Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-20 · Civilinė byla Nr. e2A-786-619/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-20
Bylos Nr.
e2A-786-619/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14239-2020-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Margarita Stambrauskaitė, Andrutė Salvador
Ieškovas
R. K., A. K.
Atsakovas
T. J., A. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-786-619/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14239-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.; 2.6.8.4.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Salvador (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų R. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. K. ir A. K. ieškinį atsakovams T. J. ir A. J. dėl piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai R. K. ir A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 10 000 Eur, 221,92 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2019 m. birželio 19 d. ieškovai su atsakovais sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria joje aptartomis sąlygomis įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Pagrindine sutartimi atsakovai įsipareigojo iki 2019 m. gruodžio 1 d. parduoti, o ieškovai nupirkti namą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini), už 265 000 Eur kainą. Preliminaria sutartimi šalys susitarė, kad ieškovai sumokės atsakovams 26 500 Eur avansą, kuris bus įskaitomas į bendrą mokėtiną pirkimo – pardavimo kainą. Ieškovai atsakovams sumokėjo 26 500 Eur avansą. Pagrindinė sutartis per joje nustatytą terminą nebuvo sudaryta, todėl prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė. Atsakovai ieškovams grąžino 16 500 Eur avanso dalį, tačiau 10 000 Eur avanso dalies negrąžino. Atsakovai privalo grąžinti ieškovams 10 000 Eur avanso dalį, kadangi jokio teisinio pagrindo negrąžinti avanso dalies atsakovai neturi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai 10 000 Eur sumą atsakovams sumokėjo kaip avansą už iš atsakovų ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą, ginčo suma kvalifikuotina kaip avansas. Pagrindinė sutartis nėra sudaryta, todėl avanso naudoti pagal mokėjimo paskirtį nėra pagrindo. Ieškovų nuomone, nėra teisinio pagrindo ieškovams taikyti civilinę atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo ar netesybų mokėjimo. Ieškovų veiksmuose nebuvo nepagrįsto vengimo ar nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutarti. Ieškovai nesudarė pagrindinės sutarties pagristai, t.y. nuo ieškovų valios nepriklausančių priežasčių – dėl atsiradusių faktinių aplinkybių, kurių atsiradimo rizikos ieškovai nebuvo prisiėmę ir atsiradusių aplinkybių negalėjo kontroliuoti, kadangi trečiasis asmuo neįvykdė preliminariosios sutarties su ieškovais – nenupirko turto iki 2019 m. spalio 1 d., dėl šios priežasties ieškovai iki 2019 m. gruodžio 1 d. neturėjo objektyvių galimybių spėti gauti naujų paskolų turto iš atsakovų pirkimui. Atsakovai, teigdami, kad patyrė realius nuostolius, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Kadangi atsakovai jokių nuostolių dėl nesudarytos pagrindines sutarties nepatyrė, vertinant atsakovų nuostolių nebuvimą ir 10 000 Eur minimalius nuostolius (netesybas), disproporcija tarp nuostolių ir netesybų yra akivaizdžiai neprotinga ir nepagrįsta.

