- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-04
- Bylos Nr.
- e2A-1184-864/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Ieškovas
- I. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. M. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (toliau ir atsakovė) 4 519,57 Eur dydžio draudimo išmoką, 160 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2020 m. kovo 5 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu į ieškovės vairuojamą automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (toliau ir v/n) (duomenys neskelbtini) atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. R. (toliau ir eismo įvykis). Teigė, jog kaltę dėl eismo įvykio pripažino (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. R., todėl buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija.
3. Ieškovės teigimu, eismo įvykį sukėlusio vairuotojo civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta pas atsakovę. Todėl ji kreipėsi į atsakovę dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, sugadinus ieškovės automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) atlyginimo, o atsakovė 2020 m. kovo 12 d. sudarytoje žalos sąmatoje nurodė, kad nuostolis dėl ieškovės automobilio sugadinimo sudaro 5 459,01 Eur. Ieškovės teigimu, ši suma atsakovės 2020 m. gegužės 20 d. buvo padidinta iki 7 435,43 Eur tik po to, kai ieškovė pateikė atsakovei papildomus įrodymus – (i) nepriklausomų turto vertintojų įmonės UAB „Pajūrio autorika“ vertinimo ataskaitą Nr. 20200318-1, kurioje automobilio atkūrimo (remonto) kaštai be PVM, įvertinus keistinų dalių nusidėvėjimą, nurodyti 11 955 Eur (toliau ir vertinimo ataskaita); (ii) automobilių remonto įmonių UAB „Hokla“ ir UAB „Viva Grupė“ paskaičiavimus dėl jos automobilio remonto kainos, atitinkamai 10 627,20 Eur (be PVM) ir 12 328,18 Eur (be PVM).
4. Atsakovei atsisakant išmokėti likusią ginčo automobilio atkūrimo kaštų sumą, ieškovė prašė ją priteisti, t. y. 4 519,57 Eur (11 955 Eur – 7 435,43 Eur). Reikalavimą ieškovė grindė teisiniu reglamentavimu - Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintomis „Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis“ (toliau ir Taisyklės), Civilinio kodekso normomis, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau ir TVVPĮ) nuostatomis.
5. Be kita ko, ieškovė taip pat prašė priteisti jai 160 Eur patirtų nuostolių, susijusių su turto vertinimo ataskaitos užsakymu ir atlikimu, kuriuos ji patyrė dėl atsakovei įstatymu numatytos pareigos teisingai apskaičiuoti ir kompensuoti patirtus nuostolius, vykdymo.
Atsiliepimas
6. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje buvo apdrausta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) įprastine TPVCAPD sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo laikotarpis nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2021 m. vasario 26 d. Neginčijo aplinkybių, kad : 2020 m. kovo 5 d. eismo įvykio metu buvo apgadinta priklausanti ieškovei transporto priemonė (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) atsakovės draudėjas, transporto priemonės (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) valdytojas buvo atsakingas dėl eismo įvykio kilimo; apie įvykį ieškovė atsakingam draudikui pranešė 2020 m. kovo 6 d.
7. Paaiškino, kad atsakovė, vadovaudamasi pateiktomis transporto priemonės nuotraukomis, 2020 m. kovo 12 d. pateikė ieškovei sąmatą, kurioje buvo apskaičiuoti remonto darbai, dažymo darbai, transporto priemonės dalys, t. y. iš viso buvo apskaičiuota 6 019,4 Eur žalos atlyginimo suma, tačiau kadangi sąmatoje buvo nurodytas apskaičiuotas nusidėvėjimas lygus 560,39 Eur, jį atėmus, draudimo sąmatos kaina buvo 5 459,01 Eur. Atsakovė taip pat paaiškino, kad ieškovei nesutikus su apskaičiuota išmokos suma, atsakovė priėmė sprendimą dėl realios remonto kainos įvardijimo kreiptis į tris remonto įmones (UAB „Autobroliai“, UAB „Inchcape motors“ ir UAB „Temis“), kurios pagal pateiktas automobilio sugadinimų nuotraukas nustatė faktinę remonto kainą, t. y. minėtos remonto įmonės automobilio remonto kainą nurodė 7 627,42 Eur be PVM, 7 993,99 Eur be PVM ir 6 684,89 Eur be PVM. Anot atsakovės, ieškovei buvo pažymėta, kad šie veiksmai buvo atlikti remiantis Taisyklių 13 punktu, kuris numato, jog „Nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus“. Nurodė, kad atsakovė, gavusi minėtų remonto įmonių sudarytas remonto darbų sąmatas, galimos mokėti draudimo išmokos dydį perskaičiavo ir priėmė sprendimą ieškovei išmokėti 7 435,43 Eur be PVM dydžio draudimo išmoką žalai atlyginti, t. y. trijų remonto įmonių pasiūlytos kainos vidurkį. Atsakovės teigimu, ši suma buvo išmokėta.
