Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1866-480/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (trečiasis asmuo – S. K.) dėl žalos atlyginimo, išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko prievolės socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai žuvusiojo asmens šeimos nariams draudimo išmokas, apimties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas, išmokėjęs vienkartinę socialinio draudimo išmoką, reikalavimą dėl jos susigrąžinimo reiškia subrogacijos tvarka ir tokioje apimtyje, kokios žalos ir kokio dydžio galėtų reikalauti V. S. artimieji tuo atveju, jei ieškovas socialinio draudimo išmokos nebūtų mokėjęs, o dėl žalos atlyginimo į draudiką (atsakovą) artimieji būtų kreipęsi tiesiogiai. Taigi socialinio draudimo įstaiga tampa draudimo teisinių santykių dalyviu. Draudiko (atsakovo) atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė. Būtent TPVCAPDĮ ir 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) apibrėžia draudiko teisių ir pareigų apimtį, žalų administravimo bei draudimo išmokų pagal sudarytas sutartis mokėjimo tvarką. Kadangi ieškovas reiškia subrogacinį reikalavimą (įstodamas į nukentėjusiųjų vietą), jo atžvilgiu taip pat yra taikomos minėtų teisės aktų nuostatos. Tai yra patvirtinęs ir kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje.Taisyklių 11 punktas nustato, kad mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama vadovaujantis Taisyklių 8–10 punktuose nustatyta tvarka, o 9 punkte nurodyta, jog asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU), kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši tvarka numatyta Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše, kuriuo pirmosios instancijos teismas nesivadovavo. Pagal minėto aprašo 6 straipsnį, apskaičiuojant darbuotojo VDU, skaičiuojamas laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas VDU. Taigi V. S. VDU turėjo būti 283,33 Lt (275 Lt (2006 m. gegužės m.) + 275 Lt (2006 m. birželio m.) + 300 (1/2 MMA (600 Lt), 2006 m. liepos m) /3).Teismo argumentas, kad negautos pajamos skaičiuotinos pagal ieškovo pateiktą skaičiavimą, siejant jį su vėlesniu MMA didėjimu, yra nepagrįstas.TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalis įtvirtina ribotą sąrašą asmenų, turinčių teisę į žalos (netekto išlaikymo) atlyginimą gyvybės atėmimo bylose. Pagal minėtą normą į draudimo išmoką mirusiojo sutuoktinis įgyja teisę tais atvejais, jei jis yra mirusiojo išlaikomas arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Taigi vertinant žuvusiosios sutuoktinio teisę į išlaikymą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinio darbingumą, nes jis turi teisę į žalos atlyginimą tik, jeigu sutuoktinio mirties dieną buvo nedarbingas (sulaukė pensinio amžiaus arba dėl neįgalumo). D. S. draudžiamos pajamos iki įvykio dienos ir jo metu buvo beveik 5 kartus didesnės nei V. S., todėl D. S. nelaikytinas V. S. išlaikytiniu pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį. D. S. išmokėta 11 700,65 Eur vienkartinės išmokos suma vertintina, kaip išmokėta vykdant valstybės socialinę, o ne žalos kompensavimo funkciją. Tuo tarpu kitos, su negautų pajamų kompensavimų nesusijusios, turtino pobūdžio išlaidos (už paminklą, gedulingus pietus ir laidojimo paslaugas) buvo kompensuotos atsakovo D. S. dar žalos administravimo metu (jam išmokėta 2 405,83 Eur draudimo išmoka).Kadangi V. S. išlaikytiniais buvo tik jos vaikai, ji skyrė jiems po vieną trečiąją savo pajamų (283,33 Lt/3=94,44 Lt). K. S. 24 metų sulauks 2019 m gegužės 20 d., todėl jos patirta žala apskaičiuojama už 153 mėnesius ir iš viso sudaro 14 449,32 Lt. M. S. iki 2015 m. sausio 22 d. mokėsi Kauno kolegijoje, o tuo atveju, jei jis tęstų ar pradėtų studijas jo tėvų pareiga jį išlaikyti pasibaigtų 2016 m. gruodžio 8 d., taigi M. S. patirta žala sudaro 11 710,56 Lt. Iš viso V. S. vaikų negautų pajamų suma sudaro 26 159,88 Lt, t. y. 7 576.42 Eur. Tuo tarpu viso atsakovas ieškovui yra sumokėjęs 15 413,51 Eur sumą, ieškovo išmokėtoms periodinėms draudimo išmokoms, skirtoms kompensuoti negautas pajamas, atlyginti. Taigi atsakovas yra visiškai įvykdęs savo pareigą atlyginti ieškovui žalą, t. y. kompensavęs dėl V. S. mirties jos artimiesiems išmokėtas socialinio draudimo išmokas, artimųjų patirtos žalos apimtyje. Be to, pagal pateiktą skaičiavimą atsakovas yra išmokėjęs dar net didesnę sumą ieškovui dėl jo mokėtinų periodinių išmokų, o tai gali būti vertinama ir kaip kompensacija už V. S. išlaikymą, teiktą kitomis formomis, turinčiomis ekonominę vertę. Taigi ieškovas neturi reikalavimo teisės dar į papildomą 35 101,95 Eur išmokos sugrąžinimą.

Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, ieškovas, teikdamas apskaičiavimą, kokio dydžio žalą dėl V. S. žūties patyrė jos šeimos nariai, vertino žuvusiosios darbo užmokesčio dydį (pusė MMA + 8 %), vaikų priežiūrai skirtą laiką (įvertintą MMA) ir laikotarpį, per kurį ji teiktų išlaikymą savo vaikams bei sutuoktiniui. Net neatsižvelgus į žuvusiosios galimybę gauti didesnį darbo užmokestį, K. S. ir M. S. prarastos motinos darbo užmokesčio dalies bei kitokios motinos paramos ir pagalbos ekonominė vertė sudaro 30 966,75 Eur. D. S. prarastų sutuoktinės darbo užmokesčių dalių dydis yra 23 841,82 Eur, netgi darant prielaidą, kad V. S. iki senatvės pensijos amžiaus gautų tik pusę MMA, kuri daugiau nei 22 metus nedidėtų ir siektų tik 300 Eur.Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad išmokėta vienkartinė draudimo išmoka viršija žuvusiosios šeimos narių patirtos žalos dydį. Draudikas turi atlyginti nukentėjusiems tiek, kiek turėtų atlyginti pats žalą padaręs asmuo, kurio civilinė atsakomybė apdrausta, o vienintelis draudiko prievolę ribojantis veiksnys yra TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos draudimo sumos (viršutinė riba). Priešingas aiškinimas pažeistų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslus, sudarytų prielaidas nepagrįstai susiaurinti asmenų, kurių civilinė atsakomybė apdrausta privalomuoju draudimu, turtinius interesus ir apsunkintų nukentėjusių asmenų teisės į žalos atlyginimą realizavimo procesą. Atsižvelgiant į visiško nuostolių atlyginimo principą, vadovaujantis teismų praktika, žuvusiosios šeimos nariams draudikas privalo atlyginti visą dėl jos mirties patirtą žalą. Netgi darant prielaidą, kad žuvusioji nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. sausio 31 d. dirbtų ne visą darbo laiką ir gautų tik pusę MMA + 8 procentus, ji iš viso būtų uždirbusi 13 166,99 Eur, iš jų 9 875,24 Eur (3/4) galėjo teikti jos vaikams ir sutuoktiniui. Nuo 2015 m. vasario 1 d. iki senatvės pensijos amžiaus žuvusioji būtų uždirbusi mažiausiai 41 100 Eur sumą, iš kurių pusė tektų sutuoktiniui. Vien iki 2015 m. sausio 31 d. V. S. vaikų priežiūrai skirtas laikas turėtų būti įvertintas 24 383,11 Eur suma.Kasacinis teismas analogiškose bylose yra ne kartą pasisakęs dėl asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.284 straipsnio 1 dalį žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo, todėl ta aplinkybė, jog žuvusioji gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jos sutuoktinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusioji prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo. Civilinės atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią turtinę žalą apimtis, taip pat ir asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, neturėtų skirtis priklausomai vien nuo atsakingo už gyvybės atėmimą subjekto statuso, ar vien nuo priemonių, kuriomis buvo atimta gyvybė. Draudiko prievolė gali būti apribota tik maksimalia draudimo suma, tačiau ne skirtingu atsakomybės režimu. Nustačius žalą padariusio asmens atsakomybės apimtį pagal CK 6.245–6.255 straipsnius, tokia pat apimtimi atsako ir žalą padariusio asmens draudikas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėja bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl žuvusios V. S. sutuoktinio D. S. teisės į negautų pajamų dėl sutuoktinės žūties kompensavimą bei V. S. artimųjų (vaikų bei sutuoktinio) patirtos žalos (negautų pajamų) apskaičiavimo teisingumo.

