Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams R. M. ir V. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. J.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsakovo V. J. prašymų ir bylos nagrinėjimo ribų

13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Apeliaciniame skunde atsakovas V. J. prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdžio metu apklausti pirmosios instancijos teismo atsisakytus apklausti liudytojus, ieškovo, atsakovo R. M., trečiojo asmens R. J. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas, nes apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra nurodomos ir grindžiamos byloje pateiktais, pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, atsakovas V. J. savo poziciją yra išsamiai išdėstęs procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu. Atsakovas V. J. žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme būtinybę iš esmės grindžia poreikiu apklausti jo nurodytus asmenis. Pažymėtina, kad CPK suteikia teismui teisę nuspręsti, kada yra reikalingas byloje dalyvaujančių asmenų asmeninis dalyvavimas ir jų pozicijos tiesioginis išklausymas teismo posėdyje, o kada pakanka faktų išdėstymo procesiniuose dokumentuose ar per atstovus. Atsakovas V. J. ne kartą klausimą dėl ieškovo, atsakovo R. M., trečiojo asmens R. J. būtino dalyvavimo bylos nagrinėjime, liudytojų apklausos kėlė pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad paminėtų asmenų dalyvavimas nėra būtinas, pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus vertino ir atsakovo V. J. prašymus dėl įvairių asmenų apklausos. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo atsakovo V. J. prašomų asmenų dalyvavimą pripažinti būtinu, apklausti atsakovo V. J. nurodytus asmenis, nes byloje yra pakankamai duomenų faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti, be to, liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl yra mažiau patikimi. Kadangi teisėjų kolegijai pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo reikšmingas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įgyvendinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį – apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose, patikrinus absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnio 1 dalis), įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), atsakovo V. J. prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, ieškovo, atsakovo R. M., trečiojo asmens R. J. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, liudytojų apklausos atmetami.

16. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti įvairius duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymų. Atsakovas V. J. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė objektyvių galimybių išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes (ką jis būtų galėjęs užtikrinti surinkdamas atitinkamus įrodymus), ir tik po to vertinti byloje esančius įrodymus visų nustatytų aplinkybių kontekste. Dėl to pirmosios instancijos teismui netenkinus atsakovo V. J. prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, tokie įrodymai turi būti išreikalauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

17. Vadovaujantis CPK 179, 199 straipsnių nuostatomis teismas gali pasiūlyti pateikti arba pareikalauti iš fizinių arba juridinių asmenų pateikti įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

18. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis). Specialioji naujų įrodymų priėmimo į apeliacinę bylą taisyklė yra įtvirtinta CPK 314 straipsnyje. Pagal šioje normoje nustatytą reglamentavimą, naujų įrodymų priėmimas (ir, atitinkamai, išreikalavimas) apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojimas ir galimas iš esmės tik tokiose situacijose, kai asmuo juos teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė įrodymus priimti (pagal analogiją – išreikalauti), arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po teismo sprendimo priėmimo ir anksčiau jų nebuvo galima pateikti. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų gavimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-823/2020).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo V. J. prašymų dėl įrodymų išreikalavimo turinį ir motyvus, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad prašymų dėl atsakovo V. J. nurodytų įrodymų išreikalavimo patenkinimui nebuvo ir šiuo metu nėra pagrindo. Pažymėtina, kad atsakovas V. J. apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių argumentų, kodėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai netenkino jo prašymų dėl įrodymų išreikalavimo. Nesant nurodytų argumentų, teisėjų kolegijai nenustačius aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo atsisakymą išreikalauti atsakovo V. J. nurodytus įrodymus būtų gali vertinti kaip nepagrįstą, nėra CPK 314 straipsnyje nurodomo pirmosios instancijos teismo nepagrįsto atsisakymo priimti (padėti gauti) tokius įrodymus, kaip būtinosios sąlygos, leidžiančios taikyti išimtį naujų įrodymų priėmimui (išreikalavimui) apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovo V. J. prašymas dėl įrodymų išreikalavimo atmetamas.

20. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių nėra ginčo, jog automobilio „Infiniti FX35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas V. J. 2021 m. liepos 24 d. dėl automobilį „Infiniti FX35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio atsakovo R. M. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui „Kia Sportage“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis „Infiniti FX35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai įtvirtinta TPVCAPDĮ 4 straipsnio nuostatose. Žalą, padarytą automobiliui „Kia Sportage“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atlygino AB „Lietuvos draudimas“, kuri veikė ieškovo vardu, išmokėdama nukentėjusiam asmeniui 2 297,94 Eur dydžio sumą. Ieškovas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 2 297,94 Eur draudimo išmoką ir pareiškė reikalavimą dėl šios išmokos priteisimo iš asmens, atsakingo už žalos padarymą (atsakovo R. M.), ir iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (atsakovo V. J.). Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo ieškinį ir priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 2 297,94 Eur dydžio nuostolių atlyginimą regreso teise, 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė atsakovas V. J., todėl teisėjų kolegija šioje byloje pasisakys tik dėl transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl atsakovo V. J. civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo

21. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje, nes jis nepadarė jokios žalos, o R. J. užvaldžius atsakovo V. J. automobilį, atsakovui V. J. nekilo pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

22. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); tokią pareigą turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Kartu TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę.

23. Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, numatantį, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tuo atveju, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Nors asmens, atsakingo už žalos padarymą, ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinė atsakomybė atsiranda skirtingais pagrindais, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad šių asmenų atsakomybė yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisako tik dėl transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinės atsakomybės sąlygų.

24. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2021 m. liepos 24 d. eismo įvykio metu atsakovui V. J. priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

25. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reguliuojama CK 6.249 straipsniu. Šiuo atveju žala yra ieškovo patirtos išlaidos (nuostoliai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo pareiga išmokėti atitinkamą sumą eismo įvykio metu padarytą žalą kilo būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

26. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nagrinėjamu atveju nustatant priežastinį ryšį turi reikšmės aplinkybė, kad ieškovui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, jog transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

27. Pripažįstama, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pripažįstama, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

28. Atsakovas V. J., neigdamas savo pareigą apdrausti ginčo transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o kartu ir savo atsakomybę dėl šia transporto priemone padarytos žalos atlyginimo, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme įrodinėja, kad ginčo transporto priemonė buvo neteisėtai užvaldyta.

29. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje esantys rašteliai liudija, kad atsakovui V. J. priklausanti ginčo transporto priemonė 2020 m. gegužės 19 d. buvo išnuomota trečiajam asmeniui R. J. Šis ranka rašytais rašteliais reguliariai pripažindavo susikaupusį įsiskolinimą už automobilio nuomą, o atsakovas V. J. tokius raštelius priėmė, nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka dėl nesumokėto automobilio nuomos mokesčio priteisimo ir išnuomoto automobilio grąžinimo. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde teigia, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. jis kreipėsi su pareiškimu į Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariatą, tačiau policija atsisakė surasti ir perduoti atsakovui V. J. jo automobilį, jei policija atsakovui V. J. būtų padėjusi, 2021 m. liepos 27 d. eismo įvykis nebūtų įvykęs. Į bylą yra pateiktas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. gautas V. J. pareiškimas, kuriame jis nurodė, jog 2020 m. gegužės 19 d. jis išnuomojo jam priklausantį automobilį „Infiniti FX35“ R. J., šis žadėjo 2020 m. liepos 29 d. automobilį grąžinti, tačiau šiuo metu su R. J. nepavyksta susisiekti. Liudytoju apklaustas R. J. paaiškino, kad maždaug prieš du mėnesius su V. J. sudarė rašytinę sutartį dėl automobilio „Infiniti FX35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos, kuria sutarė neribotam laikui iš V. J. išsinuomoti minėtą automobilį, už vieną dieną mokant po 11 Eur. Taip pat jie buvo sutarę, kad liepos mėn. pabaigoje jis sumokės už automobilio nuomą į priekį, nesitarė, jog R. J. automobilį grąžins liepos 29 d. 2020 m. rugpjūčio 9 d. jis paskambino V. J. ir jie susitarė, kad 2020 m. rugpjūčio 11 d. jie susitiks ir jis sumokės už automobilio nuomą, kiek yra skolingas ir toliau nuomos iš V. J. automobilį. Jis neplanavo apgauti V. J., tiesiog porą kartų neatsiliepė į jo skambučius, nes buvo užsiėmęs. Jis iš V. J. taip pat nuomoja butą, atsiskaito už nuomą. V. J. paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 9 d. su juo telefonu susisiekė R. J., jie susitarė tarpusavyje, kad 2020 m. rugpjūčio 11 d. susitiks ir R. J. atsiskaitys už automobilio nuomą, aptars tolimesnes automobilio nuomos detales. V. J. teigė, kad pareiškimą parašė, nes tuo metu negalėjo susisiekti su R. J. Šiuo metu, kadangi R. J. su juo susisiekė, jokių pretenzijų R. J. teigė neturintis, tyrimo nepageidauja. Esant tokioms aplinkybėms, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. J. pareiškimą.

