- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-14
- Bylos Nr.
- e2A-794-516/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01196-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- D. K., E. K., R. G., V. B. G., J. S., I. S., S. R., M. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1143-640/2021 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ ieškinį atsakovams D. K., E. K., R. G., V. B. G., J. S., I. S., S. R., M. R. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Verslo investicijų projektų centras“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti jai solidariai: 1) iš D. K., E. K. 47 700 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) iš R. G. ir V. B. G. 73 700 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 3) iš I. S. ir J. S. 148 700 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) iš S. R. 43 700 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) iš M. R. 47 000 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo šio ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis pardavė atsakovams I. S. ir J. S. jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 260,28 kv. m. bendro ploto, už 1 850 000 Lt (toliau – ir Viešbutis 1), o 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovams D. K. ir E. K., S. R. ir M. R., R. G. ir V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 371,40 kv. m. bendro ploto, už 2 760 000 Lt (toliau – ir Viešbutis 2).
Žemesnės instancijos teismas
3. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą (įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi jį palikus galioti), kuriuo pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure 2006 m. vasario 3 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją natūra: uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Verslo investicijų projektų centras“ iš I. S. ir J. S. priteisė Viešbutį 1, atitinkamai iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. priteisė 202 734,01 Eur sumą, o J. S. – 333 063,02 Eur sumą. Teismas taip pat pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure 2006 m. kovo 4 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restituciją natūra: UAB „Verslo investicijų projektų centras“ priteisė iš D. K., E. K., S. R., M. R., R. G., V. B. G. minėtą Viešbutį 2, atitinkamai iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ priteisė D. K. ir E. K. 205 690,21 Eur sumą, S. R. – 147 706,21 Eur sumą, M. R. – 214 318,81 Eur sumą, R. G. ir V. B. G. – 231 696,01 Eur sumą. Teismas, be kita ko, panaikino (duomenys neskelbtini), esančių pastatų Viešbučių teisinę registraciją valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir įpareigojo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėn. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti visus statinius, esančius (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
4. Ieškovė nurodė, kad atsakovams dešimt metų nevykdant įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo sprendimo ir negrąžinant ieškovei turto (Viešbučių), kurį nugriovus ieškovė būtų laikoma tinkamai įvykdžiusi teismo sprendimą, ieškovei buvo padaryta žala, dėl kurios priteisimo ji ir pareiškė ieškinį. Ieškovė teigė, kad kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė savavališku, be jokio teisino pagrindo jiems nepriklausančių Viešbučių naudojimu, patiems juose gyvenant ir vengimu perduoti Viešbučius ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų
6. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1138-777/2020 buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3-793/2020) konstatuota, jog atsakovai neišsikeldami iš ginčo turto (Viešbutis 1 ir Viešbutis 2) veikia teisėtai. Todėl šioje byloje aplinkybė dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo (teisėtumo) neišsikeliant iš ginčo turto, pirmosios instancijos teismo nuomone, negalėjo būti įrodinėjama iš naujo ir nustatoma kitaip nei tai nustatyta jau įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu.
7. Nors ieškovė savo argumentus dėl atsakovų neteisėtų veiksmų taip pat grindė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-24-183/2015), kuriomis nebuvo tenkintas atsakovės I. S. prašymas dėl vykdymo tvarkos pakeitimo, teismas nurodė, kad atsisakymas pakeisti vykdymo tvarką atsakovės pasirinktu būdu nereiškė, jog atsakovai neteisėtai neišsikeldina iš ginčo turto ir nevykdo teismo sprendimo. Todėl ieškovės argumentus, kad minėti teismo procesiniai sprendimai dėl vykdymo tvarkos pagrindė atsakovų veiksmų neteisėtumą, atmetė kaip nepagrįstus.
8. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teismams anksčiau jau pripažinus atsakovų atsisakymą išsikelti teisėtu, nebuvo būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – atsakovų veiksmų neteisėtumo.
