Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-832-1098/2021 pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, patikslintą ieškinį atsakovui R. Č. dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – R. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą pateiktu ieškiniu atsakovui R. D., trečiajam asmeniui R. Č., prašė priteisti iš atsakovo 7 247,28 Eur žalą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

21. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. atsakovas R. Č. su draudimo bendrove ERGO Insurance SE sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria metų laikotarpiui nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. valdytojo civiline atsakomybe buvo apdrausta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

24. Draudimo sutarties 1.6 papunktyje numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 2 metai; jei įvertinta draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, raštiškas pranešimas draudikui turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja.

25. 2015 m. rugsėjo 9 d. transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo perduota R. D. Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. birželio 23 d. Tą pačią dieną buvo pranešta VĮ „Regitra“ apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą. 2015 m. rugsėjo 20 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apdraustas automobilis susidūrė ir apgadino transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Už eismo įvykio metu kilusią žalą atsakingu pripažintas transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas – trečiasis asmuo R. D.. Draudimo bendrovė, vadovaudamasi TPVCAPDĮ bei Taisyklėmis, atlygino nuostolius dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui, išmokėdama 14 494,57 Eur draudimo išmoką. Draudimo bendrovė, atsižvelgusi į tai, kad eismo įvykis įvyko apdraustą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojant trečiajam asmeniui R. D., kuris eismo įvykio metu neturėjo dviejų metų vairavimo stažo ir padarė žalos, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pagrindu reikalauja, kad atsakovas grąžintų nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų 50 procentų dydžio dalį, t. y. 7 247,28 Eur.

26. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu nesutiko su draudimo bendrovės pareikštu reikalavimu, prašė taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Taip pat atsakovas ir trečiasis asmuo ginčijo įvykio metu padarytos ir atlygintos žalos dydį bei regresinio reikalavimo apimtį.

Dėl išmokėtų draudimo išmokų teisėtumo ir pagrįstumo

27. Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis.

28. Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.280 straipsnio 1 dalis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. CK 6.263 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

29. CK 6.1010 straipsnio 1 dalis numato bendrąją draudėjo pareigą pranešti draudikui apie rizikos padidėjimą, o 2 dalis nustato draudiko teisę reikalauti pakeisti draudimo sutartį, įskaitant sumokėti papildomą draudimo įmoką.

30. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

31. Nagrinėjamu atveju draudikas draudimo sutarties 1.6 papunktyje apibrėžė aplinkybes, turinčias įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui ir kartu draudimo įmokos dydžiui. Ieškovas savo reikalavimą sugrąžinti dalį (50 procentų) sumokėtos draudimo išmokos grindė draudimo sutarties 1.6 punkto pažeidimu, t. y. kad atsakovas leido vairuoti apdraustą transporto priemonę trečiajam asmeniui, kurio vairavimo stažas įvykio metu buvo mažesnis, kaip dveji metai. Taip pat nustatyta, atsakovas pažeidė ikisutartinę pareigą informuoti draudiką apie šią aplinkybę, nebendradarbiavo, neteikė duomenų apie eismo įvykį, kas apsunkino žalos administravimą. Taigi, pareiga grąžinti dalį išmokų draudikui dėl neinformavimo apie rizikos padidėjimą yra sąlygota netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą atsakomybė gali kilti ir kyla tik sutarties šaliai.

32. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo dėl aplinkybių, kad apdrausta transporto priemonė įvykio metu (2015 m. rugsėjo 20 d.) nuosavybės teise priklausė atsakovui R. Č., ją vairavo trečiasis asmuo R. D., kurio vairavimo stažas įvykio metu buvo mažesnis, kaip dveji metai bei kuriam nuosavybės teisė į šią transporto priemonę perėjo 2016 m. birželio 23 d., nebuvo. Kadangi apdraustą transporto priemonę atsakovas davė kitam asmeniui, neturinčiam dviejų metų vairavimo stažo, laikinai valdyti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pažeidė nurodytus sutartinius įsipareigojimus bei aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, todėl atsakovas prisidėjo prie žalos ieškovui atsiradimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas privalo bent iš dalies atlyginti žalą.

33. Apelianto teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo išmokėtų draudimo išmokų teisėtumą ir pagrįstumą. Apelianto teigimu, teismas turėjo patikrinti, ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas, o nustačius jo nepagrįstumą, turėjo ieškinį atmesti.