8. Paaiškino, kad atsakovė priėmė sprendimą nesivadovauti ieškovės pateiktomis remonto įmonių sąmatomis bei vertinimo ataskaita, nes: (i) abiejose sąmatose, UAB „Hokla“ ir UAB „Viva Grupė“, nėra išskaičiuotas remonto medžiagų nusidėvėjimas; (ii) palyginus visas pateiktas sąmatas, skiriasi darbų apimtis; (iii) visose sąmatose pasiūlyti darbų valandiniai įkainiai nėra ekonomiški - atsakovės vertinimu, ieškovės pateiktos sąmatos sudarytos naudojant didesnius nei vidutiniai rinkos valandiniai darbų įkainiai; (iv) ieškovės pateikta vertinimo ataskaita nėra pagrįsta dokumentais, kurie patvirtintų, jog dalių rinkos kainos yra tokios, kokios nurodytos šioje ataskaitoje; (v) ieškovei buvo išaiškinta, kad objektyviausias žalos dydžio įvertinimas yra galimas tik tuomet, jeigu apgadinto automobilio savininkas yra suinteresuotas atlikti transporto priemonės remontą, o ne gauti kompensaciją už padarytus apgadinimus pinigine išraiška. Atsakovė atkreipė ieškovės dėmesį, kad ji apmokės automobilio remonto darbus, jei bus kreiptasi į atsakovės (atsakingo draudiko) partnerius arba į savo pasirinktą autoservisą (būtina sąlyga prieš atliekant remonto darbus turi būti suderinta remonto darbų sąmata); (vi) kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012); (vii) Civilinio kodekso 6.249 straipsnyje yra įtvirtinta, jog „Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai)“. Anot atsakovės, ieškovės pateikta vertinimo ataskaita realiai patirtų išlaidų nepagrindžia, todėl laikytina, jog ja remiantis reikalaujamo atlyginti nuostolio dydis nėra įrodytas, nes žalos dydį visais atvejais privalo įrodyti ją patyręs asmuo, kadangi žala nėra preziumuojama (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis); (viii) ieškovą ir eismo įvykio kaltininką sieja deliktiniai santykiai, tačiau draudimo bendrovės pareigos atlyginti žalą pagrindas yra draudimo sutartis, todėl ir prievolė atlyginti žalą yra sutartinė, o ne deliktinė, nepaisant to, kad draudžiamasis įvykis yra deliktas. Tai leidžia teigti, jog sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui turi būti taikomi ir bendrieji sutarčių bei prievolių vykdymo principai (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 3 dalis). Dėl šios priežasties, anot atsakovės, ieškovės reikalavimas draudikui kylančią prievolę tenkinti nesivadovaujant racionaliausiu ekonominiu požiūriu įvykdymo metodu, pažeidžia tiek bendruosius Civiliniame kodekse įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei žalos atlyginimo principus, tiek draudimo bendrovių veiklą reglamentuojančių teisės norminių aktų nuostatas, kadangi reikalavimo patenkinimas kompensuoti daugiau žalos nei yra patirta, prieštarauja vienai iš pagrindinių draudimo bendrovių funkcijų - atlyginti tiesioginius realius nuostolius, tačiau ne didesnę žalą nei buvo patirta dėl draudžiamojo įvykio.
9. Atsakovės nuomone, ieškovei yra išmokėta tokia draudimo išmoka, kurios pagrindu autoservisai kokybiškai suremontuotų (atkurtų) ieškovei priklausančią transporto priemonę, dėl ko draudimo išmokos suma laikytina pakankama ieškovės nuostoliams, patirtiems dėl transporto priemonės apgadinimo, kompensuoti.
Atsiliepimas
10. Atsakovė nesutiko atlyginti ieškovės patirtus 160 Eur nuostolius dėl vertinimo ataskaitos rengimo, nes manė, kad išlaidos dėl turto vertintojo negali būti pripažįstamos nuostoliais, patirtais dėl šio eismo įvykio. Teigė, kad išlaidos už turto vertinimą, kaip pasekmė, šiuo konkrečiu atveju yra pernelyg nutolusios nuo neteisėtų veiksmų, kurie nulėmė transporto priemonės apgadinimą, todėl neegzistuoja priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (išlaidų už turto vertinimą) ryšys, dėl ko eliminuojama ir galimybė civilinei atsakomybei taikyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 519,57 Eur draudimo išmoką, 160 Eur nuostolių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 4 679,57 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. birželio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 557 Eur bylinėjimosi išlaidų.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo. Sprendė, kad ginčo atveju nuostolio dydį turi pareigą nustatyti draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį (Draudimo įstatymo (toliau ir DĮ) 98 straipsnis).
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismui šalys pateikė penkias remonto įmonių parengtas ginčo automobilio remonto sąmatas bei buvo pateikta ginčo automobilio vertinimo ataskaita. Nuostolio suma parengtose ataskaitose apskaičiuota Audatex kompiuterine programa, skirta automobilio remonto sąmatoms sudaryti. Teismas pažymėjo, kad šalys byloje neginčijo, kad Audatex sistemos bazė, įvedus darbų kategoriją, nurodo būtinas medžiagų, darbo valandų sąnaudas bei jų įkainius, o būtini remonto darbai yra parenkami pagal programoje suvestus transporto priemonių gamintojų techninius reikalavimus; vartotojo rankiniu būdu įvesti duomenys sąmatoje žymimi žvaigždute (*). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad sąmatos parengtos vadovaujantis viena iš įteisintų ir leistinų programų apskaičiuojant transporto priemonės remonto išlaidas (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatos).
14. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu analizuojant šalių pateiktus įrodymus dėl automobilio atstatymo kaštų dydžio, šalių įrodymai esminiai skyrėsi. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei pateikus draudikui įrodymus, kuriais ji grindžia didesnį nei draudikas apskaičiavo, žalos dydį, būtent draudikui perėjo pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti skirtumą tarp jo nustatytos žalos dydžio ir prašomos atlyginti žalos dydžio sumos. Teismas pažymėjo, jog ginčo atveju draudikas į ekspertus dėl ginčo automobiliui padarytos žalos nustatymo nesikreipė, o teisminio nagrinėjimo metu, turėdamas pareigą paneigti savo pareigą mokėti nurodytą žalos sumos dalį, nesutiko dėl ekspertizės atlikimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė teisminio nagrinėjimo metu nepaneigė ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, o šių įrodymų pateikimas perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei kaip atsakingam draudikui.
15. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus atsakovės rašytinius įrodymus, atkreipė dėmesį į tai, kad draudiko pradinėje remonto sąmatoje (2020 m. kovo 12 d.) nebuvo nurodytos automobilio sugadintos dalys (lonžeronai), kurios sudaro esminę remonto kaštų dalį. Be kita ko, teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovės remonto įmonės UAB „Inchcape motors“ pateikta remonto sąmata neturi kontrolinio lapo, kuris yra privalomas rengiant remonto sąmatas pagal Audatex sistemos programą, dėl ko šį atsakovės pateiktą rašytinį įrodymą teismas vertino kaip neatitinkantį rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, dėl ko jo toliau neanalizavo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktose sąmatose yra rankiniu būdu kainos pakoreguotos, pavyzdžiui, detalės „G K lonžeronas“ (kodas 3991) gamintojo kaina nurodyta 2 030,15 Eur, dešinės pusės lonžerono kaina taip pat nurodoma 2 030,15 Eur (kodas 3992), o pakoregavus kainas, nurodoma atitinkamai 500 Eur, 550 Eur, t. y. kaina nurodoma 4 kartus mažesnė nei gamintojo nurodyta; tai pastebėta ir kitų detalių atžvilgiu. Skundžiamame sprendime teismas atkreipė dėmesį, kad pats draudikas patvirtina, kad kai kurias detales jis siūlo keisti ne naujomis, o dėvėtomis, viena vertus, nurodydamas, kad remontuojant automobilių kėbulo karkasą, įskaitant ir lonžeronus, saugumą lemia automobilio gamintojo remonto technologijos ir jų laikymasis, taip pat, kad remontą būtina atlikti griežtai tik pagal gamintojo remonto instrukcijas, kita vertus, nurodo, kad ginčo automobiliui tikrai galima naudoti dėvėtas detales. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad UAB „Temis“ pateiktame elektroniniame laiške (data nenurodyta) nurodyta, kad lonžeronus galima keisti dėvėtomis detalėmis, nes nesudėtinga atskirti per sujungimo vietas ir prijungti ant remontuojamo automobilio, o liudytoju teismo posėdyje apklaustas ginčo turto vertinimą atlikęs D. G. nurodė, kad keisti lonžeronų dėvėtomis dalimis negalima pagal automobilio gamintojo Audatex sistemoje nurodytas remonto technologijas bei instrukcijas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad draudikas nepaneigė jam įstatymu nustatytos pareigos įrodyti atsisakymo mokėti didesnę draudimo sumą nei reikalauja nukentėjusi šalis. Teismas išaiškino, kad tokią teismo išvadą sąlygoja tai, kad atsakovė nepateikė kvalifikuotų argumentų dėl rankinio sąmatos pakoregavimo, taip pat nepateikė įrodymų, jog sugadintos detalės ir (ar) dalys (t.y. ložeronai, dėl kurių ir kilo esminis ginčas) gali būti remontuojamos ir po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus.
16. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės argumentai, jog ieškovės pateikta automobilio vertinimo ataskaita teismas negali vadovautis paneigiami Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nurodytomis nuostatomis, numatančiomis, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateikta vertinimo ataskaita, nepateikė įrodymų, kad ataskaita yra neteisinga ar kad dėl jos Priežiūros įstaiga priėmė atitinkamą sprendimą dėl jos atitikties TVVPĮ 22 straipsnyje nurodytiems reikalavimams. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės atstovo argumentu, kad šiuo įrodymu teismas gali vadovautis spręsdamas dėl ginčo automobilio žalos dydžio.
17. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes ir išdėstytus teismo motyvus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė leistinais įrodymais pagrindė savo reikalavimą, o atsakovė, kuriai perėjo pareiga įrodyti teisingą žalos atlyginimo dydį, neįrodė aplinkybių, suteikiančių teisę sumažinti draudimo išmoką, dėl ko teismas ieškovės reikalavimą dėl 4 519,57 Eur draudimo išmokos priteisimo tenkino.
18. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nurodytus argumentus, kad nepateikti įrodymai dėl vertintojo nurodytų dalių kainų ar kainų dydžio, darbų apimčių, sprendė, kad juos paneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad šios kainos nustatomos automatiškai Audatex kompiuterinėje programoje, kurią naudojo ir pačios atsakovės nurodytos remonto įmonės.
19. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 160 Eur dydžio nuostolius, susijusius su vertintojo ataskaitos parengimu, kadangi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, konstatuojant visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas – nuostolių dydis yra įrodytas, išlaidos patirtos atsakovei tinkamai nevykdant įstatymu jai nustatytos pareigos imtis aktyvių veiksmų žalai nustatyti, todėl priešingai nei nurodo atsakovės atstovė, priežastinį ryšį tarp patirtų išlaidų ir atsakovės veiksmų patvirtina atsakovės rašytinis atsisakymas imtis veiksmų žalos dydžio skirtumui eliminuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (toliau ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 4 519,57 Eur priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – netenkinti ieškovės ieškinio dėl 4 519,57 Eur draudimo išmokos priteisimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės pateiktą automobilių remonto įmonės UAB „Jnchcape motors" sąmatą. Paaiškina, kad kontrolinis lapas yra informacinio pobūdžio sąmatos sudedamoji dalis; jis yra skirtas greitu būdu palyginti ar patikrinti, kokias kainas pasirinko autoservisas savo pasiūlyme, kiek ir kokių pozicijų yra sąmatoje ir kt.; kontrolinį lapą galima lyginti su dokumento turinio lapu, o turinio lapo nebuvimas nereiškia dokumento ydingumo. Anot apeliantės, visa informacija apie automobilio remontui parinktas detales, darbus ir jų kainas yra sąmatos pagrindinėje dalyje, todėl kontrolinio lapo nepateikimas kartu su sąmata savaime nereiškia sąmatos klaidingumo ir pirmosios instancijos teismas privalėjo šio dokumento turinį vertinti kartu su kitais atsakovės pateiktais įrodymais.
22. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės pateiktus įrodymus, tiek autoservisų pateiktas automobilio sąmatas, tiek tų pačių autoservisų paaiškinimus dėl dalių remontui panaudojimo ir gamintojo remonto technologijų taikymo. Pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas, atlikęs analizę, nurodė, kad „Atsakovės pateiktose sąmatose yra rankiniu būdu kainos pakoreguotos <...>, o pakoregavus kainas, nurodoma atitinkamai 500 Eur, 550 Eur, t. y. kaina nurodoma 4 kartus mažesnė nei gamintojo nurodyta", tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad ieškovės pateiktose UAB „Hokla" ir UAB „Viva" sąmatose taip pat yra koreguotos lonžeronų kainos (sąmatų pozicijos 3991 ir 3992) ir yra įrašytos 550 Eur kainos. Anot apeliatės, toks koregavimas suponuoja išvadą, kad rinkoje lonžeronų kainos yra tokios, kokias nurodo penki dideli Lietuvoje veikiantys autoservisai. Atkreipia dėmesį, kad būtent įmonės, kurios teikia automobilių remonto paslaugas ir kurių tai yra kasdienis darbas, gali pateikti pakankamai objektyvų paskaičiavimą dėl automobilio remonto sąnaudų, todėl abejoti jų pateiktomis remonto sąmatomis nėra pagrindo. Nurodo, jog ginčo atveju atsakovė visiškai pagristai, gavusi iš automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių remonto sąmatas, pasirinko šių išlaidų vidurkį (nustatė vidutinius darbų ir keičiamų/remontuojamų detalių ir (ar) dalių įkainius), nustatydama būtinųjų remonto išlaidų dydį draudimo išmokai išmokėti. Apeliantė pažymi, kad pateikdamos automobilio remonto sąmatas, kiekviena įmonė už nurodytą kainą įsipareigojo automobilį suremontuoti, dėl ko, anot apeliantėss, tokios draudiko apskaičiuotos ir išmokėtos ieškovei būtinos remonto išlaidos laikytinos realiomis ir toks draudimo išmokos apskaičiavimo būdas ir pagal suformuotą teismų praktiką laikomas teisingu ir sąžiningu.