30. Taigi, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas V. J., ne policija atsisakė surasti ir perduoti atsakovui V. J. jo automobilį, o savo pareiškimo atsisakė pats atsakovas V. J., patvirtinęs, kad jis neturi jokių pretenzijų R. J. Taip pat V. J. patvirtino, kad jis pats nuomos sutarties pagrindu perdavė R. J. naudotis ginčo transporto priemone, iki eismo įvykio nereiškė jokių pretenzijų dėl netinkamo transporto priemonės naudojimo, nesiėmė jokių veiksmų susigrąžinti ginčo transporto priemonę. Kaip nurodo pats atsakovas, kitas jo kreipimasis į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašant surasti ir atsakovui V. J. perduoti jo automobilį, užfiksuotas tik 2021 m. lapkričio 10 d., t. y. jau po eismo įvykio, kurio metu ginčo transporto priemone buvo padaryta žala kitam automobiliui, todėl šis ir vėlesni atsakovo V. J. kreipimaisi neturi įtakos vertinant eismo įvykio metu buvusias aplinkybes, susijusias su atsakovo V. J. pareigos apdrausti ginčo transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tinkamu vykdymu.

31. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog būtent R. J., kurio žinioje buvo ginčo transporto priemonė, turėjo pareigą ją tinkamai apdrausti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino šį atsakovo V. J. argumentą ir pagrįstai jį atmetė. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatymo įtvirtinta pareiga sudaryti minėtą draudimo sutartį su draudiku ir neigiami šios pareigos nevykdymo padariniai (atsakomybė Biurui) tenka transporto priemonės savininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas; tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Pažymėtina ir tai, kad atsakovo V. J. ir trečiojo asmens R. J. 2020 m. gegužės 19 d. surašytoje ginčo transporto priemonės nuomos sutartyje nėra sąlygų, pagal kurias įstatyme įtvirtinta transporto priemonės savininko atsakovo V. J. pareiga sudaryti draudimo sutartį būtų tekusi nuomininkui trečiajam asmeniui R. J. Taigi ir pagal nuomos sutartį, priešingai, nei teigia atsakovas V. J., pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį išliko atsakovui V. J.

32. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su apskaičiuotos žalos dydžiu. Teisėjų kolegijų pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovas pateikė teismui įrodymus, jog žala eismo įvykio metu apgadintam automobiliui „Kia Sportage“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apskaičiuota atsižvelgus į transporto priemonės techninės apžiūros aktą ir 2021 m. rugpjūčio 26 d. sudarytą žalos sąmatą Nr. 00051111. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino, kad atsakovas V. J., nurodęs, jog ieškovo pateikti skaičiavimai dėl žalos dydžio yra nepagrįsti, šiems teiginiams pagrįsti nurodė tik bendro pobūdžio subjektyvias abejones, atsakovas V. J. nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie leistų spręsti, kad transporto priemonės techninės apžiūros akte užfiksuotų automobilio apgadinimų šalinimo kaštai gali būti mažesni nei 2 297,94 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Dėl to atsakovui V. J. nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, jam tenka pareiga pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. Atsakovui V. J. to nepadarius, darytina išvada, kad žalos dydis nagrinėjamoje byloje nustatytas teisingai.

33. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012, kurios aplinkybės yra tapačios.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti tapačiose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra vienodos arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023).

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo V. J. nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-429/2012 ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa, nes atsakovo V. J. paminėtoje byloje buvo nustatyta, jog automobilio savininkas neteko teisės valdyti automobilį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, iki eismo įvykio automobilio savininkas buvo ėmęsis teisėtų veiksmų automobilį susigrąžinti, o nagrinėjamoje byloje atsakovui V. J. priklausantis automobilis buvo naudojamas esant savininko (atsakovo V. J.) sutikimui, iki eismo įvykio automobilio savininkas nesiėmė jokių veiksmų automobiliui susigrąžinti. Dėl to nagrinėjamoje byloje vadovautis atsakovo V. J. nurodyta kasacinio teismo nutartimi nėra pagrindo.

36. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytų argumentų visuma, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti arba pakeisti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.