Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1466-560/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-01
Bylos Nr.: e2A-1466-560/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12511-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė, Aldona Tilindienė
Ieškovas: UAB „Senamiesčio ūkis“
Atsakovas: AB „Lietuvos draudimas“

Civilinė byla Nr. 2A-1466-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12511-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 42.11.3.; 73.2.6.; 121.18.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos bei palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ pateikė ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas pripažinti 2009-09-07 sudarytos draudimo sutarties (draudimo poliso Serija LD Nr. 91570903) Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 054 (2007-01-31 redakcija) (toliau – Taisyklių) II dalies 4.1.1 p. sąlygą negaliojančia ir priteisti iš atsakovo 3 573,26 Lt draudimo išmoką už 2010-02-19 įvykį, 4 970,98 Lt draudimo išmoką už 2010-02-26 įvykį, taip pat 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad pagal jo ir atsakovo sudarytą bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudimo laikotarpis buvo nuo 2009-09-12 iki 2010-09-11, tačiau atsakovas atsisako išmokėti ieškovui draudimo išmoką dėl dviejų įvykių, įvykusių draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu. Atsakovas 2013-12-11 bei 2014-01-19 raštais nurodė, jog pagal Taisyklių II dalies 4.1.1 p. įvykiai nėra draudžiamieji. Viena iš sąlygų, numatyta šiame punkte, kad įvykis būtų laikomas draudiminiu – nukentėjusio asmens reikalavimas turi būti pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą. Taisyklių II dalies 1.11 p. nurodytas išplėstinis 30 dienų pranešimo terminas, kurio eiga prasideda nuo draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo momento. Mano, kad numatytas išplėstinis reikalavimo pareiškimo terminas, t. y. 30 dienų nuo draudimo apsaugos galiojimo pabaigos, yra itin trumpas ir neprotingas. Ieškovas negalėjo pateikti reikalavimų atsakovui minėtu terminu, kadangi pats ieškovas apie draudimo apsaugos galiojimo metu įvykusius draudiminius įvykius sužinojo jau po draudimo apsaugos ir išplėstinio laikotarpio pabaigos: apie 2010-02-26 įvykusį įvykį sužinojo 2012-04-20, gavęs pretenziją. Apie 2010-02-19 įvykį sužinojo gavęs dokumentus iš teismo, t. y. 2013-02-25. Laiko, kad tokia Taisyklių nuostata yra siurprizinė, prieštaraujanti bendrosios civilinės atsakomybės draudimo esmei, nepagrįstai didele apimtimi apribojanti sutarties standartines sąlygas parengusio draudiko atsakomybę bei prieštaraujanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, todėl remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.186 str. 1 d. pripažintina negaliojančia. Kadangi draudimo sutartis yra fiduciarinė, draudikas turi pareigą tokią sąlygą tinkamai atskleisti. Teismų praktika pripažįsta, kad pareiga atskleisti draudimo sutarties sąlygas – draudimo rūšies taisykles įvykdoma ne tik įteikiant draudimo rūšies taisykles draudėjui, bet ir tinkamai išaiškinant jų turinį. Ieškovas buvo apsidraudęs savo veiklą civilinės atsakomybės draudimu. Draudimo įstatyme esančiame apibrėžime draudiminis įvykis neribojamas reikalavimo draudikui pateikimu, todėl numačius šią sąlygą, draudikas turėjo aiškiai ją atskleisti kaip galimai netikėtą draudėjui. Jeigu standartinėse sutarties sąlygose yra numatytos tokios aplinkybės, kurios, atsižvelgiant į sutarties esmę, pripažintinos esminėmis tos sutarties sąlygomis, tokios sąlygos šaliai, sudariusiai sutartį prisijungimo būdu, gali būti privalomos tik tuo atveju, jeigu šalis su jomis aiškiai sutiko. Jeigu ieškovas būtų žinojęs, kad draudimo sutarties sąlygos sumažina draudimo apsaugą taip, jog per draudimo apsaugos laikotarpį ieškovo atliktais veiksmais tretiesiems asmenims padaryti nuostoliai nebus atlyginami, jeigu tretieji asmenys reikalavimus pareikš vėliau nei per 30 dienų po draudimo sutarties termino pabaigos, ieškovas nebūtų sudaręs tokios sutarties. Ginčijama sutarties sąlyga nėra suprantama ir logiška. Draudikas draudimo sutarties sudarymo metu nepaaiškino draudėjui sąlygos dėl 3 metų išplėstinio termino taikymo pasirinkimo galimybės, pažeidė pareigas tinkamai atskleisti standartines draudimo sutarties sąlygas. Draudiminio įvykio apibrėžimas atsakovo parengtose taisyklėse – nelogiškas ir neprotingas. Draudiko prievolės mokėti draudimo išmokas ir apdraustojo teisės šias išmokas gauti pasibaigimas nepagrįstai susiejamas su trečiųjų asmenų (nukentėjusiųjų asmenų) reikalavimų pateikimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje yra išaiškinęs, kad draudiminė apsauga galioja ne tik sutarties galiojimo metu, bet ir po sutarties pasibaigimo, jei nusižengimas padaromas sutarties galiojimo metu ir momentas, kada pretenzija pareiškiama, šiuo atveju reikšmės neturi. Spręsdamas iš esmės panašią situaciją dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo numatyto vienerių metų termino pranešimui apie žalą, yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą. CK 6.1012 str. 2 d. numatyta, kad draudėjui pažeidus pareigą pranešti apie įvykį, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad „draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Ieškovas atsakovui apie draudiminius įvykius nepranešė ne dėl tyčios ar siekdamas nuslėpti aplinkybes, o dėl to, kad pats apie šiuos įvykius nežinojo. Ieškovo nepranešimas neturėjo įtakos atsakovo teisei nustatyti įvykio aplinkybes ar imtis kokių nors priemonių sumažinti žalą. Atsakovas, dalyvaudamas nurodytose civilinėse bylose kaip trečiasis asmuo, galėjo reikšti visus atsikirtimus ir argumentus dėl žalos fakto ir jos dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Atsakovas nurodė, jog pagal CK 6.987 str., draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Tai