Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ir atsakovės S. L. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovei S. L. dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškinys dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Ieškovo apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesta ieškinio reikalavimų dalis dėl permokos priteisimo. Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens atliktus einamuosius mokėjimus vaikams išlaikyti nepagrįstai vertino kaip išlaikymo skolos dengimą, o ne periodinių išlaikymo lėšų mokėjimą. Atsakovės apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta patenkinti ieškovo reikalavimų dalį dėl permokos priteisimo. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad: 1) byloje nenustatyta atsakovės kaltė dėl permokos susidarymo, 2) ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pagal šalių apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

Faktinės bylos aplinkybės

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 20 d. sprendimu nuspręsta iš A. J. išieškoti išlaikymą dukroms E. J. ir U. J. po 1/3 dydžio visų rūšių uždarbio pajamų, bet ne mažiau kaip 1 MGL kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2000 m. spalio 10 d. iki dukros E. pilnametystės, po to išlaikymą skaičiuoti po 1/4 dydžio iki dukros U. pilnametystės. Antstolės R. V. 2008 m. birželio 3 d. pažymoje nurodyta, kad skolininkas A. J. 2008 m. kovo–gegužės mėnesiais išlaikymo vaikams neteikė. Atsakovė S. L. 2008 m. liepos 28 d. kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją su prašymais išmokoms iš Vaikų išlaikymo fondo gauti nepilnametėms dukroms E. J. ir U. J. išlaikyti. Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 9 d. įsakymais Nr. 1.35-416 ir Nr. 1.35- 417 nuspręsta E. J. ir U. J. mokėti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo nuo 2008 m. birželio 3 d. iki atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, išmokas už kiekvieną praėjusį mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos pervedant į atsakovės sąskaitą.

18. Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija 2016 m. vasario 23 d. gavo trečiojo asmens A. J. bei 2016 m. liepos 28 d. antstolės R. V. pranešimus dėl informacijos apie priteistų lėšų vaikams sumokėjimą. Vaikų išlaikymo fondo administracija 2016 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimus Nr. V2-9071 ir Nr. V2-9069 dėl sprendimo pakeitimo, kuriais nustatyti laikotarpiai, už kuriuos U. J. ir E. J. skirtinos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo. Priėmus šiuos sprendimus buvo nustatyta, jog yra susidariusi 3 442,36 Eur dydžio iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų lėšų permoka, todėl Vaikų išlaikymo fondo administracija 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsakovei išsiuntė pretenziją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo, ja pareikalavo atsakovės grąžinti 3 442,36 Eur dydžio permoką.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo

Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo nepagrįstai išmokėtų sumų išieškojimo teisinio pagrindo

19. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.; nuo 2018 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į fondo administratorių dėl fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą.

20. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, jog nustačius, kad išmokos buvo išmokėtos neteisėtai, nes kreipdamasis dėl išmokų pareiškėjas pateikė neteisingus duomenis, reikalingus išmokoms skirti, arba išmokų mokėjimo laikotarpiu šiame įstatyme nustatytais terminais ir tvarka nepranešė apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į išmokas arba išmokų dydžiui, pareiškėjas privalo grąžinti išmokų administratoriui visą neteisėtai gautą pinigų sumą iš karto arba dalimis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo negrąžintos neteisėtai gautos išmokos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

21. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės teisiniams santykiams atsirasti būtina nustatyti visų civilinės atsakomybės sąlygų visumą, jų įrodinėjimo pareiga tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškusiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

22. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai konstatavo, jog trečiojo asmens vaikams išlaikyti atlikti mokėjimai buvo skirti išlaikymo įsiskolinimui padengti, o ne išlaikymui už einamąjį mėnesį teikti. Apelianto teigimu, A. J. atliko pinigines perlaidas per paštą kas mėnesį, šios perlaidos neviršijo teismo priteisto išlaikymo dydžio, todėl einamojo laikotarpio mokėjimai negalėjo būti vertinami kaip išlaikymo skolos dengimas. Ieškovo nurodytą poziciją patvirtina ir išieškojimą vykdančios antstolės paaiškinimai bei jos parengta suvestinė, kuria teismas nepagrįstai nesirėmė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais skundo argumentais.

23. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija 2016 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimus Nr. V2-9071 ir Nr. V2-9069 dėl sprendimo pakeitimo, sprendimą Nr.V2-9070 dėl permokos išskaitymo iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų ir sprendimą Nr.V2-9072 dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo dėl to, kad 2016 m. vasario 23 d. Vaikų išlaikymo fondo administracija gavo trečiojo asmens A. J. pranešimą Nr. D1-4925 apie priteistų lėšų sumokėjimą vaikams, t. y. Vaikų išlaikymo fondo administracija nustatė, kad vaikų tėvui teikiant išlaikymą vaikams, tuo pačiu laikotarpiu vaikams buvo mokamas ir išlaikymas iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju permokos dydis apskaičiuotas tokia tvarka: kai einamąjį mėnesį iš vaikų tėvo buvo gauta 260 Lt (37,65 Eur), atsakovei iš Vaikų išlaikymo fondo išmokos neturėjo būti mokamos, kai iš trečiojo asmens gauta ne visa suma, Vaikų išlaikymo fondo mokėtina suma turėjo sudaryti skirtumą, kurio nepadengė trečiojo asmens A. J. sumokėta išlaikymo suma. Ieškovo skaičiavimu, iš Vaikų išlaikymo fondo už U. J. išlaikymą buvo permokėta 1 774,26 Eur suma, už E. J. – 1 678,84 Eur (t. 1. b. l. 59–61, 63–65).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantas šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, jog permokų dydis buvo nustatytas išlaikymo išieškojimą iš trečiojo asmens vykdančiai antstolei R. V. įvertinus trečiojo asmens A. J. atliktų pašto perlaidų atlikimo datas ir šių perlaidų dydį. Šių pašto perlaidų atlikimą patvirtina byloje esantys AB „Lietuvos paštas“ kvitai (t. 1. b. l. 14–21), taip pat AB „Lietuvos paštas“ 2019 m. kovo 22 d. raštas (t. 1, b. l. 88–90). Iš minėtų įrodymų matyti, kad atitinkamais mėnesiais trečiojo asmens sumokėtas sumas antstolė įskaitė kaip skolininko mokamas periodines išmokas vaikams išlaikyti, kaip tai numatyta CPK 733 straipsnio 4 dalyje.

25. CPK 733 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra išlaikymo periodinėmis išmokomis skola, patvarkyme dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo taip pat nurodoma skolos suma. Šiuo atveju iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų pirmiausia atskaitomos periodinės išmokos. Jeigu CPK 736 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotų išskaitų suma didesnė už periodinių išmokų sumą, šių sumų skirtumas skiriamas periodinių išmokų skolai padengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 733 straipsnio nuostatos reglamentuoja išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų tvarką vykdymo procese, numato šiais klausimais antstolio priimtų patvarkymų pateikimo tvarkos, šių patvarkymų turinio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualiu laikotarpiu didžioji dalis išlaikymo lėšų atsakovei buvo pervestos trečiojo asmens A. J. atliktomis pašto perlaidomis, bet ne išieškotos iš trečiojo asmens darbo užmokesčio ar kitų pajamų CPK 733 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pašto perlaidomis trečiojo asmens atsakovei sumokėtų sumų paskirstymo CPK 733 straipsnio 4 dalies nuostatos nereglamentuoja. Vadinasi, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog trečiojo asmens atliktos pašto perlaidos buvo einamojo laikotarpio periodiniai mokėjimai vaikams išlaikyti ir negalėjo būti vertinami kaip išlaikymo skolos dengimas.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.55 straipsnio nuostatas dėl įmokų paskirstymo, nes, ieškovo teigimu, šiuo atveju egzistavo ne kelios, bet tik viena skola. CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors trečiojo asmens A. J. pareiga teikti išlaikymą vaikams kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, taip pat pareiga sumokėti nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą yra atsiradusios tuo pačiu teisiniu pagrindu, t. y. iš tėvų prievolės materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, tačiau nagrinėjamu atveju yra būtina atsižvelgti į išlaikymo prievolės specifiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaikymo, teikiamo periodinėmis išmokomis, prievolė yra tęstinė, todėl iki vaiko pilnametystės (ar kito teismo nustatyto išlaikymo prievolės pabaigos termino) dalies periodinių mokėjimų terminas būna suėjęs, o kitų – nesuėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-695/2019).