Dėl žuvusiosios negautų pajamų skaičiavimo

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. S. iki jos mirties dienos pagal Darbo sutartyje įtvirtintas sąlygas bei per mėnesį atidirbamą darbo laiką priklausė ne mažesnis kaip pusė MMA darbo užmokestis, o faktiškai 2004–2005 metais žuvusioji per mėnesį vidutiniškai uždirbdavo 8 (aštuoniais) procentais daugiau nei pusė tuo metu galiojusios MMA, darydamas prielaidą, kad ir toliau (t. y. bent jau iki V. S. vaikų išlaikymo termino pabaigos) žuvusioji gautų bent jau pusę MMA + 8 procentus, bei įvertindamas tai, jog iki 2015 m. sausio 31 d. skirtingais laikotarpiais buvo nustatytas skirtingas MMA dydis, konstatavo, kad žuvusioji iki 2015 m. sausio 31 d., net neatsižvelgiant į žuvusiosios tikėtiną galimybę ateityje gauti dar didesnį atlyginimą ar papildomas pajamas, minėtu laikotarpiu (t.y. nuo mirties dienos iki 2015 m. sausio 31 d.), būtų uždirbusi 45 463 Lt, iš kurių po ¼ (t. y. 11 366 Lt (3 291,82 Eur)) būtų atitekę vaikams (sūnui bei dukrai), o taip pat sutuoktiniui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuo 2015 m. vasario 1 d. iki senatvės pensijos amžiaus, atsižvelgiant į 300 Eur MMA dydį ir net darant prielaidą, jog per visą laiką iki senatvės pensijos amžiaus ši suma nepadidėtų, o V. S. ir toliau būtų gavusi tik pusės MMA dydžio darbo užmokestį, žuvusioji iš viso būtų gavusi 41 100 Eur darbo užmokesčio, kurio ½ (t. y. 20 550 Eur) tektų jos sutuoktiniui.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas TPVCAPDĮ bei draudikui taikytinų Taisyklių nuostatas, netinkamai, visiškai nepagrįstai nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), apskaičiavo žuvusiosios VDU, atsižvelgdamas į po V. S. mirties padidėjusį MMA, taigi ir netinkamai nustatė V. S. negautų pajamų, tenkančių jos vaikams ir sutuoktiniui, sumas. Atsakovo įsitikinimu, remiantis Taisyklių 9 punktu, įtvirtinančiu, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, bei atsižvelgiant į Aprašo 6 punktą, pagal kurį apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, V. S. negautos pajamos turi būti skaičiuojamos padauginus 283,33 Lt sumą (t. y. VDU, apskaičiuotą pagal duomenis apie 3 paskutinis mėnesius iki V. S. mirties jos gautas darbo pajamas) iš atitinkamo kiekio mėnesių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo bei pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus, taip pat atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, vadovaudamasi aktualia teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, priėjo išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija.

Nors, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012); pastebėtina, jog kartu su pirmiau nurodytu išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat akcentuojama ir tai, kad draudiko atsakomybės apribojimas kitais pagrindais, išskyrus draudimo išmokų viršutines ribas, pažeistų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslus, sudarytų prielaidas nepagrįstai susiaurinti asmenų, kurių civilinė atsakomybė apdrausta privalomuoju draudimu, turtinius interesus ir apsunkintų nukentėjusiųjų asmenų teisės į žalos atlyginimą realizavimo procesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015).

Kasacinio teismo praktikoje be kita ko pažymima, kad nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai; dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia tuo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims ir pagal civilinės teisės nuostatas nustatoma taikant visiško žalos atlyginimo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-684/2015). Savo ruožtu draudimo teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių aiškinimas ir taikymas tokiu būdu, kad būtų sukuriami papildomi, įstatyme nenustatyti, pagrindai draudiko atsakomybei (pareigai išmokėti draudimo išmoką) apriboti, neatitiktų kasacinio teismo praktikoje akcentuojamo visiško žalos atlyginimo principo esmės, o taip pat privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslų.

