Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-4102-871/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-16
Bylos Nr.: e2A-4102-871/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-18574-2025-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Renata Beinoravičienė
Pareiškėjas: A. T., M. T.
Suinteresuotas asmuo: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

3.4.6.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
3.3.1.19.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Civilinė byla Nr. e2A-4102-871/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18574-2025-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.6.2; 3.3.1.19.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Beinoravičienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. T., M. T. ir A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. T., M. T. ir A. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjai A. T., M. T. ir A. T. (toliau – ir pareiškėjai) paduotu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų tėvas ir senelis C. (E.) T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kad jo palikuonys gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Pareiškime paaiškino, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymais buvo pateikta visa eilė dokumentų, pagrindžiančių teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. 2025 m. vasario 17 d. į savo paskyras informacinėje sistemoje „Migris“ gavo Migracijos departamento pranešimus, kad priimti 2025 m. vasario 17 d. sprendimai, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonys, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai yra tarpusavyje susiję ir neprieštaringi, pareiškėjų pateiktuose dokumentuose fiksuoti duomenys vienas kitą papildo ir sudaro iš esmės nuoseklią loginę grandinę.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos Respublikos pilietybę Vilniaus srityje apibrėžiantys įstatymai, teisės aktai ir tarptautinės sutartys, nes pareiškėjų tėvas ir senelis C. (E.) T. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija 6 straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais, tačiau dokumentai apie pareiškėjų protėvių turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvenimą ir nuolatinį darbą Lietuvoje iki 1914 m. pateikti nebuvo arba jų, norint nustatyti asmenų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, remiantis minimu įstatymu, nepakanka.

2.2. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus 1940 m. gegužės 3 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, kuris nustatė, kad „taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“, tačiau, kaip nurodyta pirmiau, dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjų protėviai buvo laikomi ir oficialiai tapo Lietuvos Respublikos piliečiais pagal minimą įstatymą, nebuvo pateikti.

2.3. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 apibendrino, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Taigi, šiuo atveju nepakanka vienos aplinkybės, kad pareiškėjų tėvas ir senelis Lietuvoje gyveno nuo seno, nes turi būti įrodyta ir antra sąlyga, t. y. kad jis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Akcentavo, kad asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracija, paso išdavimas ir kt. Pareiškėjų tėvas ir senelis gimė Vilniuje, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos, taigi, asmenys, likę gyventi okupuotame Vilniaus krašte, nors ir turintys teisę į Lietuvos pilietybę, be atsakingos Lietuvos institucijos veiksmų, t. y. atitinkamų sprendimų ar Lietuvos pasų išdavimo, automatiškai Lietuvos piliečiais negalėjo būti laikomi. Tokie asmenys, norėdami tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, tai galėdavo padaryti tik išvykę į laisvąją neokupuotą Lietuvos teritoriją, kur, šiems pateikus reikiamus dokumentus, įrodančius jų ryšį su Lietuva, buvo priimami sprendimai dėl jų Lietuvos pilietybės.