28. Iš byloje esančios antstolės parengtos 2019 m. gegužės 1 d. išlaikymo mokėjimo suvestinės matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. trečiojo asmens A. J. mokėtino išlaikymo įsiskolinimas sudarė 21 590 Lt (6 252,90 Eur). Vaikams išlaikyti iki jų pilnametystės trečiasis asmuo turėjo sumokėti 13 502,51 Eur, iki 2019 m. gegužės 1 d. sumokėjo 3 123,06 Eur, 2019 m. gegužės 1 d. duomenimis, trečiojo asmens A. J. išlaikymo įsiskolinimas sudarė 4 322,72 Eur. Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad visą laikotarpį, per kurį į atsakovės sąskaitą iš Vaikų išlaikymo fondo buvo pervedamos lėšos vaikams išlaikyti, buvo susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Iš AB „Lietuvos paštas“ 2019 m. kovo 22 d. rašto matyti, kad atlikdamas pašto perlaidas trečiasis asmuo paprastai nenurodydavo mokamų lėšų paskirties, šios lėšos atsakovei buvo išmokamos grynaisiais pinigais pašto įstaigoje pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Esant šioms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pašto perlaidomis gaunamas lėšas atsakovė pagrįstai galėjo vertinti kaip išlaikymo skolos dengimą. Pažymėtina ir tai, kad nutraukus išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, 2019 m. gegužės 1 d. duomenimis, trečiojo asmens A. J. mokėtinas išlaikymo įsiskolinimas sudarė 4 322,72 Eur, t. y. bendra iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėta ir iš trečiojo asmens A. J. gauta vaikams išlaikyti skirta suma neviršija Kretingos rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 20 d. sprendimu vaikams priteistos išlaikymo sumos, kuri iki vaikų pilnametystės turėjo būti sumokėta atsakovės ir trečiojo asmens dukroms išlaikyti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes nebūtų teisinga ir sąžininga dalį iš Vaikų išlaikymo fondo gautų išmokų (2 752,18 Eur) vertinti kaip dėl atsakovės kaltės susidariusią permoką už vaikų išlaikymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šios ieškinio dalies reikalavimų.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

29. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad tenkindamas ieškinio dalį dėl permokų grąžinimo, teismas nenustatinėjo atsakovės kaltės dėl permokos susidarymo ir nevertino aplinkybės, jog atsakovei nebuvo žinoma, kad iš trečiojo asmens darbovietės 2013–2014 metais į atsakovės banko sąskaitą septynis kartus buvo pervestos lėšos vaikams išlaikyti, jos iš karto buvo pervestos į išieškojimą iš atsakovės turto vykdančių antstolių sąskaitas. Šios aplinkybės atsakovei tapo žinomos tik šios bylos nagrinėjimo metu. Anksčiau suvokti šias aplinkybes atsakovei trukdė jos psichinės sveikatos būklė. Apeliantės teigimu, nesant atsakovės kaltės, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, žalos atlyginimas iš atsakovės negalėjo būti priteistas. Teisėjų kolegija su nurodytais skundo argumentais nesutinka.

30. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės taikymo aspektu skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl šioje byloje atsakovė turėjo procesinę pareigą paneigti skolininko kaltės prezumpciją (CPK 178 straipsnis).

32. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad antstolės išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymais 2010 m. rugsėjo ir spalio mėn. atsakovei pervestos lėšos, taip pat trečiojo asmens A. J. darbdavių vykdyti atskaitymai iš trečiojo asmens darbo užmokesčio pagal antstolės nurodymą 2013 m. rugsėjo–2014 m. balandžio mėnesiais buvo ne dalies išlaikymo įsiskolinimo apmokėjimas, bet išlaikymo periodinėmis išmokomis teikimas. Be to, pagal atsakovės ir trečiojo asmens susitarimą už 2012 m. kovo mėn. trečiasis asmuo A. J. išlaikymą vaikams teikė turtu. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad paminėtais laikotarpiais trečiajam asmeniui teikiant išlaikymą, atsakovė neteisėtai iš Vaikų išlaikymo fondo gavo 690,18 Eur išmokų vaikams išlaikyti.

