Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-429-790/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-06-27
Bylos Nr.: e2A-429-790/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00342-2017-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Asta Radzevičienė, Marius Bajoras
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Išskirtinio būsto statyba“

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-429-790/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00342-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Robrona“, atstovaujamos bankroto administratorės S. Š., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Robrona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Išskirtinio būsto statyba“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Robrona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama pripažinti negaliojančiu 2016 m. gruodžio 31 d. mokėjimo nurodymą Nr. 12310859, kuriuo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Išskirtinio būsto statyba“ pervesta 42 089,69 Eur suma; priteisti ieškovės naudai 42 089,69 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi jai buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė, tikrindama bendrovės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 42 089,69 Eur, nurodydama, kad šio mokėjimo paskirtis – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitų faktūrų apmokėjimas. Ieškovės teigimu, mokėjimo nurodymas turi būti pripažintas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu.

3. 2016 m. gruodžio mėn. įmonė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais (Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir darbuotojais, kuriems buvo neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.), tačiau vykdydama finansines operacijas pažeidė CK 6.930¹ straipsnį, todėl ginčijamas sandoris prieštarauja įstatyme įtvirtintoms imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Duomenų, kad ginčijamo mokėjimo nurodymo dieną ieškovė privalėjo grąžinti atsakovei pervestas pinigines lėšas, nėra. Ieškovė žinojo ir turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditorių teises, nes jo sudarymo dieną pradelsti įsiskolinimai kreditorei VMI siekė 63 498,00 Eur. Ieškovės vadovas M. C. mokėjimo nurodymo atlikimo metu buvo ir atsakovės komercijos direktorius, o jo sutuoktinė L. C. turėjo 51 proc. atsakovės UAB „Išskirtinio būsto statyba“ akcijų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas, nustatydamas pirmąją actio Pauliana taikymo sąlygą – kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui – vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, be kita ko, CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, ir pripažino, kad ieškinį pateikė tinkamas subjektas.

6. Teismas nustatė, kad ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovės kreditorių teisių, nesukėlė įmonės nemokumo ar jos turto sumažėjimo, nesąlygojo bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ji veikė pelningai, atsiskaitydavo su daugeliu kreditorių ir tiekėjų. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstą įsiskolinimą valstybės biudžetui, nes jos mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui susidarė tik nuo 2017 m. sausio 26 d. Be to, sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo pareigos išmokėti priteisto darbo užmokesčio darbuotojams (sprendimas dėl jo priteisimo įsiteisėjo po sandorio sudarymo), taip pat neprivalėjo atsiskaityti su kitais nurodytais kreditoriais (UAB „Kesko Senukai“, UAB „Igis prekyba“, UAB „Lemora“, UAB „Redus LT“). Nors pervesdama pinigus atsakovei, ieškovė nebuvo apmokėjusi kreditorės UAB „Rovitra“ 2016 m. spalio 31 d. sąskaitos, pagal kurią ji turėjo sumokėti 959,53 Eur, tačiau ji sumokėjo 1 281,39 Eur pagal jos vėlesnę (2016 m. lapkričio 30 d.) sąskaitą, todėl galima būtų laikyti, kad ieškovė visiškai atsiskaitė pagal ankstesnę 2016 m. spalio 31 d. sąskaitą ir iš dalies apmokėjo 2016 m. lapkričio 30 d. sąskaitą. Byloje nenustatyta, kad atliekant ginčijamą pavedimą, egzistavo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimų.

7. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji neprivalėjo atlikti ginčijamo pavedimo. 2016 m. birželio 6 d. šalys sudarė paskolos sutartį, o 2016 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties priedą Nr. 2, pagal kurį ieškovė įsipareigojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. atsiskaityti su atsakove pagal visas išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakovė šalių susitarimo pagrindu įsipareigojo iki 2017 m. sausio 15 d. pervesti į ieškovės sąskaitą iki 45 000 Eur paskolą. Atsakovės atstovas paaiškino, kad šalys privalėjo vykdyti ginčijamą sandorį, nes ieškovei reikėjo apyvartinių lėšų viešųjų konkursų būdu sudarytoms sutartims vykdyti. Atsakovė įvykdė savo įsipareigojimus, o ieškovė apmokėjo išrašytas sąskaitas, likusi neapmokėta suma sudaro 42 089,69 Eur. Nors ieškovė ginčijo konkrečias atsakovės išrašytas ir ieškovės apmokėtas sąskaitas, jos argumentai negali būti vertinami kaip pagrįsti.