2.4. Nurodė, kad šiuo atveju yra aktuali ir pareiškėjų senelių bei prosenelių pilietybė, nes teoriškai, pareiškėjų tėvas ir senelis C. (E.) T. galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu, jei šiam gimus arba būnant nepilnamečiui jo tėvai (pareiškėjų seneliai ir proseneliai) būtų buvę Lietuvos piliečiais. Tačiau priešingai, byloje yra pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad pareiškėjų seneliai ir proseneliai A. T. (A. T.), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, ir M. G. (T.), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, bent nuo 1925 m. (kuomet kreipėsi dėl Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumento išdavimo) buvo Lenkijos Respublikos piliečiais (Lietuvos Respublikos dokumentai asmenims nebuvo išduoti). Atsižvelgiant į tai, labiau tikėtina, jog pareiškėjų tėvas ir senelis ir jų seneliai bei proseneliai neturėjo (jiems nebuvo išduoti) Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, ir, Lietuvai 1939 m. spalio 27 d. atgavus Vilniaus kraštą iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. bei vėliau, gyveno su Lenkijos Respublikos asmens dokumentais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar C. (E.) T. tėvai gyveno 1920 m. liepos 12 d. Vilniaus krašte, taip pat ar jie kartu su sūnumis gyveno 1939 m. spalio 27 d., kadangi pats C. (E.) buvo nepilnametis, jo pilietybė priklauso nuo jo tėvų turėtos pilietybės. Iš rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjų tėvas ir senelis C. (E.) T. su tėvais A. T. ir M. T. bei broliu G. T. turėjo gyvenamąją vietą Vilniuje laikotarpiu nuo 1921 m. kovo 2 d. iki 1941 m. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti Vilniaus miesto magistrato archyvinio fondo, (duomenys neskelbtini) 1926 m. lapkričio 11 d. – 1931 m. balandžio 13 d. namų knygoje esančių įrašų kopija, kurioje įrašyti: A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. kovo 2 d., kuriam 1925 m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; M. (merg. G.) J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykusi 1921 m. kovo 2 d., kuriai 1925 m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruota 1929 m. liepos 14 d.; G. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. rugsėjo 12 d., išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; C. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. rugsėjo 12 d., išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; Vilniaus miesto gyventojų registracijos 1930-1939 m. kartotekoje esančios kortelės Nr.3166/30-6 kopija, kurioje įrašyti A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyv. (duomenys neskelbtini), iš kur išregistruotas 1934 m. gegužės 9 d., kuriam 1925 m. gegužės 6 d. išduotas asmens dokumentas ir M. T. (merg. G.), J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kuriai 1925 m. gegužės 7 d. išduotas asmens dokumentas, – Lenkijos piliečiai. Taip pat įrašyti vaikai G., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir C., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje; Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T.. Iš byloje esančių duomenų, galima daryti prielaidą, kad pareiškėjų tėvas ir senelis buvo Vilniaus krašto gyventojas, tačiau nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, svarbu nustatyti, ar pareiškėjų tėvas ir senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina pabrėžti, jog specialiosiose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatose teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą suteikiama ne tiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (galėjo būti) laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų palikuoniams, o tiems asmenims, kurie realiai-faktiškai įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo-tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, ir tokių asmenų palikuoniams. Ši aplinkybė svarbi, be kita ko, kaip užkertanti kelią dvigubai pilietybei, kurios neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnyje: „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“ (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 54 punktas). Nuo 1922 m. Lietuvos Respublikoje galiojęs dvigubos pilietybės neleistinumo principas nagrinėjamos bylos kontekste svarbus tuo aspektu, kad pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina jų tėvo ir senelio C. T. turėtą Lenkijos Respublikos pilietybę, nes C. T. mama turėjo Lenkijos pasą. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta Vilniaus miesto seniūnijos archyvinio fondo, M. T. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančio prašymo (be datos; gauto 1925 m. vasario 3 d.) kopija, kurioje nurodyta, kad M. T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kurios tėvai yra J. ir C., gyv. Vilniuje, yra ištekėjusi, turi sūnus H. 4 m., ir C. 1 m., 1925 m. birželio 30 d. jai išduotas Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumentas.

6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad archyviniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia padaryti išvadą, jog C. T. tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1919 m. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę atitinkamai ir C. T. negalėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Nors tuo metu galiojusiam teisiniam reguliavimui pareiškėjų tėvas ir senelis turėjo teorinę galimybę įgyti Lietuvos pilietybę, bylos duomenys nepatvirtina šių aplinkybių. Nurodytų duomenų visuma neteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjų tėvas ir senelis C. T., gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kokiu nors laikotarpiu iki pat 1940 m. birželio 15 d. galėjo būti įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai rėmėsi tik Migracijos departamento rašte nurodytais argumentais, iš esmės paneigiančiais galimybę nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismine tvarka, kadangi nėra tai patvirtinančių dokumentų. Toks sprendimas prieštarauja tiek šios konkrečios bylos faktinėms aplinkybėms, tiek ir nuosekliai suformuotai teismų praktikai, kad asmens turėtai pilietybei nustatyti, kai asmuo negali pateikti tiesioginių įrodymų – dokumentų, pakanka konstatuoti juridinį faktą, jog asmuo atitiko tuo metu galiojusias sąlygas, kurioms esant asmuo buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.

