- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-764-924/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00070-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- J. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui J. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo J. B. (toliau – ir atsakovas) 1 091,11 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį, 490,99 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad tarp nuomotojos UAB „Be kredito“ (toliau – ir pradinė kreditorė) ir nuomininko J. B. 2023 m. vasario 1 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-036198 (toliau – sutartis), kuria atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas „Samsung Galaxy S22, 256 GB, Dual SIM, Pink Gold-RFCW100637Z“ (toliau – daiktas) 12 mėnesių terminui. Atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Pradinei kreditorei iš atsakovo nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei daikto, todėl 2022 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2022-11/01, kurios pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.), į atsakovo įsiskolinimą pagal sutartį. Atsakovas jau ilgą laiką nemoka daikto nuomos mokesčio, taip pat niekada neįspėjo ir neinformavo nei pradinės kreditorės, nei ieškovės apie vienašalį sutarties nutraukimą ir negrąžino nuomojamo daikto. Ieškovė 2023 m. gegužės 8 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.
3. Atsakovui J. B. ir trečiajam asmeniui UAB „Be kredito“ ieškinys ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pareikšti, įteikti 2024 m. sausio 17 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 175¹ straipsnio 10 dalis). Atsakovas ir trečiasis asmuo per teismo nustatytą terminą atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 5 d. sprendimu už akių ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo J. B. ieškovei 830,49 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. sausio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 145,40 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas likusią ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Atsakovas su pradine kreditore UAB „Be kredito“ 2023 m. vasario 1 d. sudarė vartojimo nuomos sutartį Nr. BK-036198, kurios pagrindu atsakovui išnuomotas kilnojamasis daiktas – išmanusis telefonas „Samsung Galaxy S22, 256 GB, Dual SIM, Pink Gold-RFCW100637Z1“, 12 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas sutartimi įsipareigojo mokėti mėnesinį 74,51 Eur nuomos mokestį. Turto vertė sutarties sudarymo metu buvo 905 Eur. Šalys sutarė, kad sutartimi nuosavybės teisė į perduodamą turtą atsakovui nesuteikiama, nebent atsakovas pasinaudotų teise išpirkti turtą iš pradinės kreditorės (sutarties bendrųjų sąlygų 2.2, 7 punktai). Turto išpirkimo kaina paskutinę sutarties dieną – 271,50 Eur. Kadangi atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į pretenzijas, sutartis vienašališkai nutraukta 2023 m. gegužės 8 d. Apie sutarties nutraukimą atsakovas informuotas raštu.
5.2. 2022 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2022-11/01 ir 2023 m. gegužės 23 d. priedo prie sutarties pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo 1 091,11 Eur skolą, kurią sudarė 819,61 Eur nuomos įmokų skola ir 271,50 Eur išpirkimo mokestis. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą rašytiniu 2023 m. birželio 23 d. pranešimu. Atsakovas nesumokėjo skolos ir negrąžino jam suteikto naudotis bei valdyti turto nei pradinei kreditorei, nei ieškovei.
6. Teismas nurodė, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovas už jam perduotą prekę kas mėnesį turės mokėti 74,51 Eur dydžio įmokas 12 mėnesių iš eilės. Taigi, tinkamu sutarties vykdymo atveju atsakovas per 12 mėnesių būtų sumokėjęs pradinei kreditorei iš viso 894,12 Eur sumą, kuri yra nežymiai (10,88 Eur) mažesnė nei perduotos prekės kaina (905 Eur). Atsižvelgiant į šį daikto kainos ir visų mokėtinų įmokų sumos skirtumą, bei į teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad bendra įmokų suma pradinės kreditorės nustatyta mažesnė tik formaliai, kadangi šia suma padengiama iš esmės visa (98,80 proc.) daikto kaina.
7. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad sutartyje deklaruota daikto vertė (905 Eur) neviršija visų per 12 mėnesius mokėtinų įmokų sumos (894,12 Eur) (t. y. formaliai sukuriama situacija, kad nuomotojas, nuomininkui tinkamai įvykdžius sutartį, negauna daugiau lėšų nei daikto vertė (neuždirba vien iš įmokų sumokėjimo), nesudaro pagrindo teigti, jog pradinė kreditorė iš daikto nuomos nebūtų uždirbusi. Atsakovas tinkamai vykdydamas sutartį (atlikdamas įmokas), po 12 mėnesių būtų apmokėjęs 98,80 proc. daikto vertės, todėl sutartyje numatyto daikto išpirkimo mokesčio sumokėjimas ir daikto negrąžinimas (išsipirkimas) tampa vienintele racionalia alternatyva vartotojui, kadangi daikto neišsipirkęs, atsakovas daiktą turėtų grąžinti (sutarties 8 punktas), būdamas už jį sumokėjęs iš esmės visą jo kainą (98,80 proc.). Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės visa daikto kaina (98,80 proc.), sutartį įvykdžius tinkamai, atsakovo būtų sumokėta, teismas vertino, kad sutarties sąlyga dėl atsakovui suteikiamos teisės už papildomą 271,50 Eur mokestį įsigyti prekę tinkamo sutarties įvykdymo (visų 894,12 Eur įmokų sumokėjimo) atveju, į sutartį įtraukta formaliai, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatų taikymo VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
8. Teismas pažymėjo, kad sutarties 10.6 papunktyje numatyta, kad jeigu nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta sutarties 8.1 papunktyje, t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš sutarties šalių iniciatyva, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta sutartis, atsakovui vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal sutartį tinkamo sutarties vykdymo atveju, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį.
9. Teismas darė išvadą, kad nepriklausomai nuo to, jog sutartyje atsakovui nėra numatyta pareiga įsigyti nuomojamą daiktą, o pagal sutarties 14.2 papunktį atsakovui vėluojant ilgiau kaip 60 dienų atsiskaityti sutartis nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, sutarčiai, kurioje turto įsigijimas iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu, taikytinos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).
10. Teismas nurodė, kad sutartyje yra numatoma prekės grąžinimo nuomotojui alternatyva, tačiau savo esme nustatant neproporcingai didelį grąžinimo proceso kompleksiškumą ir papildomą atsakomybę atsakovui už jo įgyvendinimą, nuomininkas yra netiesiogiai verčiamas įsigyti daiktą už 271,50 Eur priemoką. Sutarties nuostatos vertintinos kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą, o tai papildomai pagrindžia, jog sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos.
11. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei pradinės kreditorės veikla yra nuomos paslaugų teikimas, tai ji turėtų turėti interesą susigrąžinti nuomojamą daiktą, jog jį ir toliau galėtų nuomoti kitiems asmenims, ir šiam savo teisių gynimo būdui teikti prioritetą, o ne numatyti pareigą nuomininkui mokėti tik tam tikrus mokėjimus, sutartyje neįtvirtinant teisės išreikalauti nuomojamą daiktą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovas perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo grąžinti atsakovui perduotą daiktą byloje nereiškia. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti nesumokėtas nuomos įmokas už daiktą, o ne daiktą susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą manyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis. Teismas sprendė, kad sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi, kuriai taikomos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalis).
12. Teismas nurodė, kad pradinė kreditorė, sudariusi su atsakovu sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi jo kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovo atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduoto daikto kainą, iš jos atėmus atsakovo sumokėtas įmokas. Sutarties specialiosiose nuostatose nurodyta, kad prekės kaina yra 905 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pagal sutartį atsakovas atliko vieną įmoką ir sumokėjo 74,51 Eur, teismo vertinimu, vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ieškovė) yra 830,49 Eur (905 Eur – 74,51 Eur).
13. Teismas pažymėjo, kad sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta bendrosios sutarties sąlygų dalies 10.4 papunktyje. Šios sąlygos buvimas bendrųjų sutarties sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, todėl nėra prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakovu individualiai derėtasi. Byloje nėra duomenų, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo.
14. Teismas nurodė, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 procentų dydžio metinės kompensuojamosios palūkanos už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją. Teismo vertinimu, šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną (182,5 proc. per metus) yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sutarties sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė argumentų, kurie galėtų paneigti sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Teismas konstatavo, kad sutarties sąlyga, numatanti 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).
