Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-1095-794/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20495-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.5.2.1; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. liepos 2 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-993-734/2020 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus saugaus eismo centras“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė 1. Ieškovas UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ (toliau – VSEC) 2019 m. liepos 8 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. Č. 22 136,79 Eur žalos atlyginimą, 5 534,20 Eur palūkanų; 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovas nuo 2011-08-29 iki 2016-05-26 ėjo VSEC direktoriaus pareigas. 2014-12-31 atsakovas, kuris kartu buvo ir bendrovės kasininkas, išsirašė kasos išlaidų orderį Nr. 12 kasos likučiui 22 059,05 Eur (76 165,50 Lt). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-01-18 teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-701-1015/2019, kuris yra įsiteisėjęs, nusprendė atsakovą V. Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 90 MGL, t. y. 3 389,40 eurų baudą. Šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad V. Č. nuo 2011-08-26 iki 2016-05-26 būdamas VSEC direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, šio įstatymo 13 straipsnio nuostatas, 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, o būtent: jis, žinodamas, kad jo VSEC išrašytų 97 kasos pajamų orderių (bendrai sumai 986 920,00 Lt) dalis nepagrįsta buhalteriniais dokumentais, nes 117 vnt. pinigų priėmimo kvitų (bendrai 76 410 Lt sumai) nepasirašyti pinigus įmokėjusių asmenų ir nepagrįsti dokumentais (sutartimis, protokolais), o dėl nustatytų pažeidimų šios bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu 2013-10-01 būdamas laikinai nušalintas nuo pareigų ir įpareigotas sutvarkyti bendrovėje esančius nustatytus trūkumus, juos apskaitė VSEC buhalterinėje apskaitoje (Sąskaita Nr. 272 „KASA“ ir žinodamas, kad bendrovės kasoje realiai nėra 76 165,50 litų (ekvivalentas 22 059,05 Eur), neįvykusiai ūkinei operacijai pagrįsti, pažeisdamas minėto įstatymo nuostatas, išrašė ir apskaitė 2014-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 12 76 165,50 Lt (ekvivalentas 22 059,05 Eur) sumai, nors šios pinigų sumos kasoje nebuvo ir tokia finansinė operacija realiai neįvyko, dėl ko negalima iš dalies nustatyti VSEC veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 76 165,50 Lt (ekvivalentas 22 059,05 Eur) sumai už laikotarpį nuo 2011-08-29 iki 2014-12-31. 3. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, atsakovo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje. Įsiteisėjęs 2019-01-18 teismo baudžiamasis Įsakymas patvirtina, kad V. Č. 22 059,05 Eur (76 165,50 Lt) sumos iš kasos realiai nepasiėmė, nes kasoje pinigų faktiškai nebuvo. Aplinkybę, kad 2014-12-31 pinigų kasoje faktiškai nebuvo patvirtina ir 2018-03-12 Specialisto išvada. Nors pinigų kasoje 2014-12-31 faktiškai nebuvo, tačiau VSEC kasoje 2014-12-31 pagal VSEC buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo būti 22 136,79 Eur suma. V. Č. buvo VSEC kasininkas, VSEC gaunamus pinigus už vairuotojų mokymo paslaugų teikimą iš klientų imdavo grynaisiais, ir juos tvarkė bei apskaitė savo nuožiūra, pinigų priėmimo kvitų neinventorizuodavo, nenumeruodavo ir nerengdavo panaudotų grynųjų pinigų priėmimo kvitų nurašymo aktų. Grynuosius pinigus iš kasos (faktiškai savo piniginės) V. Č. įnešdavo į VSEC banko sąskaitą 1-5 kartus per mėnesį, tačiau po 2013-05-31 nustojo pinigus iš VSEC kasos (faktiškai savo piniginės) įnešinėti į banką. Tokiu būdu V. Č. padarė bendrovei žalą, lygią neperduotai sumai, t. y. 22 136,79 Eur. 4. Atsakovas V. Č. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas apie savo tariamai pažeistas teises vėliausiai sužinojo jau nuo 2014 m. lapkričio 27 d., visuotinio ieškovo akcininkų susirinkimo, kuriame, anot ieškovo, atsakovas žadėjo grąžinti susidariusį įsiskolinimą, tačiau jo negrąžino iki šios dienos, tačiau teisminės gynybos kreipėsi tik praėjus beveik penkeriems metams. Atsakovo atsakomybė kildindamas iš delikto. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, ieškovas ženkliai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams byloje reikšti, todėl turi būti taikomas CK 1.131 straipsnio 1 dalies ir ieškovo ieškinys turi būti atmestas. Taip pat atsakovas nurodo, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad atsakovas pasisavino 22 136,79 Eur. Atsakovo kaltę paneigia Vilniaus apygardos prokuratūros 2-jo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Ingos Gulbickienės 2018-10-17 nutarimas, kuriame teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu nepavyko surinkti duomenų, pagrindžiančių įtariamojo V. Č. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, todėl darytina išvada, jog atsakovo kaltę pasisavinus ieškovo prašomas priteisti lėšas paneigia vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, kaltės, nebuvimas, todėl ieškovo ieškiniu keliami reikalavimai atsakovui privalo būti atmesti. 5. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog atsakovas nepasisavino 22 136,79 Eur sumos, todėl tarp ieškovo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų, aplaidaus apskaitos tvarkymo, ir ieškovo nurodomos žalos nėra priežastinio ryšio. Ieškovas neįrodė, jog jo įvardijami atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui žalą. Ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta, jog atsakovas padarė materialios žalos ieškovui. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Teismas, priteisė iš atsakovo V. Č. ieškovo UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ naudai 22 059,05 Eur žalos, 5 514,76 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 22 059,05 Eur sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2019-07-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 446,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė, grąžino ieškovui 661 Eur žyminio mokesčio. 7. Teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kurioje nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, jo kaltė bei priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios 22 059,05 Eur žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnis, 6.249 straipsnis), t. y. baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas neapskaitė pinigų priėmimo iš trečiųjų asmenų kvitų, atsakovas, žinodamas, kad bendrovės kasoje realiai trūksta 76 165,50 LT, išrašė ir apskaitė 2014-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 12, 76 165,50 LT (ekvivalentas 22 059,05 Eur) sumai, nors realiai ieškovo kasoje tokių lėšų nebuvo. Šios aplinkybės nustatytos ir nurodytos baudžiamojoje byloje teismo priimtame baudžiamajame įsakyme. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, atsakovas savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino. Remiantis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos, tokia atsakovo pozicija vertintina kaip gynybos pozicija šioje civilinėje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-18 baudžiamasis įsakymas, kuriuo atsakovas V. Č. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, yra įsiteisėjęs. Atsakovo deliktinei atsakomybei kilti nėra reikšminga aplinkybė, kad jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl inkriminuoto jam nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl lėšų pasisavinimo. 8. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 77,74 Eur pagal 2014-11-06 kasos išlaidų orderius Nr. 9 ir Nr. 10. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, teikdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo bendrovės lėšų pasisavinimo, nurodė tik 22 059,05 Eur žalą, padarytą nusikalstamais atsakovo veiksmais, 77,74 Eur žala pagal 2014-11-06 kasos išlaidų orderius Nr. 9 ir Nr. 10, neminima. Ieškovas neįrodinėjo, kodėl dėl žalos, kuri padaryta jam 2014-11-06, į teismą kreipėsi tik 2019-07-08. Kadangi atsakovas visam ieškinio reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį, įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovas yra praleidęs šiam reikalavimui 3 metų ieškinio senatį, todėl šioje dalyje ieškinio reikalavimą atmetė ir dėl to, kad yra suėjusi ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnis). 9. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2014 m. lapkričio 27 d., visuotinio ieškovo akcininkų susirinkimo metu, kuriame, anot ieškovo, atsakovas žadėjo grąžinti susidariusį įsiskolinimą. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog ieškovas teisminės gynybos kreipėsi tik praėjus beveik penkeriems metams. Kaip nustatyta, į prokuratūrą ieškovas pareiškimu dėl V. Č. svetimo turto, t. y. ieškovo 22 058,91 Eur lėšų iššvaistymo, kreipėsi 2016-04-11, 2017-01-05 pareiškimu ieškovas šioje baudžiamojoje byloje prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu, 2017-02-01 pateiktas ieškovo ieškinys 22 058,91 Eur žalos sumai, 2017-02-17 VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos ASIS skyriaus tyrėjos nutarimu VSEC pripažintas civiliniu ieškovu. Baudžiamoji byla užbaigta 2019-01-18 teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau civilinis ieškinys liko neišnagrinėtas, ieškovas su ieškiniu civiline tvarka kreipėsi į teismą 2019-07-08, todėl, nustačius šias aplinkybes, teismas sprendė jog nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas teisminės gynybos kreipėsi suėjus ieškinio senaties terminui (CK 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.130 straipsnio 5 dalis). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 10. Atsakovas V. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovui atmesti visa apimtimi bei priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. 11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė senaties termino eigos pradžią, momentą nuo kurio ieškovas sužinojo apie tariamai pažeistas savo teises. Ieškovas dar prieš 2013 m. rugsėjo 30 d. turėjo įtarimų apie tariamai neteisėtus atsakovo veiksmus, ieškinyje pats įvardina terminą, nuo kada sužinojo apie tariamai atsiradusią žalą. Iš to seka, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą į teismą su reikalavimais kreipėsi tik 2019 m. liepos 8 d., daugiau nei po 6 (šešerių) metų nuo to momento kai sužinojo apie tariamai savo pažeistas teises, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu privalėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo reikalavimus atmesti, taip užtikrinant civilinių teisinių santykių stabilumo principą. Apeliantas akcentuoja, jog baudžiamojoje byloje, kurioje atsakovas buvo kaltinamas aplaidžiu apskaitos vedimu ir kuri baigėsi 2019 m. sausio 18 d. baudžiamuoju teismo įsakymu ieškovas civilinio ieškinio nebuvo pareiškęs, todėl civilinių ieškinių pareiškimas kitose baudžiamosiose bylose ieškinio senaties termino eigos dėl pareikšto reikalavimo šioje byloje nesustabdo. 11.2. Pažymi, kad kaip ir nustatyta baudžiamojoje byloje atsakovui jau nušalintam nuo pareigų buhalterinės apskaitos kompanijos buvo pateikiami kvitai, kuriuos reikalavo pasirašyti valdybos nariai. Po V. Č. nušalinimo jį pakviesdavo pasirašyti į UAB „Grineta“ pinigų priėmimo kvitus. Atsakovas pasitikėdamas išrašytais kvitais pasirašė ir Kasos pajamų orderį, kuris buvo parengtas UAB „Grineta“, nors kaip vėliau paaiškėjo tokios sumos bendrovėje nebuvo ir atsakovas šios sumos nepasisavino, Kasos išlaidų orderis išrašytas ir pasirašytas per klaidą. Iš to seka, jog pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatė, jog žalą sukėlė atsakovas, nors realiai žala dėl klaidingai išrašyto kasos išlaidų orderio neatsirado. 11.3. Akcentuoja, jog ši byla yra civilinė, nagrinėjama dėl žalos atsiradimo, todėl ieškovas dėl tarimai atsiradusios žalos privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovo nuomone, civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamus sprendimu nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovo reikalavimus. 11.4. 2019 m. sausio 18 d. baudžiamajame įsakyme nustatyta, jog atsakovas aplaidžiai vedė apskaitą išrašydamas Kasos išlaidų orderį, už tai atsakovas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau tai nesąlygojo žalos atsiradimo ieškovui, kadangi realiai kasoje tokio pinigų ekvivalento nebuvo, atsakovas nepasisavino ir negalėjo pasisavinti tokios sumos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog atsakovas nepasisavino 22 136,79 Eur sumos, todėl tarp pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų, aplaidaus apskaitos tvarkymo, ir nurodomos žalos nėra priežastinio ryšio. Ieškovas šiuo atveju neįrodė, jog jo įvardijami atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui būtent 22 136,79 Eur žalą. 11.5. Atsakovo kaltę paneigia Vilniaus apygardos prokuratūros 2 – ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Ingos Gulbickienės 2018 m. spalio 17 d. nutarimas, kuriame nenustatyta atsakovo kaltė, o tai yra prima facie įrodymas byloje ir teismas turi juo vadovautis. Apeliantas pabrėžia, jog atsakovo kaltę pasisavinus ieškovo prašomas priteisti lėšas paneigia vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, kaltės, nebuvimas, todėl ieškovo ieškiniu keliami reikalavimai atsakovui skundžiamu sprendimu privalėjo būti atmesti. 