- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 2-1484-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00178-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- R. K., G. A., H. L., E. S., P. L.
- Ieškovas
- Aneiga
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. K. ir G. A. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-563-252/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aneiga“ ieškinį atsakovams R. K., H. L., G. A., E. S. ir P. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Aneiga“ bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas P. L., o to paties teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi UAB „Aneiga“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Aneiga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. K., H. L., G. A., E. S. ir P. L., prašydamas: 1) solidariai priteisti iš atsakovų H. L., G. A., E. S. ir P. L. 42 734,06 Eur žalos atlyginimo; 2) solidariai priteisti iš atsakovų R. K., H. L., G. A. ir E. S. 60 000 Eur žalos atlyginimo; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą pareikšto reikalavimo ribose, nes reikalavimo suma fiziniams asmenims – didelė, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai turtą gali paslėpti ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir areštavo atsakovams H. L., G. A. bei E. S. priklausantį turtą 102 734 Eur sumai, atsakovui R. K. priklausantį turtą – bendrai 60 000 Eur sumai, o atsakovei P. L. priklausantį turtą – bendrai 42 734,06 Eur sumai, pirmiausiai areštuojant atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nepakankant, likusiai sumai areštuojant kilnojamąjį turtą, uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su šiuo turtu (tame tarpe jo įkeitimu, pardavimu, dovanojimu ar kitaip perleidimu tretiesiems asmenims), išskyrus būtinus turto apsaugai bei išlaikymui.
Teismas nurodė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinį, ieškinio suma – 102 734,06 Eur, fiziniams asmenims yra pakankamai didelė. Nei ieškovui, nei teismui nėra žinoma, kokį turtą turi atsakovai. Taigi neatmestina tikimybė, kad atsakovai, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovės P. L. reikalaujama suma yra 42 734 Eur, jos atžvilgiu turto areštas taikytinas tik tokiai sumai, o iš atsakovo R. K. reikalaujama 60 000 Eur suma, jo turtas areštuotinas tik šiai sumai, kitų atsakovų atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės taikytinos pilnai ieškinio sumai, t. y. 102 734 Eur.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atskirajame skunde atsakovas R. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jo turtui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovas R. K. ieškovui, t. y. įmonei UAB „Aneiga“, vadovavo ne teismo nurodytu laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. gegužės 17 d., bet laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., t. y. septynis su puse mėnesio. Šiuo laikotarpiu įmonė veikė įprastu režimu, gavo pajamų, mokėjo tiekėjams ir kreditoriams. 2009 metų pabaigoje ieškovas turėjo tik nedidelį 1 953,49 Lt įsiskolinimą VSDFV, kurį vėliau kas mėnesį dengė dalimis ir tai patvirtina VSDFV informacija. Taigi atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl ieškovo bankroto bylos iškėlimo. Mokesčius VSDFV įmonė nustojo mokėti tik nuo 2011 m. lapkričio 17 d., t. y. po 1 metų ir 6 mėnesių nuo atsakovo vadovavimo pabaigos, per tą laiką įmonėje pasikeitė du direktoriai, o teismo nutartyje, kuria iškelta ieškovo bankroto byla, pažymėta, jog įmonė veiklos nebevykdo ir negali atsiskaityti su kreditoriais nuo 2013 metų. Atsakovas negali būti atsakingas už vėlesnę blogai vystomą įmonės veiklą bei blogus jos veiklos rezultatus, kuriuos sąlygojo vėlesnių įmonės vadovų veiksmai. Nesuprantamas ieškovo reikalavimas atsakovui R. K. dėl 60 000 Eur skolos priteisimo, kai pats ieškovas nurodo, kad įmonė tapo nemoki 2010 metų pabaigoje, vadovaujant H. L..