Atsiliepimas

3. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, jog šalys preliminaria pirkimo – pardavimo sutartimi susitarė, kad ieškovai per beveik šešių mėnesių laikotarpį nupirks atsakovams priklausantį turtą. Ieškovai informavo atsakovus, kad iki turto įsigijimo ketina parduoti jiems priklausantį turtą (iki 2019 m. spalio 1 d.), o po šio termino (2019 m. spalio 3 d.) ieškovai pranešė, kad jų planuoto turto jiems parduoti nepavyko, tačiau ieškovai nesikreipė su prašymu nutraukti sutartį, pratęsti terminą pagrindinei sutarčiai pasirašyti ar pan. Atsakovų atstovui 2019 m. lapkričio 27 d. priminus ieškovams, kad baigiasi sutartas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, ieškovė R. K. nurodė, kad ieškovai negali sudaryti pagrindinės sutarties, patvirtino, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta sutartu laiku dėl jų kaltės, dėl to paprašė grąžinti tik dalį sumokėto avanso. Atsakovams pervedus dalį ieškovų sumokėto avanso, ieškovai kelis mėnesius jokių prieštaravimų, pretenzijų ar klausimų dėl to nekėlė, suprasdami, kad dalis avanso lieka pardavėjams kaip bauda už įsipareigojimų nevykdymą. Tačiau po poros mėnesių ieškovai vis tik pareikalavo grąžinti ir likusią sumokėto avanso dalį – baudą. Atsakovų teigimu, dėl ieškovų įsipareigojimų neįvykdymo atsakovai patyrė tiek realių finansinių praradimų, tiek ir kitokių nepatogumų. Priešingai nei teigiama ieškinyje, prašoma priteisti 10 000 Eur suma atliko ne tik avanso funkciją, bet ir, ieškovams pažeidus pagrindinę sutartį, teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis sutarties 6.1 puntu, liko atsakovams kaip netesybos. Atsakovų įsitikinimu, ieškovai nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, todėl jiems kyla atsakomybė, o sąlygos, šalinančios ieškovų atsakomybę, neegzistuoja. Ieškovai net ir pasibaigus preliminarioje sutartyje nurodytam terminui, turėjo visas galimybes nupirkti atsakovų turtą. Tačiau ieškovai niekada ir nebesikreipė dėl atsakovams priklausančio turto įsigijimo (net ir pardavę turtą, su kurio pardavimu siejo galėjimą ar negalėjimą vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal preliminariąją sutartį), neprašė mažinti kainą ir/ar užskaityti netesybas kaip turto kainos dalį. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai nebuvo sąžiningi ikisutartinių teisinių santykių dalyviai. Priešingai – preliminarioje sutartyje patvirtinimas, jog ieškovai yra finansiškai pajėgūs per sutartą terminą už sutartą kainą nupirkti atsakovų turtą, faktiškai neturint tokių galimybių, taip pat, nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai buvo atsisakyta nupirkti atsakovų turtą, įsigijus kitą nekilnojamąjį turtą, patvirtina, kad ieškovų atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme buvo nepagrįstas. Taigi ieškovams, nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, kilo pareiga sumokėti atsakovams 10 000 Eur baudą. Pažymėjo kad ieškovai neišnaudojo visų galimybių įsigyti sutartomis sąlygomis atsakovų turtą. Taip pat atsakovai nesutinka su ieškovų pozicija ir mano, kad nėra jokio pagrindo mažinti šalių iš anksto aptartas netesybas, skirtas minimaliems atsakovų nuostoliams padengti.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui T. J. iš ieškovės R. K. 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Priteisė atsakovui T. J. iš ieškovo A. K. 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, jog ieškovai nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi neegzistuoja jokios objektyvios aplinkybės, dėl kurių ieškovai nebūtų galėję sudaryti pagrindinės sutarties. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, kad ieškovai po 2019 m. lapkričio 30 d. niekada nebesidomėjo galimybe įsigyti atsakovams priklausantį turtą, kuris iki šiol nėra parduotas, o 2020 m. vasario 14 d. gavę 241 600 Eur dydžio kreditą įsigijo kitą nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, ieškovų atsisakymas įsigyti atsakovų turtą buvo nulemtas ieškovų prarasto suinteresuotumo tokį turtą įsigyti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovams nekyla civilinė atsakomybė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, numatyta preliminarios sutarties 6.1 punkte, kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nuo pačių ieškovų priklausančių priežasčių. Atitinkamai teismas nenustatė ieškovų civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių (CK 6.212 straipsnis, 6.253 straipsnis).