34. Teismas, pasisakydamas dėl draudiko reikalaujamos atlyginti žalos dydžio, pažymi, kad sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), kitas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant žalos dydį, turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino eismo įvykio vietos draudiko eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Todėl išmokėtos draudimo išmokos dydžiui nustatyti nepakanka aplinkybės, kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, turi būti nustatyta, ar tokia išmoka išmokėta pagrįstai ir ar ji atitinka realų nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį.

35. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokos fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokos dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas apmokėjo dvi iš partnerių gautas sąskaitas, t. y. pirmoji sąskaita buvo apmokėta 2018 m. rugsėjo 20 d. kurios suma iš viso buvo – 8 332,11 Eur. Šią sąskaitą sudarė: 3 250 GBP už eismo įvykio metu nukentėjusio D. M. sužalojimus; 1 350 GBP už D. M. patirtą materialinę žalą už sugadintą transporto priemonę; 2 800 GBP už eismo įvykio metu nukentėjusio I. M. sužalojimus, o antroji partnerio sąskaita buvo apmokėta 2019 m. balandžio 9 d., kurios suma iš viso buvo – 6 162,46 Eur, šią sumą sudarė; 5 136 GBP nukentėjusių asmenų patirtos išlaidos advokatui, 175 GBP specialistų išlaidų; 1 300 GBP žalos administravimo išlaidos mokamos partneriui. Ieškovas paaiškino, kad ieškovo partneriui buvo pateikti įrodymai apie D. M. ir I. M. patirtus sveikatos sužalojimus eismo įvykio metu, bei eksperto – gydytojo išvados apie tai, jog sužalojimai patirti eismo įvykio metu, ieškovo partneris neturėdamas kitų įrodymų, kurie paneigtų pateiktas gydytojo išvadas, privalėjo tartis su nukentėjusių asmenų atstovu advokatu dėl draudimo išmokos sumokėjimo dėl padarytų sveikatos sužalojimų. Asmens sveikatos sužalojimams atlyginti patirtos išlaidos buvo sutartos tarp ieškovo partnerio D. Britanijoje ir nukentėjusių asmenų advokatų.

37. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę, jog nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas turi patikrinti, ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, abejodamas pateiktomis gydytojų padarytomis išvadomis apie asmens sveikatos sužalojimus eismo įvykio metu, jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymą į bylą nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtomis gydytojų padarytomis išvadomis. Taip pat apeliantas nepateikdamas jokių kitų įrodymų (CPK 178 straipsnis), byloje nenuginčijo, jog minėto eismo įvykio metu buvo sužaloti du asmenys bei buvo sugadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl visi apelianto argumentai dėl žalos pagrįstumo ir teisėtumo atmestini kaip nepagrįsti.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ieškovas ieškiniu prašė maksimalios sumos – tai yra 50 procentų, tačiau nesant byloje duomenų, kad pats draudikas tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, rūpintis ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi teisės į maksimalios nustatytos sumos atlyginimą ir pagrįstai sumažino regreso tvarka prašomą priteisti iš atsakovo sumą iki 20 procentų, t. y. 2 898,91 Eur.

42. Apelianto teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir matematiškai, nes teismas nurodė, jog yra pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti iš atsakovo sumą iki 20 procentų, t. y. 2 898,91 Eur, tačiau apelianto vertinimu, 20 procentų nuo ieškinio sumos (7 247,28 Eur) yra ne 2 898,91 Eur, o 1 449,46 Eur.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų dalį išmokėtos draudimo išmokos, jeigu, be kita ko, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priešingai nei teigia apeliantas, ne nuo ieškinio sumos, o nuo viso žalos dydžio, t. y. nuo išmokėtos draudimo išmokos, t. y. šiuo atveju 14 494,57 Eur, buvo paskaičiuotas ieškinio patenkinimo procentas. Dėl šios priežasties apelianto aukščiau argumentai taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

44. Be to, nors apeliantas ir nurodo, kad R. D. vairavimo stažas eismo įvykio metu jau buvo didesnis už pusę draudimo sutartyje nurodyto vairavimo stažo, vadinasi ieškovo reikalavimas, vadovaujantis teisiniu proporcingumo principu, turėtų būti mažesnis nei 25 procentai, o ne 50 procentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ir sumažino regreso tvarka prašomą priteisti sumą iki mažesnės nei 25 procentai, t. y. ieškovo reikalavimas buvo sumažintas iki 20 procentų.

Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

45. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad yra reiškiamas regresinis reikalavimas, kuriam taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė prašė ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2019 m. balandžio 9 d., kai buvo išmokėta draudimo išmoka, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas – prašė jį atnaujinti

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad draudiko užsienio partneriui iš esmės atlikus žalos administravimo veiksmus, ieškovas savo partneriui Didžiojoje Britanijoje (jo klientui) atlygino žalą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį bei bylinėjimosi išlaidas. Taigi, ieškovo teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai ieškovas draudimo išmokos sumą sumokėjo savo partneriui užsienio valstybėje, t. y. nuo 2019 m. balandžio 9 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Pirminis ieškinys pareikštas teismui 2020 m. balandžio 10 d., t. y. faktiškai nepraleidus ieškinio senaties termino, tačiau patikslintas ieškinys teismui pateiktas tik 2020 m. rugsėjo 18 d. Kadangi ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patikslinto ieškinio senaties terminas atsakovo R. Č. atžvilgiu buvo praleistas.

47. Taigi, byloje nėra ginčo, jog ieškovas yra praleidęs sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą. Tai patvirtina ir pats ieškovas, ieškinyje prašydamas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tik dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių svarbumo.

48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

50. Apelianto teigimu, aplinkybės, dėl kurių ieškovas praleido ieškinio senaties terminą yra išimtinai susijusios su netinkamu, neapdairiu ir nerūpestingu pačios ieškovo elgesiu, kadangi per visą ieškinio senaties termino laikotarpį neegzistavo jokios nuo ieškovo valios nepriklausančios, objektyvios aplinkybės, kurios būtų trukdžiusios ieškovui tinkamai, pagal teisės aktų nuostatas, pasinaudoti teise kreiptis į teismą.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nors draudiminis įvykis įvyko užsienyje, tačiau atsakovas šios aplinkybės neginčijo, todėl bylą nagrinėjęs teismas savo iniciatyva neprivalėjo nustatinėti užsienio teisės turinio, nes nagrinėjamoje byloje teisiniai santykiai susiklostė tarp Lietuvos Respublikos draudiko ir draudėjo. Analogiškos nuomonės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, pagal kurią užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014 ir kt.).

52. Bylos duomenimis nustatyta, jog po eismo įvykio bendrauta su apeliantu, siekiant gauti paaiškinimus apie įvykusio eismo įvykio aplinkybes, tačiau apeliantas nurodė, jog transporto priemonę, kuria buvo padaryta žala, pardavė trečiajam asmeniui. Apeliantas paaiškino, jog nuo preliminarios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo trečiajam asmeniui perdavė valdyti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta gerokai vėliau. Remiantis šiais apelianto argumentais, ilgą laiką dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių aiškinimosi bei dėl dalies žalos išmokos sumokėjimo buvo deramasis ir aiškinamasi su trečiuoju asmeniu. Iš elektroniniu paštu ieškovui pateikto 2017 m. balandžio 23 d. trečiojo asmens laiško matyti, kad trečiasis asmuo net buvo sutikęs atlyginti padarytą žalą, tačiau vėliau bendradarbiavimas baigėsi. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, jog šiuo atveju būtent ieškovas buvo suklaidintas tiek apelianto, tiek trečiojo asmens veiksmų.

53. Be to, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui konstatavus, ieškinio reikalavimas pagrįstas iš dalies, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino praleidimo nagrinėjamoje situacijoje neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Kadangi šiuo atveju buvo pakankamai sudėtingas, apsunkintas dėl duomenų trūkumo, skirtingų valstybių teisės normų taikymas, siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas, pažeistų teisių gynybai turėtų būti suteiktas prioritetas prieš teisinių santykių stabilumą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiga vykdyti teisingumą yra aukščiau už techninio ieškinio senaties termino taikymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pažeistų teisių gynybai turėtų būti suteiktas prioritetas prieš teisinių santykių stabilumą. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas būtent šiuo atveju pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą.

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Nors ginčo sutarties šalis yra fizinis asmuo (vartotojas), tai nepanaikina jo iš privalomo transporto priemonių draudimo sutarties kylančios pareigos bendradarbiauti ir laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog nepagrįstas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas pažeidžia apelianto, kaip vartotojo (silpnesnės ir prioritetiškai ginamos šalies), interesus yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

55. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

56. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

57. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

58. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

59. Kadangi ieškovas nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl jos nepriteisiamos.

60. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

61. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.