7.2. Pažymėjo, kad pareiškėjai yra kilę iš senos Lietuvos žydų, litvakų šeimos, kuri nuo seno gyveno Lietuvoje, Vilniaus krašte ir visada save laikė Lietuvos, o ne okupantų, skirtingais laikotarpiais valdžiusių Vilniaus kraštą, šalių piliečiais. Kaip teisingai konstatavo Migracijos departamentas, dokumentais įrodyti šio fakto pareiškėjai negali, nes jų nėra. Dokumentų nebuvimą nulėmė tiek istorinės politinės, tiek administracinės aplinkybės, o taip pat ir asmeninės aplinkybės, susijusios su moterų teises reglamentuojančiais teisės aktais, galiojusiais aktualiais šios bylos nagrinėjimo kontekste laikotarpiais.

7.3. Nurodė, kad pripažintina neteisėta ir nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, atkartojanti Migracijos departamento padarytas išvadas, jog specialiosiose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatose teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą suteikiama ne tiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (galėjo būti) laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų palikuoniams, o tiems asmenims, kurie realiai-faktiškai įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo-tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, ir tokių asmenų palikuoniams. Jeigu būtų dokumentų, kad pareiškėjų protėviai buvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, tai tokiu atveju apskritai nebūtų poreikio šį faktą nustatinėti remiantis kitais duomenimis. Būtent Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis suteikia pareiškėjams galimybę, nesant pakankamai dokumentų, šiuos duomenis nustatyti teismo tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėjai ir jų protėviai visada savo kilmės valstybe laikė ir tebelaiko Lietuvą, kurioje jų protėviai gyveno nuo 19 amžiaus, o ne Lenkiją, kuriai Vilniaus kraštas keliems dešimtmečiams buvo atitekęs jį okupavus. Priešingas aiškinimas, reikalaujant, jog Vilniaus krašto gyventojai pateiktų įrodymus apie realiai-faktiškai įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo-tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, nepateikus dokumentų priskiriant visus okupuoto Vilniaus krašto gyventojus lenkams neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, kuris savo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime aiškiai pasisakė, jog pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. nemažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. To paties nutarimo 12.2 papunktyje aiškiai pasisakyta, jog Lietuvos Respublika nepripažįsta Vilniaus krašto okupacijos ir nepriskiria savo piliečių lenkams vien tik dėl to, jog šioje teritorijoje gyvenusių žmonių teisės įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo suvaržytos.

7.4. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs ir Lietuvos Respublikos pilietybę Vilniaus srityje apibrėžiantys įstatymai, teisės aktai ir tarptautinės sutartys. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. Jokių papildomų išlygų tokių asmenų pripažinimui Lietuvos Respublikos piliečiais to meto įstatymai nenustatė. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus 1940 m. gegužės 3 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, kuris nustatė, kad taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Jokių papildomų išlygų šių asmenų pripažinimui Lietuvos Respublikos piliečiais to meto įstatymuose nebuvo nustatyta, todėl skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodyta, jog nustatant šį juridinę reikšmę turintį faktą, be to meto įstatymuose nurodytų aplinkybių pagrindimo ir įrodymo, neva tai reikalinga pateikti dokumentus, kad pareiškėjų protėviai oficialiai tapo Lietuvos Respublikos piliečiais pagal minimą įstatymą.

