Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. S. ir Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3527-852/2017 pagal ieškovų S. S. ir Z. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys V. S., notarė D. S. ir notarė J. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Melonas“, atstovaujama direktoriaus S. S. (kuriam priklausė 67 proc. bendrovės akcijų) 2007 m. rugsėjo 12 d. UAB Medicinos bankui pateikė paraišką dėl 990 000 Lt (286 723,81 Eur) kredito suteikimo verslo plėtrai. UAB Medicinos banko 2007 m. rugsėjo 18 d. paskolų komiteto posėdžio protokoliniu sprendimu nutarta suteikti UAB „Melonas“ 945 000 Lt (273 690,91 Eur) kreditą, kredito gavėjos prievolę užtikrinant perkamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) hipoteka. Siūlomo įkeisti turto vertės ir prašomos kredito sumos santykis – 70 proc.

25. UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2007 m. rugsėjo 20 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais suteikė bendrovei 945 000 Lt (273 690,91 Eur) kreditą žemės sklypui įsigyti. Pagal sutartį kreditas turėjo būti grąžintas dalimis šiais terminais: 2008 m. birželio 15 d. - 590 000 Lt (170 875,81 Eur), 2009 m. rugsėjo 15 d. - 355 000 Lt (102 815,10 Eur). Pagal kredito sutarties sąlygas kredito gavėjos prievolių įvykdymas buvo užtikrintas kredito gavėjos sąskaitų banke ir jose esančių ir būsimų lėšų bei turtinių teisių į jas įkeitimu ir nekilnojamojo turto hipoteka. UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2007 m. spalio 11 d. sudarė hipotekos lakštą, pagal kurį bankui buvo įkeistas įsigytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Lakšte nurodytas bendras įkeičiamo daikto įkainojimas – 1 350 000 Lt (390 987,02 Eur). Bankas, vykdydamas sutartį, kredito gavėjai pervedė kredito lėšas.

26. 2008 m. vasario 4 d. UAB „Melonas“ pateikė UAB Medicinos bankui prašymą padidinti suteiktą kreditą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) suma, kurią nurodė ketinanti panaudoti dviejų mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai įsigytame žemės sklype. Papildomos kredito dalies užtikrinimui pasiūlyta įkeisti butus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2008 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą suteikti prašomo dydžio papildomą kreditą. Paskolų komiteto sprendime dėl papildomo kredito sumos suteikimo nustatyta tokia papildomos kredito sumos išdavimo tvarka: 1) iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 269 500 Lt (78 052,59 Eur), įkeitus nurodytą (pasiūlytą) nekilnojamąjį turtą, 2) likusi kredito suma išduodama įkeitus statomus namus, neviršijant 60 proc. turto vertintojų nustatytos turto rinkos vertės.

27. UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2008 m. kovo 14 d. sudarė papildomą susitarimą Nr.1 prie kredito sutarties, pagal kurį bankas suteikė įmonei papildomą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kreditą. Šiame susitarime taip pat buvo nustatyta, kad papildoma kredito suma išduodama iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., juo pakeistos kredito sutartyje numatytos palūkanos, pakeista kredito sutartyje numatyta kredito paskirtis, numatant, jog kredito paskirtis yra ne tik žemės sklypo įsigijimui, tačiau ir namų statybai, pakeistas kredito grąžinimo grafikas, nustatant, kad kreditas grąžinamas dalimis pagal šį grafiką: 2008 m. rugpjūčio 15 d. - 590 000 Lt (170 875,81 Eur), 2009 m. balandžio 15 d. - 600 000 Lt (173 772,01 Eur), 2009 m. rugsėjo 15 d. - 355 000 Lt (102 815,10 Eur), pakeistos kredito sutartyje numatytos užtikrinimo priemonės, numatant, kad kredito sutartis yra užtikrinama žemės sklypo ir butų, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka. UAB „Melonas“, įkeičiamų daiktų savininkai ir atsakovė 2008 m. kovo 18 d. sudarė hipotekos lakštą, pagal kurį atsakovei buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis S. S. ir jo sutuoktinei Z. S., ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis trečiajam asmeniui V. S.. Bendras įkeičiamų daiktų įkainojimas sudarė 385 000 Lt (111 503,70 Eur).

