būtų iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės ir joms teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, būtų pritaikytos pagal pareiškėjų teisinį šių normų aiškinimą, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo ir LVAT atlikto faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog LVAT padarė esminį materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį.

91. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl prašymo atnaujinti procesą argumentų, kuriais grindžiamas proceso atnaujinimo pagrindas, nustatytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte

92. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

93. LVAT praktikoje pažymėta, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja LVAT (ABTĮ 15 str. 1 d.). Dėl to sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, vertinama būtent LVAT praktika. Todėl, prašant atnaujinti procesą aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu, turi būti pateikti teismui įrodymai, patvirtinantys, kad LVAT praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Pripažįstama, kad bylos procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-556/2021).

94. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, kuriais pareiškėjai grindė būtinybę atnaujinti procesą aptariamu pagrindu (žr. šios nutarties 72.3 p.), daro išvadą, kad pareiškėjai nėra nurodę nei vieno LVAT procesinio dokumento (nutarties, sprendimo), priimto analogiško pobūdžio byloje kaip nagrinėjamu atveju, kurioje faktinės aplinkybės yra tapačios (bent jau labai panašios), nėra pateikę argumentų, kuriais pagrįstų aplinkybę, kad LVAT, vertindamas tapačias ar bent jau labai panašias faktines aplinkybes ir joms taikydamas atitinkamas teisės normas priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Pareiškėjų argumentas, kad LVAT, taikydamas teisės normas, reglamentuojančias principą lis alibi pendens (draudžiama dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių vienu metu iškelti ar nagrinėti daugiau kaip vieną civilinę bylą) ir ginčų tapatumą, nesilaikė LAT praktikos niekaip nepagrindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, nes, kaip nustatyta, šiuo pagrindu proceso atnaujinimas turi būti grindžiamas išimtinai argumentais, kuriais įrodoma, kad egzistuoja nevienoda LVAT praktika, suformuota sprendžiant analogiško pobūdžio administracines bylas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu nėra pagrįstas teisiškai reikšmingais argumentais, sudarančiais pagrindą vertinti aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą.

95. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Dėl kitų prašymo atnaujinti procesą argumentų

96. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, kuriais pareiškėjai grindė, kad nei nagrinėjamu atveju priimta LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis, nei kitos LVAT nutartys, kurias LVAT priėmė kitose administracinėse bylose, pareiškėjų teisių neapgynė, nors tai tiesiogiai pažeidžia ubi jus ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principą (žr. šios nutarties 74 p.), daro išvadą, kad jie yra teisiškai nereikšmingi, nes nepagrindžia nei vieno ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

97. Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, nepagrindė, todėl atmetamas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1373-502/2021 ir atsisakoma atnaujinti procesą minėtoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 1 dalimi ir 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje eA-1373-502/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1373-502/2021 pagal pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, ir Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos (tretieji suinteresuoti asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Baltas fonas“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektas“, uždaroji akcinė bendrovė poilsio namai „Ąžuolynas“ ((iki pertvarkymo – akcinė bendrovė „Ąžuolynas“)) dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasArūnas SutkevičiusSkirgailė Žalimienė