Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 20 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl ieškinio senaties termino

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas D. B. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovę arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į kalinimo įstaigą dienos, į teismą su skundu kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 11 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. spalio 20 d.

Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. spalio 20 d. bausmę atlikinėjo Pravieniškių 1-ame kalėjime. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) tokio reikalavimo nėra numatyta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020). Teismas papildomai akcentuoja, jog, pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuo individualiu atveju pareiškėjas naudodavosi dušu dažniau nei kartą per savaitę (to nenurodė ir pats pareiškėjas).

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3-ame sektoriuje (nuo 2023 m. sausio 1 d. vadinamas Pravieniškių 1-uoju kalėjimu) dušinėse pertvaros įrengtos nuo 2022 m. spalio mėn. Ginčo byloje dėl to, jog laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. spalio mėn. dušinėse pertvaros nebuvo įrengtos, nėra. Šią aplinkybę pripažįsta atsakovė ir jos neginčija, tačiau nurodo, jog tokio reikalavimo nenumato teisės aktai.

Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušuose įrengti pertvaras. Tačiau vėliausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti bausmę vykdančios įstaigos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir pripažįstama, kad nuteistajam, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, jo privatumas yra pažeidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų 3-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. spalio 20 d. prausėsi dušuose, kuriuose nebuvo pertvarų, kadangi, kaip jau minėta, atsakovė savo atsiliepime patvirtino, kad 3-ame sektoriuje pertvaros dušinėse buvo įrengtos tik nuo 2022 m. spalio mėn. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 straipsnis). Nustačius pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pripažintina, kad jis dėl to galėjo patirti perteklinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl karšto vandens dušų patalpose

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad duše nebuvo karšto vandens, nes jam vandens nebelikdavo, būdavo tik drungnas vanduo.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimas A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovei (jos atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Teismas pažymi, kad vien tik deklaratyvių nuteistojo teiginių, nurodytų kreipiantis į teismą, nepakanka tam tikriems faktams nustatyti, jeigu bausmės atlikimo metu dėl skunde nurodomų pažeidimų nuteistasis niekada anksčiau nei į administraciją, nei į kitas institucijas, įgaliotas tikrinti tam tikras nuteistųjų gyvenimo sąlygas, nesikreipė ir apie pažeidimus nepranešė, valios ginti savo teises neišreiškė. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skunde nenurodė, kad būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl netinkamos kokybės vandens ar šiuo klausimu būtų pateikęs skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, tokioms kaip Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Pareiškėjo nesikreipimas į atitinkamas institucijas leidžia daryti išvadą, kad tiekiamas vanduo nesukėlė jam reikšmingų nepatogumų, o jo teiginiai, jog duše nebuvo karšto vandens, nesant absoliučiai jokių kitų šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti tik subjektyvia jo paties nuomone, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad duše nebuvo karšto vandens, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, atsakovė nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į atsakovę dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Šiai aplinkybei patvirtinti, atsakovė yra pateikusi Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. lapkričio 25 d. pažymą Nr. RV-22-10658, kurioje nurodoma, jog atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime nuteistasis D. B. ginčo laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių ir neigiamų išgyvenimų, diskomforto, nepatogumų, orumo pažeminimo, kuriuos galimai galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos laisvės atėmimo vietos įstaigoje, t. y. neužtikrintas saugumas ir privatumas naudojantis dušu (prasta ventiliacija, 2021 m., apie pusmetį dušuose bėgo tik drungnas vanduo ir nebuvo karšto vandens, taip pat vienu metu dušuose prausiasi po 6–8 vyrus), nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos žmogaus teisių teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į trukmę (11 mėnesių nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kai dušu naudojamasi kartą per savaitę), taip pat į kitus teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistinas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.