Kaip jau buvo pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovui pateikus jo apskaičiuotos žalos įrodymus, pareiga įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-684/2015). Ieškovas nagrinėjamoje byloje, įvertinęs V. S. per kelerius metus iki mirties dienos gautą vidutinį darbo užmokestį (kuris faktiškai sudarė pusė MMA + 8 procentai), bei atsižvelgęs į tai, kad žuvusiosios darbo užmokestis pagal darbo sutartį buvo susietas su MMA dydžiu, kuris objektyviai (nepriklausomai nuo pačios žuvusiosios ar darbo sutarties sąlygų) keitėsi (didėjo), apskaičiavo žuvusios moters gautinas pajamas per pirmiau nurodytą laikotarpį. Akivaizdu, kad nepasikeitus V. S. darbo sutarties nuostatoms ir didėjant MMA dydžiui, ji objektyviai būtų gavusi vis didesnį darbo užmokestį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visiško žalos atlyginimo principą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į jau žinomus MMA pasikeitimus po V. S. mirties. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių žuvusiosios galimybę ir toliau ateityje gauti šiek tiek daugiau nei pusę MMA, o taip pat iš esmės neginčijo jos nustatyto darbo užmokesčio priklausymo nuo MMA dydžio, todėl apelianto apskaičiuoto VDU (283,33 Lt) taikymas visam laikotarpiui iki pat 2015 m. sausio 31 d., teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai apribotų draudiko atsakomybę ir prieštarautų kasacinio teismo formuojamai praktikai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal apelianto akcentuojamą Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 6 punktą, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis. Kitaip tarant, net ir taikant pirmiau minėtame Apraše nustatytas taisykles, apskaičiuojant kiekvieną mėnesį V. S. mokėtiną darbo užmokestį (tam tikrą mėnesį negautas pajamas), reikėtų vertinti 3 kalendorinius mėnesius, einančius būtent prieš tą mėnesį, už kurį turėjo būti mokamas darbo užmokestis, o ne 3 mėnesius iki V. S. mirties. Taigi bet kuriuo atveju MMA dydžio didėjimas turėtų įtakos, skaičiuojant žuvusiosios negautas pajamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo nagrinėjamu klausimu nepaneigia ir apelianto akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015, kadangi, visų pirma, skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės (minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės sutuoktinio patirtą žalą – negautas pajamas –apskaičiuoti nuo žuvusio sutuoktinio pajamų, neatskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio), todėl teismo išsakyta poziciją apie TPVCAPDĮ ir Taisyklių taikymą turėtų būti vertinama ne atsietai, o būtent kasacinio teismo nagrinėtų aplinkybių kontekste, ir antra, šiuo metu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas (negautų pajamų apskaičiavimas įvertinus MMA, su kuriuo buvo susietas žuvusios moters darbo užmokestis, didėjimą) faktiškai, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka kasacinio teismo byloje padarytą išvadą, kad sutuoktinio negautos pajamos turi būti skaičiuojamos tik nuo tos sumos, kurią žuvęs sutuoktinis realiai galėjo gauti (t. y. skaičiuojant nuo žuvusio sutuoktinio darbo užmokesčio, jau atėmus mokesčius). Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje buvo apskaičiuotas V. S. realiai ateityje gautinas darbo užmokestis, kurio didėjimas, kaip minėta, paremtas ne įsivaizduojamu darbo sutarties nuostatų pasikeitimu ar net tikėtina žuvusiosios galimybe užsidirbti ateityje daugiau nei pusę MMA, bet objektyvaus rodiklio (MMA) pasikeitimu.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėtina ir tai, kad išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, taip pat turi ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2015 ir kt.). Kaip jau buvo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ir kuo pagrįstai remiasi ieškovas, visiems žinoma aplinkybė (CPK 182 straipsnio 1 punktas), kad vaiko priežiūra, nuolatinis rūpinimasis jo buitimi, ugdymu, laisvalaikiu ir kt. užima didelę tėvų laiko dalį, kurį, kitu atveju, tėvai ar vienas iš jų galėtų skirti papildomam ekonominiam rezultatui gauti (pajamoms iš darbo antraeilėse pareigose, už viršvalandinį darbą gauti, etc.)(Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-427-381/2015). Nagrinėjamu atveju žuvusioji V. S. dirbo ne visą darbo laiką, todėl, tikėtina, daugiau laiko skirdavo jos dviejų nepilnamečių vaikų priežiūrai, šeimos kasdieninių poreikių tenkinimui (šių aplinkybių apeliantas nepaneigė), todėl jos indėlis į pagalbą buityje, šeimos išlaikymą natūra, neabejotinai turėtų būti įvertintas tam tikra ekonomine verte, kuri, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, sudaro bent jau MMA (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino V. S. vaikų priežiūrai iki 2015 m. sauso 31 d. skirtą laiką 84 190 Lt (24 383,11 Eur) suma.

Dėl sutuoktinio teisės į negautų pajamų kompensavimą

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, draudiko atsakomybės apribojimas kitais pagrindais, išskyrus draudimo išmokų viršutines ribas, pažeistų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslus, sudarytų prielaidas nepagrįstai susiaurinti asmenų, kurių civilinė atsakomybė apdrausta privalomuoju draudimu, turtinius interesus ir apsunkintų nukentėjusiųjų asmenų teisės į žalos atlyginimą realizavimo mechanizmą.