reiškia, kad prievolės mokėti draudimo išmoką atsiradimui reikia tam tikrų juridinių faktų sudėties – įvykis turi būti pripažintas draudiminiu, turi atitikti draudimo sutartyje nustatytų sąlygų visumą ir neturi būti nustatytos aplinkybės, kurios Taisyklių apibrėžiamos kaip nedraudžiamieji įvykiai. Kitaip tariant, įvykiui nepatenkant į draudžiamųjų įvykių ratą, arba įvykį pripažinus nedraudžiamuoju įvykiu, prievolė mokėti draudimo išmoką tiesiog neatsiranda. Neatsiejama ieškovo ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties dalis yra Taisyklės. Šių Taisyklių I dalies 1.15. p. nurodoma, jog draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, yra draudiminis įvykis. Analogiškai, nedraudžiamasis įvykis apibrėžiamas kaip draudimo sutartyje ar (ir) įstatymuose nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas nemoka draudimo išmokos. Taigi, draudikui kyla prievolė mokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį tik tuo atveju, jeigu atsitikimas yra pripažįstamas draudžiamuoju. Atsižvelgiant į tai, kad Taisyklės yra draudimo sutarties dalis, turi būti remiamasi jose nurodomu draudiminio įvykio apibrėžimu ir draudėjas gali reikalauti išmokėti draudimo išmoką tik už tokį įvykį, kuris yra laikomas draudžiamuoju pagal Taisykles arba sudarytą draudimo sutartį su draudiku. Taisyklių II dalies 4.1. p. apibrėžia, koks įvykis turi būti laikomas draudžiamuoju, t. y. žalos trečiajam asmeniui padarymas, draudėjui vykdant apdraustą veiklą arba dėl draudėjo nuosavybėje, valdyme esančių ir apdraustai veiklai naudojamų statinių, teritorijos ar kitų objektų trūkumų, laikomas draudiminiu įvykiu, jei tenkinamos nurodytos sąlygos: 1) reikalavimas pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą; 2) žala padaryta draudimo teritorijoje; 3) draudėjas pagal galiojančius įstatymus atsako už žalą; 4) žala padaryta laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo datos. Taigi, tik esant visų šių sąlygų visumai, įvykis gali būti laikomas draudiminiu. Nagrinėjamu atveju, žala buvo padaryta draudimo sutartyje numatytoje draudimo teritorijoje, žala buvo padaryta draudimo apsaugos galiojimo metu ir ieškovas teismų sprendimais buvo pripažintas atsakingu už padarytą žalą. Tačiau viena iš numatytųjų Taisyklių II dalies 4.1. p. sąlyga nebuvo išpildyta – ieškovas nepateikė reikalavimo atlyginti žalą nei per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį, nei per Taisyklių II d. 1.11. p. nustatytą 30 dienų išplėstinį pranešimo terminą. Draudžiamojo įvykio sąlyga, kuria reikalaujama draudikui pateikti reikalavimą dėl žalos atlyginimo per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį ir nustatytą išplėstinio pranešimo terminą, vadinama pareikšto reikalavimo sąlyga. Pareikšto reikalavimo sąlyga, priešingai, negu nurodo ieškovas, yra pripažįstama įstatymų leidėjo (Draudimo įstatymo 94 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašiose bylose yra nurodęs, kad draudžiamojo įvykio samprata, nustatyta remiantis pareikšto reikalavimo kriterijaus taikymu, yra pagrįsta, nes draudžiamasis įvykis yra apdraustos rizikos materializavimasis, o apdrausta civilinės atsakomybės rizika materializuojasi, kai nukentėjęs asmuo pareikalauja iš draudėjo atlyginti padarytą žalą ir tol, kol nukentėjęs asmuo nepateikė reikalavimo, civilinės atsakomybės draudimo rizika negali materializuotis, nes neaišku, ar iš viso kyla civilinė atsakomybė. Draudiminis įvykis negali būti konstatuojamas, jeigu nebuvo laiku pranešta apie atsiradusią žalą, o reikalavimo pateikimas draudimo apsaugos galiojimo metu yra pagrindas atsirasti draudiko prievolei išmokėti draudimo išmoką, t.y., draudžiamasis įvykis yra aplinkybė, atitinkanti konkrečią sutarties sąlygą. Taigi, draudimo taisyklėse esant numatytoms draudiminio įvykio sąlygoms, jos visos turi būti įgyvendintos, siekiant įvykį pripažinti draudiminiu. Nei viena iš Taisyklių 4.1. punkte nurodytų sąlygų negali būti laikoma mažiau svarbi ar nereikalinga ir tik jų visų atsiradimas sąlygoja draudiminio įvykio egzistavimą. Ieškovo nurodoma kasacinio teismo praktika yra dar 2002 metais LAT suformuota praktika, po kurios buvo suformuota atsakovo nurodyta praktika. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas niekaip neinformavo atsakovo apie įvykius, sukėlusius žalą. Ieškovas apie įvykius nepranešė netgi tada, kai gavo pretenzijas iš sugadintų automobilių draudikų. Žalos atsakovo buvo užregistruotos tik gavus ieškinius tiesiogiai iš teismo. Remiantis draudimo sutartimi, draudimo apsaugos terminas galiojo iki 2010 m. rugsėjo 11 d., o išplėstinio pranešimo termino pasibaigimo paskutinė diena yra 2010 m. spalio 11 d. Automobilių savininkų draudikų ieškiniai buvo pateikti 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. balandžio 15 d., todėl atmestinas ieškovo argumentas, jog jis neturėjo objektyvios galimybės atsakovui pranešti apie įvykusius įvykius. Nepagrįstu laikytinas ir ieškovo argumentas, jog jis nebuvo tinkamai supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis. Ieškovas neneigia, jog 2009 m. rugsėjo 7 d. sudarė draudimo sutartį su atsakovu ir jam buvo įteiktas draudimo liudijimas. Draudimo sutartimi šalys susitarė, jog sutarčiai galios standartinės draudimo sutarties sąlygos. Draudėjas patvirtino, kad buvo supažindintas su visomis draudimo sutarties sąlygomis, jis aiškiai sutiko su prisijungimo būdu sudaromos sutarties sąlygomis. Ieškovas neteisėtai prilygina Taisyklių II dalies 4.1.1. p. taikymą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo numatytam vienerių metų pretenziniam terminui, kadangi tai yra skirtingi terminai, atliekantys skirtingas funkcijas ir turintys skirtingas paskirtis. Minėtame įstatyme numatytas terminas yra numatomas kaip papildoma sąlyga, reikalinga draudimo išmokos mokėjimui, tuo tarpu Taisyklių II dalies 4.1.1. p. taikomas tik sudarius draudimo sutartį ir ši sąlyga nėra papildoma, o esminė draudimo sutarties sąlyga, kuri yra būtina draudiminiam įvykiui konstatuoti. Be to, ieškovas painioja draudimo sutartyje numatytų teisių ir pareigų pažeidimą, kas sukelia tokias pasekmes kaip draudimo išmokos mažinimas ar atsisakymas ją išmokėti, ir sąlygų kurios yra pagrindas draudiminiam įvykiui atsirasti nustatymą. Draudimo sutartis, sudaryta tarp draudiko ir draudėjo yra privaloma abiems šalims. Pagal CK 6.189 str. 