8. Teismas vertino, kad sandorio šalys buvo sąžiningos. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė nežinojo ir neturėjo žinoti apie nepriemoką VMI, kitiems kreditoriams ir neišmokėtą darbo užmokestį darbuotojams, nes šie reikalavimai atsirado vėliau. Tai, kad pagrindinė atsakovės akcininkė buvo L. C., kuri dirbo ir BUAB „Robrona“, o ieškovės vadovu buvo M. C., nesudaro pagrindo laikyti atsakovės elgesį nesąžiningu. Atsakovės akcininkė L. C., dirbdama BUAB „Robrona“, realiai galėjo įvertinti ieškovės finansinę padėtį, tačiau ji, kaip minėta, buvo pakankami sėkminga ir pelninga. Ieškovės direktorius M. C. ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo atsakovės komercijos direktoriumi – M. C. UAB „Robrona“ dirbo iki 2017 m. sausio 19 d., o UAB „Išskirtinio būsto statyba“ dirbti pradėjo tik 2017 m. vasario 1 d., po ginčijamo sandorio sudarymo. Šalių sąžiningumą patvirtina ir tai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė 2017 m. sausio mėnesį paskolino ieškovei pinigų, taigi ji nelaikė, kad ieškovės finansinė padėtis yra bloga ir pinigai negalės būti grąžinti.

9. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos būtinos actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygos, todėl atmetė reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir netenkino išvestinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Robrona“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė nebuvo nemoki. Klaipėdos apygardos teismas, 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi pripažinęs ieškovę nemokia ir iškėlęs jai bankroto bylą, vadovavosi ieškovės 2015 m. balansu (ji nebuvo pateikusi Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 m.) ir konstatavo, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė atitiko nemokios įmonės statusą. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 27 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, kuria remdamasis teismas konstatavo, kad pagal 2014–2015 m. pateiktas pelno mokesčio deklaracijas ieškovė veikė pelningai, neatspindi tikrosios ieškovės finansinės situacijos, nes VMI netyrė jos komercinės veiklos rezultatų. Be to, pagal teismų praktiką ši pažyma nėra oficialiu rašytiniu įrodymu, joje pateiktas operatyvaus patikrinimo metu surinktų ir tirtų faktų vertinimas. Nors ieškovė 2014–2015 metus baigė pelningai, tačiau ji patyrė tiek sąnaudų, kad pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balansą buvo pripažinta nemokia. Banko sąskaitų išrašuose, kuriuose nurodyta, kad ieškovės pajamos sudarė 436 244,79 Eur, o išlaidos – 396 448,42 Eur, atspindėtos gautos pajamos prieš mokesčių sumokėjimą. Prie išlaidų pridėjus už 2015 m. gruodžio mėn. mokėtiną PVM, jos viršytų gautas pajamas, todėl ieškovės veikla vertintina kaip nuostolinga.

Žemesnės instancijos teismas

10.2. Teismas padarė išvadą, kad kreditorių UAB „Kesko senukai“, UAB „Igis prekyba“, UAB „Lemora“, UAB „Redus LT“ teisės nebuvo pažeistos, nes ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo prievolės mokėti pagal jų išrašytas sąskaitas. Tačiau teismas neįvertino byloje esančių dokumentų, patvirtinančių, kad šių asmenų patvirtinti finansiniai reikalavimai kilo ne tik iš sąskaitų, bet iš ilgalaikių sutarčių, sudarytų 2015–2016 m. Teismo išvada, kad kreditorei UAB „Rovitra“ nesumokėta 959,53 Eur suma buvo apmokėta atsiskaitant pagal vėliau išrašytą sąskaitą, paremta tik prielaida. Ieškovė, neapmokėdama šios sąskaitos iki ginčijamo sandorio sudarymo, pažeidė UAB „Rovitra“ teises, o pagal kasacinio teismo praktiką, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jei jis pažeidžia bent vieno kreditoriaus teises.

