Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės SYSTEM VENBO apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės SYSTEM VENBO ieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo ir darbuotojo veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo atsakovui R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo teisėtumo bei reikalavimo priteisti nuostolius pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys nebuvo susitarusios dėl vėlesnio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju. Byloje nėra ginčo, kad darbo santykiai baigėsi pagal DK 125 straipsnį, atsakovui (darbuotojui) 2015-09-04 pateikus prašymą atleisti iš darbo, nurodant – abipusiu susitarimu. Nei minėtame prašyme, nei jokiame kitame dokumente, įforminančiame darbo santykių pasibaigimą, nėra duomenų apie vėlesnę atsiskaitymo tvarką.

Dėl įrodinėjamo šalių susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo

18. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbdavio ir darbuotojo susitarimas gali būti teisėtas pagrindas atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju kitokia tvarka, nei nustatyta anksčiau nurodytose imperatyviosiose įstatymo nuostatose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2011 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z.v. UAB ,,Gepala“, bylos Nr. 3K-3-409/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012). Taigi tiek DK 125 straipsnio 1 dalies, tiek 141 straipsnio 1 dalies nuostatose nustatyta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitarti, kokia tvarka darbdavys atsiskaitys su atleidžiamu darbuotoju. Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Toks darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas yra dispozityvumo ir sutarčių laisvės principų išraiška darbo teisėje. Šie principai užtikrina šalims teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos bei kitų išmokų mokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu; darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensaciją, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne; darbuotojas gali nesutikti su darbdavio pasiūlymu nustatyti kitokią nei įstatyme įtvirtinta visiško atsiskaitymo tvarka. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbdavio pasiūlytų sutarties nutraukimo ar visiško atsiskaitymo sąlygų. Darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutiko su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. AB bankas Nord/LB Lietuva, bylos Nr. 3K-3-260/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. VĮ Panevėžio miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-489/2005, 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-59/2007).

19. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra rašytinio atsakovo sutikimo dėl visiško atsiskaitymo kitokia nei įstatyme nustatyta tvarka, o prieš tai nurodyta kasacinio teismo praktika aiškiai nurodo, kad sudarytoje sutartyje dėl darbo santykių pabaigos turi būti išreikšta suderinta šalių valia. Bet kokie elektroniniai laiškai, vėlesnio darbo užmokesčio mokėjimo praktika, nėra aplinkybės, šalinančios ieškovo, kaip darbdavio atsakomybę, tinkamai įforminti darbo santykių pasibaigimą. Būtent darbdavys yra atsakingas už šios pareigos įvykdymą pagal DK 95, 99 straipsnius, nes tiek susitarimas dėl darbo sąlygų, tiek susitarimas dėl darbo santykių pasibaigimo, turi būti sudaryti raštu, aiškiai nustant sąlygas, ypatingai tuo atveju, kai keičiamos imperatyvioms įstatymo normos dėl atsiskaitymo su darbuotoju tvarkos. Bet kuriuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju terminas privalo būti apibrėžtas konkrečiai.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad terminu laikomas apibrėžtas ar neapibrėžtas laikotarpis, kuriam suėjus ar pasibaigus, įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrą civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminas gali būti apibrėžiamas ne tik kalendorine data ar nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, bet ir įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117 straipsnis). Kai šalys teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą susieja su tam tikrų aplinkybių (sąlygų) atsiradimu ar neatsiradimu ateityje, t. y. jei tikrai nežinoma, ar nurodytos aplinkybės atsiras, laikoma, kad jos sudarė sąlyginį sandorį (CK 1.66 straipsnio 1 dalis). Taigi sąlyginio sandorio sąlyga yra aplinkybė, kurios atsiradimo galimybė egzistuoja, tačiau tikrai nežinoma, ar ji atsiras. Jei sutarties šalys susitarė, kad teises ir pareigas jos įgis ne nuo sutarties sudarymo, o nuo sąlygos atsiradimo momento, laikoma, kad, sąlygos neatsiradus, sandoris nesukels teisinių padarinių. Toks susitarimas vertinamas kaip sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga. Nustačius, jog šalys susitarė dėl termino apibrėžimo įvykiu, kuris tikrai įvyks, negalima daryti išvados, kad terminas nenustatytas. Siekiant nustatyti, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai sudarant pirmiau nurodytą susitarimą, būtina aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eskom“ v. K. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2012).