Apelianto įsitikinimu, V. S. sutuoktinis D. S., atsižvelgiant į tai, kad jo draudžiamosios pajamos iki V. S. mirties buvo beveik 5 kartus didesnės nei pačios V. S. pajamos, nelaikytinas išlaikytiniu TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalies prasme, todėl neturėjo teisės į negautų pajamų atlyginimą ir jam išmokėta vienkartinės išmokos dalis atliko ne žalos kompensavimo, o socialinę funkciją.

Tiek eismo įvykio, dėl kurio žuvo V. S., metu, tiek ir vėliau TPVCAPDĮ buvo nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Apelianto nuomone, vertinant sutuoktinio teisę į negautas pajamas, būtina atsižvelgti į sutuoktinių darbingumą, kadangi sutuoktinis minėtos normos pagrindu turi teisę į žalos atlyginimą, tik jeigu žuvusiojo mirties dieną buvo nedarbingas (sulaukęs pensinio amžiaus arba nedarbingas dėl neįgalumo).

Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 straipsnis), todėl preziuomuojama, kad kiekvienas sutuoktinis, nepriklausomai nuo to kokį atlyginimą jis gauna, prisideda prie šeimos, o taip pat ir kito sutuoktinio (net ir gaunančio didesnį atlyginimą) poreikių tenkinimo. Minėtas išaiškinimas ne kartą akcentuotas ir kasacinio teismo praktikoje – vien aplinkybė, kad žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jo sutuoktinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, jog žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad savo įstatymo nustatytas materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-684/2015).

Taigi, atsižvelgiant į sutuoktiniams nustatytą tarpusavio rėmimo pareigą, egzistuojančią prezumpciją bei pirmiau minėtą kasacinio teismo praktiką, sutuoktinis, net ir gaunantis didesnį darbo užmokestį (turintis didesnes pajamas) nei žuvusysis, laikytinas išlaikytiniu TPVCAPDĮ prasme, todėl, apeliantui nepaneigus aplinkybės, kad D. S. ir V. S. vedė bendrą ūkį ir kiekvienas prisidėjo prie vienas kito poreikių tenkinimo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino D. S. teisę į negautų pajamų dėl sutuoktinės mirties atlyginimą, kurios buvo apskaičiuotos kaip ¼ dalis V. S. pajamų, gautinų vaikų išlaikymo laikotarpiu (3 291,82 Eur), ir ½ žuvusiosios gautinų pajamų dalis, už laikotarpį nuo vaikų išlaikymo pabaigos iki V. S. turėjo sulaukti senatvės pensijos amžiaus (20 550 Eur). Akcentuotina, kad skaičiuojant V. S. gautinas pajamas nuo 2015 m. vasario mėnesio iki senatvės pensijos amžiaus, buvo daroma prielaida, jog žuvusioji ir toliau (t. y. iki pat senatvės pensijos amžiaus) būtų uždirbusi tik pusę MMA (imant domėn 300 Eur MMA dydį), nors tikėtina, kad žuvusioji (atsižvelgiant į jos amžių bei aplinkybę, jog iki mirties ji dirbo ne visą darbo laiką, o išauklėjusi vaikus, galėtų skirti daugiau laiko darbinei veiklai), ateityje galėtų gauti didesnį darbo užmokestį, kas savo ruožtu reiškia, jog apskaičiuota D. S. negautų pajamų suma, tikėtina, yra net mažesnė nei galėtų būti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, atsižvelgęs į kasacinio teismo formuojamą poziciją, įvertino bylos faktines ir teisines aplinkybes bei pagrįstai nustatė, jog žuvusios V. S. vaikų bei sutuoktinio patirta turtinė žala (negautų pajamų suma) (3 291,82 Eur+20 550 Eur+24 383,11 Eur+6 583,64 Eur=54 808,57 Eur) viršija ieškovo išmokėtų periodinių, vienkartinės išmokos bei našlio ir našlaičių pensijų bendrą sumą (50 515,46 Eur), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tam tikra socialinio draudimo įstaigos išmokėta suma atlieka ne žalos kompensavimo, o socialinę funkciją. Kadangi, kaip ir nurodo pats apeliantas savo apeliaciniame skunde, jis yra atlyginęs ieškovui tik 15 413,51 Eur, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo visą ieškovo išmokėtą vienkartinės išmokos sumą (50 515,46 Eur – 15 413,51 Eur =35 101,95 Eur). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.