10.3. Ieškovės sąskaitoje 2016 m. gruodžio 31 d. buvo 19 877,30 Eur, tai, anot teismo, patvirtino, kad ieškovė turėjo pinigų kitų kreditorių reikalavimams patenkinti ir nepažeidė jų tenkinimo eiliškumo. Tačiau šie pinigai buvo pasiskolinti iš AB „Citadele“ banko kaip apyvartinės lėšos ir vėliau nebuvo grąžinti bankui.

Žemesnės instancijos teismas

10.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad po ginčijamo mokėjimo atlikimo ieškovė tęsė veiklą, nes nuo 2017 m. sausio 1 d. ieškovė neišrašė nei vienos sąskaitos už atliktas paslaugas.

10.5. 2016 m. birželio 6 d. paskolos sutarties priedo Nr. 2 tikslas – suteikti pirmenybę ieškovės kreditoriams – atsakovei, L. C. ir M. C.. Teismas, vadovaudamasis atsakovės atstovo paaiškinimais, sprendė, kad šalys turėjo vykdyti minėtą susitarimą, nes ieškovei buvo reikalingos apyvartinės lėšos, tačiau minėtame paskolos sutarties priede nėra užsimenama apie įsipareigojimą suteikti paskolą, taip pat nėra nurodoma, kokios konkrečios sąskaitos turi būti apmokėtos ir kokiu būdu su minėta paskolos sutartimi yra susiję L. C. ir M. C., nesantys paskolos davėjais.

10.6. Jei skolininko vadovas sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurio mažiausiai 50 proc. akcijų turi jo sutuoktinė, preziumuojama, kad šalys buvo nesąžiningos.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Išskirtinio būsto statyba“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 20017 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Ieškovė neįrodė, kaip konkrečiai ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jos kreditorių teisės ir interesai – byloje nenurodomi jokie argumentai ir nepateikiami įrodymai, kad dėl ginčijamo sandorio ieškovė tapo nemoki ar jau sudarydama sandorį buvo nemoki, kad dėl ginčijamo sandorio sumažėjo galimybė atsiskaityti su kreditoriais ar tokios galimybės visai neliko. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra ne tik nepagrįsti ir neįrodyti, bet ir prieštaringi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

13. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2016 m. gruodžio 31 d. mokėjimo nurodymą Nr. 12310859, kuriuo atsakovei UAB „Išskirtinio būsto statyba“ pervesta 42 089,69 Eur suma, dviem savarankiškais teisiniais pagrindais: 1) CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu; 2) CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip finansinę operaciją, pažeidusią CK 6.930¹ straipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio reikalavimo, nustatęs, kad ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovės kreditorių teisių, be to, ieškovė turėjo pareigą atlikti ginčijamą mokėjimą, o šio sandorio šalys buvo sąžiningos. Su šiomis teismo išvadomis ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka.

15. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

16. Nagrinėjamu atveju kyla ginčas dėl actio Pauliana ieškinio taikymo 2 – 5 sąlygų (pagal šio sprendimo 15 punkte nurodytą eiliškumą) egzistavimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

17. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad ginčijamu mokėjimu ieškovė suteikė prioritetą prieš kitus kreditorius atsakovei, kurios 51 proc. akcijų turėjo ieškovo vadovo M. C. sutuoktinė L. C.. Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi ieškovės veiklos ir ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, iš esmės sutinka su tokia ieškovės pozicija.

19. Byloje surinktų įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nuo 2016 m. susidūrė su finansiniais sunkumais ir apyvartinių lėšų stoka. Tokia išvada darytina pirmiausia įvertinus tai, kad bendrovei Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir teismas, iškeldamas bankroto bylą, rėmėsi aplinkybėmis, kad pagal 2015 m. balanso duomenis bendrovė turėjo 109 574 Eur turto, iš jo ilgalaikio turto už 10 262 Eur, trumpalaikio už 99 312 Eur, tačiau per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 82 119 Eur. Bendrovė 2016 m. finansinių ataskaitų nebuvo parengusi. Be to, iš ieškovės banko sąskaitų išrašų ir kitų įrodymų matyti, kad 2016 m. bendrovė ėmė paskolas apyvartinėms lėšoms (pvz., 2016 m. liepos 17 d. pasiskolino 10 000 Eur iš UAB „BnP Finance“, 2016 m. rugsėjo 20 d. 9 750 Eur iš UAB „Ferratum Finance“, bendrovė su atsakove 2016 m. birželio 6 d. sudarė paskolos sutartį apyvartinėms lėšoms pasiskolinti).