21. Atsakovas R. V. dirbo pardavimų vadybininku, todėl jam negalėjo būti žinoma įmonės turtinė padėtis, planuojamos gauti lėšos. Tokiu atveju konstatuojama, kad pokalbis telefonu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu nereiškia, kad buvo pasiektas susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo termino. Juo labiau, prieš tai nurodyta kasacinio teismo praktika pagrindžia, kad sąlyga – atsiskaityti, kai ieškovas turės pakankamai lėšų, nenurodant jokio konkretaus įvykio, galinčio apibrėžti terminą, yra negalima. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, įvertinus pateikto į bylą elektroninio susirašinėjimo turinį, negalima konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudarytas abipusis susitarimas dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Iš esmės atsakovas 2015-09-15 kreipėsi į ieškovo direktorių R. B., pašydamas suteikti informaciją dėl galutinio atsiskaitymo. Ieškovo direktorius, 2015-09-21atsakydamas į atsakovo laišką, nurodė, kad yra laukiama pajamų ir kai atsiras lėšų, bus mokama atitinkamai dalimis (el. b. t I, b.l. 52-53). Taigi nesutampa su bylos medžiaga ieškovo nurodytos susitarimo dėl visiško atsiskaitymo sudarymo aplinkybės, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad susiklosčiusi faktinė tvarka dėl vėlesnio darbo užmokesčio mokėjimo įrodo sistemingą darbuotojo teisių pažeidimą, o ne susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo patvirtinimą konkliudentiniais veiksmais (DK 229 straipsnis).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio

22. Apeliantas įrodinėja, kad nebuvo objektyvių galimybių atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju dėl PLAIS sistemos gedimo, be to, jo bloga turtinė padėtis buvo prielaida sumažinti išmoką.

23. DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Kasacinis teismas, plėtodamas ir pildydamas teismų praktiką vėliau priimtomis nutartimis yra išaiškinęs, kad reikšmingų darbdavio naudai aplinkybių, tokių kaip trumpa darbo santykių trukmė, didelė priteistina suma ir panašiai, nustatymas savaime nereiškia pagrindo mažinti priteistiną išmoką. Priteistina išmoka gali būti mažinama tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, kurios rodo, kad priteistinos išmokos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingas darbdavio padarytam pažeidimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta byloje M. G. v. UAB „Inspectorate Klaipėda“, bylos Nr. 3K-3-5/2012). Teismas kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką.

24. Nagrinėjamoje byloje iš ieškovo atstovo direktoriaus R. B. 2015-09-16, 2015-09-18 laiškų, adresuotų Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovams, teismas nustatė, kad ieškovas neturėjo galimybės disponuoti apyvartinėmis lėšomis nuo 2016-09-13 (el. b. t I, b.l. 34, 40). Elektroniniame susirašinėjime duomenų apie tai, kad PLAIS sistemos gedimai būtų fiksuoti ieškovo atleidimo iš darbo dieną (2016-09-09) nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atleidimo iš darbo dieną buvo areštuotos ieškovo banko sąskaitose esančios lėšos. Negalimumo atsikaityti neįrodo nei ieškovo pateiktas elektroninis susirašinėjimas per laikotarpį nuo 2015-09-15 iki 2015-09-18, nei 2015-10-15, 2015-10-18, 2015-10-19 elektroniniai laiškai (el. b. t I, b.l. 36-39). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas neginčija teismo šių nustatytų aplinkybių, nurodydamas, kad visuotinai žinoma, jog PLAIS Sistema pradėjo veikti 2015-09-15, o atsiskaitymas įvyko esant perteklinių lėšų, dėl ko joms nebuvo arešto. Taigi pats apeliantas pripažįsta, kad jo nurodyti PLAIS sistemos sutrikimai nebuvo veiksnys, lemiantis atsiskaitymo faktą, o apribojimai disponuoti bendrovės lėšomis buvo susiję su jų valdymu. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog atsiskaitymo aplinkybė priklausė nuo paties ieškovo, yra teisinga.

25. Apeliantas įrodinėja, jog aplinkybė dėl turėto įsiskolinimo Valstybei, kurią patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-08-20, 2015-08-28, 2015-09-29, 2015-10-20 sprendimai dėl ieškovo skolos išieškojimo priverstine tvarka, taip pat 2015-10-02, 2015-10-15 nurodymai nurašyti mokestines nepriemokas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (el. b. t I, b.l. 11-25), sudaro pagrindą mažinti išieškotiną vidutinį darbo užmokestį. Tačiau apeliantas nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių pagal jo paaiškinimus dėl įgyvendinamų labai didelių projektų, dėl ko trūko gautinų sumų iš ieškovo klientų. Ši aplinkybė, be kita ko, teismo buvos susieta su apelianto iniciatyva išmokėti vieno mėnesio išeitinę išmoką, nors pagal įstatymą tokia išmoka atsakovui nepriklausė. Tai reiškia, kad jei apeliantas turėjo finansinių nesklandumų, tačiau pagal jo paties paaiškinimus, jie buvo laikini. Tokiu atveju konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tardamasis dėl darbo santykių pabaigos apeliantas galėjo aiškiai nurodyti terminą dėl vėlesnio atsiskaitymo. Bet kuriuo atveju, ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, jog teismas pasinaudodamas diskrecijos teise teisingai nustatė, kad skola Valstybei nebuvo išskirtinis atvejais, sudaręs pagrindą mažinti sankciją.

