Telšių apylinkės teismo sprendimas

Teisėjo padėjėjas SAULIUS JURKŠACivilinė byla Nr. 2-103-875/2014m.Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01545-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 35.5.; 36.1.; 42.10.; 44.5.1.; 45.1.; 116.5.1.

2014 m. sausio 28 d.

Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjas Nerijus Masiulis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal UAB „Gelvora“ ieškinį dėl skolos, delspinigių, nuostolių, procesinių palūkanų ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės I. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustačius, kad atsakovės gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, procesiniai dokumentai atsakovei įteikti viešai paskelbiant specialioje interneto tinklapio www.teismai.lt skiltyje „Teismų pranešimai apie nagrinėjamas bylas“ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka (31-35 b.l.), bet atsakovės atsiliepimas per vadovaujantis CPK 142 straipsnio 1 dalimi teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą teisme negautas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad yra CPK 142 straipsnio 4 dalyje numatytas pagrindas priimti sprendimą už akių. Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

1. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Formaliai ištyrus ieškovo pateiktus Sutarties ir nuo 2004-01-31 iki 2004-10-31 išrašytų sąskaitų nuorašus matyti, kad pradinis kreditorius UAB „Tele2“ suteikė atsakovei mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“, SIM kortelę ir su ja susietą abonento numerį, įsipareigodamas teikti atsakovei mobilaus ryšio paslaugas, o atsakovė įsipareigojo 24 mėnesius naudotis UAB „Tele2“ teikiamomis mobilaus ryšio paslaugomis, mokėdama už jas pagal planą „Joker standartinis“. Pagal Sutarties 6.3 punktą sąskaitos už mobilaus ryšio paslaugas turėjo būti apmokamos per penkiolika kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo. Sutarties 6.6 punkte numatyta UAB „Tele2“ teisė reikalauti iš atsakovo 0,1% dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą sąskaitų apmokėjimo dieną (13, 14 b.l.). Atsakovas 2004-10-31 buvo įsiskolinęs pradiniam kreditoriui UAB „Tele2“ 125,93 Lt (17-26 b.l.). 2009-03-31 pradinis kreditorius reikalavimo teisę į 125,93 Lt skolą atlygintinai perleido ieškovui (8-12 b.l.). Ieškovas 2009-05-04 pranešimu dėl reikalavimo teisės perleidimo informavo atsakovę apie įgytą į ją reikalavimo teisę (27 b.l.).

2. Dėl pagrindinės skolos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Vadinasi, atsakovas privalėjo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti prievoles, laikydamasis minėtoje Sutartyje nustatytų sąlygų. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui (nagrinėjamu atveju – ieškovui). Skolininkas (nagrinėjamu atveju – atsakovė) pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį galėjo reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir jokių prieštaravimų nepareiškė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sumokėjusi pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiam ieškovui skolą už suteiktas mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio paslaugas. Kadangi atsakovė neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui – ieškovui, tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 125,93 Lt skolą tenkintinas.

3. Dėl delspinigių. Pradinį kreditorių ir atsakovę siejo teisniai santykiai, atsiradę iš jų sudarytos vartojimo paslaugų sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (žiūrėti, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K -7-272/2011).

Reikalaujama priteisti pagrindinė skola yra 125,93 Lt. Be šių sumos, ieškovas prašo priteisti 409,52 Lt delspinigius, pagal Sutarties 6.6 punktą priskaičiuotus per 3252 dienų nuo 2004-11-29 iki 2013-10-25 (6 b.l.). CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis leidžia sutartyje susitari, jog prievolės neįvykdžiusi arba ją netinkamai įvykdžiusi sutarties šalis privalo sumokėti kitai šaliai netesybas – baudą arba delspinigius. Sutarties 6.6 punkte numatyti 0,1% dydžio per dieną delspinigiai, skaičiuojami už įsiskolinimo sumą.

Delspinigiai yra netesybų rūšis. Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, bet jos yra ir sutartinės civilinės atsakomybės forma, atliekanti kompensuojamąją funkciją, kai sutartis neįvykdoma ar vykdoma netinkamai. CK 6.258 straipsnio 2 dalyje kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma yra aiškiai įtvirtintos įskaitinės netesybos. CK 6.71-6.75 straipsniuose, reglamentuojančiuose netesybas, baudinės netesybos nenumatytos. Taigi netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Nepaisant to, nustatant netesybas šalių susitarimu, visuomet egzistuoja grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir piktnaudžiaudama skolininko sunkia materialine padėtimi, nepatyrimu, silpnavališkumu ar kitomis skolininką verčiančiomis neapgalvotai elgtis aplinkybėmis nustatyti neprotingai dideles netesybas. Todėl sutarties sąlyga dėl netesybų, kaip ir bet kokia kita sutarties sąlygą, vertintina sąžiningumo, teisingumo ir protingumo požiūriu. Susitarimų dėl netesybų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet taip pat ir su viešo intereso gynimu, nes netinkamai įgyvendinant teisę į netesybas, jos, užuot atlikusios kompensacinę funkciją, gali peraugti į lupikavimą, pažeidžiantį viešą interesą. Tai, kad CK įtvirtintos būtent įskaitinės netesybos, kaip ir tai, kad CK draudžia baudines netesybas, ne vieną kartą nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žiūrėti, pvz., civilines bylas Nr.3K-3-721/2002; Nr.3K-3-866/2002; Nr.3K-3-218/2003; Nr.3K-3-1070/2003; Nr.3K-3-316/2005; Nr.3K-3-394/2005; Nr.3K-3-405/2006 ir kt.).