7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog mažinti šalių sutartų netesybų (10 000 Eur), kurios tokio paties dydžio numatytos abiejų šalių atžvilgiu, pagrindo nėra. Atkreipė dėmesį, jog ši sutarties sąlyga tarp šalių buvo derinta individualiai, ieškovai suprato jos esmę, tokio dydžio netesybos pasirašant sutartį ieškovams buvo priimtinos, sudarę preliminarią sutartį atsakovai ieškovų prašymu atliko investicijas į ketinamą parduoti turtą, t.y. patyrė ir realių nuostolių, be to, netesybų suma palyginti su parduodamo turto verte nelaikytina neprotingai didele.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovai R. K. ir A. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-195611101/2020 ir priimti naują sprendimą – ieškovų R. K. ir A. K. ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime ieškovų kaltės (nesąžiningumo ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose) dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nenustatė, to neįrodė ir atsakovai, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti ieškovams sutartinę atsakomybę. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ikisutartinių santykių metu, ieškovai buvo rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina ir dėjo maksimalias pastangas, siekiant pasirengti iki 2019 m. gruodžio 1 dienos sudaryti su atsakovais pagrindinę sutartį, t.y. sudarė turto vertinimo sutartį; pateikė turto vertinimą bankui; aiškinosi rūpimus klausimus susijusius su esamos paskolos padengimu, naujos paskolos gavimu, banko leidimu sudarant sandorį, sudarė preliminarią sutartį; informavo atsakovus apie pasirengimo sudaryti pagrindinę sutartį eigą.

10. Apeliantai pažymi, jog preliminariąją sutartį jie sudarė dėl jiems reikalingo laiko parduoti savo turimą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), iš gautų už parduotą turtą lėšų padengti savo įsipareigojimus bankui ir gauti iš banko naują paskolą atsakovų turto (duomenys neskelbtini), pirkimui. Šias aplinkybes ieškovai atskleidė atsakovams prieš 2019 m. birželio 19 dieną sudarant preliminariąją sutartį, jos buvo ikisutartinių santykių dalimi ir preliminariosios sutarties sudarymo prielaidomis. Ieškovai teismo posėdžio metu paaiškino, jog jokio kito jiems priklausančio turto, išskyrus (duomenys neskelbtini), parduoti neketino. Šią ieškovų poziciją atsakovai žinojo ir ikisutartinių santykių metu negalėjo turėti jokių pagrįstų lūkesčių, kad ieškovai parduos kokį nors kitą nekilnojamąjį turtą. Taigi, teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą kad ieškovai realiai turėjo galimybių gauti piniginių lėšų atsakovų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui.

11. Apeliantų vertinimu, teismo išvada, kad pradinė ieškovų turto (duomenys neskelbtini) kaina nebūtų padengusi iš atsakovų ketinamo įsigyti turto kainos, nėra reikšminga sprendžiant dėl ieškovų civilinės atsakomybės už pagrindinės sutarties nesudarymą. Ieškovai už nupirktą atsakovų turtą būtų mokėję ne iš gautų lėšų už parduotą turtą (duomenys neskelbtini), o iš banko suteiktos paskolos. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nėra duomenų, kad ieškovai kreipėsi į banką dėl paskolos gavimo neatitinka bylos duomenų. Akivaizdu, kad dėl A. B. kaltės ieškovams laiku nepadengus esamų įsipareigojimų bankui, ieškovai iki pagrindinės sutarties sudarymo su atsakovais dienos (2019-12-01) naujos paskolos atsakovų turto pirkimui objektyviai gauti negalėjo. Apeliantų vertinimu, taip pat klaidingos teismo išvados, jog ieškovai prarado suinteresuotumą įsigyti atsakovų turtą. Kadangi pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui sudaryti pagrindinę sutartį, ir tuo pačiu ieškovų prievolei nupirkti atsakovų turtą, ieškovai tapo laisvi savo nuožiūra rinktis ir įsigyti bet kurį turtą. Ieškovai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį pagrįstai dėl objektyvių nuo ieškovų valios nepriklausančių priežasčių, kurios nulėmė ieškovų atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, t.y. A. B. įsipareigojimų 2019-10-01 nupirkti ieškovų turtą neįvykdymas.

