Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Staknienė, sekretoriaujant Julijai Taraškevič,

dalyvaujant ieškovės A. G. atstovui advokatui Arūnui Bertuliui, atsakovės D. M. atstovui advokatui Tomui Veščiūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei D. M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė bei ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais pagrindais. Papildomai paaiškino, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų mokėjimo už atsakovei priklausančią buto dalį, faktą. Tuo tarpu byloje surinkti visi įrodymai apie tai, jog didžiąją dalį pinigų sumos už butą sumokėjo ieškovė. Šie įrodymai, pasak ieškovės atstovo, yra tokie: 2007-12-01 šalys, sudarydamos buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėjo 1500 Eur, t. y. kiekviena šalis po 750 Eur, dėl kurių ginčas šioje byloje nekyla. 2008-02-04 pavedimu ieškovė atsakovei pervedė 8300 Lt (2403,85 Eur), kuriuos atsakovė tą pačią dieną pervedė buto pardavėjo (duomenys neskelbtini) savininkui M. G.. 2008-02-04 ieškovė analogišką pavedimą padarė 2600 Eur sumai. 2008-05-07 57 000 Eur grynais pinigais, kurie gauti ieškovės vardu 2008-04-29 paėmus paskolą iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo, perdavė buto pardavimo tarpininkams įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojams M. G. ir S. K.. Likusią sumą, kurią ieškovė paėmė iš kredito įstaigos Turkijoje, 2009-05-12 ieškovė pervedė buto savininkei G. K.. Iš viso, ieškovė savo vardu atliko mokėjimų už 69 750 Eur, atsakovė – už 12 250 Eur. Todėl atsakovės skola už butą ieškovei yra 28 750 Eur (82 000 Eur/2=41 000 Eur-12 250 Eur). Pažymėjo, kad aplinkybę, jog ieškovė už butą sumokėjo didesnę pinigų sumą, patvirtina ir pati atsakovė, kaip liudytoja apklausta 2011 m. liepos 7 d. baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00774-10, kur atsakovė nurodė, kad ,,<...>butas buvo pirktas už A. vardu paimtą paskolą. Todėl šiuo atveju jai pretenzijų reikšti negaliu“.

Teismo posėdžio metu atsakovė bei atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ji pilnai apmokėjo už jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį. Šie įrodymai yra įmonės (duomenys neskelbtini) savininko ir vadovo M. G. patvirtinimas, kad atsakovė pilnai apmokėjo už jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad už būstą, esantį Turkijoje, ieškovė apmokėjo iš kredito įstaigos paimtos 57 000 Eur paskolos, yra tik prielaida. Ieškovės pateikti įrodymai parodo šios pinigų sumos kilmę, kad pinigai pervesti iš vienos kredito įstaigos, esančios Lietuvoje, į Turkijoje esančią kredito įstaigą. Nėra jokių įrodymų, kad ieškovė šią sumą už butą sumokėjo įmonei (duomenys neskelbtini) Atsakovė neginčijo, kad ir ieškovė sumokėjo už savo nuosavybės teise priklausančią buto dalį, nes šalių dalinė nuosavybės teisė buvo įregistruota ir joms išduotas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ,,tapu“. Atsakovė buto daliai apmokėti lėšas panaudojo iš tuo metu gautų verslo veiklos (duomenys neskelbtini) pajamų. Kitas lėšas panaudojo iš 2007-09-04 kredito sutarties su AB SAMPO banku bei 2009-05-08 paimtos 21 300 Eur dydžio paskolos iš kredito įstaigos ,,Denizbank“ Turkijoje. Nesutiko su ieškovės nurodoma aplinkybe, kad atsakovė grąžino skolą ieškovės atsakovei paskolintą pagal 2008-04-26 pavedimą 10 000 Lt sumai. Nurodo, kad atsakovė 10 000 Lt paskolos nepripažįsta. Minimame pavedime mokėjimo paskirtyje nurodytas įrašas ,,paskola pagal sutartį“, susijęs su (duomenys neskelbtini) veikla, kadangi abi šalys dirbo šioje įmonėje, pervedamos sumos būdavo skirtos minėtos įmonės veiklai. 200 Eur dydžio sumos už buto eksploatacines išlaidas atsakovė neginčija, tačiau nurodo, kad ieškovė nenurodė atsakovei duomenų, kur šią sumą pervesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo reikalavimų dalyje priteisti 2403,85 Eur.