Dėl ieškovės nurodomos žalos ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų
9. Vertindamas ieškovės nurodomą patirtos žalos dydį, teismas pažymėjo, kad ieškovė jį apskaičiavo kaip gautas pajamas už nuomą, tačiau byloje nebuvo duomenų, jog visi atsakovai per ieškovės nurodytą laikotarpį (2014–2020 metais) nuomojo ginčo turtą. Priešingai, iš Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos dėl atsakovų iškeldinimo teismas nustatė, kad ginčo turtas yra atsakovų gyvenamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pati ieškovė tokių pajamų nuomos forma nebūtų galėjusi gauti net ir atgavusi ginčo turtą, nes Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu yra įpareigota jį nugriauti.
10. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės pateikta 2020 m. rugsėjo 9 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaita yra tik konsultacija dėl galimos turto nuomos kainos. Pačioje ataskaitoje nurodoma, kad tai tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir neatitinkantis turto vertinimo dokumento.
11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – patirtos žalos fakto ir jos dydžio.
12. Byloje nesant nustatytų atsakovų neteisėtų veiksmų bei ieškovei neįrodžius patirtos žalos fakto, teismas negalėjo nustatyti ir priežastinio ryšio. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovai savo kaltais veiksmais nevykdo ieškovės nurodyto teismo sprendimo, todėl atsakovų kaltės nenustatė.
Dėl ieškinio senaties
13. Teismas nurodė, kad tiek kitos civilinės bylos nagrinėjimas, tiek atsakovų susirašinėjimas su valstybės institucijomis, niekaip nėra susijęs su ieškovės teise ir galimybe pareikšti ieškinį atsakovams šioje byloje, todėl konstatuoti, jog yra svarbios aplinkybės, dėl kurių galima būtų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nagrinėjamu atveju, nebuvo pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašo paskirti civilinėje byloje nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, pavedant ją atlikti teismo ekspertui D. G.. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė, įrodinėdama atsakovų neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės taikymo būtinąją sąlygą, išimtinai rėmėsi tik tomis aplinkybėmis, kurios jau yra nustatytos kitoje civilinėje byloje. Byloje ieškovė įrodinėjo atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo nevykdymu, siekiant gauti naudą iš naudojimosi Viešbučiais (tiek nuomojant, tiek ginčo pastatus naudojant asmeniniams poreikiams). Tuo tarpu skundžiamame sprendime paminėtoje byloje dėl iškeldinimo nebuvo sprendžiamas atsakovų naudos gavimo ir ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad byloje dėl iškeldinimo priimti įsiteisėję sprendimai nepaneigia atsakovų pareigos, kuri nustatyta minėtame 2009 m. balandžio 10 d. sprendime, grąžinti ieškovei Viešbučius, tuo labiau, kad iškeldinimo byloje atsakovų veiksmai neišsikraustant iš ginčo pastatų taip pat nebuvo pripažinti teisėtais veiksmais teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo apimtyje.
Žemesnės instancijos teismas
14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinis teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24-183/2015), kurie buvo priimti dėl 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Teismai paneigė galimybę atsakovams vykdyti savo priešpriešinę pareigą perduoti ginčo pastatus ieškovei tik tada, kai ieškovė sumokės likusią mokėtiną sumą. Todėl, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsisakymas pakeisti minėtą 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo tvarką nereiškia, kad atsakovai neišsikrausto neteisėtai, yra neteisinga.
14.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 1-876-437/2012 patvirtino, kad ieškovei yra užkirstas kelias reikalauti iš kaltų valstybės valdžios institucijų žalos atlyginimo tol, kol ginčo pastatai nėra nugriauti. Tuo tarpu Viešbučių nugriovimas nėra įmanomas atsakovams atsisakant išsikraustyti ir perduoti ginčo pastatus ieškovei. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.
14.4. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė byloje neįrodė patirtos žalos ir jos dydžio fakto. Teismas nevertino į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir padarė klaidingą išvadą, kad atsakovai nėra gavę jokios naudos, kuri būtų laikoma ieškovės patirtais nuostoliais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu su ieškiniu buvo pateikti rašytiniai dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovai J. S. ir I. S. nuomoja Viešbutį 1. Į bylą buvo pateikta išrašo iš elektroninės svetainės www.priejuros.lt kopija, kurioje nurodomi Viešbučio 1 adresu nuomojami apartamentai. Šių įrodymų teismas nevertino.