Šalies argumentai
23. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino UAB „Autobroliai" ir UAB „Temis" paaiškinimus dėl automobilio remonto dėvėtomis detalėmis galimybių. Teigia, kad byloje yra pateiktas UAB „Autobroliai" paaiškinimas, kuriame UAB „Autobroliai" vienareikšmiškai nurodė, kad remontuojant automobilių kėbulo karkasą, įskaitant ir lonžeronus, saugumą lemia automobilio gamintojo remonto technologijos ir jų laikymasis, o ne detalių amžius. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas neatskyrė „detalių" sąvokos nuo „gamintojo remonto technologijos" sąvokos. Paaiškina, kad tai, jog detalė yra nenauja nereiškia, kad ją panaudojant remontuojant transporto priemonę bus pažeistos gamintojo remonto technologijos, ir, atvirkščiai, turėdami naują detalę galima pažeisti gamintojo remonto technologijas. Nurodo, kad būtent tinkamu remontų technologijų užtikrinimo garantu yra autoservisai, kurie įsipareigoja suremontuoti transporto priemonę, laikydamiesi visų gamintojo technologijų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į UAB „Autobroliai" paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad „remontui (duomenys neskelbtini) tikrai galima naudoti dėvėtas detales, tai yra normali ir įprasta praktika. Kadangi jos tinka tik nuo tokio pat modelio <...>, tai dėvėtos dalys bus panašaus amžiaus, kaip ir buvo ir iki įvykio“. Pažymi, kad ir UAB „Temis" paaiškinime išdėstyta ta pati pozicija ir nurodoma, kad „visi kėbulo elementų sujungimai atliekami vienodai tiek su nauja, tiek su dėvėta dalimi<...>“. Anot apeliantės, šie autoservisų paaiškinimai, konkrečiai skirti ieškovės automobilio (duomenys neskelbtini) remontui, įrodo, kad remontuojant transporto priemonę autoservisuose UAB „Autobroliai" arba UAB „Temis" yra naudojamos gamintojų nurodomos remonto technologijos nepaisant detalių amžiaus. Be to, apeliantės nuomone, ieškovė neįrodė, kad rinkoje esančios tokios pat ar panašios dėvėtos dalys, šiuo atveju lonžeronai, neužtikrins techninių aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimų arba jų įsigijimas bus pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lems būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis. Pažymi, kad ieškovė taip pat neįrodė, kad šios transporto priemonės dalys jo automobilyje buvo pakeistos prieš pat įvykį naujomis. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodęs, kad „liudytoju teismo posėdyje apklaustas ginčo turto vertinimą atlikęs D. G. nurodė, kad keisti lonžeronų dėvėtomis dalimis negalima pagal automobilio gamintojo Audatex sistemoje nurodytas remonto technologijas bei instrukcijas“, iš esmės vadovavosi ir liudytojo parodymais, kuris yra turto vertintojas, ir kuris neturi patirties transporto priemonių remonto srityje; be to, anot apeliantės, nebuvo pateiktas joks įrodymas, kad toks draudimas Audatex sistemoje iš tikrųjų egzistuoja.
24. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis pateikta vertinimo ataskaita ir jos rengėjo D. G. paaiškinimais, tačiau, anot apeliantės, pateikta vertinimo ataskaita nepatenka į Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, todėl šie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios nei įrodymai, kuriuos pateikė atsakovė. Pabrėžia, kad jokie teisės aktai nenumato, kad draudimo bendrovės privalo mokėti draudimo išmoką pagal pateiktą turto vertintojo ataskaitą; tokia pareiga nėra numatyta jokiame teisės akte ir to nenumato ir TVVPĮ, kuris reglamentuoja turto vertintojų veiklą.
25. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims. Paaiškina, kad draudikas priima sprendimą sumažinti draudimo išmoką vadovaujantis teisės aktų normomis ir turėdamas tokiam veiksmui, išmokos mažinimui, pagrindą, o šiuo atveju atsakovė nesumažino draudimo išmokos, atsakovė atlygino ieškovei visą žalą.
Atsiliepimas
26. Ieškovė I. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
27. Pažymi, kad apeliaciniu skundu atsakovė neskundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės buvo priteista 160 Eur nuostolių suma, susijusi su ieškovės patirtomis išlaidomis turto vertintojo paslaugoms. Šiame kontekste ieškovė taip pat pažymi tai, kad atsakovės pozicija neatrodo nuosekli, kadangi atsakovė pripažįsta ieškovės patirtų ir pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų turto vertintojo paslaugoms pagrįstumą, tačiau nepripažįsta turto vertintojo parengtos vertinimo ataskaitos, kurios pagrindu pagal tą patį teismo sprendimą ieškovei iš atsakovės buvo priteista papildoma draudimo išmoka.
28. Ieškovė atkreipia dėmesį, jog atsakovės atstovė teismo posėdyje patvirtino aplinkybes, kad nei vienos iš remonto įmonių, kurių pateiktomis sąmatomis atsakovė apskaičiavo draudimo išmoką, atstovas nėra tiesiogiai apžiūrėjęs sugadinto ieškovės automobilio; atsakovė dėl sąmatų pateikimo kreipėsi tik į šias konkrečias remonto įmones, nes su jomis atsakovė yra susijusi sutartiniais verslo santykiais. Šiame kontekste ieškovė pažymi, kad turto vertintojas D. G., kuris parengė vertinimo ataskaitą Nr. 20200318-1, pats tiesiogiai apžiūrėjo sugadintą ieškovės automobilį; turto vertintojas su ieškove nėra susijęs verslo ryšiais; tik turto vertintojas D. G. buvo apklaustas teismo posėdyje ir pateikė paaiškinimus dėl jo parengtos vertinimo ataskaitos turinio, atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus, taip pat paaiškino apie tai, kokiais būdais draudimo bendrovės dažniausiai sumažina dėl transporto priemonių sugadinimo mokėtinas draudimo išmokas, o tuo tarpu nei vienas iš asmenų, kurių parengtais dokumentais atsakovė apskaičiavo ieškovei draudimo išmoką, teisme nebuvo apklaustas.
29. Anot ieškovės, Audatex sistemos kontrolinis lapas parodo dokumento autentiškumą, o nesant jo — negalima patikrinti, ar jis yra toks, kokį automatiškai sugeneruoja Audatex sistema; kontrolinio lapo nebuvimas reiškia ne ką kitą, o siekį neleisti patikrinti dokumento autentiškumo ir teisingumo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, kad atsakovės pateikta UAB „Inchcape motors“ sąmata neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų.