28. UAB „Melonas“ 2008 m. kovo 21 d. pateikė prašymą bankui dėl 269 500 Lt (78 052,59 Eur) kredito dalies išdavimo. Pagal šį prašymą bankas 2008 m. kovo 21 d. išdavė prašomą kredito dalį, pervesdamas ją į kredito gavėjos sąskaitą banke. Išduota kredito suma (269 500 Lt) sudarė 70 proc. įkeisto turto (dviejų butų) rinkos vertės (385 000 Lt).

29. 2008 m. liepos 14 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 2, pagal kurį prie užtikrinimo priemonių papildomai buvo įtrauktas įkeistame žemės sklype statomas pastatas – dvibutis gyvenamasis namas, taipogi butas, esantis (duomenys neskelbtini). UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2008 m. liepos 17 d. sudarė hipotekos lakštą, pagal kurį bankui buvo įkeistas dvibutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Lakšte nurodyta šio namo vertė – 300 000 Lt (86 886 Eur). UAB „Melonas“ 2008 m. liepos 22 d. pateikė bankui prašymą dėl 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kredito dalies išdavimo. Pagal šį prašymą bankas 2008 m. liepos 22 d. išdavė prašomą kredito dalį, pervesdamas ją į bendrovės (kredito gavėjos) sąskaitą banke.

30. UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2008 m. rugpjūčio 8 d. sudarė papildomą susitarimą Nr.3, pagal kurį bendrovės prašymu buvo pakeistas kredito išdavimo ir paėmimo terminas, numatant, kad kreditas išduodamas ir paimamas iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., taip pat pakeistas kredito grąžinimo grafikas, numatant, kad kreditas turi būti grąžintas dalimis: 2008 m. lapkričio 15 d. - 590 000 Lt (170 875,81 Eur), 2009 m. balandžio 15 d. - 600 000 Lt (173 772,01 Eur), 2009 m. rugsėjo 15 d. - 355 000 Lt (102 815,10 Eur).

31. UAB „Melonas“ 2008 m. rugpjūčio 21 d. pateikė bankui prašymą dėl 61 500 Lt (17 811,63 Eur) kredito dalies išdavimo. Pagal šį prašymą bankas 2008 m. rugpjūčio 21 d. išdavė prašomą kredito dalį, pervesdamas lėšas į bendrovės sąskaitą banke. UAB „Melonas“ 2008 m. rugsėjo 1 d. pateikė bankui prašymą dėl 38 000 Lt (11 005,56 Eur) kredito dalies išdavimo. Pagal šį prašymą atsakovė 2008 m. rugsėjo 1 d. išdavė prašomą kredito dalį, pervesdama ją į bendrovės sąskaitą banke. Išmokėtos kredito sumos sudarė 54,83 proc. bankui pagal hipotekos lakštą Nr. 3 įkeisto dvibučio gyvenamojo namo vertės. Iš viso UAB „Melonas“ buvo išduota 1 379 000 Lt (399 386 Eur) kredito suma, o viso tuo metu įkeisto turto vertė siekė 2 035 000 Lt (589 376,73 Eur). Išduota kredito dalis sudarė 67,76 proc. viso bankui įkeisto turto vertės.

32. UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2008 m. spalio 31 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 4, pagal kurį buvo pakeistas kredito išdavimo ir paėmimo terminas. 2009 m. sausio 12 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 5, pagal kurį kredito suma – 1 545 000 Lt buvo konvertuota į eurus (447 463 Eur), pakeista palūkanų norma, papildyta kredito paskirtis (numatant ir palūkanų mokėjimui), taip pat numatyta papildoma užtikrinimo priemonė – 18 246 Eur piniginių lėšų, skirtų palūkanų mokėjimui, įkeitimas. Šis susitarimas buvo sudarytas vadovaujantis banko filialo paskolų komiteto 2008 m. gruodžio 10 d. nutarimu. Šiame nutarime buvo numatyta, kad įkeitus butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 155 000 Lt (44 891,10 Eur), bendrovei išmokama 60 proc. buto vertės kreditas. UAB „Melonas“ ir UAB Medicinos bankas 2009 m. sausio 12 d. sudarė piniginių lėšų, skirtų palūkanų mokėjimui, įkeitimo sutartį, pagal kurią įmonė įkeitė bankui 18 246 Eur. Išnaudojus įkeistas lėšas, 2009 m. balandžio 21 d. papildomu susitarimu piniginių lėšų, skirtų palūkanų mokėjimui, įkeitimo sandoris buvo nutrauktas. UAB „Melonas“, įkeičiamų daiktų savininkai ir UAB Medicinos bankas 2009 m. sausio 16 d. sudarė hipotekos lakštą, pagal kurį bankui buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis ieškovams S. S. ir S. S.. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB Medicinos bankas 2009 m. sausio 21 d. iš kredito lėšų išdavė UAB „Melonas“ 18 246 Eur, kuriuos pervedė į bendrovės sąskaitą banke, o vėliau į kitą sąskaitą (įkeičiamų lėšų sumai pagal 2009 m. sausio 12 d. piniginių lėšų, skirtų palūkanų mokėjimui, įkeitimo sutartį suformuoti). Kredito gavėjai iš viso buvo išduota 24 215 Eur (18 246 Eur + 2 610 Eur + 1 556 Eur + 1 803 Eur) kredito, kas sudarė 53,94 proc. įkeisto buto (duomenys neskelbtini), vertės. 2009 m. kovo 1 d. pasibaigus kredito grąžinimo terminui, UAB „Melonas“ nesikreipė dėl termino pratęsimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi UAB „Melonas“ iškelta bankroto byla.

33. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, kuriuo įkeistas jiems priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei panaikinti 2015 m. rugsėjo 8 d. vykdomąjį įrašą dėl 428 661,55 Eur skolos išieškojimo. Ieškovai nurodė, kad ginčijamas hipotekos sandoris buvo sudarytas atsakovės panaudotos apgaulės įtakoje, kadangi net ir sudarius šį ginčo sandorį, atsakovė neįvykdė įsipareigojimo išduoti visą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kredito sumą, todėl nurodyto turto įkeitimo sandoris laikytinas pertekliniu, nes prievolė bankui buvo pakankamai užtikrinta kito turto hipoteka. Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu ieškovų ieškinį atmetė padaręs išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina ieškovų teiginių, jog atsakovė panaudojo apgaulę, siekdama užsitikrinti kredito grąžinimą, arba pasinaudojo ieškovų esmine ekonomine nelygybe. Teismas konstatavo, kad atsakovė sudarytą sutartį vykdė tinkamai, o kredito gavėja sutartyje nustatytu terminu nepasinaudojo galimybe prašyti likusios kredito sumos (2 719,66 Eur) jai perdavimo. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovai pateikė apeliacinį skundą, prašydami šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

34. Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis).

35. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovai laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamas 2009 m. sausio 16 d. hipotekos sandoris buvo sudarytas atsakovės UAB Medicinos banko panaudotos apgaulės įtakoje, bankui nutylint ir aktyviais veiksmais formuojant ieškovų valią įkeisti jiems nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), nors dar ginčo sandorio sudarymo metu atsakovei buvo žinoma, kad kreditas (jo dalis) nebus išduotas kredito gavėjai. Ieškovų teigimu, ginčo sandoris laikytinas pertekline kredito gavėjos prievolės bankui užtikrinimo priemone, kadangi iš esmės šio turto vertę atitinkanti kredito dalis nebuvo išduota, o iki ginčijamo sandorio sudarymo jau pateiktos prievolės užtikrinimo priemonės buvo pakankamos. Taip pat ieškovai nurodė, kad neteisėti banko veiksmai neišduodant kredito dalies (atitinkančios ginčo buto vertę), sąlygojo kredito gavėjos vystyto verslo projekto nesėkmę bei tai, jog ieškovai neteko asmeninio turto. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį, jog byloje iš esmės neliko ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, o šalys nesutaria dėl jų vertinimo. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo kontekste pakartotinai išanalizavusi bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, nemato pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir pagrįstumu.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

37. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantai pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus ieškovams, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo turinio, teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų.

39. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės ir teikiami konkretūs duomenys, kurie nėra aptarti teismo sprendime. Pirmiausia pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog teismo motyvuose nėra nurodyti visi ginčą inicijavusių asmenų argumentai, nepateikta detali jų analizė ir vertinimas, savaime nesuponuoja išvados, jog tam tikri argumentai ar įrodymai formuluojant teismo išvadas liko neįvertinti. Kita vertus, išsami teismui pateiktų procesinių dokumentų, o taip pat teismo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, kuriais buvo grindžiamas ginčijamo sandorio sudarymo neteisėtumas, teismo nebūtų įvertinti.

40. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar šis teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo kartoti pirmosios instancijos teisme įvykusio bylos nagrinėjimo visa apimtimi, todėl šiuo atveju vertintina, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantų nurodyto ginčo sandorio yra pagrįstos.

41. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų suformuluotą poziciją dėl ginčijamo sandorio neteisėtumo, pagrįstai konstatavo, kad ieškovų akcentuojamos aplinkybės pernelyg nutolusios nuo sandorio negaliojimo pagrindų, kuriais rėmėsi ieškovai. Ieškovų nurodyti argumentai pirmosios instancijos teisme, kurie apeliaciniame skunde iš esmės atkartojami, leidžia identifikuoti esant ginčą ne dėl sandorio, kuris sudarytas atsakovės panaudotos apgaulės įtakoje, negaliojimo, o dėl netinkamo kredito sutarties vykdymo kredito gavėjos atžvilgiu. Kolegija pažymi, jog įrodinėjant, kad ginčo sandoris buvo sudarytas apgaulės įtakoje, esminę reikšmę turi apgaulę aktyvių veiksmų ar nutylėjimo būtu panaudojusios šalies (šioje byloje atsakovės) veiksmai ar neveikimas. Tačiau analizuojamu atveju apeliantai tik deklaratyviai teigia, jog atsakovė, aktyviais veiksmais esą privertusi ieškovus sudaryti ginčijamą hipotekos sandorį, net neketino vykdyti sutartinių įsipareigojimų kredito gavėjai UAB „Melonas“. Taigi esminė aplinkybė, reikšminga sprendžiant dėl sandorio negaliojimo apeliantų nurodytu pagrindu, grindžiama deklaratyviais teiginiais ir subjektyvaus pobūdžio prielaidomis.

43. Akcentuotina, kad hipotekos sandoris yra akcesorinė (šalutinė) prievolė (CK 4.170 straipsnio 1, 4 dalys, 4.174 straipsnis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamas hipotekos sandoris sudarytas vykdant atsakovės ir kredito gavėjos susitarimą dėl kredito santykių modifikavimo. Apeliantai (įkaito davėjai) nėra kredito teisinių santykių šalys, todėl nėra pagrindo vertinti banko veiksmų įtakos jų valios formavimuisi. Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti tuo, jog ginčijamu sandoriu kredito gavėjos prievolė bankui buvo užtikrinta įkaito davėjų laisva valia ir be atsakovės neteisėtos įtakos, kadangi tiesioginį interesą kredito teisinių santykių tęstinumu ir perspektyvumu turėjo kredito gavėja, o ne įkaito davėjai (tiesiogiai nedalyvavę kredito sutarties derybose, sudaryme, vykdyme ir modifikavime). Tai, jog kredito gavėja nebuvo pajėgi įvykdyti banko atžvilgiu prisiimto įsipareigojimo grąžinti kreditą, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamas hipotekos sandoris buvo neteisėtas ar iškreipė tikrąją apeliantų, kaip įkaito davėjų, valią. Pirmosios distancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą veikiant banko panaudotos apgaulės įtakoje. Iš tiesų šalių ginčas apsiriboja vertinimu, ar atsakovė tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus pagrindinėje prievolėje pagal su kredito gavėja sudaryta kredito sutartį (su vėliau atliktais jos pakeitimais).