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013). Todėl nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų teisinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju, kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas. Pažymėtina tai, kad tinkamam šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimui yra reikšmingas ne tik ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, bet ir atsakovo bylos nagrinėjimo metu pareiškiama pozicija dėl reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė teigia reikalavimo dalyku esančius 31 153,85 Eur atsakovei, kuriuos ieškovė sumokėjo už atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto – buto, dalį. Savo reikalavimus grindžia 2008-02-04 mokėjimo pavedimu, kuriuo ieškovė į atsakovės sąskaitą banke pervedė 8300 Lt (2403,85 Eur) bei bankų sąskaitų išrašais ir 2009-04-29 tarptautiniu mokėjimo pavedimu.

Pažymėtina, kad paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014).

Kadangi 2008-02-04 mokėjimo pavedimas patvirtina pinigų perdavimo faktą, todėl neabejotinai tarp šalių yra susiklostę paskoliniai santykiai (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, nurodė, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys (duomenys neskelbtini) mieste 2007-12-01 sudarė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kurio sutarta kaina – 82 000 Eur. 1500 Eur šalys sumokėjo sudarydamos minėtą sutartį. Dėl šios sumos ginčo nėra. Ieškovė nurodo, kad 2008-02-04 mokėjimo pavedimu ieškovė paskolino atsakovei 8300 Lt, kurią atsakovė, konvertavusi į eurus, savo vardu pervedė buto pardavėjui. Atsakovė sutiko su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, tačiau paaiškino, kad ginčas dėl aukščiau nurodytos pinigų sumos išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi, kuria civilinė byla Nr. L2-16111-728/2010 nutraukta ieškovei A. G. atsisakius nuo ieškinio, nes atsakovė visą šią sumą grąžinusi ieškovei. Atsakovės nurodytoms aplinkybėms prieštarauja ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. ieškovės Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui teikto pareiškimo dėl teismo įsakymo kopija bei 2010-06-28 sąskaitų išrašai iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir Swedbank AB, iš kurių matyti, jog ieškovės reikalavimo pagrindas yra 10 000 Lt suma, 2008-04-26 pervesta į atsakovės sąskaitą, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, ir kurios dalį 1700 Lt atsakovė 2009-11-24 pavedimu pervedė ieškovei, pavedime nurodyta ,,SKOLOS DALIS“. Tuo tarpu, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės jai 2403,83 Eur (8300 Lt), kuriuos ieškovė atsakovei 2008-02-04 pervedė į tuometinio AB banko ,,HANSABANKAS“ sąskaitą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis sumomis atliko du mokėjimus į atsakovės sąskaitą. Duomenų, kad atsakovė grąžino ieškovei 2008-02-04 mokėjimo pavedimu pervestą 8300 Lt sumą, byloje nepateikta. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas pagrįstas tiesioginiais įrodymais, todėl ieškinys šioje dalyje turi būti tenkinamas (CPK 177 straipsnis).

Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 200 Eur už aukščiau minimo buto priežiūrą ir eksploatacijos išlaidas taip pat tenkinamas, kadangi remiantis 2009 m. liepos 2 d. kasos čekio Nr. 2 kopija matyti, jog ieškovė sumokėjo 400 Eur, skirtus 2009 m. Turkijoje esančio daugiabučio namo priežiūros ir eksploatacijos išlaidoms. Kadangi byloje pateiktas nuosavybės teisės dokumentas ,,tapu“, patvirtina šalių dalinę nuosavybės teisę į aukščiau nurodytą butą, todėl iš atsakovės ieškovei turi būti priteista pusė, t. y. 200 Eur, ieškovės sumokėtos sumos už reikalaujamą nekilnojamojo daikto išlaikymą.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo reikalavimų dalyje priteisti 28 750 Eur).

Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti pusę ieškovės butui, esančiam Turkijoje pirkti paimtos 57 500 Eur paskolos sumos, t. y. 28 750 Eur. Nurodo, kad 57 000 Eur sumą 2008-04-29 savo vardu įsigijo iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo, kurią pervedė į savo banko sąskaitą, esančią Turkijoje. Atvykusi į Turkiją ieškovė šią sumą 2008-05-07 smulkiomis kupiūromis eurais išsiėmė grynais ir sumokėjo buto pardavėjui. Tokiu būdu ieškovė teigia, kad atsakovei paskolino 28 750 Eur.