7.5. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė dėl antrojo prašymo – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai turi teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šiuo metu galiojančią Pilietybės įstatymo redakciją, bei Prašymų dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodiką analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis iš kitų asmenų, prašiusių atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, niekada nebuvo reikalaujama pateikti kokius nors rašytinius įrodymus apie asmenų išvykimą iš Lietuvos Respublikos, kai buvo (yra) pateikti dokumentai apie tų asmenų gyvenimą kitose valstybėse, atvykimą į jas iki 1990 m. kovo 11 d. Esant akivaizdžiam faktui, kad asmuo yra repatrijavęs, t. y. išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nėra poreikio teikti dokumentų, įrodančių jo išvykimo faktą. Tokios pareigos nenumato nei Pilietybės įstatymas, nei joks poįstatyminis aktas, nei Migracijos departamento direktoriaus įsakymu patvirtinta prašymų dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo metodika. Byloje esantys archyviniai dokumentai patvirtina, kad C. (E.) T., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, buvo įkalintas Vilniaus gete: tai įrodo Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T.; Vilniaus žydų geto archyviniame fonde, geto gyventojų pagal asmens pažymėjimų numerius 1941–1943 m. sąraše esančio įrašo kopija, kurioje įrašytas C. T., gim. (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini) gamykloje. Pažymėjo, kad po neigiamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo papildomai kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl bet kokių papildomų duomenų gavimo, bei iš Lenkijos Respublikos užsakė ir gavo C. (E.) T. brolio D. T. gimimo liudijimo kopiją, kuri įrodo, kad jis gimė Lenkijoje, (duomenys neskelbtini), o jo tėvas yra C. T., (duomenys neskelbtini), ir tai pilnai sutampa su šeimos žinoma savo giminės išvykimo iš Lietuvos istorija, kuria netikėti nėra jokio pagrindo. Šis dokumentas patvirtina, kad C. (E.) T. išvyko į Palestiną per Lenkiją 1946 m., ten jam gimė sūnus D., ir sulaukus leidimo vykti į Palestiną jis išvyko, atvykimo data Izraelio valstybės archyvo pažymoje nurodoma 1948 m. rugpjūčio 28 d. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo buvo gauta pažyma 2025 m. gegužės 7 d. Nr. R10 (8.13 Mr), kurioje nurodoma, kad archyvuose rasti dokumentai apie T. šeimos 1858 m. revizinį surašymą, 1875 m. T. šeimos sąrašą, 1903 m. ir 1915 m. karinės prievolės sąrašus, bei teikiamos šių dokumentų kopijos. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, Vilniaus gubernijos Vilniaus žydų bendruomenės 1858 m. revizinio surašymo metu Vilniuje gyveno T. Z. A., (duomenys neskelbtini) amžiaus, čia gyvenantis nuo 1832 m., ir jo sūnus G., (duomenys neskelbtini) amžiaus, kuris yra pareiškėjų tėvo ir senelio C. (E.) T. senelis. 1875 m. T. šeimos sąraše įrašytas T. A. G., gim. (duomenys neskelbtini), kuris yra C. (E.) T. tėvas. Taigi, šie archyvo dokumentai dar kartą patvirtina juridinį faktą, kad T. žydų (litvakų) šeima nuo seno gyveno Vilniuje, ir atitiko sąlygas, kad būtų laikomi Lietuvos piliečiais.

Atsiliepimas

8. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Nurodė, kad pareiškėjų senelis C. (E.) T. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos, todėl jis turi atitikti dvi sąlygas kumuliatyviai, t. y. jis 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu – neįrodyta; ir turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu – ginčo dėl jo gyvenimo Lietuvoje nėra, tačiau pareiškėjų protėvių gyvenimas Vilniaus krašte Lenkijos okupacijos metu iš esmės nėra aktualus asmenų Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. turėjimo faktui nustatyti. Byloje taip pat yra pateikti duomenys, kurie suponuoja, kad pareiškėjų tėvas ir senelis bei jo paties tėvai, neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Atitinkamai, pareiškėjai neįrodė ir nepateikė patikimų ir pakankamų duomenų ar dokumentų, kurie pagrįstų išvadą, kad jų tėvas ar senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