14.5. Teismas aplinkybių, kurios patvirtina atsakovų (išskyrus J. S. ir I. S.) nesinaudojimo Viešbučiu 2 faktą, apskritai byloje nevertino ir dėl jų nepasisakė, o padarė visiškai priešingą išvadą, kad Viešbučiai yra visų atsakovų gyvenamoji vieta. Teismas neatkreipė dėmesio ir neanalizavo, kad dalies atsakovų gyvenamosios vietos adresai nesutampa su Viešbučių adresu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai nepateikė sąskaitų išrašų, kad nuolat buvo ir yra mokami mokesčiai už elektrą, vandenį ir kitas komunalines paslaugas ginčo pastatuose, taip įrodydami, jog ilgą laiką nepertraukiamai naudojosi ir faktiškai tebesinaudoja Viešbučiais.
14.6. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pati ieškovė nebūtų galėjusi nuomoti Viešbučių juos atgavusi, yra nepagrįsti ir neatitinka CK 6.249 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto principo, pagal kurį niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Byloje ieškovė neįrodinėjo, kad ji pati būtų galėjusi nuomoti ginčo turtą ir gavusi iš to naudą, tačiau laikėsi pozicijos, kad bendrąja prasme nėra toleruotina tokia situacija, kuomet iš neteisėtų veiksmų yra gaunama nauda.
14.7. Pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktos 2020 m. rugsėjo 9 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos, kaip vieno iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ne tik, kad nevertino, tačiau nepagrįstai atsisakė byloje skirti ekspertizę ir tokiu būdu pažeidė šalių rungimosi principą, taip pat užkirto kelią ieškovei disponuoti procesinėmis teisėmis ir teikti (rinkti) įrodymus, patvirtinančius patirtos žalos dydį. Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvus pagrindas apeliacinės instancijos teisme skirti nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizę. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl byloje dalyvaujančių asmenų prašymų (teismo posėdžio garso įrašas nuo 23 minutės) nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės prašymas dėl ekspertizės skyrimo pateiktas pavėluotai ir užvilkins bylos nagrinėjimą. Civilinės bylos išsprendimui būtina nustatyti ginčo pastatų nuomos rinkos vertę, pagal kurią ieškovė grindžia savo patirtos žalos dydį, todėl ieškovė teikia prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl teismo ekspertizės šioje byloje skyrimo.
14.8. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nėra aišku, ar pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį reikalavimams, kurie atsirado anksčiau nei prieš trejus metus, ar taikyti ieškinio senatį visiems ieškovės suformuotiems reikalavimams už visą nurodytą laikotarpį. Atsakovai, negrąžindami Viešbučių ieškovei ir jais naudodamiesi be jokio teisinio pagrindo, nevykdo teismo sprendimo kiekvieną dieną. Todėl, vien šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminio ieškiniui pareikšti nepraleido tų reikalavimų atžvilgiu, kurie pareikšti už pastaruosius trejus metus (t. y. nuo 2017 metų). Net ir nustačius priešingas aplinkybes, egzistavo objektyvios, svarbios priežastys, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas. Tik tuomet, kai buvo priimtas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimas byloje dėl iškeldinimo, tapo aišku, kad taikus atsakovų ir valstybės susitarimas nebuvo ir ateityje nebus pasiektas, todėl ieškovė, praėjus vos 3 (trims) mėnesiams nuo šio sprendimo priėmimo, pareiškė ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
15. Atsakovai R. G., V. B. G., S. R., M. R., D. K. ir E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
15.1. Iškeldinimo byloje teismai išsamiai išaiškino ieškovei, kodėl jos tikros ar tariamos nuosavybės teisės yra ribojamos, bet nesutikdama su galiojančiu teismo sprendimu byloje dėl iškeldinimo, ieškovė siekia iš naujo spręsti tuos pačius klausimus šioje byloje, teikdama tuos pačius argumentus. Ieškovė nebegali šioje byloje įrodinėti, kad atsakovų veiksmai išsikelti yra esą neteisėti, nes toks klausimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra išspręstas išnagrinėtoje byloje dėl iškeldinimo ir nebegali būti sprendžiamas iš naujo.