15. Teismas sprendė, kad sutarties nuostatą (sutarties bendrųjų sąlygų 10.4 papunktis), nustatančią 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažinus negaliojančia, ji netaikytina sprendžiant dėl ieškovės ieškinio reikalavimų, o nesant kito teisinio pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo delspinigius, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo iš atsakovo atmestinas.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą už akių dalyje dėl skolos ir priteisti iš atsakovo J. B. ieškovei 830,49 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį, dalyje dėl delspinigių ir priteisti iš atsakovo ieškovei 490,99 Eur delspinigius bei dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš atsakovo ieškovei 277 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo ieškovei 22 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, kadangi VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pradinė kreditorė ir atsakovas sutartyje susitarė, kad atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą.
16.2. Teismas vertindamas aplinkybes, nustatė, jog tai vartojimo kredito sutartis ir išaiškino, kad nuomotojas neturi intereso susigrąžinti išnuomotą daiktą (turtą). Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, kadangi nuomininkas pagal sutarties 8.1 papunktį pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto sutartyje numatyta tvarka, ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva, turtas grąžinamas nuomotojui. Minėta sutarties nuostata parodo, kad pirmiausia turi įvykdyti sąlygas grąžinti turtą ir tik po to, neįvykdžius grąžinimo sąlygų, remiantis sutarties 10.6 papunkčiu, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius.
16.3. Apeliantė sutinka, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovas naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau jokiu būdu tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi. Tokias išvadas dėl sutarties yra pateikęs tiek Lietuvos bankas, tiek Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybą, todėl joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-247-280/2018).
16.4. Teismas, vertindamas prašomas priteisti netesybas, vadovavosi VKĮ nuostatomis, pagal kurias būtina būti įrašytam į vartojimo kredito davėjų sąrašą bei privalu įvertinti atsakovo kreditingumą, tačiau pradinė kreditorė su atsakovu sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kuri neįeina į VKĮ taikymo apimtį, todėl teismas turėtų tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.
16.5. Atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovas turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su apeliante, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tame tarpe ir sutartyje numatyta delspinigių norma. Teismas neįvertino visų apeliantės aukščiau paminėtų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).
18. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl dalies nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovas J. B. 2023 m. vasario 1 d. sudarė vartojimo nuomos sutartį Nr. BK-036198, kurios pagrindu atsakovui 12 mėnesių terminui buvo išnuomotas naujas išmanusis telefonas „Samsung Galaxy S22, 256 GB, Dual SIM, Pink Gold-RFCW100637Z“. Minėta sutartimi atsakovas įsipareigojo visą sutarties galiojimo laikotarpį mokėti mėnesinį 74,51 Eur dydžio nuomos mokestį ir atlikti iš viso 12 tokių mokėjimų. Turto vertė sutarties sudarymo metu buvo 905 Eur. Atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į pretenzijas, todėl sutartis vienašališkai nutraukta 2023 m. gegužės 8 d. Apie sutarties nutraukimą atsakovas informuotas raštu. 2022 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2022-11/01 ir 2023 m. gegužės 23 d. priedo prie sutarties pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo 1 091,11 Eur skolą, kurią sudarė 819,61 Eur nuomos įmokų skola ir 271,50 Eur išpirkimo mokestis. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą rašytiniu 2023 m. gegužės 23 d. pranešimu. Atsakovas nesumokėjo skolos ir negrąžino jam suteikto naudotis bei valdyti turto nei pradinei kreditorei, nei ieškovei.
Dėl VKĮ (ne)taikymo ir skolos dydžio
21. Pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 1 091,11 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį ir priteisė 830,49 Eur skolą. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ 3 straipsnio nuostatas, kadangi šiuo atveju buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, kuria remiantis atsakovas turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs pagal sutartį visas įmokas, išsipirkti nuomojamą daiktą. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apeliantės argumentais nesutinka.
22. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.
23. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).
24. Pažymėtina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
25. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.
26. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1477-343/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad sutarties tikslas buvo atsakovui atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) jam finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti. Tai patvirtina sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovo mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną buvo 905 Eur, išdėstomi 12 mėnesių terminui, mokant kas mėnesį po 74,51 Eur. Taigi, pagal tokią sutartį mokant dalimis už daiktą, per 12 mėnesių būtų sumokėta 894,12 Eur (74,51 Eur × 12 mėn.). Sutartyje numatyta, jog tinkamai ją įvykdžius, atsakovas įgyja teisę už 271,50 Eur įsigyti sutarties objektą – išmanųjį telefoną. Nors šiuo atveju sutartis tiesiogiai neįtvirtina atsakovo pareigos įsigyti sutarties objekto, tačiau tokia sutarties sąlyga, kai vartotojui numatyta teisė, bet ne pareiga įsigyti sutarties objektą už 271,50 Eur, už kurį jis jau yra sumokėjęs iš esmės visą kainą, vertintina, kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).
28. Be to, sutarties 10.6 punkte yra numatyta, kad tuo atveju, jei nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta sutarties 8.1 punkte, t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš sutarties šalių iniciatyva nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta sutartis, atsakovui vis tiek būtų tekę sumokėti visas sutartyje numatytas įmokas, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį.
29. Minėta, kad aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsakovas jam perduoto daikto negrąžino, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokio reikalavimo (grąžinti daiktą) ieškovas, kaip ir pradinė kreditorė, nereiškė ir nereiškia. Todėl toks kreditorių (ieškovės, trečiojo asmens) elgesys po sutarties nutraukimo, kai siekiama tik prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.
30. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. daikto įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.
31. Nors apeliantė apeliaciniame skunde remiasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kuri buvo pateikta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023 ir kurioje buvo įvertinta, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo daikto nuoma, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad minėtoje byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teikė išvadą dėl konkretaus atvejo, konkrečios sutarties ir konkretaus asmens, t. y. būtent Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjamoje byloje, todėl tokia išvada vadovautis šioje byloje nėra teisinio pagrindo.
32. Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė, sudariusi su atsakovu sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi jo kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovo atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduoto daikto kainą, iš jos atėmus atsakovo sumokėtas įmokas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir ieškovei priteistinos skolos sumą, t. y. atsakovas iš viso įsipareigojo sumokėti 1 165,62 Eur (74,51 Eur × 12 mėn. + 271,50 Eur), atliko vieną įmoką (74,51 Eur), todėl vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo teisės perleidimo – ir ieškovė) yra 830,49 Eur suma (905 Eur daikto kaina – 74,51 Eur atsakovo sumokėta suma).
Dėl delspinigių (ne)priteisimo
33. Pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 490,99 Eur delspinigius. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas netesybų pagrįstumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi VKĮ nuostatomis, nes tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, be to, jos prašoma priteisti delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, nėra didelė ir atsakovas turi prisiimti dėl netinkamai vykdytos prievolės iš to kilusias pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apeliantės argumentais nesutinka.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų, arba sąžiningumo kontrolės, aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir joje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
35. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
36. Nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta bendrosios sutarties sąlygų dalies 10.4 punkte. Šios sąlygos buvimas bendrųjų sutarties sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, todėl nėra prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakovu buvo individualiai derėtasi. Byloje nėra duomenų, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių nebuvo individualiai aptarta, todėl jai taikytina sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.
37. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, kurio 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Atsižvelgtina ir į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginus šalių sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą.
38. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytą šalių sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškinio argumentų spręstina, kad ieškovė šią sąlygą vertina kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo, tačiau tokius ieškovės argumentus, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutarties sąlygą, numatančią 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento), tačiau to nenurodė sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje, todėl sprendimo už akių rezoliucinė dalis papildytina, nurodant, kad sutarties sąlyga, numatanti 0,5 proc. dydžio delspinigius, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
39. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vadovavosi galiojančia teismų praktika ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą, tačiau papildo jo rezoliucinę dalį, nurodant, kad sutarties sąlyga, numatanti 0,5 proc. dydžio delspinigius, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
40. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
41. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ir ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Papildyti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį, nurodant:
„Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2023 m. vasario 1 d. vartojimo nuomos sutarties Nr. BK-036198 bendrųjų sąlygų 10.4 papunktyje įtvirtintą sąlygą „Nuomininkui laiku nevykdant Sutartyje ir jos prieduose numatytų atsiskaitymų, Nuomininkas Nuomotojui įsipareigoja mokėti 0,5 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo pažeidimo dienos iki tinkamo įsipareigojimo įvykdymo“.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.