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovas G. A. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį, panaikinant teismo nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jo turtui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovui G. A. tenkanti ieškinio reikalavimo dalis, įvertinus jo turimo turto vertę, nėra didelė. Atsakovams pareikštas reikalavimas sudaro 102 734,06 Eur, taigi vienam atsakovui tenkanti reikalavimo dalis sudaro 20 546,81 Eur. Tokia suma, lyginant ją su atsakovo G. A. valdomo turto (žemės sklypo su statiniais ir dviejų automobilių) verte, t. y. 100 740,65 Eur, nelaikytina didele, nes beveik penkis kartus viršija pareikšto reikalavimo sumą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas bandytų slėpti ar perleisti savo turtą. Be to, visų atsakovų bendrai turimas turtas viršija bendrą ieškinio reikalavimą: vien atsakovams G. A. ir H. L. priklausančio turto bendra vertė (130 540,65 Eur) viršija ieškinio reikalavimo sumą (102 734,06 Eur), todėl nėra grėsmės galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui. Teismas be pagrindo nurodė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, preliminariai įvertinus ieškinį, negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl ieškinio prima facie pagrįstumo. Ieškovas neaiškiai ir nenuosekliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą, nėra aiškus prašomų priteisti sumų paskaičiavimo pagrindas, ieškovas neindividualizavo ir nenurodė kiekvieno atsakovo atsakomybės kilimo pagrindo, taip pat nenurodė, kaip kiekvienas įrodymas pagrindžia kilusią žalą ir ieškinio reikalavimą kiekvieno atsakovo atžvilgiu. Be to, nors ieškinyje atsakovų atsakomybė įvertinta kaip solidarioji, toks vertinimas prieštarauja ieškinyje pateiktiems argumentams ir teismų praktikai. Juolab kad pagal ieškinį atsakovo vadovavimo laikotarpiu ieškovas turėjo tik 5 935,81 Eur dydžio skolą, tačiau atsakovui neaišku, kokiu pagrindu reiškiamas solidarus reikalavimas dėl 102 734,06 Eur žalos priteisimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo R. K. atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Aneiga“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį. Nurodo, kad ieškinys atsakovui R. K. yra pareikštas ne dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o dėl ½ dalies neišsaugoto bendrovės turto vertės priteisimo. Nėra duomenų, kad kuris nors iš buvusių įmonės vadovų būtų perdavęs ieškovo turtą kitam vadovui, todėl visi vadovai savu laiku neužtikrino turto apsaugos ir yra solidariai atsakingi už bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto praradimą.
Atsiliepime į atsakovo G. A. atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Aneiga“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad antstolis, iš dalies įvykdęs skundžiamą teismo nutartį, pas atsakovus R. K., G. A. ir H. L. rado tik dalį areštuotino turto, kurį įvertino bendra 44 100 Eur suma. Taigi nepagrįstas G. A. atskirojo skundo teiginys, kad vien atsakovų G. A. ir H. L. bendra turto vertė yra didesnė nei 100 000 Eur. Be to, atsakovo G. A. teiginiai dėl ieškinio pagrįstumo nėra svarbūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. G. A. buvo paskutinis ieškovo vadovas prieš E. S., kuris neturi jokio įmonės turto, nėra duomenų, kad po G. A. vadovavimo įmonė būtų vykdžiusi veiklą, o jo vadovavimo metu įmonės skolos nuolat augo, nebuvo atsiskaitoma su anksčiau atsiradusiais kreditoriais, šis asmuo nevykdė ir pareigos paruošti bei pateikti 2011 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsakovų R. K. ir G. A. turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Atskirieji skundai netenkintini.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, o jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
Dėl atsakovo R. K. atskirojo skundo
Atsakovas R. K. atskirajame skunde iš esmės nurodo nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi argumentus, susijusius tik su ieškovo pareikšto ieškinio atsakovui nepagrįstumu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, tačiau, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-912-381/2015).
Nagrinėjamu atveju iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovas – bankrutavusi įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo priteisti iš buvusių įmonės vadovų jų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą įmonei ir jos kreditoriams. Ieškovas atsakovui R. K. pareiškė reikalavimą dėl solidarios atsakomybės ir 60 000 Eur priteisimo, kildinamą iš įmonės vadovo pareigos dėl įmonės turto išsaugojimo užtikrinimo. Atsakovas R. K. atskirajame skunde, be kita ko, nenurodė argumentų, susijusį su šiuo reikalavimo pagrindu, o jo nurodytos aplinkybės dėl vadovavimo ieškovui laikotarpio bei įmonės finansinės padėties neturi reikšmės, sprendžiant paminėtą ieškinio reikalavimą, susijusių su bendrovės turto neišsaugojimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, kadangi nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, taip pat pridėjo įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti. Kaip jau paminėta, preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. (CPK 42 str. 1 d.). Atsakovas atskirajame skunde net neneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad 60 000 Eur suma jam yra didelė, kad egzistuoja galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. K. turtui (CPK 144 str. 1 d.).