Šalies argumentai
30. Ieškovė nurodo, kad nesutinka ir su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės pateiktus įrodymus, tiek autoservisų sąmatas, jų paaiškinimus dėl dalių remontui panaudojimo ir remonto technologijų. Paaiškina, kad nei atsakovė, nei jos pasitelkti asmenys nepateikė jokio įrodymo iš (duomenys neskelbtini) automobilių gamintojo ar jo oficialaus atstovo, kad remonto būdas, technologija, kuriuos norėtų pritaikyti atsakovės pasitelkti asmenys, yra galimi pagal gamintojo reikalavimus automobilio, kaip padidinto pavojaus šaltinio, saugumui; nepateikė jokių konkrečių įrodymų, iš kokių tiekėjų galima būtų įsigyti konkrečias automobilio dalis už tokias kainas, kurias jie rankiniu būdu įvedė tam, kad remonto kaštų suma taptų mažesnė. Šiame kontekste ieškovė pažymi, kad remonto sąmatoje, kurią sudarė pati atsakovė, Audatex sistemos pateikiamų detalių kainų atsakovė rankiniu būdu nekoregavo į mažesnes, o rėmėsi autentiškomis (tačiau atsakovės sudaryta remonto sąmata gavosi mažesnė todėl, kad ji į sąmatą įtraukė ne visas reikalingas detales ir darbus, kurias buvo reikalinga įtraukti). Anot ieškovės, detalių kainų koregavimai atsakovei pasitelkus trečiuosius asmenis prasidėjo tik tada, kai ieškovei nesutikus su atsakovės sudaryta remonto sąmata, ieškovė kreipėsi į turto vertintoją ir pateikė jo parengtą vertinimo ataskaitą.
31. Pasisakant dėl turto vertintojo ataskaitos teisinės reikšmės, ieškovė akcentuoja tai, kad TVVPĮ 23 straipsnyje, įtvirtinančiame turto vertinimo ataskaitos teisinį statusą, yra nurodoma (1 dalis), kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Anot ieškovės, kadangi atsakovė neįrodė, jog turto vertintojo ataskaita, kurios pagrindu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės papildomą draudimo išmoką, neatitinka įstatymo reikalavimų, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ja vadovavosi priimdamas sprendimą ir nenukrypo nuo paminėtos teismų praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
32. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
33. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1192-600/2021 dalis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 4 519,57 Eur draudimo išmoką. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniu skundu nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 160 Eur nuostolių, dėl ko bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šiuo ginčo klausimu apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
34. Atsakovė skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės pateiktą automobilių remonto įmonės UAB „Inchcape motors " sąmatą; netinkamai įvertino atsakovės pateiktus įrodymus, tiek autoservisų pateiktas automobilio sąmatas, tiek tų pačių autoservisų paaiškinimus dėl dalių remontui panaudojimo ir gamintojo remonto technologijų taikymo; netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus; nesivadovavo draudimo bendrovėms taikomais teisės aktams dėl žalos įvertinimo; netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, neturi pagrindo pritarti tokiems atsakovės apeliacinio skundo argumentams dėl toliau nurodomų priežasčių.
35. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog: 1) 2020 m. kovo 5 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu į ieškovės vairuojamą automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. R.; 2) kaltę dėl eismo įvykio pripažino (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. R.; 3) eismo įvykį sukėlusio vairuotojo civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta pas atsakovę; 4) atsakovė 2020 m. kovo 12 d. žalos administravimo byloje priėmė sprendimą atlyginti ieškovei 5 459,01 Eur sumą (6 019,40 Eur – 560,39 Eur (detalių nusidėvėjimas)); 5) ieškovei 2020 m. kovo 16 d. elektroniniu paštu informavus apie nesutikimą su 5 459,01 Eur žalos atlyginimo suma ir pateikus 2020 m. kovo 18 d. Išvadą apie transporto priemonės vidutinę rinkos vertę bei vertinimo ataskaitą dėl 11 955 Eur transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų, draudikas perskaičiavo draudimo išmokos sumą ją padidindamas iki 7 435,43 Eur ir apie tai 2020 m. balandžio 6 d., 2020 m. gegužės 19 d. pranešimais informavo ieškovę; 9) atsakovės teigimu, 7 435,43 Eur draudimo išmokos sumą atsakovė apskaičiavo imdama vidurkį pagal jos užsakymu UAB „Autobroliai“, UAB „Inchcape motors“ ir UAB „Temis“ pateiktas sąmatas, t. y. 7 627,42 Eur be PVM, 7 993,99 Eur be PVM ir 6 684,89 Eur be PVM ((7 627,42 + 7 993,99 + 6 684,89)/3); 10) 7 435,43 Eur suma buvo pervesta ieškovei 2020 m. gegužės 20 d. Ginčo atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti likusią ginčo automobilio atkūrimo kaštų sumą, t. y. 4 519,57 Eur (11 955 Eur – 7 435,43 Eur). Taigi, byloje spręstinas ginčo klausimas, ar ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovės sumokėti 4 519,57 Eur sumą už automobilio remontą, įvykus eismo įvykiui.
36. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kt.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
37. TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (Civilinio kodekso 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Ši sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, įvykus draudžiamajam įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių.
38. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 44 punktas).
39. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka.
40. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
41. Savo ruožtu, Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.
42. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.
43. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.
44. Taigi, tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą.
45. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019).