CK 6.871 straipsnis reglamentuoja paskolos sutarties formą. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (iki 2015 m. sausio 1 d. red.-2000 Lt). Rašytinės formos reikalavimus formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tais atvejais, kai paskolos dokumentas (raštelis, paskolos sutartis) patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, paskolos dalyko neperdavimo fakto įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų paskolos gavėjui nebuvo perduoti, pripažįstama, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė su ieškovės nurodytomis aplinkybės nesutinka, nurodo, jog savo dalį sumokėjo iš tuo metu vykdžiusios (duomenys neskelbtini) veiklos gautų pajamų bei iš 2007-09-04 gautos paskolos iš AB SAMPO banko. Ieškovės reikalavimo pagrindas grindžiamas ieškovės vardu iš kredito įstaigos paimta 57 000 Eur dydžio paskola, kuri, ieškovės išgryninta Turkijos kredito įstaigoje ir, pasak, ieškovės, tiesiogiai perduota buto pardavėjui. Nenustačius, kad ginčo dalykas būtų paskola (tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, ginčijama pinigų suma nebuvo tiesiogiai perduota atsakovei, nenustatyta, kad atsakovė buvo įsipareigojusi ieškovei grąžinti reikalaujamą pinigų sumą), teismas konstatuoja, kad tarp šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, o ieškinio reikalavimo faktinis pagrindas negali būti kvalifikuotinas pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6. 870 straipsnis).

CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas, visų pirma, turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Kaip minėta, nėra teisinio pagrindo tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoti paskolos teisiniais santykiais, o byloje nustatyta, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovė įgijo nekilnojamojo turto dalį, už kurios didesnę dalį ieškovė sumokėjo iš savo vardu paimtos paskolos, ir kurios atsakovė jai negrąžino. Teismo vertinimu, šalių ginčas vertintinas kaip kilęs iš nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 str. 1, 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės 28 750 Eur grindžia rašytiniais įrodymais ,,DenizBank“ Inc.Alanijos padalinio ieškovės einamosios sąskaitos išrašais, tarptautiniu mokėjimo pavedimu, 2009-05-11 Būsto paskolos sutartimi, sudarytos tarp ieškovės ir ,,DenizBank“ AS Alanijos padalinio. Išanalizavus ieškovės padarytų mokėjimų ir finansinių operacijų visumą, kitus rašytinius įrodymus bei šalių teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė reikalavimo šioje dalyje pagrįstumo. Ieškovės pateiktos ,,DenizBank“ Inc.Alanijos padalinio einamosios sąskaitos išrašo (Serijos Nr. 6473738) grafoje ,,ACIKLAMA“ padarytas įrašas ranka 57 510 Eur, vertime (grynųjų įnešimas), data nurodyta 2007-11-30. Grynųjų išėmimas 2008-05-07 – 57 510,00 Eur. Įrodymų, kad būtent šios lėšos buvo panaudotos minėto buto pirkimui Turkijoje, ieškovė nepateikė. Teismo vertinimu, ieškovė, būdama apdairi ir elgdamasi protingai, privalėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, kad perduodant didelę pinigų sumą (57 000 Eur), ją gaunantys asmenys (pagal ieškovę, buto pardavėjo (duomenys neskelbtini) darbuotojai M. G. ir S. K.) pateiktų dokumentus, patvirtinančius šių pinigų gavimo faktą. Buto pardavimo tarpininkui M. G. pinigų pervedimą įrodo tik du rašytiniai dokumentai, t. y. 2008-02-04 ieškovės atliktas pavedimas 2600 Eur sumai ir tą pačią dieną atsakovės atliktas pavedimas 2400 Eur sumai. Be to, nustatyta, kad šalys 2009-05-08 su kredito įstaiga Turkijoje sudarė būsto paskolos sutartis, įkeisdamos savo perkamo būsto dalis bei paimdamos po 21 300,00 Eur dydžio paskolas. Ieškovė ir jos atstovas paaiškino, kad iš šios gautos sumos buvo sumokėta dalis už butą. Byloje esantis Turkijos kredito įstaigos ,,Denizbank“ A.S. sąskaitos išrašas rodo, kad paskolos dalis, gauta ieškovės A. G. vardu (20 500 Eur), buvo pervesta buvusiai buto savininkei G. K.. Teismo vertinimu, šie įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad ieškovė šią sumą galėjo panaudoti už jai pačiai priklausančią buto dalį. Iš atsakovės pateiktų elektroninio susirašinėjimo (vertimo) nustatyta, kad ieškovė prašė M. G. patvirtinti apie buto įmokas, nurodydama tokias sumas: ,,1500 EUR, 2007-12-01, sumokėta A. G. ir D. M., 2600 EUR, 2008-04-02, sumokėta A. G., 2400 EUR, 2008-04-02, sumokėta D. M., 57 510 EUR, sumokėta A. G., 8995 EUR, 2009-05-12, sumokėta A. G., 8995 EUR, 2009-05-12, sumokėta D. M., Viso sumokėta 82 000 EUR“. Buto pardavėjo patvirtinimas apie ieškovės elektroniniame laiške nurodytas sumas byloje nepateiktas, priešingai, atsakovė pateikė rašytinį įrodymą – 2016-02-08 buto pardavėjo raštą, jog atsakovė D. M. buto pardavimo kainą yra sumokėjusi. 2007-12-01 pirkimo pardavimo sutartimi nustatyta buto pirkimo kaina – 82 000 Eur. Susumavus ieškovės pateiktas buto pirkimui skirtas sumas, galima daryti išvadą, kad už butą buvo sumokėta 102 500 Eur. Viena pagrindinių nepagrįsto praturtėjo sąlygų yra atsakovo nesąžiningumas, t. y. atsakovė turėjo ieškovės sąskaita praturtėti nesąžiningai. Nors atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė buto pardavėjui savo vardu padariusi tik vieną pavedimą 2400,00 Eur sumai, šalių pateiktas jų nuosavybės teises į butą Turkijoje įrodantis nuosavybės dokumentas ,,tapu“ bei buto pardavėjo patvirtinimas, jog D. M. už butą yra atsiskaičiusi, patvirtinta, jog atsakovė yra teisėta nurodyto nekilnojamojo turto (dalies) savininkė. Įvertinus, kad už minėtą butą šalys pilnai atsiskaitė, tačiau nesant pateiktų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kokias tiksliai sumas už butą, kada, kam ir kuri iš šalių sumokėjo, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, įsigydama aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, buvo nesąžininga ir nepagrindė teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti ieškovei 28 750 Eur. Ieškovės nurodyta aplinkybė, neva pagrindžianti ieškinio reikalavimą – 2011-07-07 atsakovės D. M. liudytojo apklausos metu duoti paaiškinimai, jog butas Turkijoje pirktas už ieškovės vardu paimtą paskolą, nelaikytinas nei įrodymu, patvirtinančiu ieškovės nurodytas aplinkybes – jog ieškovė atsakovei suteikė paskolą, nei įrodymu, patvirtinančiu nepagrįstą praturtėjimą, kadangi D. M. negalėjo paaiškinti, ką ji turėjo galvoje duodama tokius parodymus 2011 m., be to, D. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo dėl visai kitų aplinkybių nei nagrinėjama civilinė byla, apie buto įsigijimą visoje apklausoje yra tik keli sakiniai ir beje, paskutiniame iš jų, D. M. nurodo, jog už paskolą A. G. mokėjo iš įmonės pinigų. Taigi, šiuos rašytinius įrodymus galima vertinti įvairiai, bet tik ne kaip įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ieškinys šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinių palūkanų.