8.2. Pasikartojo, kad asmenys, likę gyventi okupuotame Vilniaus krašte, nors ir turintys teisę į Lietuvos pilietybę, be atsakingos Lietuvos institucijos veiksmų, t. y. atitinkamų sprendimų ar Lietuvos pasų išdavimo, automatiškai Lietuvos piliečiais negalėjo būti laikomi. Taigi, vien teiginys, kad pareiškėjų tėvas ir senelis galėjo pretenduoti gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra prilyginamas prie tokios pilietybės turėjimo. Reaguojant į pareiškėjų teiginį, kad jeigu Vilniaus krašto gyventojai nebūtų turėję teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, jie turėjo būti priskirti „svetimšalių“ kategorijai ir turėjo gauti leidimus gyventi ir dirbti Lietuvoje, o jokių archyvinių dokumentų apie tai, kad pareiškėjų tėvas ir senelis būtų buvę priskirti „svetimšalių“ kategorijai, archyvuose nėra, pastebėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jie siekė gauti tokius duomenis (kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl tokios informacijos gavimo ir jos negavo arba nebuvo rasta tokių duomenų).

8.3. Pažymėjo, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl pareiškėjų antro reikalavimo, t. y. kad pareiškėjai turi teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Specialiosiose Pilietybės įstatymo nuostatose teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą suteikiama ne tiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (galėjo būti) laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų palikuoniams, o tiems asmenims, kurie realiai-faktiškai įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo-tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, ir tokių asmenų palikuoniams. Taigi, nenustačius, kad pareiškėjų tėvas ir senelis C. (E.) T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra pagrindo tenkinti jų antro reikalavimo, t. y. pripažinti, kad pareiškėjai turi teisė būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.

8.4. Papildomai akcentavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių repatriacija į Lenkijos Respubliką nebuvo įmanoma, tačiau pareiškėjai teigia, jog Lietuvos centriniame valstybės archyve esantys dokumentai apie C. T. evakuaciją iš Sovietų Sąjungos patvirtina, kad asmuo 1946 m. išvyko į Lenkiją. Tuo pačiu pažymėjo, kad minimo dokumento skiltyje „kur evakuojama“ duomenys neįrašyti arba yra neįskaitomi, o evakuacijos data ar archyve saugomo dokumento sudarymo data nėra žinoma. Dėl šių faktų neatitikimų ir dokumentų trūkumo, 2024 m. lapkričio 28 d. Migracijos departamentas pareiškėjų prašymo nagrinėjimą sustabdė, prašydamas patikslinti šiuos faktus, pateikiant daugiau dokumentų apie C. (E.) T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pilietybę bei išvykimą iš Lietuvos teritorijos (pvz., dokumentai patvirtinantys asmens gyvenimą Lenkijoje, jam išduotus asmens dokumentus, kuriuose būtų nurodyta jo pilietybė, Palestinos / Izraelio natūralizacijos liudijimai ir kt.), tačiau pareiškėjai šių nagrinėjimui svarbių dokumentų nepateikė. Taip pat nepateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjai tokių dokumentų ieškojo ar bandė gauti.

8.5. Galiausiai pažymėjo, kad pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

12. Pareiškėjai, t. y. A. T. kartu su dukromis M. T. ir A. T., Migracijos departamentui pateikė 2024 m. birželio 9 d. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuriuose nurodė, kad jie yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonys (2 t., e. b. l. 16–19, 45–52).

13. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 17 d. sprendimais Nr. 25S48227, Nr. 25S48228 ir Nr. 25S48240 konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų patvirtinančių, pareiškėjų protėvių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl ir pareiškėjai negali būti laikomi asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuoniais (1 t., e. b. l. 25–35; 2 t., e. b. l. 20–30, 53–63).

