Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo už akių dalies panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei V. Š. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą už akių, apeliantė (ieškovė) UAB „Gelvora“ prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos prašymas priteisti 2379,69 Lt delspinigius, ir juos priteisti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šalys neteikė teismui prašymo taikyti senaties terminą delspinigiams išieškoti. Apeliantė mano, kad byla nepriskiriama kategorijai bylų, kuriose teismas turėtų būti aktyvus.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, nesant ginčo šalies prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, teismas negali taikyti jo savo iniciatyva. Šioje byloje atsakovė 2012-09-27 teismo posėdyje nedalyvavo (57 b. l.), nors apie teismo posėdį buvo informuota tinkamai (54 b. l.), atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė, neprašė taikyti ieškinio senaties ieškovės reikalavimui dėl delspinigių, apskaičiuotų už ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad, nesant pareikšto atsakovės prašymo, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva negalėjo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalį). Tačiau teismas, įvertindamas teisinį reglamentavimą, pagal kurį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.), ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo (pagal sutartį vartotoja), laiko būtinu papildomai įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Dėl teismo vaidmens nagrinėjamoje byloje

Teismas nesutinka su apeliantės skundo teiginiais, kad šioje byloje teismas negali būti aktyvesnis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2001-05-15 pradinis kreditorius UAB „Tele2“ sudarė su atsakove mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)(20–22 b. l.). Pagal sutartį UAB „Tele2“ įsipareigojo atsakovei teikti sutartyje numatytas paslaugas (20 b. l.), o atsakovė įsipareigojo pateiktas sąskaitas apmokėti per 21 dieną nuo sąskaitos išrašymo datos (5.2 sutarties punktas), o laiku neapmokėjus sąskaitų – mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojant nuo laiku nesumokėtos sumos (6.5 sutarties punktas). 2009-03-31 UAB „Gelvora“ ir UAB „Tele2“ pasirašė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises atsakovės atžvilgiu (10–13 b. l.). Ieškovė nurodė, kad atsakovė neapmokėjo 2001–2002 m. sąskaitų (1 b. l.) ir pateikė delspinigių paskaičiavimo aktą, pagal kurį 2503,89 Lt delspinigiai paskaičiuoti už 3646 kalendorines dienas (6 b. l.).

Pagal LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 punktą vartojimo sutartis – tai prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o pagal šio straipsnio 2 dalies 15 punktą vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

Iš šalių 2001-05-15 sudarytos sutarties turinio matyti, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, taigi šalys sudarė vartojimo sutartį, o atsakovė pagal sutartį yra vartotoja.

Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, turėjo teisę (netgi privalėjo) atsižvelgti į tai, jog atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sutarties šalis.

Teismas, įvertindamas tai, kad atsakovė yra vartotoja (silpnesnioji sutarties šalis), kurį prisijungimo būdu sudariusi sutartį, negalėjo keisti / derinti sutarties standartinių sąlygų dėl delspinigių dydžio, tai, jog ieškovės paskaičiuoti 2503,89 Lt delspinigiai daugiau kaip 3,5 karto viršija pagrindinę 686,75 Lt skolą, kuri susidarė 2001–2002 metais, ir atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, kokios kliūtys apribojo ieškovės ar pradinio kreditoriaus teises laiku ginti galbūt pažeistas savo teises, t. y. įrodymų, pateisinančių nepagrįstą delsimą kreiptis į teismą, taip pat, siekdamas išlaikyti ginčo šalių interesų pusiausvyrą ir apriboti galimybes apeliantei piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priteisti delspinigiai, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Taigi, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies.

Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybės, teismas sprendžia, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.