11.6. Skundžiamame sprendime teismas nedetalizavo, kokiu pagrindu iš atsakovo priteista 22 059,05 Eur suma, kaip tokia žala atsirado. Akcentuotina, kad realiai išrašas kasos išlaidų orderį tokios sumos nebuvo, todėl ieškovas byloje neįrodė pačio žalos fakto. Apeliantas pabrėžia, jog ieškovas iki šios dienos nėra ir nebuvo atsakovui pateikęs reikalavimo su pagrindimu dėl jo tariamos prievolės atlyginti žalą. Konstatuotina, kad atsakovas nėra praleidęs termino atlyginti ieškovo nurodomą tariamai patirtą žalą, todėl nėra praleidęs termino mokėti palūkanas. 12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovui iš atsakovo (apelianto) V. Č. visas bylinėjimosi išlaidas. 13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 13.1. Kadangi ieškovas buvo pareiškęs pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai laikė, kad yra pagrindas nutraukti ieškinio senaties terminą. Ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitiko CK 1.130 straipsnio 5 dalies nuostatas bei buvo tinkamas. Šio pasirinkto teisių gynybos būdo dėka pavyko išsiaiškinti tiesą, kad bendrovės kasoje atsakovui išsirašant 2014 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį pinigų faktiškai jau nebuvo, o atsakovas išrašė 2014 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį neįvykusiai operacijai pagrįsti ir dėl to buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad šiuo atveju buvo praleistas ieškinio senaties terminas, ieškovas palaiko pirmosios instancijos teisme pateiktą prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Atsakovas aplaidžiai tvarkė bendrovės apskaitą bei slėpė žalos ieškovui padarymą, o paaiškėjus situacijai žadėjo viską ištaisyti, skolą grąžinti. 13.2. Byloje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki 2012 m. gegužės 26 d. ėjo ieškovo direktoriaus pareigas ir 2014 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį pasirašė būdamas ieškovo vadovas. Ieškovas teigia, kad egzistuoja visos atsakovo V. Č. civilinės atsakomybės sąlygos. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-06 Apžvalga, nurodo, kad šiuo atveju V. Č. pažeidė tiek imperatyvias pareigas, tiek fiduciarines pareigas. V. Č. veiksmai, baudžiamojoje byloje pripažinti neteisėtais, savaime reiškia ir rūpestingumo pareigos pažeidimą: „Todėl, jei bendrovės valdymo organų nariai atliko veiksmus, kurie baudžiamojoje byloje pripažinti neteisėtais, tokie veiksmai savaime reiškia ir rūpestingumo pareigos pažeidimą“. 13.3. Paaiškėjus, kad ieškovo kasoje nėra ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytos sumos, ši suma pagrįstai buvo priteista iš atsakovo. V. Č. neteisėti veiksmai yra tiesiogiai susiję su ieškovui padaryta žala. Jeigu V. Č. nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, tai ieškovas kasoje faktiškai turėtų visą buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytą kasos likutį, t. y. 22 059,05 Eur. Nustačius V. Č. neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui V. Č. 13.4. Atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo, ieškiniu buvo prašoma priteisti palūkanas tik už 5 metus iki ieškinio pateikimo, kas sudaro 5 534,20 Eur (22 136,79 Eur x 5 proc. x 5 metai). Pirmosios instancijos teismas palūkanas priteisė pagrįstai ir teisėtai. Teisėjų kolegija konstatuoja : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. 15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. 16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). 17. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). 18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas V. Č. nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. buvo ieškovo direktorius. 2014 m. gruodžio 31 d. V. Č., kuris kartu buvo ir kasininkas, išsirašė kasos išlaidų orderį Nr. 12 kasos likučiui 22 059,05 Eur (76 165,50) Lt, pagal kurį V. Č. gavo 76 165,50 Lt (22 059,05 Eur) sumą. Sumos paskirtis - avansas ūkio išlaidoms. 2016 m. balandžio 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų V. Č. veiksmų pasisavinant 22 059,05 Eur (76 165,50 Lt) sumą. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal 2016 m. balandžio 7 d. UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ valdybos pirmininko pareiškimą. 2017 m. sausio 5 d. pareiškimu ieškovas šioje baudžiamojoje byloje prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu, 2017 m. vasario 17 d. VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos ASIS skyriaus tyrėjos nutarimu ieškovas pripažintas civiliniu ieškovu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-701-1015/2019, kuris yra įsiteisėjęs, nusprendė V. Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 90 MGL, t. y. 3389,40 eurų baudą. Civilinis ieškinys liko neišnagrinėtas, ieškovas su ieškiniu civilinio proceso tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą 2019 m. liepos 8 d. Dėl ieškinio senaties termino 20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2014 m. lapkričio 27 d., visuotinio ieškovo akcininkų susirinkimo metu, kuriame, atsakovas žadėjo grąžinti susidariusį įsiskolinimą. Kadangi į prokuratūrą ieškovas pareiškimu dėl V. Č. svetimo turto iššvaistymo kreipėsi 2016 m. balandžio 11 d., o 2017 m. sausio 5 d. pareiškimu ieškovas šioje baudžiamojoje byloje prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas teisminės gynybos kreipėsi suėjus ieškinio senaties terminui. 21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino momentą nuo kurio ieškovas sužinojo apie tariamai pažeistas savo teises. Ieškovas apie savo pažeistas teises žinojo jau 2013 m. spalio 1 d. ir tai fiksavo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kadangi ieškovas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pateikė 2017 m. vasario 1 d., todėl ieškinio senaties terminas jau buvo pasibaigęs 2016 m. rugsėjo 30 d., prieš teikiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. 22. Nors pirmosios instancijos teismas nevisiškai išsamiai aptarė ieškinio senaties termino taikymo aspektus šios nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, visgi padarė teisingą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. 23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Nors atsakovo teigimu, ieškovas teisminės gynybos kreipėsi tik praėjus beveik penkeriems metams, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje nustatytos aplinkybes patvirtina, jog ieškovas anksčiausiai apie atsakovo neteisėtus veiksmus sužinojo 2014 m. lapkričio 27 d. vykusio įmonės akcininkų susirinkimo metu. Tai patvirtino ir pats atsakovas atsiliepime į ieškinį (atsiliepimo 10 p.). Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys 2014 m. lapkričio 27 d., 2015 m. rugsėjo 2 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai, kuriuose patvirtintas žalos faktas, taip pat tai, kad pats V. Č. dėl susidariusio trūkumo neprieštarauja, tik negali grąžinti, kadangi neturi pinigų (ieškinio priedai Nr. 6, 7). Aplinkybę, kad ieškovas galėjo sužinoti anksčiau apie atsakovo padarytą žalą atsakovas atsiliepime į ieškinį net nenurodė. Priešingai patvirtino, jog ieškovas apie atsakovo neteisėtus veiksmus sužinojo 2014 m. lapkričio 27 d. vykusio įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo metu. Atsakovo teiginiai apie tai, kad ieškovas apie savo pažeistas teises žinojo dar 2013 m. spalio 1 d. nėra patvirtinami byloje surinktais įrodymais. Šių išvadų nepaneigia ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjusi aplinkybė, kad ieškovo kasoje grynųjų pinigų nebuvo nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nesant atsakovo teiginius pagrindžiančių duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2014 m. lapkričio 27 d., visuotinio ieškovo akcininkų susirinkimo metu, kuriame atsakovas žadėjo grąžinti susidariusį įsiskolinimą. Todėl akivaizdu, jog 2017 m. sausio 5 d. ieškovui baudžiamojoje byloje pareiškus civilinį ieškinį, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl patirtos žalos (nuostolių) atlyginimo nepraleistas. 24. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje konstatavus, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nebuvo sprendžiamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas. Tačiau net ir tuo atveju jei būtų konstatuota ieškinio senaties termino pabaiga, pagal byloje nustatytas aplinkybes ir nuosekliai formuojamą teismų praktiką, aplinkybės, susijusios su ikiteisminio tyrimo procesu ir atsakovo įsipareigojimu grąžinti patirtus nuostolius būtų pakankamas pagrindas ieškinio senaties termino atnaujinimui. Aplinkybės kai ieškinio senaties terminą ieškovas praleidžia ne dėl savo pasyvumo, o dėl objektyvių priežasčių – kreipimosi į teisėsaugos institucijos ir bandymo ginti savo pažeistas civilines teises baudžiamajame procese, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo pasyvumo, o ieškinio senaties termino praleidimui įtakos turi nuo ieškovo nepriklausiusios aplinkybės, kurias teismas paprastai pripažįsta svarbiomis ir pakankamomis taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalį ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo iš atsakovo pareikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007 ir kt.). Dėl civilinės atsakomybės sąlygų 25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu konstatavo visas civilinės atsakomybės sąlygas ir iš atsakovo ieškovui priteisė 22.059,05 Eur žalai atlyginti. 