26. Apeliantas įrodinėja, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jis iki kreipimosi į Darbo ginčų komisiją sumokėjo 22 proc. skolos darbuotojui, o liko skolingas 78 proc. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo atleidimo iš darbo dieną ieškovas nebuvo išmokėjęs atsakovui 2279,56 Eur. Apeliantas pripažįsta, jog liko skolingas 791 eurą atskaičius mokesčius darbo užmokesčio už rugpjūčio mėnesį bei 1488,46 Eur išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, iš viso 2279,46 Eur (atskaičius mokesčius), o tai reiškia, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovui buvo neišmokėtas daugiau nei vienas vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis, nes šalių sudaryta darbo sutartimi buvo sulygtas 1040,79 Eur. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog pagal kasacinio teismo praktiką yra pagrindas priteisti visą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 23 punkte, teismas gali sumažinti vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmoką, atsižvelgdamas į skolingo elgesį pripažįstant prievolę. Tačiau ir ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, nurodant, jog Darbo ginčų komisija atsakovui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką skaičiavo už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2015-09-09) iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2015-10-12), kai, tuo tarpu, jam priklausė kompensacijos suma už visą uždelstą atsiskaityti laiką t.y. nuo 2015-09-09 (atleidimo iš darbo dienos) iki 2015-12-02 (visiško atsiskaitymo dienos). Tai reiškia, kad atsakovui bendra išieškotina kompensacija yra mažesnė nei priklauso pagal įstatymą, todėl dar kartą spręsti dėl jos dydžio, apeliantui neįrodžius išskirtinio atvejo, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, argumentai, jog darbuotojui turėjo būti sumažinta 60 proc. priteisino vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsikaityto laiką, atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai). Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad galutinę atsiskaitymo sumą sudarė ne 2279,56 Eur, o 1238,77 Eur, neįskaitant išeitinės kompensacijos, nes ji buvo nustatyta gera darbdavio valia. Teisėjų kolegija nurodo, kad būtent valia sudaro kiekvieno sandorio esmę, todėl pasiūlyta išmokėti suma tampa privalomu įsipareigojimu nuo to momento, kai buvo priimtas akceptas. CK 6.173 straipsnio 2 dalis numato, kad akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas. Nagrinėjamoje byloje pagal 2015-09-04 ieškovo direktoriaus įsakymą atsakovui buvo pavesta išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas ir vieno vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją (el. b. t I, b.l. 56). Remiantis minėtu įsakymu buvo įformintas darbo sutarties nutraukimas. Tai reiškia, kad sudarytas sandoris privalo būti įvykdytas (DK 125 straipsnis, CK 6.38 straipsnio 1 dalis), todėl apeliantas negali aiškinti savo valios taip, kad ji neatitiktų susitarimo esmės.

27. Be kita ko, teismas nurodė, kad ieškovas (apeliantas), prašydamas vertinti darbo ginčų komisijos nustatytos sankcijos proporcingumą teisės pažeidimui netinkamai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausio Teismo nustatytomis aplinkybėmis bei išvadomis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013, kurioje darbuotojui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką buvo sumažintas 90 procentų. Pabrėžė, kad šios bylos nelaiko analogiška, nes joje kilo ginčas dėl darbo užmokesčio struktūrinės dalies – pakeistos premijų išmokėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, nes nagrinėjamoje byloje premijos klausimas nėra analizuojamas, ginčo dėl darbo užmokesčio dydžio nėra. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013. Taip pat apeliantas remiasi ir kita kasacinio teismo praktika, neįrodinėdamas konkrečių bylos faktinių aplinkybių sutapties su nagrinėjama byla ir prašo mažinti Darbo ginčų komisijos priteistą vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismas jos nevertina (CPK 14 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-175/2014).