Dėl atsakovo G. A. atskirojo skundo
Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui galinčias turėti reikšmės aplinkybes, tarp kurių esminę reikšmę turi atsakovo finansinė – turtinė padėtis, nes būtent ji atspindi atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam konkretaus ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-302/2015). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškovo reikalavimą) ir taip paneigti minėtą prezumpciją tenka būtent atsakovui, suinteresuotam laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015).
Atsakovas G. A. atskirajame skunde teigia, kad jam tenkanti ieškinio reikalavimo dalis – 20 546,81 Eur, įvertinus jo turimo turto vertę, kuri sudaro 100 740,65 Eur, nėra didelė. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas G. A. netinkamai skaičiuoja jam tenkančio reikalavimo dalį (sumą). Ieškovas atsakovui pareiškė du reikalavimus, prašydamas solidariai priteisti: 1) iš atsakovo G. A. ir kitų trijų atsakovų (H. L., E. S., P. L.) 42 734,06 Eur; 2) atsakovo R. A. ir kitų 3 atsakovų (R. K., H. L., E. S.) 60 000 Eur. Taigi ieškovas pareiškė reikalavimą dėl iš viso 102 734 Eur priteisimo solidariai iš atsakovo G. A. ir kitų trijų atsakovų. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6.6 str. 5 d.). Nurodytos materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo. Taigi ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju ieškovas iš esmės turi teisę pareikalauti, kad visą sumą, t. y. 102 734 Eur sumokėtų tik atsakovas G. A.. Dėl to, nustačius, kad yra grėsmė galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, šio sprendimo įvykdymas galėtų būti užtikrintas viso pareikšto reikalavimo, t. y. 102 734 Eur vertės ir vieno atsakovo turto areštu.
Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie jo turimą turtą (t. l. 48-54), kuriuos apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, priima ir vertina kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 314 str., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys nepaneigia grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Visų pirma pažymėtina, kad pagal atsakovo G. A. pateiktus įrodymus jo turto vertė, dėl kurios realumo teismui kyla pagrįstų abejonių, sudaro 100 740,65 Eur, t. y. net nesiekia pareikšto reikalavimo sumos. Antra, ieškovas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą nurodė, jog, antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo surastas ir aprašytas tas pats turtas (žemės sklypas su statiniais ir du automobiliai), kuriuos nurodė atsakovas atskirajame skunde, tačiau šis turtas buvo įvertintas tik 9 760 Eur verte. Taip pat nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad bendra jo ir kito atsakovo (H. L.) turto vertė, sudaranti iš viso 130 540,65 Eur, paneigia teismo sprendimo įvykdymo grėsmę. Minėta, jog atsakovo G. A. turto reali vertė kelia pagrįstų abejonių, atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes, o tokiu atveju, jeigu atsakovų G. A. ir H. L. turtas būtų vertinamas pagal antstolio dokumentus, bendra šių atsakovų turto vertė sudarytų 42 870 Eur (9 760 Eur + 33 110 Eur), t. y. mažiau nei ½ dalį pareikštų reikalavimų. Be to, nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepaneigta tikimybė, kad atsakovas, nesant suvaržymų, šį turtą gali perleisti kitiems asmenims ar kitaip sumažinti turto vertę.
Aukščiau minėta, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Pagal ieškovo ieškinyje nurodytus argumentus bei pateiktus prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, nėra pagrindo šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama teismo nutartimi buvo apribotos tik galimybės atsakovams disponuoti nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, tuo tarpu pinginių lėšų areštas nebuvo pritaikytas ir byloje nėra duomenų, kad tokio turto areštas neproporcingai varžytų atsakovų teises ar suteiktų ieškovui nepagrįsto pranašumo.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo G. A. turtui pareikšto reikalavimo ribose, tinkamai parinkdamas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Nors ieškovas kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, pridėjo sąskaitos už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvito kopijas, kartu su šiais dokumentais nepateikė atstovavimo sutarties ar kito dokumento, patvirtinančio atstovavimo paslaugų teikimo pagrindą. Nesant pridėtų visų dokumentų, pagrindžiančių ieškovo teisę į atstovavimo išlaidų priteisimą, nėra pagrindo tenkinti tokio ieškovo prašymo (CPK 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.