26. Atsakovo nuomone, civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei nėra, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovo reikalavimus. 27. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). 28. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019). 29. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. 30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei. 31. Primintina, jog CK 2.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. 32. Atsakovas V. Č. nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. būdamas oficialus ieškovo vadovas ir įmonės kasininkas, nesilaikė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, pažeidė įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio nuostatas, 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, o būtent: jis, žinodamas, kad jo UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ išrašytų 97 kasos pajamų orderių (bendrai sumai 986 920,00 Lt) dalis nepagrįsta buhalteriniais dokumentais, nes 117 vienetų pinigų priėmimo kvitų (bendrai 76 410 Lt sumai) nepasirašyti pinigus įmokėjusių asmenų ir nepagrįsti dokumentais (sutartimis, protokolais), o dėl nustatytų pažeidimų šios bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu 2013 m. spalio 1 d. būdamas laikinai nušalintas nuo pareigų ir įpareigotas sutvarkyti bendrovėje esančius nustatytus trūkumus, juos apskaitė VSEC buhalterinėje apskaitoje (Sąskaita Nr. 272 „KASA“ ir žinodamas, kad bendrovės kasoje realiai nėra 76 165,50 litų (ekvivalentas 22 059,05 Eur), neįvykusiai ūkinei operacijai pagrįsti, pažeisdamas minėto įstatymo nuostatas, išrašė ir apskaitė 2014-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 12 76 165,50 Lt (ekvivalentas 22 059,05 Eur) sumai, nors šios pinigų sumos kasoje nebuvo ir tokia finansinė operacija realiai neįvyko. Tai konstatuota ir įsiteisėjusiame 2019 m. sausio 18 d. teismo baudžiamajame įsakyme, kuriuo atsakovas nuteistas pagal baudžiamojo kodekso 223 straipsnį (aplaidus apskaitos tvarkymas) (CPK 182 straipsnio 3 punktas). 33. Nagrinėjamu atveju atsakovas piniginių lėšų ieškovui negrąžino, jokių jų panaudojimą pateisinančių įrodymų (bendrovės veiklai) nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pats atsakovas savo kaltę pripažino (padarytą žalą žadėjo atlyginti). Tokie atsakovo V. Č. veiksmai (neveikimas) laikytini juridinio asmens valdymo organo pareigų pažeidimu CK 2.87 straipsnio nuostatų kontekste bei kvalifikuotini kaip neteisėti (CK 6.246 straipsnis). V. Č. neteisėtais veiksmais ieškovui padaryta žala, lygi ieškovo kasos pinigų likučiui, kurio faktiškai kasoje nėra. Šias aplinkybes patvirtina ir 2019 m. birželio 14 d. UAB „Grenetos apskaita“ pažyma, kuri patvirtina bendrovės kasos likutis buvo 76.433,92 LT (Ieškinio priedas Nr. 5). Šie atsakovo veiksmai yra tiesiogiai susiję su ieškovui padaryta žala, nes jei V. Č. nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, tai ieškovas kasoje faktiškai turėtų visą buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytą kasos likutį t. y., 22 059,05 Eur (CK 6.247 straipsnis). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, atsakovas savo kaltės nepaneigė (CK 6.248 straipsnis). Teismo aptartų byloje surinktų įrodymų visuma tiesiogiai pagrindžia, kad ieškovui padaryta žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų; akivaizdu, kad žala atsirado dėl to, kad atsakovas, kuris buvo atsakingas už įmonės veiklos tinkamą organizavimą ir turto išsaugojimą, jam patikėto turto neišsaugojo (CK 6.247 straipsnis); atsakovas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi ieškinio sumai 22.059,05 Eur. 34. Apibendrinant aptartas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagristai konstatavo atsakovo V. Č. atžvilgiu taikytinas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245-6.249 straipsniai). Dėl palūkanų priteisimo 35. Apelianto vertinimu skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu teismas nepagrįstai priteisė 5.514,76 Eur palūkanas bei pagal CK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 22.059,05 Eur priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 36. Nesutikimą grindžia tuo, jog jeigu ir būtų nustatyta atsakovui prievolė atlyginti žalą, terminas jai atlyginti nėra ir nebuvo suėjęs, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Jeigu vis dėl to teismas paliktų galioti skundžiamo sprendimo dalį, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo privalėtų būti atmestas. 