Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio (toliau – ir (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS KPP) specialisto S. L. 2013 m. birželio 14 d. priimtas nutarimas, kuriuo L. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalį nubaustas 150 Lt bauda, paliktas nepakeistas, L. M. skundas dėl šio nutarimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

(duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS KPP specialisto S. L. 2013 m. birželio 14 d. nutarimu L. M. nubaustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2013 m. birželio 3 d. 18 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje vairuodamas automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, naudodamasis juo rankomis.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, L. M. jį apskundė Mažeikių rajono apylinkės teismui.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi L. M. skundo netenkino ir (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS KPP specialisto S. L. 2013 m. birželio 14 d. nutarimo nepanaikino.

Skundu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui, L. M. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės vadovavosi tik (duomenys neskelbtini) AVPK VTS PB vyriausiojo patrulio A. Č. tarnybiniu pranešimu, taip pat teisme duotais parodymais, tačiau visiškai neatsižvelgė į jo (L. M.) duotus parodymus, kad jis kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu naudodamasis automobilyje sumontuota laisvų rankų kalbėjimui telefonu įranga, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų.

Pažymi, kad jis savo pirminiuose parodymuose nurodė, jog vairuodamas automobilį, jis naudojosi laisvų rankų kalbėjimui telefonu įranga, įmontuota automobilyje. Tai, kad automobilyje ši įranga yra, patvirtina ir AB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma. Apelianto įsitikinimu, aplinkybė, kad jis automobilyje naudojosi laisvų rankų įranga, nėra paneigta, nes policijos pareigūnai, turėdami informaciją apie laisvų rankų įrangos buvimą, šios įrangos neapžiūrėjo, nors ATPK 268 straipsnio nuostatos leidžia atlikti daiktų patikrinimą. Taigi, pasak L. M., policijos pareigūnai, manydami, kad asmuo galbūt padarė teisės pažeidimą, turėjo teisę prašyti jo pateikti mobiliojo ryšio telefoną ir taip patikrinti, ar asmuo iš tikrųjų naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Be to, mobiliojo ryšio telefonuose paprastai yra fiksuojamas skambinimo ir skambučių priėmimo laikas. Tokiu būdu būtų pašalintos visos abejonės sprendžiant klausimą, ar asmuo iš tikrųjų naudojosi mobiliojo ryšio telefonu vairuodamas transporto priemonę (Vilniaus apygardos teismo 2012-06-29 nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-780-648/2012). Esant tokioms aplinkybėms, t. y. teismui kilus abejonių dėl skunde ir paaiškinimuose nurodytų aplinkybių (dėl tariamo pažeidimo padarymo aplinkybių) pagrįstumo ir objektyvaus egzistavimo, teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus siekiant patikrinti kitus byloje esančius įrodymus, nustatyti tiesą byloje (pavyzdžiui, išreikalauti iš telekomunikacijų bendrovės L. M. naudojamos telefono sąskaitos išklotines ir pan.).

Skunde taip pat nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota tuomet, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N9-990/2006, N444-1502/2011, N575-159/2012).

L. M. teigimu, akivaizdu, kad teismas priėmė nepagristą nutartį, nes, nepašalinus visų byloje esančių prieštaravimų ir esant bent menkiausioms abejonėms dėl jo (L. M.) kaltės, teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principais, turėjo konstatuoti, kad jo kaltė dėl inkriminuoto pažeidimo neįrodyta. Teismas neišsiaiškino, iš kokio atstumo abu pareigūnai pamatė pažeidėją, kodėl jo nesustabdė iš karto (duomenys neskelbtini) (jei matė jį iš arti), kodėl sustabdė tik (duomenys neskelbtini) kaime už 3-4 kilometrų nuo (duomenys neskelbtini). Byloje neišsiaiškinta, ar įmanoma buvo iš toli įžiūrėti automobilio vairuotoją, be to, kyla klausimas, kodėl tuo atveju, jei jį matė abu pareigūnai, nė vienas iš jų nestabdė pažeidėjo iki pastarajam privažiuojant prie šių pareigūnų.