Šalies argumentai

12. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo mažinti netesybų dydį. Pažymi, jog byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio atsakovų patirtus nuostolius dėl pagrindinės sutarties su ieškovais nesudarymo, o tai reiškia, kad atsakovai jokių nuostolių nepatyrė. Netesybų santykis su nuostoliais sudaro santykį: 10000 Eur netesybos prie 0 Eur nuostolių. Toks santykis pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą spręsti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, todėl teismas privalėjo spręsti dėl netesybų mažinimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino atsakovų investicijas atsakovų patirtiems nuostoliams, šie atsakovų teiginiai nepatvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, liudytojo parodymai nėra nepakankamas įrodymas teismui nuspręsti, kad investicijos yra padarytos. Be to tuo atveju, jeigu atsakovai ir būtų investavę lėšų į savo turto pagerinimą, investicijos tik padidintų turto vertę. Apeliantų vertinimu, 10 000 Eur netesybos laikytinos aiškiai per didelėmis netesybomis, neproporcingomis, prieštaraujančiomis protingumo, sąžiningumo principams.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Nurodė, jog priešingai nei teigia apeliantai, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Pažymėjo, jog nors šiek tiek vėliau nei planavo, ieškovai jiems priklausiusį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), pardavė dar iki Preliminarioje sutartyje nustatyto termino pabaigos t. y. 2019 m. lapkričio 14 d. Atsakovų vertinimu, ieškovai, kaip dabar teigia apeliaciniame skunde, pagrindinės sutarties sudarymą išimtinai sieję su jų būsto (duomenys neskelbtini) pardavimu, atitinkamas nuostatas turėjo galimybę įtraukti į Preliminarią sutartį, tačiau to nedarė. Vien tai, kad atsakovams buvo žinomi ieškovų planai dėl dalies jų turto pardavimo nesudaro pagrindo spręsti, kad, šio turto nepardavus norimu laiku ir norimomis sąlygomis (kurių, beje, atsakovai net nežinojo), ieškovai pagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Ieškovai dar prieš sudarant Preliminarią sutartį nurodė turintys finansinių alternatyvų, galimybių įsigyti turtą, taip pat Preliminarios sutarties 4.5 punktu patvirtino esantys finansiškai pajėgūs įsigyti turtą sutartomis sąlygomis. Todėl, ieškovai prisiėmė visą Preliminarios sutarties neįvykdymo riziką. Atkreipė dėmesį, jog 2019 m. gruodžio 2 d. ieškovai jau buvo padengę visus skolinius įsipareigojimus bankui ir turėjo visas galimybes kreiptis į banką dėl paskolos atsakovų turtui įsigyti (laikant, kad ankstesnės paskolos padengimas trukdė gauti paskolą Turto įsigijimui, tačiau tokių įrodymų byloje nėra). Tačiau ieškovai to nedarė, nors atsakovų turtas nebuvo parduotas. Ieškovai turėjo visas galimybes kreiptis į dėl Preliminarios sutarties termino pratęsimo. Bylą nagrinėjant iš esmės ieškovė patvirtino mačiusi turto skelbimą, žinojusi, kad jis nėra parduotas, tačiau ieškojo labiau jų šeimos poreikius atitinkančio būsto. Taigi ieškovai, turėdami visas galimybes įsigyti turtą, tiesiog prarado susidomėjimą turtu, nebenorėjo jo įsigyti. Tai patvirtina ir faktas, kad nepraėjus nė trims mėnesiams po Preliminarios sutarties termino pabaigos, ieškovai įsigijo kitą, dvigubai didesnį namą už gerokai didesnę kainą – 302 000 Eur. Atsakovų vertinimu, teismas pagrįstai ir aiškiai nurodė, kad šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti ieškovams sutartinę civilinę atsakomybę. Vien tai, kad sudarant Preliminarią sutartį ieškovai preliminariai kreipėsi į banką, atliko turto vertinimą negali eliminuoti ieškovų kaltės dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovai savo kaltės nebuvimą įrodinėja teigdami, kad buvo sąžiningi, visą laiką apie pasirengimo sudaryti pagrindinę sutartį eigą informuodavo atsakovus, tačiau šias aplinkybes paneigia byloje esantys įrodymai. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovai realiai turėjo galimybių gauti piniginių lėšų turto pirkimui. Ieškovai net nepamėgino gauti piniginių lėšų iš banko, ką įvardijo kaip pagrindinį sandorio finansavimo šaltinį. Atsakovai nesutinka su apeliantų pozicija, jog Preliminari sutartis buvo sudaryta išimtinai tam, kad Ieškovai parduotų jiems priklausantį turtą adresu (duomenys neskelbtini) ir tai buvo „ikisutartinių santykių dalimi ir preliminarios sutarties sudarymo prielaidomis“. Šalys nesitarė, kad pagrindinė sutartis bus sudaroma tik tuo atveju, jei ieškovai parduos ir kokiomis sąlygomis parduos jiems priklausantį turtą. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad „nauja banko paskola turto pirkimui ieškovams galėjo būti suteikta tik padengus esamą paskolą“. Tačiau byloje nėra jokių tokius ieškovų teiginius patvirtinančių įrodymų. Nors atsakovai sutinka, kad, pasibaigus Preliminarios sutarties terminui, teisiškai ieškovai nebeturėjo pareigos sudaryti atsakovams priklausančio turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, teismas pagrįstai vertino ieškovų elgesį, šalių santykius po Preliminarios sutarties pasibaigimo.