33. Apeliantė savo apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo apskaičiuoto žalos dydžio, t. y. 690,18 Eur, apeliaciniame skunde nenurodo teismo nustatyto žalos dydžio nepagrįstumą patvirtinančių argumentų, taip pat neginčija, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais laikotarpiais vykdymo proceso metu iš trečiojo asmens buvo išieškotos periodinės išmokos vaikams išlaikyti. Apeliantės nesutikimas su skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi iš esmės yra grindžiamas tuo, kad atsakovė nežinojo, jog iš trečiojo asmens darbovietės 2013–2014 metais į atsakovės banko sąskaitą septynis kartus buvo pervestos lėšos vaikams išlaikyti, jos iš karto buvo pervestos į išieškojimą iš atsakovės turto vykdančių antstolių sąskaitas, todėl dėl atsiradusios žalos nėra atsakovės kaltės.

34. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

35. Iš byloje esančių įrodymų, t. y. atsakovės banko sąskaitos išrašo, antstolės parengtos 2019 m. gegužės 1 d. išlaikymo mokėjimo suvestinės, 2010 m. rugsėjo 24 d. ir 2010 m. spalio 4 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymų matyti, kad į atsakovės banko sąskaitą buvo pervestos antstolės išieškotos periodinio nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšos, 2013 m. spalio –lapkričio mėnesiais, 2014 m. sausio–kovo mėnesiais atsakovei pervestos trečiojo asmens A. J. darbdavių išskaitos iš skolininko darbo užmokesčio. Šių faktinių aplinkybių neginčija ir pati apeliantė. Vadinasi, gavusi šias pinigines lėšas, atsakovė kartu įgijo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą Vaikų išlaikymo fondo administracijai pranešti apie šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių atsiradimą. Pažymėtina, kad ši įstatyme nustatyta pareiga kartu lėmė ir atsakovės pareigą domėtis išieškojimo vykdymo eiga, nuolat sekti informaciją apie gaunamas išlaikymo lėšas. Nors atsakovė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos nevykdymą grindė tuo, kad iki šios civilinės bylos iškėlimo ji nežinojo apie į banko sąskaitą pervestas lėšas, be to, iš atsakovės turto buvo vykdomas išieškojimas ir dalis banko sąskaitoje buvusių lėšų buvo išieškotos išieškojimą iš atsakovės vykdžiusių antstolių, tačiau ši aplinkybė nepašalino atsakovės pareigos domėtis į jos banko sąskaitą gaunamomis lėšomis ir jų paskirtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, turėdama Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą Vaikų išlaikymo fondo administracijai pranešti apie šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių atsiradimą, tačiau nesidomėdama, kokios lėšos yra gaunamos į banko sąskaitą ir kokia yra jų paskirtis, atsakovė pažeidė atidaus, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. Apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su jos gebėjimu suprasti banko sąskaitoje vykstančių finansinių operacijų turinį, neteikia pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė objektyviai neturėjo galimybės naudotis kvalifikuota pagalba aiškinantis piniginių lėšų gavimo į jos banko sąskaitą aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovės kaltė, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, šioje byloje yra nustatyta, skolininkės kaltės prezumpcija byloje nėra paneigta.

37. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

38. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 9 straipsnio 2 punkte nustatyta Vaikų išlaikymo fondo administratoriaus pareiga užtikrinti fondo lėšų panaudojimo kontrolę negali būti aiškinama kaip pareiga žinoti apie kiekvieną vykdymo proceso dalyvių atliktą veiksmą, t. y. skolininko sumokėtą ar antstolio išieškotą išlaikymo lėšų dalį, juolab, kad pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnį 2 dalį pareiga raštu pranešti fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes tenka pirmiausia pareiškėjui, šiuo atveju – atsakovei. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens atliktų pašto perlaidų momentas, taip pat atskirų vykdymo veiksmų, kurių pagrindu buvo išieškotos išlaikymo lėšos, momentas šiuo atveju negali būti tapatinamas su ieškovo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jo galbūt pažeistas teises momentu. Priešingas esamos situacijos teisinis vertinimas nebūtų suderinamas su proporcingumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Byloje nėra patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovui iki 2016 m. vasario 23 d. būtų žinoma apie tai, jog trečiojo asmens A. J. lėšomis iš dalies buvo vykdoma nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 2016 m. vasario 23 d. Kadangi ieškinys teismui pareikštas 2019 m. vasario 8 d., apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

41. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti šalių apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliaciniai skundai atmestini, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Kadangi ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, ieškovo ir valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos už atsakovei suteiktą teisinę pagalbą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.