20. Pastebėtina, kad bendrovė 2016 m. dar vykdė realią ūkinę veiklą. Kaip matoma iš VMI 2017 m. birželio 27 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, bendrovė 2016 m. spalio mėn. atliko darbus biudžetinėms įstaigoms ir Švedijos juridiniam vienetui už 86 220,28 Eur sumą, lapkričio mėn. už 139 553,04 Eur sumą, o gruodžio mėn. tiems patiems asmenims ir UAB „Žemkasa“ už 368 403,78 Eur sumą. 2016 m. spalio 28 d. bendrovė buvo sudariusi rangos sutartį su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.

21. Nežiūrint į tai, kad bendrovė 2016 m. vykdė realią ūkinę veiklą, ji, kaip minėta, turėjo skolintis apyvartinėms lėšoms. Be to, bendrovės veiklos rezultatas 2016 m. buvo neigiamas. Iš AB DnB banko sąskaitų išrašų matyti, kad per 2016 m. bendrovė patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų (išlaidos sudarė atitinkamai 151 513,09 Eur ir 244 233,15 Eur, o įplaukos 139 251,41 Eur ir 243 756,14 Eur). Iš AB „Citadele“ banko sąskaitos išrašo matoma, kad per 2016 m. gruodžio mėn. bendrovė gavo 436 244,79 Eur įplaukų, o patyrė 396 448,42 Eur išlaidų. Tačiau bendrovė dar deklaravo už 2016 m. gruodžio mėn. mokėtiną 63 498 Eur sumą. Taigi, pagal teismui pateiktus duomenis bendrovės veiklos rezultatas 2016 m. buvo neigiamas.

22. Pastebėtina, kad byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti, kad bendrovė kai kurias skolas pradelsė sumokėti 2016 m. lapkričio mėn., o didžiąją daugumą skolų kreditoriams pradelsė sumokėti pradedant 2017 m. sausio mėn. Pavyzdžiui, iš Darbo ginčų komisijos 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimų matyti, kad bendrovė tinkamai neatsiskaitė su dviem savo darbuotojais G. K. bei A. K. už 2016 m. lapkričio mėn., be to, pradelsė sumokėti UAB „Rovitra“ 959,53 Eur sumą. Bendrovė iki 2017 m. sausio 25 d., kaip nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalis ir 90 straipsnio 1 dalis, nesumokėjo į biudžetą jos deklaruoto PVM mokesčio už 2016 m. gruodžio mėn., ėmė nevykdyti mokėjimų kitiems kreditoriams. Bendrovė netinkamai vykdė minėtą rangos sutartį, sudarytą su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, sutartis buvo nutraukta. Bendrovės 2017 m. sausio mėn. pajamas (neskaitant atsakovės suteiktų paskolų) sudarė tik Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 29 993,43 Eur mokėjimas, UAB „Žemkasa“ 11 347,05 Eur mokėjimas ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos 6 846,29 Eur mokėjimas. Bendrovė 2017 m. sausio mėn. jokių sąskaitų neišrašė. Pastebėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinti net 390 035,08 Eur dydžio finansiniai reikalavimai.