Dėl ginčo esmės

14. Tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija lėmė, kad kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos valstybe nutrūko ne dėl nuo pačių asmenų valios priklausančių priežasčių, įstatymų leidėjas nustatė pilietybės atkūrimo institutą, šis reglamentuotas Pilietybės įstatyme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

15. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1 (1) dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

16. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje; ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad jų tėvas ir senelis C. (E.) T. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

18. Pareiškėjai 2025 m. sausio 15 d. rašte Migracijos departamentui papildomai paaiškino, kad: jų šeima nuo XVIII amžiaus gyveno Vilniaus mieste, paskutinį kartą gyvenamąją vietą keitė 1934 m.; 1941 m. šeima buvo areštuota ir apgyvendinta Vilniaus gete, iš kurio buvo išvežta į Panerius ir nužudyta; C. (E.) T. buvo evakuotas į Lenkiją bei 1948 m. atvyko į Izraelį; pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina kartu su 2024 m. birželio 9 d. prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikti dokumentai (1 t., e. b. l. 21–22).

19. Kartu su pareiškėjų 2024 m. birželio 9 d. prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo buvo, be kitų, pateikti šie dokumentai:

19.1. išrašas iš Izraelio valstybės Gyventojų registro apie E. T., kuriame nurodyta, kad asmuo gimė (duomenys neskelbtini) Lenkijoje, mirė (duomenys neskelbtini), 1948 m. rugpjūčio 28 d. atvyko į Izraelį, jo tėvai – A. ir M. (1 t., e. b. l. 126);

19.2. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. (P1-5368) P2-9762, kurioje nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas lenkų kalba), kad (duomenys neskelbtini) Vilniuje gimė A. ir M., iki santuokos G., T. sūnus vardu C. (1 t., e. b. l. 20);

19.3. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. (P1-5370) P2-9767, kurioje nurodyta, kad Vilniaus gubernijos žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad (duomenys neskelbtini) Vilniuje gimė G. ir C. C., iki santuokos (pavardė nenurodyta), T. sūnus vardu A. (1 t., e. b. l. 24).

20. Pažymėtina, kad tiek administracinių, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Taigi, tiek administraciniai teismai, nagrinėdami ginčus dėl viešojo administravimo institucijų teisės aktų dėl pilietybės atkūrimo, tiek bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis, taiko atitinkamu laikotarpiu galiojusius teisės aktus, kuriais buvo reglamentuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 47 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 38 punktą).

21. Pirmasis teisės aktas, kuris reglamentavo Lietuvos pilietybę, buvo 1919 m. sausio 9 d. Ministrų Kabineto priimtas Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Vėliau specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).

22. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“.

23. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad asmenys: „kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestu arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačių pripažįstami Lietuvos valstybes piliečiais“.

24. 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime buvo nustatyta, kad: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pačia teise; pagal įstatymą; dėl įstatymo): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu.

26. Kartu su pareiškėjų 2024 m. birželio 9 d. prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo buvo pateikti ir kiti duomenys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo:

26.1. prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. rugsėjo 8 d. pažymos Nr. R4-3593 pridėti šie dokumentai: Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde, A. T. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančio prašymo (be datos; gauto 1925 m. vasario 3 d.) kopija, kurioje nurodyta, kad A. T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kurio tėvai H. ir C., gyvena Vilniuje, turi vaikus H., (duomenys neskelbtini) ir C. (duomenys neskelbtini), 1925 m. birželio 30 d. išduotas Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumentas; Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) 1926 m. lapkričio 11 d.–1931 m. balandžio 13 d. namų knygoje esančių įrašų kopija, kurioje įrašyti: A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. kovo 2 d., kuriam 1925 m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; M. (merg. G.) J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykusi 1921 m. kovo 2 d., kuriai 1925 m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruota 1929 m. liepos 14 d.; G. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. rugsėjo 12 d., išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; C. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. rugsėjo 12 d., išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; Vilniaus miesto gyventojų registracijos 1930–1939 m. kartotekoje esančios kortelės Nr. 3166/30-6 kopija, kurioje įrašyti A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyv. (duomenys neskelbtini), iš kur išregistruotas 1934 m. gegužės 9 d., kuriam 1925 m. gegužės 6 d. išduotas asmens dokumentas ir M. T. (merg. G.), J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kuriai 1925 m. gegužės 7 d. išduotas asmens dokumentas, – Lenkijos piliečiai. Taip pat įrašyti vaikai G., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir C., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje; Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T. (1 t., e. b. l. 151–162);