15.2. Atsakovai R. G., V. B. G., S. R., M. R., D. K. ir E. K. ginčo būsto nenuomoja, o R. G. ir V. G., ginčo būstu net nesinaudoja, taigi neturi jokios nei tiesioginės, nei netiesioginės naudos. Ieškovės abejonė, kad tokiu atveju atsakovai turėjo grąžinti ginčo būstą, prieštarauja iškeldinimo byloje nustatytoms aplinkybėms, jog atsakovai neturi grąžinti pastatų be pinigų jiems grąžinimo. Ieškovei negrąžinant atsakovams už Viešbučius sumokėtų lėšų ir neturint teisėto lūkesčio tikėtis vienašališko Viešbučių susigrąžinimo iš atsakovų, atsakovų naudojimosi teisėtai negrąžinamu būstu ar nesinaudojimo juo faktas, taip pat tiesioginės finansinės naudos gavimas ar negavimas, netgi I. S. galbūt vykdyta nuoma, neturi teisinės reikšmės.
15.3. Jeigu ieškovė nesutinka, kad atsakovai neišsikelia teisėtai, ieškovė privalo paaiškinti savo poziciją dėl minėtos iškeldinimo bylos prejudicijos. Jeigu ieškovė sutinka, kad atsakovai turi teisę neišsikelti iš būsto ir jo neperduoti ieškovei, kol ji negražina už būstą atsakovų ieškovei sumokėtų pinigų, arba kol atsakovams nesumokama atitinkama kompensacija, ieškovė privalo nurodyti, kokius kitus neteisėtus veiksmus tariamai atliko atsakovai. Ieškovė apeliaciniame skunde nepadarė nei vieno, nei kito. Atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, ieškovė neteisėtų veiksmų ne tik neįrodė, bet net nenurodė. Tai reiškia, kad net jeigu atsakovai gavo naudos, ji negali būti pripažinta žala ieškovei.
15.4. Pirmosios instancijos teismas ieškovės pateikto įrodymo – 2020 m. rugsėjo 9 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos – pagrįstai neįvertino, nes pačioje įrodinėjimo priemonėje buvo apribota jos juridinė galia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paaiškino, kad ieškovė jau po atsiliepimų į ieškinį pateikimo žinojo, kad jos vienintelis įrodymas dėl Viešbučių nuomos vertės atsakovų nedviprasmiškai kritikuojamas, tad ieškovė turėjo visas galimybes pateikti savo prašymą dėl ekspertizės skyrimo vėliausiai dublike. Be to, netgi prašyme teismo posėdžio metu ieškovė nenurodė siūlomo eksperto, o paprašė jai nustatyti papildomą 14 dienų terminą pateikti teismui eksperto kandidatūras, kas neabejotinai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą. Šiuo atveju ieškovė prašo ne priimti naujus įrodymus, o paskirti ekspertizę, kas nulemtų nepagrįstai ilgą procesą apeliacinės instancijos teisme, pareikalautų klausimų ekspertui derinimo, eksperto kandidatūros pateikimo, žodinio nagrinėjimo ir kt. Pažymi, kad ieškovė nori, jog ekspertas pasisakytų, kokia yra neteisėtai pastatytų pastatų nuomos rinkos vertė, kas atsakovų nuomone, negali būti nustatyta dėl tokios nuomos neteisėtumo.
15.5. Ieškovė siekia prisiteisti iš valstybės atsakovams skirtas lėšas ir jas išmokėti kitiems savo kreditoriams kartu su atsakovais, nors kreditoriams anksčiau jau buvo perleistos atsakovų sumokėtos lėšos už tą patį būstą. Bankroto procesas tęsiasi išimtinai dėl ieškovės pasirinkimo – ieškovės siekio dvigubai pasipelnyti valstybės ir atsakovų sąskaita, gauti du kartus mokėjimą už tą patį būstą, nesant jokių teisinių bankroto bylos užbaigimo kliūčių.
15.6. Iškeldinimo bylos sustabdymas ar nesustabdymas, taip pat atsakovų susirašinėjimas su valstybės institucijomis, niekaip nėra susijęs su ieškovės galimybe pareikšti ieškinį atsakovams šioje byloje. Ieškovė neteisingai supranta CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasmę ir paskirtį, nes šioje nuostatoje minimų svarbių praleidimo priežasčių, kurias nustačius pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas, buvimas sietinas su ieškovo asmeniu.