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis. Sutarties normos negali būti bet kada vienašališkai keičiamos, negalima vadovautis tik dalimi sąlygų, susitarimas turi būti vykdomas pilna apimtimi ir sąžiningai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl draudimo sutarties sąlygos aiškinimo ir įvykių nepripažinimo draudiminiais. Pažymėjo, kad Taisyklėse atskirai aptarta Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlyga Nr. 0541V: jeigu draudikas ir draudėjas draudimo sutartyje susitarė dėl šios (pakeitimo) sąlygos taikymo, Taisyklių II dalies 4 str. (draudiminiai įvykiai) keičiamas ir 4.1.4. p. išdėstomas taip: apie trečiojo asmens reikalavimą draudikui pranešama ne vėliau kaip po trejų metų nuo draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo. Teismas padarė išvadą, kad ši nuostata gali būti laisvai pasirenkama. Tarp šalių nekilo ginčo, jog Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlyga Nr. 0541V ieškovo ir atsakovo sutarties sudarymo metu nebuvo pasirinkta. Šią aplinkybę taip pat patvirtina draudimo liudijimas ir jo priedas. Atkreipė dėmesį, kad liudytojas atsakovo darbuotojas L. S. paaiškino, jog ši papildoma draudimo sutarties taisyklių sąlyga klientams paprastai nėra kiekvienu atveju pasiūloma, nes dėl didesnės rizikos draudimas brangiau kainuoja ir dėl to klientams tokia sąlyga nėra patraukli. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad sutarties šalių buvo susitarta, jog pagal Taisyklių II dalies 1.11. p. galiojo ne trejų metų, o 30 dienų išplėstinis terminas, per kurį ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ turėjo teisę pranešti draudikui apie per draudimo apsaugos laikotarpį gautą reikalavimą dėl žalos padarytos laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo datos.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.186 str. nustatyta, jog negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Atkreipė dėmesį, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas sutarties sąlygų ar rūšies draudimo taisyklių atidžiai neperskaitė ir apsiribojo tik paviršutinišku susipažinimu su taisyklėmis, nesudaro pagrindo sutarties sąlygą laikyti netikėta (siurprizine). CK 6.186 str. 1 d. numatyta, jog netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos, o 2 d. numatyta, kad sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą. Akcentavo, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, draudimo taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos, kadangi CK 6.186 str. įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje tokios rūšies bylose ne kartą yra konstatuota, kad CK 6.186 str. 1 d. gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 str. 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant ateityje. Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.). Teismas vertino, kad iš bylos dokumentų matyti, jog ieškovas pasirašė, jog prieš sudarydamas draudimo sutartį jis gavo draudimo taisykles. Šios aplinkybės ieškovas neginčija. Pažymėjo, kad ginčo šalys – tiek ieškovas, tiek atsakovas yra savo srities profesionalai, kurie sudarė rizikos – draudimo sutartį. Šios aplinkybės reiškia, kad abi sutarties šalys turi būti atidžios ir sąžiningos. Šalis kurį laiką siejo draudimo teisiniai santykiai ir dėl panašių įvykių ieškovas yra pateikęs atsakovui pranešimus – prašymus atlyginti žalą daugiau nei dvidešimt kartų ir pagal juos atsakovas yra išmokėjęs draudimo išmokas. Vadinasi ieškovui draudimo sutarties sąlygos buvo žinomos ir suprantamos, nes šie įvykiai rodo, kad dėl draudimo išmokos išmokėjimo jis visada kreipdavosi gan operatyviai, sutarties (taisyklių) sąlygų laikėsi. Būdamas atidus ir rūpestingas ieškovas žinojo (turėjo žinoti) įstatymo ir draudimo taisyklių nuostatas, reglamentuojančias draudėjo ir draudiko tarpusavio pareigas, o taip pat tai, kad taisyklės detalizuoja draudimo sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu draudimo rūšies taisyklėse aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta išplėstinio termino sąvoka. Analizuojama sutarties sąlyga yra išdėstyta suprantamai, jos turinys ir formuluotė atitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, yra logiška, jos kontekstas suvokiamas normalių gebėjimų asmeniui. Šiais aspektais analizuojama sutarties sąlyga atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.185 str. 3 d. laikoma, kad sutarties standartines sąlygas parengusi šalis tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą, jeigu ji: 1) įteikė standartines sąlygas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo pranešė kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlė kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Jeigu supažindinimas įvykdytas ar galimybė sužinoti sutarties standartines sąlygas sudaryta bent vienu iš nurodytų būdų, tai pripažįstama, kad supažindinimas atliktas tinkamai. Ieškovas neneigė gavęs draudimo taisyklių kopiją, o ieškovo argumentas, kad taisyklės yra didelės apimties, neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad taisyklės publikuojamos draudiko internetiniame tinklapyje. Šios byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad draudikas (sutarties standartines sąlygas parengusi šalis) tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą, todėl nėra pagrindo laikyti sutarties sąlygos netikėta (siurprizine).

Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad toks trumpas 30 dienų išplėstinis pranešimo terminas, atsižvelgiant į ieškovo veiklos (statinių priežiūros) specifiką, faktiškai panaikintų galimybę įvykį, dėl kurio trečiajam asmeniui atsirado žala, pripažinti draudiminiu įvykiu tuo atveju, kai tokie įvykiai atsitiko draudimo apsaugos laikotarpio pabaigoje, nes tokie faktai gali paaiškėti vėliau nei per 30 dienų. Atkreipė dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju įvykiai įvyko ne draudimo apsaugos laikotarpio pabaigoje, o priešingai – pradžioje: abu įvykiai buvo 2010 m. vasario mėn., o išplėstinis 30 dienų pranešimo terminas suėjo 2010 m. spalio 11 d. Teismo nuomone, ieškovas neabejotinai turėjo turėti informaciją apie 2010-02-19 ir 2010-02-26 įvykius anksčiau nei prasidėjo teisminiai procesai dėl jų metu padarytos žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad net ir pripažinus, jog draudimo rūšies taisyklėse išplėstinio pranešimo laikotarpio sąvoka nėra aiški ir ieškovo sudarant sutartį galėjo būti suprasta klaidingai – būtent kaip trejų metų terminą (pagal Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlygą Nr.0541V), toks trejų metų terminas ieškovo taip pat buvo praleistas, nes suėjo 2013-09-11 d. Tuo tarpu ieškovas dėl draudimo išmokų išmokėjimo į atsakovą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio mėn. Nors, kaip pats nurodė, apie įvykį Užupio gatvėje ieškovui jau buvo žinoma 2012-04-20, o apie įvykį Totorių gatvėje ieškovas nurodė sužinojęs 2013-02-05, tai yra daugiau nei septyni mėnesiai iki maksimalaus išplėstinio termino pabaigos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovo ir atsakovo draudimo sutartyje numatytas 30 dienų išplėstinis pranešimo terminas, atsižvelgiant į ieškovo veiklos (statinių priežiūros) specifiką, yra per trumpas, tačiau nepasisakė, koks terminas būtų protingas ir taikytinas nagrinėtinam ginčui. Laiko, kad pareikšto reikalavimo terminas turėtų būti ne trumpesnis kaip 3 metai, kadangi būtent per tokį laiko tarpą tretieji asmenys gali pareikšti reikalavimus draudėjui (CK 1.125 str. 8 d.) Apeliaciniame skunde pažymėta, kad tokiu atveju terminas pateikti pareiškimą būtų laikomas pasibaigusiu 2013-09-11 ir tokiu būdu būtų pagrindas tenkinti ieškinį bei priteisti draudimo išmokas. Apelianto nuomone, vertinant išplėstinio termino pranešimui pateikti trukmę būtina atsižvelgti į apdraustos veiklos specifiką. Pažymėjo, kad apeliantas teikia bendrosios nuosavybės objektų administravimo paslaugas, o vadovaujantis CK 4.84 str. 6 d. bendrojo naudojimo objektų administratorių civilinė atsakomybė už fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant administravimo funkcijas, draudžiama civilinės atsakomybės draudimu. Akcentavo, kad administratorių civilinė atsakomybė draudžiama su tikslu, kad būtų atlyginti tretiesiems asmenims padaryti nuostoliai, net jeigu administratorius finansiškai būtų nepajėgus jų atlyginti, siekiama apsaugoti ir administratorių finansinį stabilumą. Apeliantas pabrėžė, kad atsižvelgiant į nurodytą, draudimo taisyklių nuostatos nepagrįstai dideliu mastu apribojančios draudimo apsaugą, negali būti laikomos teisėtomis. Numačius neprotingus reikalavimo pareiškimo terminus, civilinis veiklos atsakomybės draudimas praktiškai praranda prasmę.

Skunde teigiama, jog teismas padarė neteisingą išvadą, kad net tuo atveju, jeigu būtų taikomas 3 metų terminas, šis terminas ieškovo taip pat buvo praleistas, nes suėjo 2013-09-11, o ieškovas į atsakovą dėl išmokų išmokėjimo kreipėsi 2013 m. gruodžio mėn. Akcentavo, kad draudimo taisyklių sąlygos nenumato, jog apie pareikštą reikalavimą draudikui turi pranešti būtent pats draudėjas. Svarbu, kad reikalavimas būtų pareikštas ir draudikui apie jį pranešta per nustatytą terminą. Šiuo atveju apie reikalavimus, pareikštus apeliantui dėl 2010-02-19 ir 2010-02-26 įvykusių įvykių, atsakovas sužinojo gavęs dokumentus iš teismo, nes šių įvykių pagrindu iškeltose civilinėse bylose dėl žalos priteisimo atsakovas buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad teisminiai procesai, kuriuose iš ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo priteista žala ir kuriuose atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ dalyvavo kaip trečiasis asmuo, prasidėjo atitinkamai 2013-02-20 ir 2013-04-19. Tai reiškia, kad atsakovui apie pareikštus reikalavimus buvo žinoma dar iki 3 metų pareikšto reikalavimo termino pabaigos (iki 2013-09-11). Taigi, teismas nepagrįstai pranešimo apie pareikštą reikalavimą momentu laikė ieškovo kreipimąsi į atsakovą 2013 m. gruodžio mėn., prašant išmokėti išmokas, kadangi atsakovui apie pareikštus reikalavimus tapo žinoma dar iki šio pranešimo. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovė teismui paaiškino, jog gavus teismo pranešimus apie iškeltas civilines bylas dėl žalos, šiuos pareikštus reikalavimus užregistravo atsakovo sistemoje kaip galimus draudiminius įvykius. Vadinasi, gavęs iš teismo dokumentus, atsakovas laikė, kad jam yra pranešta apie reikalavimo draudėjui pateikimą. Aplinkybė, kad ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ pats nepranešė apie įvykius atsakovui, gali būti vertinama tik draudimo sutartyje numatytų pareigų nevykdymo aspektu. Šis nepranešimas yra draudėjo pareigų pažeidimas, tačiau neturi įtakos įvykių kvalifikavimui draudiminiais ar nedraudiminiais. Apeliantas akcentavo, kad vertinant apelianto pareigos pranešti draudikui apie pareikštus reikalavimus neįvykdymo pasekmes, svarbu tai, jog pats apeliantas apie 2010-02-26 įvykusį įvykį sužinojo tik 2012-04-20, gavęs pretenziją, o apie 2010-02-19 įvykį apeliantas sužinojo gavęs dokumentus iš teismo, t. y. 2013-02-25. Taigi, apeliantas atsakovui apie draudiminius įvykius nepranešė ne dėl tyčios ar siekdamas nuslėpti aplinkybes, o dėl to, jog pats apie šiuos įvykius nežinojo. Tai, kad apeliantas, po kelių metų sužinojęs apie įvykius iš karto nepranešė atsakovui ir atsakovas sužinojo tik gavęs teismo dokumentus, neturi jokios teisinės reikšmės. Apelianto nepranešimas neturėjo įtakos atsakovo teisei nustatyti įvykio aplinkybes ar imtis kokių nors priemonių sumažinti žalą. Atsakovas, dalyvaudamas nurodytose civilinėse bylose kaip trečiasis asmuo, galėjo reikšti visus atsikirtimus ir argumentus dėl žalos fakto ir jos dydžio. Atsakovas naudojosi šia teise, teikė atsiliepimus, dalyvavo teismo posėdžiuose.