15. Ieškovai ginčija teismo išvadą, jog nėra jokio pagrindo mažinti šalių sutartų netesybų. Tuo tarpu atsakovai mano, kad teismas teisingai ištyrė šalių argumentus ir įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad netesybų suma buvo numatyta tokia pati abiem šalims, šalių aptarta ir suderinta individualiai, atsakovai patyrė realių nuostolių, be to, netesybų suma palyginti su turto verte nelaikytina neprotingai didele. Atsakovai patyrė realių finansinių praradimų, ką tinkamai įvertino teismas, – tiek dėl, ieškovų reikalavimu, atliktų papildomų investicijų, tiek ir dėl prarastų galimybių parduoti turtą už norimą, su ieškovais sutartą kainą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovų pateikto apeliacinio skundo ribose.

17. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2019 m. birželio 19 d. šalys sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią jos susitarė iki 2019 m. gruodžio 1 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypo, namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį už 265 000 Eur kainą (sutarties 1.1, 2.1, 3.1, 3.3 punktai). Vykdydami sutarties 5.6 punktą, ieškovai atsakovams sumokėjo 26 500 Eur avansą. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis nustatytu terminu nebuvo sudaryta, ieškovams nurodžius, kad jie neturi finansinių galimybių jos sudaryti, dėl to, kad A. B. sutartu laiku už sutartą kainą nenupirko kito ieškovų turto, esančio (duomenys neskelbtini). Preliminarioje sutartyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jei pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis iki nustatyto termino nebus pasirašyta dėl pirkėjo kaltės, tai dalis sumokėto avanso – 10 000 Eur – atliks prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, t. y. liks pardavėjui kaip šalių aptartas ir pardavėjo patirtų minimalių nuostolių atlyginimas, kuris neginčijimas. Kita avanso dalis – 16 500 Eur turi būti grąžinta pirkėjui per 3 darbo dienas į jo nurodytą banko sąskaitą (sutarties 6.1 punktas). Byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl likusios ieškovų sumokėto avanso pagal preliminariąją sutartį dalies (10 000 Eur) grąžinimo ieškovams.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovai nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi neegzistuoja jokios objektyvios aplinkybės, dėl kurių ieškovai nebūtų galėję sudaryti pagrindinės sutarties. Taip pat sprendė, kad mažinti šalių sutartų netesybų (10 000 Eur), kurios tokio paties dydžio numatytos abiejų šalių atžvilgiu, pagrindo nėra.

19. Apeliantai nesutinka su skundžiamu sprendimu, iš esmės motyvuodami tuo, kad teismas spręsdamas, jog pagrindinė sutartis nesudaryta dėl ieškovų nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, netinkamai vertino bylos įrodymus, tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-185 str.). Teigia, jog sprendime neanalizuotas ir nenustatytas ieškovų kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo klausimas, taip pat išvada, kad ieškovai realiai turėjo galimybių gauti piniginių lėšų atsakovų nekilnojamojo turto pirkimui, neatitinka byloje nustatytų ginčo šalių preliminariosios sutarties sudarymo prielaidų. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog pagrindo mažinti netesybas nėra, neatsižvelgdamas į netesybų santykį su atsakovų neįrodytais nuostoliais.

20. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

21. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, kad kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 22 punktas).