Teismo motyvai dėl garso įrašo analizės, pasak apelianto, irgi grįsti abejotinomis teismo išvadomis: garso įrašas darytas nuo momento, kai jis (L. M.) tariamai siūlė kyšį – šią aplinkybę patvirtina abi bylos šalys. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi iš konteksto paimtais L. M. pasakymais, nes įraše kalbama išimtinai apie kyšio forminimą, o ne apie administracinio teisės pažeidimo protokolo forminimą. Be to, įraše girdėti, kad jis (L. M.) prašo pareigūnų greičiau suforminus protokolą leisti jam tęsti kelionę, bet jokiu būdu nepripažįsta savo kaltės. Kalbama tik apie tai, kad jis pripažįsta, jog turėjo telefoną rankoje, tačiau juo nekalbėjo. Analizuojant, L. M. teigimu, nepagrįstas teismo išvadas dėl telefono laikymo rankoje, galima daryti išvadą, kad ir pavarų svirties rankoje negalima laikyti, nors įstatymas draudžia tik kalbėti telefonu, o ne jį laikyti rankoje.

Skunde taip pat nurodoma, kad skundžiama teismo nutartis prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tarnybiniame pranešime pareigūnai teigė, jog jis (L. M.) „kalbėjo mobiliu telefonu naudodamasis rankomis“, o teisme jau tvirtino, kad „telefonas buvo pridėtas prie kairės ausies“. L. M. teigimu, priešingai nei teigia teismas, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vien mobiliojo ryšio telefono laikymas rankoje nereiškia KET 21 punkto pažeidimo. Šiame punkte numatyta, kad motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. Atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalboje žodis „naudoti“ reiškia: 1) vartoti ką patiriant naudą, kaip priemonę, įrankį kokiam nors tikslui; 2) turėti, gauti naudą; 3) savintis svetimo darbo vaisius, eksploatuoti (www.lkz.lt/startas.htm) (Vilniaus apygardos teismo 2013-07-04 nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-734-200/2013). Aiškinant žodžio „naudoti(s)“ prasmę dėl KET 21 punkto taikymo, naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonu reikia suprasti kaip telefono tiesioginį naudojimą pagal paskirtį, jo eksploatavimą vairuojant automobilį, t. y. pokalbius telefonu, SMS žinučių rašymą ir siuntimą, mygtukų spaudymą ieškant adresatų telefono knygoje, naršant internete, žaidžiant žaidimus ir pan. Vien mobiliojo ryšio telefono laikymas rankoje, neatliekant aukščiau aptartų veiksmų, nėra KET 21 punkto pažeidimas, nes tai nėra naudojimasis daiktu pagal jo paskirtį (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-844-648/2011, ATP-218-648/2012).

Taigi, vadovaujantis tokia teismų formuojama praktika, anot apelianto, akivaizdu, kad jis, kalbėdamas telefonu naudodamas automobilyje įmontuotą laisvų rankų įrangą, t. y. laikydamas telefoną rankoje, bet juo visiškai nesinaudodamas pagal paskirtį, nepadarė ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo.

Atsiliepimu į L. M. apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyris prašo palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį nepakeistą, apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad apylinkės teismas priėmė objektyvų ir teisiškai pagrįstą nutarimą, atsižvelgė į neginčijamas faktines bylos aplinkybes bei esminius įrodymus. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti visi su įvykiu susiję liudytojai, posėdžio metu buvo pateikti visi įrodymai, išnagrinėtos įvykio aplinkybės ir pateikti prašymai bei įvertintos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Teismas nutartyje aiškiai nurodė priimto sprendimo pagrįstumą, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai turi būti vertinami kritiški, kaip neturintys teisinio pagrindo, ir laikomi gynybos pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio kyla, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir dėl L. M. skundo priėmė teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad L. M. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Kaip jau minėta, L. M. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė ir tiems vairuotojams, kurie nesilaikė draudimo naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, jog Kelių eismo taisyklių 21 punkte nurodyta, kad „vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. Motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų“.

Taigi, akivaizdu, kad minėtose ATPK ir Kelių eismo taisyklių normose imperatyviai įtvirtintas draudimas naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), plačiau nedetalizuojant, kokiu būdu tiksliai (laikant telefoną prie ausies, rašant žinutes, klausant muzikos ir pan.) yra draudžiama naudotis mobiliuoju telefonu, vairuojant transporto priemonę.