16. Atsakovai I. S. ir J. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
16.1. Apeliantės reikalavimas konstatuoti, kad atsakovai neteisėtai naudojasi savo gyvenamąja vieta, šį faktą nurodant kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, yra neteisėtas. Kadangi atsakovai neprivalo išsikelti iš savo namų (faktas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu), todėl jų teisės naudotis namais taip pat negali būti ribojamos.
16.2. Pati apeliantė yra kalta dėl negalėjimo įvykdyti 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, užbaigti bankroto procedūras bei atsiskaityti su savo kreditoriais, nes ji nesumoka atsakovams priteistų pinigų. Apeliantės pateikta UAB „Oberhaus“ nekilnojamasis turtas 2020 m. rugsėjo 9 d. konsultacija nepagrindžia ir negali pagrįsti apeliantės patirtos žalos dydžio, nes tai tik nuomonė, pateikta neatlikus jokio tyrimo.
16.3. Neteisėtus veiksmus atliko Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės institucijos, todėl tik jos gali būti kaltos dėl apeliantei padarytos žalos, net jeigu paaiškėtų tokios esant (su kuo atsakovai nesutinka).
16.4. Ieškinio pareiškimo data priklausė išimtinai nuo apeliantės valios, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
16.5. Apeliantės pripažinimas, kad „ieškovės patirta žala nėra materialiai išreikšta“ ir 2020 m. rugsėjo 9 d. konsultacijos teikimas vien tam, jog ieškinys būtų priimtas, aiškiai patvirtina apeliantės nesąžiningumą. Teismas tinkamai įvertino apeliantės elgesį, atsižvelgė į visas proceso aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą netenkinti nepagrįsto ir neteisėto prašymo dėl ekspertizės skyrimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Teismo nustatytos faktinės aplinkybės
18. Ieškovė ir akcinė bendrovė poilsio namai „Ąžuolynas“ 2004 m. liepos 26 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė nuosavybės teise įsigijo nebaigtus statyti statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini): prieplaukos namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 117,05 kv. m bendro ploto, ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės baigti pastatyti statiniai – jachtklubas, žuvų restoranas ir du jachtininkų viešbučiai buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir gruodžio 2 d.
19. 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Verslo investicijų projektų centras“ bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis pardavė atsakovams I. S. ir J. S. jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 260,28 kv. m. bendro ploto, už 1 850 000 Lt.
20. 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Verslo investicijų projektų centras“ pardavė atsakovams D. K. ir E. K., S. R. ir M. R., R. G. ir V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 371,40 kv. m. bendro ploto, už 2 760 000 Lt.
21. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą (įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 6 d. Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi jį palikus galioti), kuriuo pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure 2006 m. vasario 3 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją natūra: UAB „Verslo investicijų projektų centras“ naudai iš I. S. ir J. S. priteisė Viešbutį 1, atitinkamai iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. priteisė 202 734,01 Eur sumą, o J. S. – 333 063,02 Eur sumą. Tuo pačiu sprendimu teismas taip pat pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure 2006 m. kovo 4 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją natūra: UAB „Verslo investicijų projektų centras“ naudai iš D. K., E. K., S. R., M. R., R. G., V. B. G. priteisė minėtą Viešbutį 2, atitinkamai iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ priteisė D. K. ir E. K. 205 690,21 Eur sumą, S. R. – 147 706,21 Eur sumą, M. R. – 214 318,81 Eur sumą, R. G. ir V. B. G. – 231 696,01 Eur sumą. Teismas panaikino (duomenys neskelbtini), esančių pastatų Viešbučių teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir įpareigojo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėn. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti visus statinius, esančius (duomenys neskelbtini).
22. 2014 m. kovo 26 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3821-232/2014 ieškovei iškėlė bankroto bylą. Atsakovai ieškovės bankroto byloje yra įtraukti trečiosios eilės kreditoriais, jų finansiniai reikalavimai, kilę iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, yra patvirtinti bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. ir 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimis.
23. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1138-777/2020 buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš būsto (Viešbutis 1, Viešbutis 2) buvo atmestas.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir priteisė pareiškėjai bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 1 184 221,51 Eur turtinei žalai dėl jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) netekimo atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2018 m. balandžio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylos esmės
25. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisę į žalos atlyginimą asmuo turi tik tuomet, kai jis ją patyrė dėl kito asmens neteisėtų veiksmų. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, jog deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
26. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog ieškovė, įrodinėdama atsakovų neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės taikymo būtinąją sąlygą, išimtinai rėmėsi tik tomis aplinkybėmis, kurios jau yra nustatytos Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje dėl iškeldinimo. Pasak apeliantės, byloje ieškovė įrodinėjo atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo nevykdymu, siekiant gauti naudą iš naudojimosi Viešbučiais (tiek nuomojant, tiek ginčo pastatus naudojant asmeniniams poreikiams). Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad byloje dėl iškeldinimo priimti įsiteisėję sprendimai nepaneigia atsakovų pareigos, kuri nustatyta minėtame 2009 m. balandžio 10 d. sprendime, grąžinti ieškovei Viešbučių, tuo labiau, kad iškeldinimo byloje atsakovų veiksmai neišsikraustant iš ginčo pastatų taip pat nebuvo pripažinti teisėtais veiksmais teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo apimtyje. Su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
27. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje, kurioje ieškovė siekė iškeldinti atsakovus iš Viešbučių, konstatavo, kad formalus ieškovės, kaip priteisto turto savininkės, nuosavybės teisių ribojimas nesudaro pagrindo tenkinti pateikto ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo, kadangi, neužtikrinus atsakovų teisės į tinkamą kompensacijos už perduodamą turtą atlyginimą, tai prieštarautų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, dėl to būtų neproporcingai pabloginta atsakovų turtinė padėtis, taip pat būtų pažeistos ir atsakovų konstitucinės nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatos, prioritetiniais laikomi vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principai. Minėtojoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje dėl iškeldinimo Klaipėdos apygardos teismas nepaneigė atsakovų pareigos, nustatytos 2009 m. balandžio 10 sprendime, grąžinti ieškovei viešbučių, bet nurodė, kad minėtu sprendimu buvo numatyti įpareigojimai tiek ieškovei, tiek atsakovams, o ieškovei nevykdant savo įpareigojimų, nėra pagrindo reikalauti iš atsakovų išsikelti iš ginčo pastatų. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kol pati apeliantė nevykdo priešpriešinės pareigos grąžinti atsakovams jiems priteistų piniginių sumų, atsakovų veiksmai – neišsikraustymas iš ginčo turto (Viešbutis 1 ir Viešbutis 2) negali būti vertinami kaip neteisėti deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu. Apeliantė įrodinėjo atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo nevykdymu, siekiant gauti naudą iš naudojimosi Viešbučiais (tiek nuomojant, tiek ginčo pastatus naudojant asmeniniams poreikiams), todėl atsakovų veiksmų jiems neišsikeliant iš ginčo turto nepripažinus neteisėtais, negalima spręsti, kad ir atsakovų veiksmai nuomojant ar faktiškai gyvenant ginčo patalpose yra neteisėti, nes kaip minėta, pati ieškovė savo priešpriešinės pareigos sumokėti atsakovams priklausančių ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų sumų nevykdo, t. y. pati atlieka iš esmės tokio pat pobūdžio veiksmus – nevykdo teismo sprendimu jai nustatytos pareigos grąžinti atsakovams už turtą jų sumokėtas pinigų sumas.
28. Pirmosios instancijos teismas, pasak apeliantės, turėjo įvertinti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24-183/2015), kurie buvo priimti dėl 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, nes juose buvo paneigta galimybė atsakovams vykdyti savo priešpriešinę pareigą perduoti ginčo pastatus ieškovei tik tada, kai ieškovė sumokės jiems likusią mokėtiną sumą.