Ieškovė prašo 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, t. y. 7241,47 Eur. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Ieškovė suskaičiavo, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei palūkanas už laikotarpį nuo 2010-11-12 iki 2015-11-12, kurių bendra suma – 7241,47 Eur. Kadangi ieškovės reikalavimai sumažinti iki 2603,85 Eur, atitinkamai mažintina ir procesinių palūkanų suma. Ieškovei iš atsakovės priteistinos 651,30 Eur dydžio procesinės palūkanos už laikotarpį nuo 2010-11-12 iki 2015-11-12(130,19 Eur/365 d.x1826 d., CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo remiantis, iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (3255,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Už ieškinyje nurodytus reikalavimus turėjo būti sumokėtas 795 Eur dydžio žyminis mokestis. Ieškovė sumokėjo 500 Eur žyminio mokesčio dalį, o 295 Eur žyminio mokesčio dalis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-16 nutartimi atidėta iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovės reikalavimai patenkinti 8,43 proc. Iš dalies patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistina 42,15 Eur žyminio mokesčio nuo sumokėtos 500 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies. Iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 270,13 Eur, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 24,87 Eur dydžio žyminio mokesčio nuo atidėtos 295 Eur žyminio mokesčio dalies. Nagrinėjant šią bylą ieškovė patyrė 383 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas – atsakovė 500 Eur, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 32,29 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, iš ieškovės atsakovei – 457,05 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 263-270 straipsniais, 282 straipsnio antrosios dalies pirmuoju punktu, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 2603,85 Eur (du tūkstančius šešis šimtus tris eurus 85 ct) skolos, 651,30 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 30 ct) procesinių palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (3255,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74,44 Eur (septyniasdešimt keturis eurus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 457,05 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 05 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 270, 13 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų 13 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 24,87 Eur (dvidešimt keturis eurų 87 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.