Apeliantas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčijama draudimo taisyklių sąlyga turi būti laikoma sudėtine sutarties dalimi, netinkamai taikė CK 6.186 str. 1 d., reglamentuojančią netikėtų (siurprizinių) sutarčių standartinių sąlygų negaliojimą. Mano, kad šiuo atveju yra abi CK 6.186 str. 1 d. taikymo sąlygos: 1) atsakovas tinkamai neatskleidė apeliantui standartinių sąlygų; 2) ginčijamos sąlygos apeliantas negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Byloje nekilo ginčo, kad draudimo taisyklių tekstas buvo įteiktas apeliantui, tačiau vien draudimo taisyklių įteikimas draudėjui negali būti pripažįstamas tinkamu supažindinimu, jeigu taisyklėse išdėstytos esminės draudimo sutarties sąlygos yra neaiškios ir klaidinančios. Mano, kad nepaisant to, ar draudėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo, draudimo taisyklių teksto įteikimas negali būti laikomas absoliučiu kriterijumi, vertinant, ar draudimo taisyklių sąlygos buvo tinkamai atskleistos draudėjui. Būtina atsižvelgti į sutarties rūšies specifiką, draudimo sąlygų išraiškos būdą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžė, kad draudimo sutartis savo esme yra fiduciarinė (pasitikėjimo), jai keliami didžiausio pasitikėjimo reikalavimai. Draudikas turi tokią pačią pareigą, kaip ir draudėjas – atskleisti informaciją. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad draudiko pareiga atskleisti draudimo sutarties sąlygas (draudimo rūšies taisykles) įvykdoma ne tik įteikiant draudimo rūšies taisykles draudėjui, bet ir tinkamai išaiškinant jų turinį. Sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas pagrįstai pasitiki draudiku, kad draudiko parengtos standartinės draudimo taisyklės atitiks paprastai tai konkrečiai draudimo rūšiai taikomas sutarties sąlygas ir draudėjo tikslą apdrausti tam tikrą objektą ar veiklą nuo konkrečių rizikų, o esant ypatumų, draudikas tai aptars su draudėju. Šiuo atveju draudimo polise, kurį pasirašė apelianto atstovas, nurodyta, kad draudimo sutarties pagrindas yra Taisyklių II dalis „Veiklos civilinės atsakomybės draudimo sąlygos“. Šioje Taisyklių II dalyje draudiminiai įvykiai apibrėžiami ne vienoje vietoje ir draudiminių įvykių sąlyga dėl pranešimo apie žalą laikotarpio iš esmės skiriasi. Ginčijama sąlyga numatyta Taisyklių II dalies 4.1.1 p. „reikalavimas pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą“. Tuo tarpu tos pačios II dalies kitame skyriuje, pavadintame „Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlyga Nr. 0541V“ atitinkamas ginčijamos sąlygos tekstas dėl reikalavimo pateikimo išdėstytas taip: „apie trečiojo asmens reikalavimą draudikui pranešama ne vėliau kaip po trejų metų nuo draudimo apsaugos galiojimo laikotarpio pasibaigimo“. Pažymėjo, kad draudimo polise aiškiai neišskirta, kurią sąlygą draudėjas pasirenka, o kurios nepasirenka. Laiko, kad toks draudiminio įvykio sąlygos pateikimo būdas yra klaidinantis.

Taip pat nurodo, jog ginčijama Taisyklių II dalies 4.1.1 p. sąlyga nėra aiški, šios sąlygos turinio suvokimas yra apsunkintas: išvada apie jos turinį gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės, pačioje sąlygoje nenurodyta, kokiuose taisyklių punktuose galima rasti reikalingas sąlygas. Ginčijamos sąlygos formuluotė: „reikalavimas pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą“ nukreipia į draudimo taisyklių sąlygas dėl draudimo apsaugos laikotarpio (apibrėžta Taisyklių II dalies 1.7 p., bei draudimo poliso grafoje „draudimo laikotarpis“) ir dėl išplėstinio pranešimo termino (apibrėžta Taisyklių II dalies 1.11 p.). Pažymėjo, kad išplėstinis pranešimo terminas numatytas tik 30 dienų ir teismas pripažino, jog toks terminas yra per trumpas. Tuo tarpu kitoje Taisyklių II dalies vietoje („Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlyga Nr. 0541V“) analogiška sąlyga dėl reikalavimo pateikimo išdėstyta aiškiai metais nurodant terminą, per kurį turi būti pateiktas reikalavimas: „apie trečiojo asmens reikalavimą draudikui pranešama ne vėliau kaip po trejų metų nuo draudimo apsaugos galiojimo laikotarpio pasibaigimo“. Iš šių sąlygų analizės matyti, kad, kai terminas yra pakankamai ilgas, esminėse draudžiamąjį įvykį apibrėžiančiose sąvokose draudikas šį terminą nurodo tiesiogiai, įvardindamas metais. Tačiau kitu atveju, kai terminas yra neprotingai trumpas, draudikas savo parengtose taisyklėse šį terminą nurodo ne tiesiogiai, o per išplėstinio termino sąvoką. Taigi sąlyga su protingu terminu išdėstyta aiškiai ir suprantama be didesnių pastangų, o sąlyga su neprotingai trumpu terminu suformuluota kažkodėl to termino tiesiogiai neįvardijant. Toks sąlygų išdėstymo būdas kelia pagrįstų įtarimų, kad atsakovas, parengdamas standartines sąlygas, sąmoningai siekė suklaidinti potencialius draudėjus, kadangi sužinoję, kad draudimo sutarčiai bus taikomi tokie trumpi terminai, sutarties tokiomis sąlygomis greičiausiai nesudarytų. Be to, abi sąlygos nurodytos toje pačioje draudimo taisyklių dalyje, abiejų tekstas įteiktas draudėjui. „Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlygos Nr. 0541V“ teksto įteikimas apeliantui buvo klaidinantis, sudarantis įspūdį, kad ši sąlyga (su 3 metų terminu) bus taikoma sudaromai draudimo sutarčiai.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad ginčijamos sąlygos apeliantas negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Šiuo atveju apeliantas buvo apsidraudęs savo veiklą civilinės atsakomybės draudimu. Nurodė, kad civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių normų analizė suponuoja išvadą, jog civilinės atsakomybės draudimo tikslas ir esmė yra apdrausti draudėjo turtinius interesus dėl draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo atliktais veiksmais padarytos žalos. Tai, kad Draudimo įstatyme esančiame apibrėžime draudiminis įvykis neribojamas reikalavimo draudikui pateikimu, leidžia daryti išvadą, kad, numačius šią sąlygą, draudikas turėjo aiškiai ją atskleisti, t. y. išskirti kaip galimai netikėtą draudėjui. Pažymėjo, kad draudėjas ne visada iš karto sužino apie jo veiksmais tretiesiems asmenims padarytą žalą, tik nuo trečiųjų asmenų priklauso, kada jie praneš draudėjui apie atsiradusią žalą ir kada draudėjas galės pranešti savo draudikui. Taigi, sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį, apeliantui būtų buvusi svarbi aplinkybė, kad sutartyje yra numatytos kitokios draudiminio įvykio sąlygos, nei kad numatytos įstatyme.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad draudimo sutarties sąlygos buvo aiškinamos pažeidžiant CK 6.193 str. 4 d. numatytą taisyklę aiškinti sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kadangi sutarties sąlygos dėl reikalavimo pareiškimo termino neaiškios, o atsakovui neįrodžius, kad ieškovas aiškiai sutiko būtent su taisyklių II dalies 4.1.1 p. sąlyga (su 30 dienų terminu), šalių santykiams turėjo būti taikoma Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlyga Nr. 0541V (su 3 metų terminu).