Nors apeliantas neigia naudojęsis mobiliojo ryšio priemone rankomis vairavimo metu, tačiau jo kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą patvirtina byloje surinkti įrodymai. Policijos pareigūno A. Č. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis ir jo kolega Š. P. 2013 m. birželio 3 d., apie 18 val., patruliuodami tarnybiniu automobiliu (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje pastebėjo keliu važiuojantį automobilį „Renaul Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas vairavo automobilį ir kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu naudodamasis rankomis. Minėtą automobilį sustabdžius buvo nustatyta, kad jį vairavo L. M.. Pradėjus tarnybiniame automobilyje pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, L. M. pasiūlė susitarti, padėjo ant tarnybinio automobilio porankio 100 Lt kupiūrą (6-7 b. l.). Tai, kad L. M. vairavo automobilį ir kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, juo naudodamasis rankomis, nurodyta ir administracinio teisės pažeidimo protokole (3-4 b. l.) bei nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje (5 b. l.). Akivaizdu, kad siekiant objektyviai išsiaiškinti visas aplinkybes, į teismo posėdį buvo pakviesti ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. Č. bei Š. P.. Liudytojas A. Č. teisme dar kartą patvirtino, kad dirbdami kartu su kolega Š. P. jie pamatė pravažiuojantį automobilį, kurio vairuotojas kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu. Kairėje vairuotojo rankoje buvo baltos spalvos telefonas, jį vairuotojas laikė pridėjęs prie kairiosios ausies. Pradžioje vairuotojas sutiko, kad jis kalbėjo telefonu naudodamasis rankomis, po to savo kaltę ėmė neigti. Norėdamas juos papirkti, kad nebūtų fiksuojamas pažeidimas, automobilio vairuotojas jų tarnybiniame automobilyje tarp sėdynių padėjo 100 Lt (31-32 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes teismo posėdyje nurodė ir liudytojas Š. P.. Jis taip pat patvirtino gerai matęs, kaip automobilio vairuotojas važiuodamas laikė prie kairiosios ausies mobiliojo ryšio telefoną ir juo kalbėjo. Automobilį sustabdžius matė telefoną padėtą ant priekinės keleivio sėdynės. Vairuotojas prašė nerašyti protokolo, tarnybiniame automobilyje ant porankio padėjo 100 Lt. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (32-33 b. l.). Aplinkybę dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį L. M. pradėjimo patvirtina ir byloje esantis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie fizinį asmenį (9 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Be to, parodymus pareigūnai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir turėtų pagrindą apkalbėti pažeidėją, byloje nėra. Taip pat pastebėtina, kad policijos pareigūnai labai aiškiai išdėstė įvykio aplinkybes – nurodė ne tik prie kurios ausies kalbėdamas mobiliojo ryšio telefonu L. M. jį laikė, bet ir kokios spalvos telefonu jis kalbėjo. Aplinkybę, kad vairuodamas automobilį jis rankoje laikė telefoną, teismo posėdžio metu nurodė ir pats apeliantas. Kartu jis patvirtino, jog vienas jo telefonas yra baltos spalvos (30-31 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad L. M. padarė ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad automobilyje buvo įmontuota laisvų rankų kalbėjimo telefonu įranga, policijos pareigūnai šios įrangos neapžiūrėjo, neprašė jo pateikti mobiliojo ryšio telefono, jį sustabdė tik už 3-4 kilometrų nuo (duomenys neskelbtini), esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą nepaneigia.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir paties L. M. parodymus, o ne rėmėsi vien patrulio A. Č. parodymais, kaip savo skunde teigia apeliantas, ar tik garso įraše užfiksuotais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai L. M. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nereikalavo iš telekomunikacijų bendrovės L. M. telefono sąskaitos išklotinės ir pan.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis prieštarauja formuojamai teismų praktikai, atkreipiamas dėmesys, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pirmiausia privalo vadovautis įstatymu bei teisine sąmone ir tinkamai įvertinti būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą. Be to, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartį nepakeistą, L. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.