44. Esminė apeliantų išreikštų argumentų grupė yra ta, jog atsakovė netinkamai įvykdė iš kredito sutarties pakeitimų kilusią (prisiimtą) prievolę suteikti kredito gavėjai papildomą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kreditą. Apeliantų aiškinimu, nors jie pateikė visas aptartas prievolės užtikrinimo priemones, atsakovė neišdavė 166 000 Lt (48 076,92 Eur) papildomo kredito dalies, kas, jų nuomone, sąlygojo kredito gavėjos vystyto verslo projekto žlugimą. Apeliantų nuomone, aplinkybė, jog atsakovė neišdavė nurodytos kredito dalies, esą patvirtina, kad ginčo sandorio pagrindu pateikta prievolės užtikrinimo priemonė realiai nebuvo panaudota – t. y. nors ji buvo pateikta, tačiau jos vertę iš esmės atitinkanti kredito dalis nebuvo išmokėta kredito gavėjai. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atskleidžiančias nuoseklią kredito sutarties sudarymo, modifikavimo ir vykdymo eigą, neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantų pozicijai.

45. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nepagrįsto ieškovų teigimo, kad sudarius ginčijamą hipotekos sandorį, atsakovė įsipareigojo kredito gavėjai išmokėti 166 000 Lt (48 076,92 Eur) sumą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. kovo 14 d. kredito sutarties pakeitimu atsakovė suteikė UAB „Melonas“ papildomą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kreditą. Iš kredito sutarties ir banko paskolų komiteto 2008 m. kovo 7 d. sprendimo matyti, kad padidinant kredito sumą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) suma, buvo nurodytos ir kitos papildomos kredito išmokėjimo sąlygos, viena iš kurių ta, jog išmokamo kredito suma negalės viršyti 60 proc. žemės sklypo ir statomų pastatų vertės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tam buvo nustatytas ir kredito išmokėjimo terminas, per kurį kredito gavėja galėtų atlikti statybos darbus, įvertinti nebaigtą statyti pastatą ir pateikti prašymą dėl kredito išmokėjimo pagal nustatytą proporciją. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bankui buvo pateikta tik viena turto vertintojo sudaryta nebaigtos statybos turto vertės nustatymo 2008 m. rugpjūčio 14 d. pažyma, pagal kurią objekto likvidacinė vertė buvo 1 295 000 Lt (375 057,92 Eur). Į šią turto vertę jau anksčiau buvo atsižvelgta išmokant 945 000 Lt (273 690,91 Eur) kreditą. Banko paskolų komiteto 2008 m. gruodžio 10 d. protokoliniu sprendimu atsakovė nusprendė išmokėti UAB „Melonas“ 93 000 Lt (26 934,66 Eur) dydžio kreditą (neviršijant anksčiau suteikto kredito bendros sumos), įkeitus butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 155 000 Lt (44 891,10 Eur), t. y. išmokėti kreditą, kurio dydis neviršytų 60 proc. naujai įkeisto turto vertės. Šiame banko sprendime aptarta ir tai, kad iš suteikiamos sumos kredito gavėjai bus išmokėta tik 30 000 Lt (8 688,60 Eur), o kita suma (18 246 Eur) bus įkeista palūkanų pagal sutartį dengimui. Bylos duomenys patvirtina, kad sudarius ginčijamą hipotekos sandorį, atsakovė įvykdė įsipareigojimus ir pervedė 18 246 Eur (palūkanų mokėjimo prievolei užtikrinti), o 2 610 Eur, 1 556 Eur ir 1803 Eur sumas išmokėjo pagal kredito gavėjos 2009 m. vasario 20, 22 ir 24 d. pateiktus prašymus. 2009 m. kovo 1 d. baigėsi nustatytas kredito išmokėjimo terminas ir kredito gavėja iki jo pabaigos nepasinaudojo galimybe pateikti prašymo dėl likusios nežymios 2 719,60 Eur kredito sumos išdavimo.