46. Išanalizavus bylos medžiagą, nustatyta, jog esminis šioje civilinėje byloje ginčo klausimas dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio, įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo apgadinta ieškovei priklausanti transporto priemonė.
47. Atitinkamai, teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant tokio pobūdžio ginčo klausimą, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, o žalos dydis įrodinėjamas Civilinio proceso kodekso leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadas, kad ginčo atveju nuostolio dydį turi pareigą nustatyti draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį; ieškovei pateikus draudikui įrodymus, kuriais ji grindžia didesnį nei draudikas apskaičiavo, žalos dydį, draudikui perėjo pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti skirtumą tarp jo nustatytos žalos dydžio ir prašomos atlyginti žalos dydžio sumos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi pareiga būtent draudikui nustatyti nuostolių dydį, įvykus eismo įvykiui, kyla teisės aktų pagrindu, o tuo tarpu, esant situacijai, kuomet nukentėjęs asmuo teikia įrodymus ginčo byloje dėl galimai esant didesnės draudimo išmokos negu ją apskaičiavo ir išmokėjo (arba neišmokėjo) draudikas, akivaizdu, jog civiliniame procese egzistuojantis rungimosi principas sąlygoja, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ir atsakovės kaip draudiko pareigos įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo pareigos mokėti skirtumą tarp jos nustatytos žalos dydžio ir prašomos atlyginti žalos dydžio sumos, atsiradimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog toks įrodinėjimo naštos paskirstymas, sprendžiant ginčo klausimą, atitinka ir kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, kurioje kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog ieškovai turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o atsakovė, nesutikdama su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovų įrodinėjamą žalos dydį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, atmestinas kaip nepagrįstas.
48. Bylos duomenimis, byloje buvo pateiktos penkios remonto įmonių parengtos ginčo automobilio remonto sąmatos (pagal atsakovės užsakymą pateiktos UAB „Autobroliai“ (7 627,42 Eur be PVM apskaičiuota žalos suma), UAB „Inchcape motors“ (7 993,99 Eur be PVM apskaičiuota žalos suma) ir UAB „Temis” (6 684,89 Eur be PVM apskaičiuota žalos suma) sąmatos bei pagal ieškovės užsakymą pateiktos UAB „Hokla“ (10 627,20 Eur be PVM apskaičiuota žalos suma) ir UAB „Viva Grupė“ (12 328,18 Eur be PVM apskaičiuota žalos suma)) sąmatos) ir UAB „Pajūrio autorika“ vertinimo ataskaita Nr. 20200318-1 (11 955 Eur be PVM apskaičiuota žalos suma). Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovės naudai prašomą priteisti nuostolių sumą, iš esmės vadovavosi ieškovės pateiktu įrodymu - UAB „Pajūrio autorika“ vertinimo ataskaita Nr. 20200318-1. Savo ruožtu, toks pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas, t. y. nuostolių nustatymas vadovaujantis ieškovės pateiktu vienu iš įrodymų, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje, kaip teigia atsakovė, netinkamai vertino įrodymus, įskaitant ir atsakovės pateiktus įrodymus, susijusius su nuostolių dydžio nustatymu. Šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia keli svarbūs toliau nurodomi bylos aspektai.
48.1. Pirma, iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje buvo pateiktos penkios skirtingos remonto įmonių parengtos ginčo automobilio remonto sąmatos bei buvo pateikta ginčo automobilio vertinimo ataskaita, šiuos visus įrodymus skundžiamame sprendime vertino, analizavo kiekvieną iš šių įrodymų visų įrodymų kontekste, lygino pateiktų šalių sąmatų turinį ir jį analizavo. Vien tai, jog atsakovė nesutinka su atliktu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas byloje pateiktus šalių įrodymus vertino netinkamai.
48.2. Antra, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus šalių įrodymus (penkias remonto įmonių parengtas ginčo automobilio remonto sąmatos bei ginčo automobilio vertinimo ataskaitą), visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms dėl šių įrodymų vertinimo.
49. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės teiktos įmonės UAB „Inchcape motors“ pateikta remonto sąmata neturi kontrolinio lapo, kuris yra privalomas rengiant remonto sąmatas pagal Audatex sistemos programą, todėl šį atsakovės pateiktą rašytinį įrodymą vertino kaip neatitinkantį rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų ir jo neanalizavo. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį atsakovės įrodymą, šią poziciją grįsdama tuo, jog kontrolinio lapo nepateikimas kartu su sąmata nereiškia sąmatos klaidingumo, kadangi kontrolinis lapas yra informacinio pobūdžio sąmatos sudedamoji dalis, šį kontrolinį lapą galima lyginti su dokumento turinio lapu. Taigi, akivaizdu, jog atsakovė kontrolinį lapą kaip sąmatos sudedamąją dalią vertina itin formaliai. Savo ruožtu, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiam atsakovės kontrolinio lapo kaip sąmatos sudedamosios dalies vertinimui, kadangi jau vien tai, kad kontrolinis lapas yra sudedamoji dalis sąmatos, negali būti laikoma, jog šis dokumentas neturi jokios svarbios reikšmės, yra tik formalus, ir gali būti (gali nebūti); be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas ginčo turto vertinimą atlikęs D. G. paaiškino, kad kontrolinis lapas svarbus, nustatant, ar buvo rankiniu būdu koreguojami duomenys. Taigi, akivaizdu, jog kontrolinis lapas nėra tik formalus dokumentas sąmatoje, o jo nebuvimas liudija, jog dokumentas nėra pateiktas pilna apimtimi, ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog toks dokumentas neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės pateiktą automobilių remonto įmonės UAB „Inchcape motors " sąmatą.