23. Vertinant ginčijamo mokėjimo metu (2016 m. gruodžio 31 d.) buvusią finansinę padėtį matyti, kad bendrovė tuo metu iš esmės buvo nemoki ir neturinti veiklos perspektyvų. Ginčijamo mokėjimo atlikimo metu jau buvo susiformavusių pradelstų finansinių reikalavimų, be to, jau buvo aišku, kad bendrovė biudžetui turės sumokėti didelę PVM sumą, taip pat atsiskaityti ir su kitais kreditoriais. Pavyzdžiui, 2016 m. gruodžio 31 d. pagal išrašytas, bet neapmokėtas kreditorių sąskaitas, buvo aišku, kad bendrovė turės sumokėti UAB „Lemora“ 1 206,60 Eur, UAB „Igos prekyba“ 1 784,03 Eur, UAB „Kesko Senukai Lithuania“ 10 246,29 Eur. Dar daugiau, pagal bendrovės 2017 m. sausio mėn. vykdytus mokėjimus matyti, kad turėjo būti (ir buvo) mokamos didelės sumos kitiems kreditoriams, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui (2017 m. sausio mėn. buvo sumokėta 16 683 Eur). Net ir įvertinus tai, kad bendrovė po ginčijamo mokėjimo atlikimo dar turėjo sąskaitoje 19 877,30 Eur, be to, dar buvo planuojama gauti įplaukas iš užsakovų (faktiškai jų buvo gauta 48 186,77 Eur), jau ginčijamo mokėjimo atlikimo metu turėjo būti akivaizdu, kad piniginių lėšų nepakaks visiems pradelstiems ir dar nepradelstiems, tačiau jau susiformavusiems įsipareigojimams įvykdyti (pvz., įvertinus vien sumas, kurias bendrovė turėjo mokėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui ir VMI).

24. Iš aptartų faktinių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė, ginčijamo mokėjimo metu būdama faktiškai nemoki ir žinodama apie esančių įsipareigojimų apimtį, taip pat esant pradelstų finansinių reikalavimų, privalėjo užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą ir susilaikyti nuo ginčijamo mokėjimo, kuriuo tenkinami tik vieno kreditoriaus reikalavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, to nepadariusi, ieškovė pažeidė kreditorių teises, nes skolos jiems, skirtingai nuo atsakovės, dėl ieškovės nemokumo jau nebuvo padengtos. Tai aiškiai matoma, pavyzdžiui, iš VMI ar kitų šiame sprendime paminėtų kreditorių padėties, kai ieškovė taip ir liko nepadengusi jiems pakankamai reikšmingų finansinių reikalavimų, tarp jų ir pirmesnės eilės, sumų. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu mokėjimu nebuvo pažeistos kreditorių teisės – tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta nevisapusiškai įvertinus susiklosčiusią bendrovės finansinę padėtį ir ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes.

25. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo, kad ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2016 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti, kad ginčijamu mokėjimu buvo apmokėtos atsakovės 2015 m. išrašytos sąskaitos už tam tikras prekes ir (didesniąja dalimi) skola už automobilių nuomą, kurių apmokėjimui nebuvo nustatytas konkretus terminas. Šiuo atveju negalima spręsti, kad 2016 m. pabaigoje tokios išlaidos buvo būtinos siekiant išsaugoti bendrovės veiklą, užsitikrinti bendrovės veikloje būtinus resursus ar pan. Kaip minėta, bendrovė tuo metu jau faktiškai buvo nemoki. Tai, kad sąskaitos buvo apmokėtos pagal 2016 m. birželio 6 d. sutarties priedą Nr. 2, sudarytą 2016 m. gruodžio 31 d., pagal kurį ieškovė įsipareigojo apmokėti sąskaitas, o atsakovė suteikti paskolą apyvartinėms lėšoms, nereiškia, kad ieškovei iš tiesų kilo pareiga 2015 m. išrašytas sąskaitas apmokėti. 2016 m. birželio 6 d. sutarties priedu Nr. 2 atsakovė įsipareigojo ieškovei suteikti iki 45 000 Eur dydžio paskolą, taigi, toks įsipareigojimas nebuvo konkretus, be to, nurodyta suma buvo iš esmės panašaus dydžio, kaip ir neapmokėtų sąskaitų suma, taigi, toks susitarimas jokios esminės ekonominės naudos siekiant bendrovei tęsti veiklą negalėjo duoti. Iš ieškovės banko sąskaitų išrašų matoma, kad vykdydama sutarties priedą Nr. 2 atsakovė ieškovei 2017 m. sausio mėn. pervedė 43 400 Eur, tačiau jau 2017 m. sausio 19 d. atsakovei buvo grąžinta 28 000 Eur suma.

27. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ieškovė, tiek atsakovė, sudarydamos ginčijamą sandorį, nebuvo sąžiningos. Ginčijamo mokėjimo atlikimo metu ieškovės vadovu buvo M. C. (1 t., b. l. 9), o 51 proc. atsakovės akcijų priklausė jo sutuoktinei L. C. (1 t., b. l. 107). Tokia situacija atitinka kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, įtvirtintą CK 6.67 straipsnio 7 punkte, kuri nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta.

29. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiame sprendime padarytos išvados iš esmės atitinka ir įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-271-460/2018 padarytas išvadas dėl 2016 m. gruodžio 18, 19 ir 31 d. ieškovės mokėjimų M. C. pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

30. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl to, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį antruoju ieškovės nurodytu pagrindu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį kaip finansinę operaciją, pažeidusią CK 6.930¹ straipsnį, pažymi, kad pastarasis CK straipsnis skirtas įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018 20 punktas).

31. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad tam, jog atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 21–24 punktai).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsiskaitymo metu pareikšti reikalavimai reiškia visus pradelstus (privalomus sumokėti) reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018 22 punktas).

33. Iš šiame sprendime jau aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovė po ginčijamo mokėjimo atlikimo dar turėjo sąskaitoje 19 877,30 Eur. Vadinasi, ieškovė ginčijamo mokėjimo atlikimo metu turėjo bent 61 966,99 Eur piniginių lėšų (42 089,69 Eur + 19 877,30 Eur). Vertinant atsiskaitymo metu pareikštų reikalavimų sumą (pradelstas skolas darbuotojams G. K. ir A. K. bei 959,53 Eur pradelstą skolą UAB „Rovitra“), ji buvo mažesnė, nei piniginių lėšų suma, kuria ginčijamo mokėjimo atlikimo metu turėjo ieškovė. Kaip jau buvo minėta, skolos kitiems kreditoriams (įskaitant VMI) ginčijamo mokėjimo metu jau buvo susiformavusios, tačiau nebuvo pradelstos, todėl jos į pareikštų reikalavimų apimtį neįskaičiuotinos. Vadinasi, nėra CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visumos tam, kad ginčijamą mokėjimą pripažinti pažeidusiu atsiskaitymo eiliškumą – ieškovė ginčijamo mokėjimo atlikimo metu turėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neeliminuoja būtinybės pripažinti ginčijamą mokėjimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu dėl argumentų, nurodytų šio sprendimo 23–29 punktuose.

34. Actio Pauliana pagrindu pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi UAB „Robrona“ bankroto byloje patvirtinti patikslinti 439 444,92 Eur finansiniai reikalavimai. Todėl taikant restituciją ieškovės naudai iš atsakovės priteistina visa 42 089,69 Eur suma. Tuo atsakovės pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą gautas finansinis reikalavimas bus grąžintas ieškovei ir panaudotas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais (CK 6.66 straipsnis, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis).

35. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją ne pripažįstama praeityje jau egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Todėl ieškovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas tenkinamas iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos, bet nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.260 – 6.261 straipsniai, 6.37 straipsnis).

36. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys iš dalies tenkinamas.

37. Ieškovė, kaip bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškiniu pareikštus materialinius reikalavimus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Šiuo atveju ieškinys iš esmės patenkintas, ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu, restitucija, kaip sandorio negaliojimo pasekmė, taikyta atsakovės atžvilgiu (netenkinta tik reikalavimo dalis dėl procesinių palūkanų). Dėl to valstybei priteisiamas iš atsakovės 856 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 856 Eur už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 10–11 punktai, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Robrona“, atstovaujamos bankroto administratorės S. Š., ieškinį iš dalies patenkinti.

Pripažinti 2016 m. gruodžio 31 d. mokėjimo nurodymą Nr. 12310859, kuriuo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Išskirtinio būsto statyba“ pervesta 42 089,69 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Robrona“ 42 089,69 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius aštuoniasdešimt devynis eurus 69 centus) ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (42 089,69 Eur) už laikotarpį nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos (2019 m. birželio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Robrona“, atstovaujamos bankroto administratorės S. Š., ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ valstybei 1 712 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvylika eurų) žyminį mokestį už ieškinį ir apeliacinį skundą.

Teisėjai Marius BajorasKazys KailiūnasAsta Radzevičienė