Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rudesta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rudesta“ dėl darbų kainos sumažinimo ir permokėtos kainos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.Teismo vertinimu, ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Iš ieškovės pateiktų duomenų teismas nustatė, kad atsakovė 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 5 925 896,37 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 5 372 699,83 Eur. 2014 m. bendrovė turėjo 468 788,80 Eur nuostolių. Atsakovės atžvilgiu yra įregistruota turto areštų dvylikos skirtingų kreditorių naudai, kurių bendras mastas yra apie 560 000,00 Eur. Atsakovė yra skolinga 57 593,98 Eur Valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui ir 166 654,61 Eur Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Lietuvos teismuose yra nagrinėjama nemažai civilinių bylų, kuriuose atsakovei reiškiami turtiniai reikalavimai. Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad reikalaujama suma atsakovei yra didelė ir atsakovė, siekdama išvengti galimai ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo, gali bandyti perleisti savo turtą kitiems asmenims, todėl yra reali grėsmė, jog teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas visiškai nevertino ieškinio tikėtino pagrįstumo. Nurodoma ieškinio suma yra fiktyvi, nepagrįsta jokiais įrodymais, taip pat patys ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Ieškinyje ginčo aplinkybės dėstomos tendencingai ir iškraipant tikrovę. Ieškovė net neužsimena, kad įvykdžius tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą rangos sutartį, tarp šalių buvo sudarytas galutinis darbų perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo pareikšta, kad visi darbai atlikti tinkamai ir kokybiškai. Ieškovė nemini, kad visi atsakovės pastatyti statiniai buvo sėkmingai priduoti valstybinei komisijai. Ieškovė nepateikė nei vieno atsakovės atsakymo į ieškovės siųstus raštus. Tokiu būdu ieškovė nesąžiningai suformavo teismo vidinį įsitikinimą dėl reikalingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškinio priedų skaičius, jų gausa nėra tolygu ieškinio tikėtinam pagrindimui. Nors prie ieškinio yra pridėta daugybė priedų, tačiau nei viename iš jų sąmoningai nėra nurodyta realioji trūkumų vertė. Nei vienas ekspertas neprisiėmė atsakomybės pareikšti, kad atsakovės pastatyti statiniai privalo būti perstatyti iš naujo.Teismas netinkamai vertino grėsmės tikimybę, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Nors ieškovė pateiktais duomenimis grindė sunkią atsakovės finansinę padėtį, tačiau neįrodinėjo aplinkybės, kad atsakovė gali imtis veiksmų, kuriais priteistos sumos išieškojimas taptų neįmanomas. Iš Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-947-883/2016, kurioje atsakovei iškelta restruktūrizavimo byla, matyti, jog atsakovė yra sąžininga ir atsakinga prieš kreditorius. Nors nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau įrodo atsakovės ketinimą esant sunkiai finansinei būklei, išvengti bankroto ir įvykdyti visus kreditorių reikalavimus.Skundžiamoji nutartis yra ne tik kad nepagrįsta tuo požiūriu, jog atsakovas neketina imtis nesąžiningų veiksmų, bet ir perteklinė. Restruktūrizavimo ar bankroto byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra bendresnio, visaapimančio pobūdžio ir užtikrina visų kreditorių, o ne vieno iš jų, reikalavimų patenkinimą.Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Ieškinio reikalavimai yra preliminariai pagrįsti. Nors atskirajame skunde yra teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą, tačiau teismas ir neturėjo pareigos išsamiai ištirti bei įvertinti atitinkamas aplinkybes ir įrodymus, nes tai reikštų bylos išnagrinėjimą iš esmės.Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog ieškinio kaina yra apskaičiuota deklaratyviai. Fermentavimo tunelių trūkumams pašalinti reikalingos išlaidos apskaičiuotos remiantis lokaline sąmata. Nors atsakovė nesutinka, jog fermentavimo tunelių nesandarumas gali būti pašalintas tik perdarant, ji nenurodo jokių argumentų kokiais kitais būdais galėtų būti pašalintas. Kiti atsakovės argumentai dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo yra nereikšmingi, nes byloje nagrinėjamas klausimas dėl atsakovės atsakomybės už garantiniu laikotarpiu nustatytus statybos darbų trūkumus.Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad nėra grėsmės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Priešingai, galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ir būtinybę areštuoti jos turtą pagrindžia tai, kad yra visos prielaidos arba nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti ir (ar) iššvaistyti turtą, jeigu ji nuspręstų taip pasielgti. Taip pat ketinimą ateityje vengti įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą patvirtina aplinkybė, jog atsakovė iš pradžių pripažino savo atsakomybę dėl fermentavimo tunelių konstrukcijos nesandarumo ir buvo pradėjusi vykdyti trūkumų šalinimo darbus, tačiau staiga pradėjo neigti savo atsakomybę. Todėl atsakovė taip pat gali sugalvoti perleisti ar iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.Atsakovės argumentai dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-947-883/2016 yra neaktualūs, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-275-241/2017, panaikino 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perdavė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ta aplinkybė, jog bankroto byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nepaneigia tikimybės, kad jeigu bus atsisakyta iškelti bankroto bylą, tai nustos galioti ir toje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o atsakovė turės galimybę nesąžiningais veiksmais perleisti turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2015-11-23 galutinį darbų perdavimo-priėmimo aktą, 2015-11-11 statybos užbaigimo aktus, atsakovės 2016-11-18 ir 2017-01-05 raštus ieškovei, ieškovės 2017-01-11 atsakymą atsakovei bei Šiaulių apygardos teismo 2016-11-14 nutarties kopiją. Šie duomenys, atsakovės vertinimu, patvirtina, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra preliminariai nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Įvertinus aplinkybę, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei, spręstina, kad atsakovė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, todėl teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad negalima konstatuoti, jog ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to negalėtų būti patenkintas. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, išsamiai netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-912-381/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1484-178/2015). Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Apeliantė šios sąlygos buvimą ginčija tuo, jog nėra jokių aplinkybių, kuriomis remiantis pirmosios instancijos teismas galėtų preliminariai vertinti, kad atsakovė imtųsi kokių nors veiksmų perleisti turimą turtą ar jį nuslėpti ir taip apsunkintų būsimą teismo sprendimo įvykdymą. Taip pat atsakovė remiasi Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-947-883/2016, kuria iškelta atsakovės restruktūrizavimo byla, teigdama, jog tai įrodo atsakovės ketinimą esant sunkiai finansinei būklei, išvengti bankroto ir įvykdyti visus kreditorių reikalavimus. Sutikti su tokiu skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo.Pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-275-241/2017, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį, kuria buvo iškelta atsakovės restruktūrizavimo byla, ir perdavė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. civilinėje byloje Nr. eB2-359-210/2017 iškėlė atsakovei bankroto bylą. Nors ši teismo nutartis yra neįsiteisėjusi, nes dėl jos paduotas atskirasis skundas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad šiuo metu atsakovės finansinė padėtis yra sunki ir esant didelei ieškinio sumai yra reali grėsmė, jog ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl egzistuojančios antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį nepakeistą.