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuri prašo atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad nesutinka su ieškovo teiginiais, jog tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turėtų būti taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad nėra aišku, dėl kokių priežasčių ieškovas remiasi senaties terminu, taikomu reikalavimams dėl padarytos žalos, kai šalis sieja draudiminiai santykiai. Reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo sutarties, turėtų būti taikomas CK 1.125 str. 7 d. įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Laiko, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog pareikšto reikalavimo terminas turėtų būti ne trumpesnis kaip 3 metai, kadangi per tokį laiko tarpą tretieji asmenys gali pareikšti reikalavimus draudėjui, nėra pagrįsta. Ieškovą ir trečiuosius asmenis sieja įsipareigojimai, atsiradę dėl padarytos žalos, tuo tarpu ieškovą ir atsakovą – įsipareigojimai, atsirandantys iš šalių sudarytos draudimo sutarties. Reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių, negali būti taikomos sąlygos, kurios būdingos kitiems teisiniams santykiams. Kaip savo veiklos profesionalas, ieškovas žino, kokia tvarka ir kokiais terminais jam gali būti pareikšti reikalavimai atlyginti žalą. Ieškovas turi pasirūpinti savo veiklos draudimo tęstinumu ir tuo, kad būtų apdraustas ir nuo vėliau atsiradusių reikalavimų. Tai jis galėjo padaryti dabartinėje draudimo bendrovėje pasirinkęs retroaktyvų draudimą, kuris apimtų ir reikalavimus, dėl kurių pretenzijos atsirado vėliau, t. y. po įvykusio draudžiamojo įvykio.

Atsakovas laiko, kad skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, jog vadovaujantis Taisyklių I dalies 2.6.7. c p. įtvirtinta asmeninė draudėjo pareiga pranešti draudikui ar jo atstovui apie draudiminį įvykį ir suteikti jam išsamią informaciją apie visas draudėjui žinomas tokio įvykio aplinkybes. Pabrėžė, kad ši pareiga numatyta ir CK 6.1012 str., numatančiame, jog draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu, o to nepadarius draudikas įgyja teisę neišmokėti draudimo išmokos. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju draudėjas atsakovo neinformavo, atsakovas tik gavo pranešimą, jog teisme yra nagrinėjama byla. Minėtoje byloje Ieškovas (joje buvęs atsakovu) ginčijo savo atsakomybę, draudikui neteigė, kad yra pats dėl kilusios žalos atsakingas, todėl draudikas negalėjo kitaip interpretuoti draudėjo veiksmų. Tai reiškia, kad pranešimas negalėjo būti laikomas tinkamu. Tokiu savo elgesiu ieškovas taip pat pažeidė bendrą šalių pareigą sutartiniuose santykiuose bendradarbiauti, elgtis sąžiningai bei tinkamai (CK 6.200 str.). Teigia, kad tai, jog ieškovas apie draudiminius įvykius nepranešė, nes pats apie šiuos įvykius nežinojo, yra visiškai nereikšminga, kadangi ir sužinojęs apie susiklosčiusias aplinkybes, ieškovas jų atsakovui neatskleidė. Akcentavo, kad draudimo sutartis yra fiduciarinio pobūdžio, o tai reiškia, jog šie santykiai turi būti grindžiami visišku abipusiu sutarties šalių pasitikėjimu. Iš to išplaukia tam tikros sutarties šalių pareigos viena kitai, tarp jų ir pareiga informuoti draudiką apie atsiradusį reikalavimą. Remiantis Taisyklių I dalies 2.6.7 c p., atsitikus draudiminiam įvykiui draudėjas privalo per 1 parą pranešti draudikui ar jo atstovui apie draudiminį įvykį. Pabrėžė, jog toks trumpas pranešimo terminas suponuoja kiek galima greitesnio ir operatyvesnio pranešimo apie draudiminį įvykį svarbą. Laiko, kad šis terminas yra praleistas neproporcingai, kadangi akivaizdžiai skiriasi nuo termino, nustatyto Taisyklių I dalyje. Atkreipė dėmesį, kad draudikas prisiima tik apibrėžtą ir pamatuotą riziką. Taip pat laiko, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 3K-3-1063/2002, kuria remiasi ieškovas, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl pareikšto reikalavimo momento nustatymo. Atsakovas taip pat nesutinka, kad Taisyklių II dalies 4.1.1 p. numatyta sąlyga yra negaliojanti CK 6.186 str. 1d. pagrindu (kaip siurprizinę). Nemano, kad Taisyklių II dalies 4.1.1 p. numatytos sąlygos pateikimo būdas yra klaidinantis. Pabrėžė, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties pagrindas buvo Taisyklių II dalis bei Taisyklių I dalis, todėl būtent iš jų kylančių įsipareigojimų bei terminų turėjo laikytis ieškovas. Nurodė, kad papildomos taisyklės ieškovui būtų taikomos tik tuo atveju, jeigu dėl jų sutarties sudarymo metu būtų atskirai susitarta. Draudimo sutarties sąlygos dėl reikalavimo pareiškimo termino yra aiškios, todėl atsakovui nekilo pareiga įrodinėti, jog buvo susitarta būtent dėl Taisyklių II dalies 4.1.1 p., o ne dėl kitų sąlygų. Mano, kad ieškovas nepagrįstai laiko, jog nepranešimas apie įvykį neturėjo įtakos atsakovo teisei nustatyti įvykio aplinkybes. Pažymėjo, kad ieškovas supainiojo iš prigimties skirtingas draudimo teisėje egzistuojančias kategorijas, t. y. nedraudžiamuosius įvykius, kai pareiga mokėti draudimo išmoką apskritai nekyla, ir draudėjo pareigų pažeidimą, suteikiantį galimybę draudikui sumažinti ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Akcentavo, kad šiuo atveju nėra tenkinama viena iš draudžiamojo įvykio sąlygų, todėl nėra pagrindo vertinti pareigų pažeidimus, įvykus draudžiamajam įvykiui, ir draudimo išmokos mažinimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ ir atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ 2009-09-07 sudarė bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį (draudimo polisas Serija LD Nr. 91570903). Draudimo sutarties pagrindas – AB „Lietuvos draudimas“ Taisyklės, kurias sudaro: I dalis „Bendrosios sąlygos“; II dalis „Veiklos civilinės atsakomybės draudimo sąlygos“ ir III dalis „Produkto civilinės atsakomybės draudimo sąlygos“. Draudimo laikotarpis nuo 2009-09-12 iki 2010-09-11.