37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. 38. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šio reikalavimo nebuvo atsisakęs, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui iš atsakovo priteistinas 22.059,05 Eur žalos atlyginimas, todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo pagrįstai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą. 39. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2006). Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dali, 6.261 straipsnis). 40. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Kompensuojamosios palūkanos gali būti priteisiamos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda kitais pagrindais, pvz., dėl delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). 41. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad reikalaujamos palūkanos yra apskaičiuotos nuo 22.059,05 Eur sumos, taikant 5 procentų metinių palūkanų normą už maksimalų 5 metų laikotarpį. Nors ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atsakovo pareiga grąžinti kasoje trūkstamą sumą buvo nuo 2013 rugsėjo 30 d., taikant CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, ieškovas nurodo prašantis palūkanų tik už 5 metų laikotarpį. 42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies pritaria apelianto argumentui, jog nagrinėjamu atveju atsiradusi prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Ieškovas prievolę pareikalavo įvykdyti 2014 m. lapkričio 27 d., todėl ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo šios datos iki ieškinio pareiškimo (2019 m. liepos 8 d.) ir sudaro 1.856,27 Eur (5 proc. nuo 22.059,05 Eur x 1683 d.). Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. BUAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-124/2013). 43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas nuo priteisto žalos atlyginimo (22.059,05 Eur), nes atsakovo neįvykdyta ieškovui prievolė yra piniginė, atsakovas yra praleidęs ieškovo nustatytą piniginės prievolės įvykdymo terminą ir įstatyme nenustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteistos 5.514,76 Eur palūkanos, jas sumažinti ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1.856,27 Eur kompensuojamųjų palūkanų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų 44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl tenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau netinkamai taikė ikiteismines kompensuojamąsias palūkanas reglamentuojančias teisės normas ir dėl to nepagrįstai priteisė ieškinyje nurodytas palūkanas, todėl yra pagrindas teismo sprendimo dalies pakeitimui, sumažinant priteistų palūkanų dydį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 45. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliacinio skundo tenkinimas ir toks sprendimo dalies pakeitimas šiuo atveju nekeičia bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme rezultato ir neįtakoja bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis). 46. Atsakovo V. Č. apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (iš esmės 10 procentų), yra pagrindas abiejų šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tenkinti iš dalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Todėl iš UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ atsakovui V. Č. priteistina 200,00 Eur (2.000,00 Eur už apeliacinio skundo parengimą x 10 proc.) (Rekomendacijų 8.9. punktas), o iš atsakovo V. Č. ieškovui UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ 898,43 Eur (998,25 Eur už atsiliepimą į atsakovo V. Č. apeliacinį skundą x 90 proc.) (Rekomendacijų 8.11. punktas). Atlikus tarpusavio užskaitymą, ieškovui iš apelianto priteistina 698,43 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). 47. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutaria : Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimą dalyje dėl palūkanų priteisimo ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ iš atsakovo V. Č. 1.856,27 EUR (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt šeši eurai 27 ct) palūkanų“. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas. Priteisti iš apelianto V. Č. ieškovui UAB „Vilniaus saugaus eismo centras“ 698,43 EUR (šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai 43 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Vaclovas Paulikas Rūta Petkuvienė Inga Staknienė