29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsisakymas pakeisti vykdymo tvarką atsakovės pasirinktu būdu nereiškia, jog atsakovai neteisėtai neišsikeldina iš ginčo turto ir nevykdo teismo sprendimo. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka. Vien tai, kad I. S. reikalavimas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą įvykdyti kartu su apeliante vienu metu (I. S. iš bankrutuojančios įmonės priteistos lėšos ir bankrutuojančiai įmonei priteistas turtas būtų grąžinti vienu metu) netenkintas, nepaneigia byloje dėl iškeldinimo konstatuoto fakto, kad atsakovų įpareigojimas perduoti ginčo pastatus ieškovei, ieškovei nevykdant jai nustatytų įpareigojimų sumokėti atsakovams priteistas pinigų sumas, reikš atsakovų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų nuosavybės neliečiamumo nuostatų nepaisymą, o atsakovus iškeldinus iš užimamų ginčo Viešbučių susidarytų teisiškai neteisinga situacija, kuomet vienos šalies, šiuo atveju ieškovės, interesai būtų neproporcingai patenkinti. Taigi, atsakovų neišsikraustymas iš ginčo turto, t. y. apeliantės nurodomi veiksmai, dėl kurių esą kilo jos prašoma priteisti žala, nebuvo pripažintas neteisėtu, atsakovai nebuvo iškeldinti iš ginčo turto atsižvelgus į tai, kad pati apeliantė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos restitucijos nevykdo.
30. Apeliantė skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 patvirtino, jog ieškovei yra užkirstas kelias reikalauti iš kaltų valstybės valdžios institucijų žalos atlyginimo tol, kol ginčo pastatai nėra nugriauti. Tuo tarpu Viešbučių nugriovimas nėra įmanomas atsakovams atsisakant išsikraustyti ir perduoti ginčo pastatus ieškovei. Šių aplinkybių, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nevertino.
31. Pažymėtina, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir priteisė pareiškėjai BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 1 184 221,51 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2018 m. balandžio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos viešosios atsakomybės sąlygos priteisti pareiškėjai žalos atlyginimą dėl jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) netekimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju iš esmės nepateisinamai ilgą laiką nėra atkurta teisinė taika, t. y. nevykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjai (apeliantei) priteisti ginčo pastatai, iš kurių fiziniai asmenys neišsikelia, nes pareiškėja nevykdo pagal minėtą teismo sprendimą nustatytos pareigos sumokėti jiems priteistas pinigines sumas, kurių pareiškėja – bankrutuojanti įmonė – neturi, dėl ko tiek pareiškėja, tiek minėti fiziniai asmenys atsiduria teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, tokia situacija neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat ir viešojo intereso – išspręsti klausimą dėl Kuršių nerijos ypatingos apsaugos užtikrinimo, ko siekiant ir yra priimtas minėtas teismo sprendimas.
32. Taigi, apeliantei yra priteista žala dėl jachtininkų viešbučių (statybų procese sukurto ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą taikant restituciją jai grąžintino, tačiau privalomo nugriauti turto) netekimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad jai buvo užkirstas kelias reikalauti iš kaltų valstybės valdžios institucijų žalos atlyginimo tol, kol ginčo pastatai nėra nugriauti. Ir nors minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu apeliantei nebuvo priteista žala, susijusi su pačių Viešbučių nugriovimu, tačiau didžioji dalis apeliantės reikalavimo dėl prašomos priteisti žalos buvo tenkinta, ir tam nesutrukdė atsakovų neišsikraustymas iš ginčo turto.
33. Kaip buvo nurodyta pirmiau, kai nėra įrodyta nors viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Todėl darytina išvada, kad apeliantės reikalavimas atlyginti žalą, neįrodžius atsakovų neteisėtų veiksmų neatlaisvinant ginčo patalpų, pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.
34. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė byloje neįrodė patirtos žalos ir jos dydžio fakto. Teismas nevertino į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir padarė klaidingą išvadą, kad atsakovai nėra gavę jokios naudos, kuri būtų laikoma ieškovės patirtais nuostoliais CK 6.249 straipsnio 2 dalies prasme.
35. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau minėta anksčiau, atsakovų veiksmų neišsikeliant iš ginčo pastatų nepripažinus neteisėtais, nėra pagrindo spręsti, jog apeliantei kilo jos nurodoma žala. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateikta 2020 m. rugsėjo 9 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaita yra tik konsultacija dėl galimos turto nuomos kainos, todėl nepagrindžia apeliantės prašomos priteisti žalos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad apeliantė tokių pajamų nuomos forma nebūtų galėjusi gauti net ir atgavusi ginčo turtą, nes Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu yra įpareigota jį nugriauti. Taigi, apeliantės prašoma priteisti žala, siejama su atsakovų neva gauta nauda gyvenant arba nuomojant ginčo patalpas, yra ne tik nepagrįsta, bet ir pernelyg nutolusi nuo apeliantės nurodytų atsakovų veiksmų, nes atsakovų nauda (net jeigu jie tokią ir gavo ar galėjo gauti nuomos pajamų pavidalu) nėra apeliantės negauta nauda, nes ji tokios naudos nebūtų galėjusi gauti jokiomis aplinkybėmis. Ir nors apeliantė teigia, kad byloje neįrodinėjo, jog ji pati būtų galėjusi nuomoti ginčo turtą ir gavusi iš to naudos ir laikėsi pozicijos, kad bendrąja prasme nėra toleruotina tokia situacija, kuomet iš neteisėtų veiksmų yra gaunama nauda, tačiau kaip jau minėta, ieškovė turi įrodyti žalos jai padarymo faktą ir jos dydį, t. y. savo realiai patirtus turtinius praradimus kaip atsakovų neteisėtų veiksmų pasekmę. Ieškovės argumentas dėl susidariusios netoleruotinos situacijos pats savaime nepagrindžia tokios žalos, kurią nurodė ieškovė, fakto, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad apeliantės prašoma priteisti žala nėra įrodyta.
36. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė byloje skirti ekspertizę ir tokiu būdu pažeidė šalių rungimosi principą, taip pat užkirto kelią ieškovei disponuoti procesinėmis teisėmis ir teikti (rinkti) įrodymus, patvirtinančius patirtos žalos dydį, todėl prašo skirti ekspertizę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
37. Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 66 punktas). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą dėl poreikio skirti ekspertizę ginčo pastatų nuomos rinkos vertei nustatyti, atsižvelgdamas į ginčo dalyką, kitų byloje esančių įrodymų visumą. Apeliantė prašymą skirti ekspertizę pateikė tik teismo posėdžio metu, nors iš atsakovų procesinių dokumentų turinio matyti, kad jie apeliantės teiktą įrodymą – 2020 m. rugsėjo 9 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą – kvestionavo jau teikdami atsiliepimus į ieškinį, todėl ekspertizės skyrimas būtų nepagrįstai užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliantės teisę į teisminę gynybą arba įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės prašymas dėl teismo ekspertizės paskyrimo negali būti tenkinamas ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes eksperto išvada, kokia ginčo nekilnojamojo turto nuomos vertė buvo 2014 – 2020 metais, neturės reikšmės teisingam byloje kilusio ginčo išnagrinėjimui. Net ir nustačius nuomos kainą nurodytu laikotarpiu, tai savaime nei patvirtintų, nei paneigtų ieškovės įrodinėtą aplinkybę dėl jos patirtos žalos dydžio, nes, kaip jau minėta anksčiau, pati apeliantė tokių pajamų nebūtų galėjusi gauti dėl įpareigojimo Viešbučius nugriauti. Taigi, apeliantės prašymas dėl ekspertizės skyrimo susijęs tik su ieškovės įrodinėjamos jos patirtos žalos dydžiu, t. y. aplinkybe, kurios vertinimas, teismui nenustačius atsakovų veiksmų neteisėtumo bei paties žalos padarymo fakto, yra teisiškai nebereikšmingas nagrinėjamo ginčo baigčiai.
Dėl ieškinio senaties
39. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Sprendžiant klausimą, ar ieškinio senaties terminas buvo praleistas būtina nustatyti šio termino skaičiavimo pradžios momentą. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties taikymo klausimas byloje būtų aktualus, jei teismas konstatuotų apeliantės teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytas toks apeliantės teisių pažeidimas, kurį ji siekė įrodyti, senaties taikymo klausimas nėra aktualus. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė bylą išnagrinėjęs iš esmės, o ne vien tuo pagrindu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kuris nebuvo atnaujintas.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnis).
41. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
43. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.
44. Atsakovai I. S. ir J. S. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), todėl, netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, nurodytos atsakovų patirtos išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš apeliantės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovams I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ (juridinio asmens kodas 126044058) bankroto administravimo išlaidų 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.