22. Apeliantai šiuo atveju teigia, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti civilinę atsakomybę jų atžvilgiu, kadangi nenustatyta ieškovų kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų visumą, pripažįsta visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Preliminariojoje sutartyje sulygtu terminu Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų atsisakymo ir šis atsisakymas buvo nepagrįstas. Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog jų turimo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pardavimas, įsipareigojimų bankui padengimas ir naujos banko paskolos gavimas buvo ginčo šalių ikisutartinių santykių dalimi ir sąlyga pagrindinei sutarčiai sudaryti. Pažymėtina, jog ginčo preliminarioje sutartyje nėra jokių nuostatų, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog šalys susitarė, kad pagrindė sutartis bus sudaroma tik tuo atveju jei ieškovams pavyks nustatytu terminu parduoti turtą (duomenys neskelbtini), padengti ankstesnę paskolą ir gauti naują paskolą. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad ieškovai neplanavo parduoti jokio kito nekilnojamojo turto, išskyrus turtą (duomenys neskelbtini) neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškovų civilinės atsakomybės atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepavykusio ieškovų asmeninio finansinio plano rizika, prieš perkant atsakovams priklausantį turtą, pirma padengti ankstesnius įsipareigojimus bankui, pardavus turtą (duomenys neskelbtini), neturi būti perkeliama sąžiningai ir savo įsipareigojimus vykdžiusiai preliminariosios sutarties šaliai (atsakovams). Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, jiems nebuvo jokio esminio skirtumo iš kokių lėšų bus perkamas jiems priklausantis turtas. Tai patvirtina ginčo sutarties 4.5 punktas, kuriuo ieškovai patvirtino, jog yra finansiškai pajėgūs sumokėti sutartyje nustatytą turto kainą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas vertindamas ar ieškovai atsisakė pagrindinės sutarties dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, visiškai pagrįstai analizavo byloje esančius įrodymus susijusius su ieškovų finansinėmis galimybėmis bei pastangomis gauti lėšų atsakovų turto įsigijimui.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sąlyga, kuri, ieškovų teigimu, buvo tokia reikšminga jiems pagrindinės sutarties sudarymui, t.y. turto (duomenys neskelbtini), pardavimas buvo įgyvendinta dar iki preliminarioje sutartyje nustatyto termino (2019 m. gruodžio 1 d.) pabaigos. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovai, kaip pakankamai atidi, rūpestinga ir šalių bendradarbiavimo principo besilaikanti preliminariosios sutarties šalis, būtų dėję kokias nors pastangas išsaugoti sutartinius santykius ir pasiekti pagrindinės sutarties sudarymo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčo sutarties 2.2 punktas numatė galimybę šalims susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimo, tačiau įrodymų, jog ieškovai būtų kreipęsi į atsakovus prašydami pratęsti terminą ir kad atsakovai būtų atsisakę tai padaryti, byloje nėra. Tačiau byloje yra įrodymai patvirtinantys, jog dar iki pasibaigiant preliminariajai sutarčiai ieškovai atsakovų atstovo buvo informuoti apie galimybę susitarti dėl papildomo termino, tačiau tokiu pasiūlymu nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino ir faktą, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog nepavykus planui iki 2019 m. spalio 1 d. parduoti turto (duomenys neskelbtini), jie ieškojo atitinkamų alternatyvų gauti lėšų, t.y. nesikreipė į banką dėl paskolos suteikimo, nebandė parduoti kito jiems priklausančio turto.

25. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.165 str. 5 d. vertindamas ieškovų elgesį, pasibaigus preliminariajai sutarčiai. Nekvestionuojama, jog pasibaigus preliminarioje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Tačiau tai nereiškia, kad vertinant ieškovų civilinės atsakomybės klausimą ir atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pagrįstumą, visų įrodymų kontekste negali būti vertinamas ir ieškovų elgesys pasibaigus preliminariajai sutarčiai. Bylos medžiaga patvirtina, jog neilgai trukus ieškovams buvo suteiktas 241 600 Eur kreditas kito nekilnojamojo turto įsigijimui ir šį turtą ieškovai įsigijo, nors atsakovų turtas tuo metu nebuvo neparduotas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši aplinkybė kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis tik patvirtina išvadą, jog ieškovai pagrindinės sutarties atsisakė ne dėl objektyvių nuo jų nepriklausančių priežasčių, bet todėl kad prarado suinteresuotumą šį turtą įsigyti, t.y. nepagrįstai.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyręs bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, padarė pagrįstą išvadą, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės, t.y. nepagrįsto atsisakymo ir nagrinėjamu atveju yra nustatytos būtinos sąlygos taikyti atsakovei preliminarioje sutartyje numatytą civilinę atsakomybę netesybų forma. Ieškovai neįrodė civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Akivaizdu, kad ieškovų įvardytos aplinkybės dėl jiems priklausančio turto pardavimo 1,5 mėnesio vėliau nei jie planavo, negali būti laikomos nenugalimos jėgos aplinkybėmis, kurios teiktų pagrindą atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, juolab, kad atsakovai buvo linkę tartis dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nesudarančius pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, apeliantų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti netesybų dydį.

28. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6. 258 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) aiškiai per didelės (neprotingai didelės), taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti. Tačiau, kai pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, bet tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015, kt.).

29. Tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Teismas, spręsdamas dėl netesybų mažinimo, atsižvelgia į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, taip pat į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, skolininko elgesį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, taip pat ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių; netesybų mažinimas gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010; kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad Preliminariojoje sutartyje abiem šalims nustatytos vienodo dydžio netesybos – tiek ieškovai (pirkėjai), tiek atsakovai (pardavėjai) įsipareigojo nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti Pagrindinę sutartį atveju 10 000 Eur dydžio avansą laikyti minimaliais kiekvienos iš šalių patirtais nuostoliais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovai 2019 m. lapkričio 30 d. el. laišku informuodami apie tai, kad negali įvykdyti preliminariosios pripažino, jog susiklosčiusi situacija atitinka sutarties 6.1 punktą „kai pirkimo – pardavimo sutartis nepasirašoma iki numatyto termino dėl Pirkėjo kaltės“ ir nekvestionavo minėtame sutarties punkte aptartų netesybų dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be kita ko pagrįstai atsižvelgė ir į netesybų dydžio bei parduodamo turto vertės santykį, t.y. netesybų suma sudaro 3,8 proc. šalių sutartos kainos, mokėtinos už atsakovų turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšminga ir tai, kad buvo nustatytas gana ilgas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, t.y. 6 mėn. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai teigė, jog ieškovų prašymu atliko investicijas į ketinamą parduoti turtą. Kad ieškovai prašė atitinkamų planuojamo pirkti turto pagerinimų, o atsakovai jį atliko patvirtina tiek byloje esantis šalių susirašinėjimas, tiek liudytojo I. Z., kuris yra brokeris tarpininkavęs pardavinėjant atsakovų turtą, paaiškinimai. Remiantis šio liudytojo paaiškinimais su klientu spręsdami koks netesybų dydis būtų protingas, jį susiejo su tokio namo nuoma 5,5 mėnesiams, kuri būtų 7-8 tūkst. Eur rinkoje (1 200 – 1 300 Eur/mėn.) ir plius pirkėjų prašomų papildomų darbų padengimas. Be to kaip paaiškino teismo posėdžio metu minėtas liudytojas, dėl ieškovų atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį buvo prarastas geras laikotarpis parduoti turtą ir atsakovai buvo priversti mažinti parduodamo turto kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejoti minėto liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo. Taigi, nors galima sutikti su apeliantų teiginiais, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kurie leistų tiksliai apskaičiuoti jų patirtų nuostolių dydį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai yra pakankami pagrįsti, jog sutartų netesybų dydis laikytinas protingu.

31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptarta kasacinio teismo praktika dėl sutartinių netesybų mažinimo, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas individualias aplinkybes konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Preliminariojoje sutartyje šalių sulygtas netesybų dydis – 10 000 Eur – šiuo konkrečiu atveju yra tinkamas ir protingas, kurio mažinti nėra teisinio pagrindo.

32. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus ir proceso dalyvių paaiškinimus, tinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias ir ginčui aktualias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantų argumentai šiuo atveju nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Atsakovas T. J. pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių yra pagrįstos ir būtinos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui T. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 968 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovų R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t.y. po 484 Eur.

Teisėjai Andrutė SalvadorMargarita StambrauskaitėRūta Veniulytė – Jankūnienė