46. Nustatytų aplinkybių, išanalizuotų kredito sutarties sąlygų kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovė tinkamai vykdė su kredito gavėja sudarytą sutartį, o apeliantų nuogąstavimai, jog ginčijamo sandorio pagrindu priėmusi prievolės užtikrinimo priemonę atsakovė nevykdė pareigos išduoti sutarto kredito dalį, apeliaciniame procese nepasitvirtino. Kredito sutarties ir jos priedų turinys patvirtina, kad atsakovė įsipareigojo suteikti papildomą 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kreditą. Apeliantai šią atsakovės prievolę akcentuoja pernelyg selektyviai, ignoruodami papildomų susitarimų sąlygas, banko sprendimų suteikti kreditą turinį, kur įtvirtintas aiškus suteikiamo kredito sumos ir įkeisto turto vertės santykis. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė kredito gavėjai išdavė (ir buvo pasirengusi išduoti) tokią paskolos sumą, kuri neviršijo aptarto įkeisto turto vertės ir kredituojamos sumos santykio. Ta aplinkybė, jog kredito sutarties vykdymo eigoje įkeistų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertė keitėsi, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšminga. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė, išduodama kredito lėšas, vadovavosi šalių sutarta įkeičiamų objektų verte bei kredito gavėjos pagal kredito sutarties sąlygas pateiktais įvertinimo dokumentais.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadas, tik subjektyviai aiškina, jog atsakovė baigiamajame kredito sutarties vykdymo etape atsisakė bendradarbiauti su kredito gavėja ir netenkino jos prašymų dėl kredito likučio išmokėjimo. Tokiems aiškinimams pagrįsti apeliantai nepateikė objektyvių duomenų. Apeliantai neįrodė, kad kredito gavėja kreipėsi į banką su konkrečiais kredito suteikimo reikalavimais, o šis būtų nepagrįstai atsisakęs juos tenkinti. Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovė, pervesdama į įkeistą kredito gavėjos sąskaitą dalį kredito palūkanų mokėjimo prievolei užtikrinti, pažeidė kredito gavėjos teises, nes esą vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas. Bylos duomenys patvirtina, kad lėšų įkeitimas banko sąskaitoje palūkanų mokėjimo prievolei užtikrinti buvo numatytas atsakovės ir kredito gavėjos 2009 m. sausio 12 d. sudarytame papildomame susitarime Nr. 5. Atsižvelgiant į tai, kad susitarimą pasirašė atsakovė ir kredito gavėja (kuriai atstovavo apeliantas S. S.), nėra pagrindo jį vertinti kaip siurprizinį, o atsakovės veiksmus pripažinti vienašališkais ir pažeidžiančiais kredito gavėjos ar įkaito davėjų teises. Kita vertus, akivaizdu, jog nurodytos aplinkybės reikšmingos vertinant sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau yra už šios bylos, kurioje siekiama sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinių, nagrinėjimo ribų.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į ieškovų veiksmus po ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo. Kaip minėta, apeliantų pozicija dėl ginčijamo sandorio negaliojimo (grindžiant apgaulės panaudojimu) paremta tuo, jog bankas, priėmęs kredito gavėjos prievolės užtikrinimo priemonę, neįvykdė įsipareigojimo suteikti kredito dalį, atitinkančią ginčijamu sandoriu įkeisto nekilnojamojo turto vertę. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. sausio 16 d., o kredito sutartimi nustatytas terminas, per kurį kredito gavėja galėjo panaudoti kredito lėšas, baigėsi 2009 m. kovo 1 d. Todėl tiek kredito gavėja, tiek įkaito davėjai, suvokdami, jog atsakovė neįvykdė įsipareigojimo už įkeistą ginčo turtą suteikti kredito (jo dalies) ir manydami, jog tokia situacija laikytina atsakovės panaudotos apgaulės rezultatu, turėjo nedelsiant kreiptis į teismą dėl hipotekos sandorio ginčijimo. Toks apeliantų elgesys atitiktų sąžiningo, teisingo, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijus. Nagrinėjamu atveju apeliantai neginčija aplinkybės, jog aktyvių veiksmų ginčyti hipotekos sandorį jų nurodytu negaliojimo pagrindu jie ėmėsi tik prasidėjus vykdymo procesui, t. y. nuo ginčijamo sandorio sudarymo praėjus septyneriems metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviams nepalankios aplinkybės negali būti pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti. Nesavalaikis ieškinio pareiškimas sukelia papildomas abejones dėl apeliantų pozicijos, jog ginčijamas sandoris esą negalioja dėl atsakovės panaudotos apgaulės, pagrįstumo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, įvertinusi šalių argumentus, taipogi neįžvelgia ir prielaidų nuginčyti sandorį dėl jį sudariusių asmenų esminės nelygybės ar kredito gavėjos ir apeliantų atžvilgiu galimai naudoto neteisėto spaudimo.

49. Kiti ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai irgi nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

50. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė UAB Medicinos bankas prašymo atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepareiškė, todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.