Dėl nuostolių dėl konfidencialumo sutarties pažeidimo

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovas po darbo santykių su ieškovu nutraukimo (2015-09-09) nuo 2015-12-28 dirba UAB „Baltic Petroleum“ (el. b. t I, b.l. 195). Taip pat atsakovas 2015-11-09 įsteigė mažąją bendriją (el. b. t II, b.l. 140-141). Apeliantas įrodinėja, kad atsakovas norėjo pasinaudoti jo įdirbiu bendraujant su D. V. A. ir Eliona NV ir tai panaudoti komerciniais tikslais. Atsakomybės taikymą apeliantas grindžia šalių 2015-04-10 sudaryta Konfidencialumo sutartimi Nr. 17. Remiantis šios Konfidencialumo sutarties 2.1. papunkčiu, darbuotojas įsipareigojo neatskleisti, neperduoti ar kitu būdu neperleisti jokiomis prieinamomis komunikacijos priemonėmis ar informacijos laikmenomis, kuriomis galima naudotis sutarties sudarymo dieną ar kurios bus sukurtos sutarties galiojimo metu, konfidencialios informacijos bet kokiam trečiajam asmeniui visą darbo sutarties su bendrove galiojimo laikotarpį ir ne mažiau kaip trejus metus po darbo santykių pasibaigimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas apeliaciniame skunde aiškiai nurodė, kad atsakovo veika apsiribojo iš esmės bandymu susiekti su Eliona NV komercijos direktoriumi D. V. A. ir pirkti MenuMaster prekinio ženklo mikrobangų krosnelės modelį DS 1400 E, su tikslu parduoti jas jo paties turimiems klientams, o p. D. V. A. nurodė, kad nenori su atsakovu bendradarbiauti. Taigi atsakomybę prašo taikyti panaudojus informaciją apie sužinotą kontaktinį ir sprendimus galintį priimti asmenį.

29. Kasacinis teismas išaiškino, jog informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, tačiau savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.), net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Taigi informacijos pasiekiamumas ir panaudojimas yra kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti, ar yra padarytas darbdavio teisių pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad interneto tinklapyje http://acspsolutions.com/sales/ skelbiama informacija apie tai, kad oficialus šildymo krosnelių MenuMaster atstovas Lietuvoje yra UAB „Metos“ (el. b. t II, b.l. 22). Taip pat viešai internetiniuose tinklapiuose www.acpsoliutions.com, ir http://acspsolutions.com/sales/ skelbiama informacija apie šį mikrobangų krosnelės modelį bei Eliona NV komercijos direktoriaus D. V. A. kontaktiniai duomenys (el. b. t II b.l. 28,30). Apeliantas šių aplinkybių nepaneigė. Tokiu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nebuvo atskleista komercinės paslapties požymių turinti informaciją, turint tikslą nesąžiningai konkuruoti su ieškovu, nes ji lengvai pasiekiama žiniatinkliuose. Taip pat teismas nustatė, jog atsakovui apie mikrobangų krosnelės modelį DS 1400 E buvo žinoma iki įsidarbinimo pas ieškovą. Iš į bylą pateiktos 2007-09-03 darbo sutarties matyti, kad atsakovas nuo 2007-08-03 iki 2014-05-05 dirbo pardavimo vadybininku UAB „Metos“, kuri užsiima analogiška kaip ir ieškovas veikla, t.y. virtuvinės įrangos prekyba (el. b. t II b.l. 20, 23-27). Tai, kad UAB „Metos“ prekių asortimente buvo ir DS 1400 E modelio mikrobangų krosnelės, patvirtina atsakovo pateikta į bylą informacija apie UAB „Metos“ siūlomą produkciją (el. b. t II, b.l. 28), o tarp atsakovo klientų darbo UAB „Metos“ metu buvo ir UAB „Lukoil Baltija“ įrodo 2011-09-07 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 11-05 priedas Prekių, instaliacijos darbų, instrukcijų perdavimo priėmimo ir apmokymų atlikimo aktas (el. b. t II b.l. 18). Pirkimo-pardavimo sutartį sudarinėjo atsakovas kaip UAB „Metos“ darbuotojas ir UAB „Baltic Petroleum“ (dabartinis pavadinimas UAB „Lukoil Baltija“). Šios sutarties pagrindu UAB „Metos“ pardavė UAB „Lukoil Baltija“ konvekcinę mikrobangų krosnelę DS 1400E. Apeliantas iš esmės iš aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodamas savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, o vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir priimtas nepagrįstas sprendimas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardamas pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o ieškovo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas turėjo150 eurų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šios išlaidos neviršija 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, todėl priteisiamos (CPK 98 straipsnis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo UAB SYSTEM VENBO apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB SYSTEM VENBO, j. a. k. 302556924, ieškovo R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.