2010-02-19 nuo ieškovo administruojamo namo nukritus sniegui buvo apgadintas R. G. priklausantis automobilis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16875-534/2013 konstatuota, kad už žalą yra atsakingas UAB „Senamiesčio ūkis“ ir R. G. draudikui AAS ,,Gjensidige Baltic“ iš UAB „Senamiesčio ūkis“ priteista 3 731,98 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir 112 Lt žyminio mokesčio. 2010-02-26 nuo ieškovo administruojamo namo nukritus sniegui/ledui buvo apgadintas UAB „Litideal“ priklausantis automobilis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19960-933/2013 pripažinta, kad už žalą yra atsakingas UAB „Senamiesčio ūkis“ ir automobilio savininko draudikui AAS ,,Gjensidige Baltic“ iš UAB „Senamiesčio ūkis“ priteista 5 055,45 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir 152 Lt bylinėjimosi išlaidų. Anksčiau nurodytose bylose AB „Lietuvos draudimas“ buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu. 2013-12-11 ir 2014-01-09 raštais atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė pripažinti anksčiau nurodytus įvykius draudiminiais.

Apeliantas laiko, kad Taisyklių II dalies 4.1.1. p. sąlyga yra netikėta (siurprizinė). Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.186 str. 1 d. nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju egzistuoja abi minėtos normos taikymo sąlygos, t. y. atsakovas tinkamai neatskleidė apeliantui standartinių sąlygų, ginčijamos sąlygos apeliantas negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. CK 6.186 str. 1 d. nustatyta, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (CK 6.186 str. 2 d.). Byloje ginčo, kad Taisyklės buvo įteiktos apeliantui nėra. Šią aplinkybę patvirtina ir pats apeliantas apeliaciniame skunde. Vis dėlto, apelianto nuomone, nesvarbu ar draudėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo, vien tik draudimo taisyklių įteikimas negali būti pripažįstamas tinkamu supažindinimu, kai esminės draudimo sutarties sąlygos yra neaiškios ir klaidinančios. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vadovaujantis CK 6.185 str. 3 d., kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad supažindinimo pareiga yra įvykdyta tinkamai, jeigu sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Šios bylos duomenys įrodo, kad atsakovas jam įstatymu pavestą pareigą supažindinti ieškovą su draudimo sąlygomis įvykdė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą. Pasisakydamas dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su netinkamu ginčijamos Taisyklių II dalies 4.1.1. p. nuostatos atskleidimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šie apelianto teiginiai taip pat yra nepagrįsti. Į bylą pateiktų Taisyklių II dalies 4 str. apibrėžia, kas laikoma draudiminiu įvykiu. Pažymėtina, kad žalos padarymas trečiajam asmeniui laikytinas draudiminiu įvykiu, kai tenkinamos šios keturios sąlygos: a) reikalavimas pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį ar per išplėstinį pranešimo terminą (4.1.1 p.); b) žala padaryta draudimo teritorijoje (4.1.2 p.); c) draudėjas pagal galiojančius įstatymus atsako už žalą (4.1.3. p.); d) žala padaryta laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo datos (4.1.4. p.). Atkreiptinas dėmesys, kad nors Taisyklių II dalies 4.1.1. p. nėra tiksliai įvardinama, kas laikoma ir kokios trukmės yra išplėstinis pranešimo terminas, tačiau jo sąvoka pateikiama Taisyklių II dalies pradžioje, t. y. 1.11. p. Taisyklių II dalies 1.11. p. detalizuoja, kad išplėstiniu pranešimo terminu laikomas 30 kalendorinių dienų terminas, kurio eiga prasideda nuo draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo momento. Per šį terminą, taikant Taisyklių I dalies 2.6.7 c p. ir 9.1.7. p. nuostatas draudėjas turi teisę pranešti draudikui apie per draudimo apsaugos laikotarpį gautą reikalavimą dėl žalos, padarytos laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo datos. Aplinkybė, kad išplėstinio pranešimo terminas Taisyklių II dalies 4.1.1. p. neapibrėžiamas konkrečiu terminu, o tai padaroma atskiru Taisyklių II dalies 1.11. p., nesuponuoja išvados, jog sutarties sąlyga yra neaiški ar dviprasmiška. Pažymėtina, kad toks išdėstymas, manytina, skirtas siekiant išvengti per ilgos ir painios Taisyklių II dalies 4.1.1. p. nuostatos konstrukcijos. Atkreiptinas dėmesys, kad punktai yra išdėstyti toje pačioje Taisyklių II dalyje. Nuosekliai skaitant Taisyklių II dalį yra aiški anksčiau nurodytų punktų sąsaja, jų reikšmė vienas kito atžvilgiu. Net ir tuo atveju, jeigu dėmesys pirmiausiai atkreiptinas į Taisyklių II dalies 4.1.1. p., šios Taisyklių dalies išdėstymas leidžia nesunkiai identifikuoti, kas yra laikoma išplėstiniu pranešimo terminu. Taigi, apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Taisyklių II dalies 4.1.1. punktas yra neaiškus ar dviprasmiškas, išdėstytas tokiu būdu, jog galėtų klaidinti draudėją. Siekdamas pagrįsti, kad draudimo sąlygos jam nebuvo tinkamai atskleistos, apeliantas nurodo Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlygą Nr. 0541V. Pažymi, kad draudiminio įvykio sąlygos yra išdėstytos ne vienoje Taisyklių vietoje ir tai apsunkina susipažinimą ir tinkamą Taisyklių turinio suvokimą. Apeliantas teisingai pastebėjo, kad Taisyklėse yra numatyta Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlyga Nr. 0541V, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad Taisyklės įtvirtina, jog ši sąlyga taikytina tik tuomet, kai draudikas ir draudėjas draudimo sutartyje susitarė dėl šios sąlygos taikymo. Tai reiškia, kad tik tokiu atveju keistinas Taisyklių II dalies 4 str., numatant, jog žalos trečiajam asmeniui padarymas laikomas draudiminiu įvykiu, kai tenkinamos šios sąlygos: a) žala padaryta laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo datos; b) žala padaryta draudimo teritorijoje; c) draudėjas pagal galiojančius įstatymus atsako už žalą; d) apie trečiojo asmens reikalavimą draudikui pranešama ne vėliau kaip po trejų metų nuo draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo. Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlygos nurodymas, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinant, jog ji taikytina tik draudikui ir draudėjui susitarus dėl jos taikymo negali būti laikomas draudimo sąlygų turinio suvokimo apsunkinimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad apelianto teiginiai, jog Taisyklių II dalies 4.1.1. p. įtvirtintos sąlygos yra netikėtos, nes Draudimo įstatyme toks terminas nėra numatytas yra paneigiamas minėto įstatymo 105 str., numatančiame, kad draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai, jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Iš šio straipsnio turinio akivaizdu, kad draudimo sutartimi galimas minėtos nuostatos modifikavimas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, todėl pagrindo nuspręsti, jog apeliantas negalėjo pagrįstai tikėtis, jog draudimo sutartis apims ginčijamą sąlygą, nėra. Apibendrinant anksčiau išdėstytą, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti Taisyklių II dalies 4.1.1. p. nuostatą esant netikėta (siurprizine), ką iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, su šiuo reikalavimu susiję apeliacinio skundo motyvai laikytini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui. Įvertinus tai, kad apelianto ginčijama sąlyga nelaikytina netikėta (siurprizine), apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo dalies, kurioje dėstomi argumentai susiję su apelianto sutikimu su minėta sąlyga, taip pat Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlygos Nr. 0541V vietoje Taisyklių II dalies 4.1.1. p. taikymo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalių sudarytoje sutartyje numatytas 30 dienų išplėstinis pranešimo terminas, atsižvelgiant į ieškovo veiklos (statinių priežiūros) specifiką, yra per trumpas, tačiau taip pat turėjo nurodyti, koks terminas būtų protingas ir taikytinas nagrinėjamoje byloje. Mano, kad turėtų būti taikomas ne trumpesnis nei trejų metų terminas, kadangi per tokį laiko tarpą tretieji asmenys gali pareikšti draudėjui reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog 30 dienų išplėstinis pranešimo terminas yra trumpas (bet ne „per trumpas“ kaip nurodo apeliantas) ir faktiškai panaikintų galimybę įvykį, dėl kurio trečiajam asmeniui atsirado žala, pripažinti draudiminiu įvykiu tuo atveju, kai tokie įvykiai atsitiko draudimo apsaugos laikotarpio pabaigoje, nes tokie faktai gali paaiškėti vėliau nei per 30 dienų. Akcentuotina, kad toks pirmosios instancijos teismo teiginys nėra laikytinas minėto termino neteisėtumo ir nepagrįstumo konstatavimu, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai nevertinta, koks kitoks terminas turėtų būti laikomas protingu ir taikomu šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas su atsakovu sudarė draudimo sutartį, kurios viena iš sąlygų, jog žalos trečiajam asmeniui padarymas būtų laikomas draudiminiu įvykiu yra: pirma, reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį, antra, draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį ar per 30 dienų išplėstinį pranešimo terminą (Taisyklių II dalies 1.11. p. ir 4.1.1. p.). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl Draudimo apsaugos tipo pakeitimo sąlygos Nr. 0541V taikymo ir dėl šios priežasties galėtų būti taikomos kitokios draudimo sąlygos, t. y. galėtų būti neatsižvelgiama į tai, jog trečiasis asmuo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pateikia ne draudimo galiojimo laikotarpiu, ir tai, jog pranešimas draudikui apie šį reikalavimą yra pateikiamas ne draudimo apsaugos laikotarpiu ar per 30 dienų išplėstinį pranešimo terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą, draudimo sutarties sąlygas teisingai nustatė, kad galioja ne trejų metų, tačiau 30 dienų išplėstinis pranešimo terminas. Tai, kad, apelianto nuomone, turėtų būti taikomas trejų metų terminas, nes vadovaujantis CK 1.125 str. 8 d. per jį tretieji asmenys gali apeliantui pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo, šalių sudarytos sutarties nuostatų galiojimo nepaneigia. Pabrėžtina ir tai, kad apelianto argumentas, jog įstatymų leidėjas privalomą bendro naudojimo objektų administratorių atsakomybės draudimą ne tik administratoriaus interesais, bet ir tenkinant viešąjį interesą, taip pat laikytini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo kvestionuoti šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygų.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nepripažinta, jog turėtų būti taikytinas trejų metų terminas nuo draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo pranešimui apie trečiojo asmens reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl argumentų, susijusių su pranešimo draudikui, t. y. atsakovui, apie pareikštą reikalavimą momento nustatymu, kadangi ginčo, jog šiuo atveju per galiojantį 30 dienų išplėstinį terminą ar per draudimo apsaugos laikotarpį apeliantas atsakovui nebuvo pranešęs apie reikalavimą atlyginti žalą, nėra. Be to, svarbu ir tai, jog įvykiai negali būti laikomi draudiminiais ne tik dėl praleisto pranešimo draudikui termino, tačiau ir dėl to, kad nėra tenkinama Taisyklių II dalies 4.1.1. numatyta sąlyga, jog trečiojo asmens reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti pateikiamas draudimo apsaugos laikotarpiu.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašiais klausimais formuojama praktika, t. y. 2002 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1063/2002. Teisėjų kolegija, pažymi, kad šių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo minėtoje nutartyje išdėstytais išaiškinimais.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 str. 1 d.1 p.). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo klausimui taikytinas teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Loreta BujokaitėAldona TilindienėDainius Rinkevičius