50. Byloje buvo nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad nuostolio suma parengtose ir byloje pateiktose sąmatose bei vertinimo ataskaitoje buvo apskaičiuota Audatex kompiuterine programa, skirta automobilio remonto sąmatoms sudaryti. Šalys byloje neginčijo, kad Audatex sistemos bazė, įvedus darbų kategoriją, nurodo būtinas medžiagų, darbo valandų sąnaudas bei jų įkainius, o būtini remonto darbai yra parenkami pagal programoje suvestus transporto priemonių gamintojų techninius reikalavimus. Vartotojo rankiniu būdu įvesti duomenys sąmatoje žymimi žvaigždute (*). Pirmosios instancijos teismas nustatė, o atsakovė apeliaciniame skunde ir neginčija aplinkybės, jog atsakovės pateiktose sąmatose yra rankiniu būdu kainos pakoreguotos. Sutiktina su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytu pastebėjimu, jog ir ieškovės teiktose sąmatose taip pat rankiniu būdu buvo koreguotos kainos. Savo ruožtu, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl patirtų nuostolių dydžio, rėmėsi ieškovės pateikta UAB „Pajūrio autorika“ vertinimo ataskaita Nr. 20200318-1, kurioje kainos rankiniu būdu nebuvo taisytos, o ne ieškovės teiktomis sąmatomis, kuriose buvo atlikti taisymai rankiniu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame ginčo kontekste svarbu pažymėti, jog jeigu sąmatos parengtos vadovaujantis viena iš įteisintų ir leistinų programų apskaičiuojant transporto priemonės remonto išlaidas, ir šioje sąmatose rankiniu būdu atliekami tam tikri koregavimai, akivaizdu, jog tokiu atveju koregavimai turi būti pagrindžiami konkrečiais objektyviais duomenimis, sąlygojančiais galimybę mažinti kompiuterine programa apskaičiuotas sumas. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog esminio nukrypimo egzistavimą atsakovės teiktose sąmatose pastaroji grindžia tuo, jog kai kurias detales siūlo keisti ne naujomis, o dėvėtomis, ir, šią aplinkybę atsakovė grindė sąmatas sudariusių asmenų paaiškinimais, kuriose nurodoma, kad lonžeronus galima keisti dėvėtomis, o ne naujomis detalėmis (UAB „Temis“ atsakymas); remontui tikrai galima naudoti dėvėtas detales ir saugumą lemia automobilio gamintojo remonto technologijos ir jų laikymasis, o ne detalių amžius. Teisėjų kolegija sprendžia, jog įmonės, teikiančios automobilių remonto paslaugas, kuri nėra ginčo automobilio oficialus atstovas Lietuvoje, patvirtinimas, jog lonžeronai (dėl kurių ir kilo esminis ginčas) gali būti remontuojami naudojant dėvėtas detales ir po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, šiuo atveju nėra laikoma pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, jog po remonto transporto priemonė atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, spręstina jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju atsakovė nepateikė kvalifikuotų argumentų dėl rankinio sąmatos pakoregavimo, taip pat nepateikė įrodymų, jog sugadintos detalės ir (ar) dalys (t.y. ložeronai, dėl kurių ir kilo esminis ginčas) gali būti remontuojamos ir po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus.
51. Taigi, įvertinus tai, jog ginčo situacijoje iš aukščiau nurodytų aplinkybių nebuvo pagrindo remtis sąmatomis, kuriose atlikti rankiniu būdu koregavimai, naudojant Audatex sistemą, bei kurie nebuvo pagrįsti kvalifikuotais argumentais, akivaizdu, jog tokiu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai galėjo vadovautis ieškovės teikta vertinimo ataskaita, kurioje duomenys nėra rankiniu būdu taisyti, be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu neteikė ir jokių įrodymų, jog ataskaitoje nurodyti duomenys yra neteisingi. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vertinimo ataskaita, tinkamai vertino įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Šiame kontekste pažymėtina, jog sutiktina su atsakovės pozicija, kad vertinimo ataskaita nepatenka į Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, todėl šis įrodymas neturi didesnės įrodomosios galios nei įrodymai, kuriuos pateikė atsakovė. Savo ruožtu, vertinimo ataskaita šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo buvo vertinama ne kaip didesnę įrodomąją galią turintis įrodymus, tačiau visų įrodymų kontekste kaip įrodymas, kuris jį vertinant su kitais įrodymais patvirtina ginčo atveju patirtų nuostolių sumą, kadangi būtent šiame dokumente nurodytas skaičiavimas nekelia abejonių dėl savo tikslumo.
52. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 4 519,57 Eur draudimo išmoką, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių, nepažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai taikė ginčo klausimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.
Dėl procesinės bylos baigties.
53. Įvertinus tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
54. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, jog ieškovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo iš viso 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisiamos pastarosios turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, j. a. k. LV40103840140, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, įmonės kodas 300665654, 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.