Jei skolininkas laiku neįvykdo piniginės prievolės, kreditorius įgyja subjektinę teisę reikalauti iš skolininko netesybų. Nors skola kaupėsi nuo 2004-01-31 ir visi įmokų mokėjimo terminai suėjo net 2004-11-29 (6, 17-26 b.l.), o jos taip ir nebuvo sumokėtos, ieškinys pateiktas beveik po devynerių metų. Tačiau kai rinkos profesionalu esantis pradinio kreditoriaus teisių perėmėjas – ieškovas, nesiimdamas savalaikių ir aktyvių savo teisės įgyvendinimo veiksmų, beveik po dešimtmečio reikalauja 36,5% (365 x 0,1%) metinių delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, delspinigiai nebetenka skolininko skatinimo greičiau įvykdyti prievolę funkcijos, o per tokį ilgą laiką susikaupus didelei delspinigių sumai kompensacinė delspinigių funkciją transformuojasi į skolininko nubaudimą ir kreditoriaus pasipelnymą, pavojingai artimą lupikavimui. Tokiu būdu įgyvendinama kreditoriaus teisė į delspinigius prieštarauja šios subjektinės teisės paskirčiai, geriems verslo papročiams ir visuomenės moralės principams, pagal kuriuos pelnymasis iš skolininko nemokumo, o ypatingai lupikavimas yra tradiciškai smerkiami.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog aiškiai per dideles netesybas teismas gali sumažinti, tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Iš esmės ta pati nuostata pakartota CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgdamas į aukščiau aptartas konkrečios bylos aplinkybes ir ypač į pradinio kreditoriaus ir ieškovo pasyvumą, įvertindamas delspinigių ir reikalaujamos priteisti pagrindinės skolos santykį (409,52 Lt/125,93 Lt), remdamasis CK 1.5 straipsniu ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, turėdamas omenyje CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą delspinigių dydį, teismas sprendžia, kad ieškovo interesai bus apginti, o atsakovo padėtis nebus pernelyg pabloginta priteisus ieškovui dešimteriopai mažesnę delspinigių sumą už jo reikalautąją. Pažymėtina, kad toks sprendimas dėl delspinigių iš esmės atitiks apeliacinės instancijos teismų aprobuotą praktiką identiškose bylose (žiūrėti, pvz., Vilniaus apygardos teismo civilines bylas Nr. 2A-174-104/2013 ir Nr. 2A-1008-262/2013, Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2A-1060-324/2012, Klaipėdos apygardos teismo civilines bylas Nr. 2A-1388-112/2012 ir Nr. 2A-1745-513/2012, Šiaulių apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2A-806-368/2012).

4. Dėl nuostolių. Tokie ieškovo įprastinės ūkinės veiklos kaštai, kaip darbuotojų darbo užmokestis, administravimo ir buhalterijos išlaidos, darbo priemonės, nelaikytini netiesioginiais nuostoliais CK 6.249 straipsnio 4 dalies prasme, todėl reikalavimas priteisti 89,54 Lt nuostolius atmestinas, juoba, kad nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys šią sumą.

5. Dėl procesinių palūkanų. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

6. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu ieškovas turėjo sumokėti 50,00 Lt žyminį mokestį, o sumokėjo 130,00 Lt, todėl pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą gali kreiptis į teismą dėl 80,00 Lt žyminio mokesčio permokos grąžinimo (5 b.l.). Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi iš atsakovės ieškovui priteistina proporcinga (26,7%) patenkintiems reikalavimams mokėtino 50,00 Lt žyminio mokesčio dalis – iš viso 13,35 Lt.

Teismo patirtos pašto išlaidos nesiekia 10,00 Lt, todėl pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 134-6373) valstybei nepriteistinos (1 b.l.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 26 ir 29 straipsniais, 285 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 125,93 Lt (vieno šimto dvidešimt penkių litų 93 ct) skolą, 40,95 Lt (keturiasdešimties litų 95 ct) delspinigius, 5% (penkių procentų) metines palūkanas už priteistą 166,88 Lt (vieno šimto šešiasdešimt šešių litų 88 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-12-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13,35 Lt (trylika litų 35 ct) žyminio mokesčio ieškovui UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, Juozapavičiaus g. 7, LT-09311 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440.

Netenkinti ieškinio dalyje dėl likusių delspinigių ir netiesioginių nuostolių priteisimo.

Išaiškinti atsakovei, dėl kurios yra priimtas sprendimas už akių, kad atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Akmenės rajono apylinkės teismui kartu su šiuo sprendimu siunčiamame pranešime nurodyto turinio prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Išaiškinti ieškovui, kad jis turi teisę per 30 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo apskųsti jį Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodamas per Akmenės rajono apylinkės teismą.