26.2. prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. rugsėjo 8 d. pažymos Nr. R4-3596 pridėti šie dokumentai: Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde, M. T. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančio prašymo (be datos; gauto 1925 m. vasario 3 d.) kopija, kurioje nurodyta, kad M. T., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kurios tėvai yra J. ir C., gyv. Vilniuje, yra ištekėjusi, turi sūnus H. (duomenys neskelbtini), ir C. (duomenys neskelbtini), 1925 m. birželio 30 d. jai išduotas Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumentas; Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) 1926 m. lapkričio 11 d. – 1931 m. balandžio 13 d. namų knygoje esančių įrašų kopija, kurioje įrašyti: A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. kovo 2 d., kuriam 1925 m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; M. (merg. G.) J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykusi 1921 m. kovo 2 d., kuriai 1925 m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruota 1929 m. liepos 14 d.; G. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. rugsėjo 12 d., išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; C. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, į gyvenamąją vietą atvykęs 1921 m. rugsėjo 12 d., išregistruotas 1929 m. liepos 14 d.; Vilniaus miesto gyventojų registracijos 1930–1939 m. kartotekoje esančios kortelės Nr. 3166/30-6 kopija, kurioje įrašyti A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyv. (duomenys neskelbtini), iš kur išregistruotas 1934 m. gegužės 9 d., kuriam 1925 m. gegužės 6 d. išduotas asmens dokumentas ir M. T. (merg. G.), J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kuriai 1925 m. gegužės 7 d. išduotas asmens dokumentas, – Lenkijos piliečiai. Taip pat įrašyti vaikai G., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir C., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje; Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T.; Vilniaus žydų geto archyviniame fonde, geto gyventojų pagal asmens pažymėjimų numerius 1941–1943 m. sąraše esančio įrašo kopija, kurioje įrašytas C. T., gim. (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini) gamykloje; Lietuvos TSR vyriausiojo atstovo evakuacijai Lietuvos TSR teritorijoje archyviniame fonde, Vilniaus rajono papildomos registracijos dokumentų sąraše esančio įrašo kopija, kurioje įrašytas C. T., gim. (duomenys neskelbtini), A. sūnus, žydų tautybės (skiltyje „kur evakuojama“ vieta nenurodyta arba nėra įskaitoma) (1 t., e. b. l. 183–198).

27. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. (1 punktas); Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d. (2 punktas); dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje (3 punktas); gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė (4 punktas); asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (5 punktas). Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).

28. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodęs, kad Pilietybės įstatymo nuostatose teisė į Lietuvos Respublikos pilietybes atkūrimą suteikiama ne tiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (galėjo būti) laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų palikuoniams, o tiems asmenims, kurie realiai-faktiškai įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo-tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, ir tokių asmenų palikuoniams, bei iš esmės nustatęs, kad tiesioginių įrodymų, liudijančių, jog pareiškėjų protėviai buvo-tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, byloje nėra, nusprendė pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto atmesti.

30. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

31. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados sudaro pagrindą nuspręsti, kad būtent tokia situacija – neatskleista bylos esmė – susiklostė nagrinėjamu atveju.

33. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001).

34. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

35. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju spręsdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, turėjo įvertinti, ar byloje esantys įrodymai yra pakankami jam nustatyti, o tokiais įrodymais gali būti ne tik tiesioginiai, tačiau ir netiesioginiai įrodymai, t. y., kaip nurodyta Pilietybės įstatyme, dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. Kaip pažymėjo apeliantai, jeigu būtų dokumentų, kad pareiškėjų protėviai buvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, tai tokiu atveju apskritai nebūtų poreikio šį faktą nustatinėti remiantis kitais duomenimis.

36. Pareiškėjai nurodė, kad jų protėviai 1920 m. buvo laikomi Lietuvos piliečiais, nes nuo seno gyveno Lietuvoje, bei kartu su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo pateikė, jų teigimu, tai patvirtinančius duomenis iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo – Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2025 m. gegužės 7 d. raštą Nr. R10(8.13 Mr)-575 su į lietuvių kalbą neišverstais priedais (1858 m. revizinį surašymą, 1875 m. T. šeimos sąrašą, 1903 m. ir 1915 m. karinės prievolės sąrašus) (1 t., e. b. l. 199–204). Kartu su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo pateikta ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2025 m. kovo 5 d. pažyma Nr. P2-2725-(8-14 Mr), kurioje nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vilniaus žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad (duomenys neskelbtini) susituokė A. T., G. sūnus ((duomenys neskelbtini)) ir M. G., J. duktė ((duomenys neskelbtini)) (1 t., e. b. l. 18–19). Pirmosios instancijos teismas šių duomenų netyrė, skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė. Skundžiamame sprendime taip pat detaliai neaptartos ir kitos sąlygos, nurodytos minėtuose teisės aktuose, kurioms esant asmenys buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

37. Nagrinėjamoje situacijoje svarbu ir tai, kad bylos duomenimis, pareiškėjų tėvo ir senelio C. (E.) T. tėvams 1925 metais buvo išduoti Lenkijos asmens dokumentai, o Vilniaus miesto gyventojų registracijos 1930–1939 m. kartotekoje esančioje kortelėje Nr. 3166/30-6 nurodyta, kad jie buvo Lenkijos piliečiai.

38. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Jos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“.

39. Profesorius V. Sinkevičius rašė, kad „Okupavusi Vilniaus kraštą ir pradėjusi jį faktiškai valdyti, Lenkija šio krašto gyventojus pradėjo laikyti savo piliečiais [...]. Susidarė tokia teisinė situacija, kai iš esmės tuos pačius asmenis Lietuva laikė Lietuvos piliečiais, o Lenkija – Lenkijos piliečiais. [...]. Sprendžiant Vilniaus krašto gyventojų pilietybės klausimą buvo vadovaujamasi nuostata, kad dalis šio krašto gyventojų yra Lietuvos piliečiai ir reikia tik konstatuoti jų Lietuvos pilietybės faktą. Šiems asmenims Lietuvos pilietybė nėra suteikiama – Vilniaus kraštui faktiškai grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį šio krašto gyventojai atgauna Lietuvos pilietybę. Kiti šio krašto gyventojai laikomi kitos valstybės piliečiais arba asmenimis be pilietybės“ (Sinkevičius, Vytautas. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002, p. 75, 77).

40. Taigi, esant duomenims apie pareiškėjų protėvių turėtą Lenkijos pilietybę, vertintina, kad reikalinga nustatyti, kurios šalies piliečiais labiau tikėtina jie faktiškai buvo, ko pirmosios instancijos teismas, apsiribojęs pirmiau nurodytomis išvadomis, plačiau neanalizavo.

41. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 17 d. sprendimuose Nr. 25S48227, Nr. 25S48228 ir Nr. 25S48240 pažymėjo, kad pareiškėjai nurodė, jog Lietuvos centriniame valstybės archyve esantys dokumentai apie C. T. evakuaciją iš Sovietų Sąjungos patvirtina, kad asmuo 1946 m. išvyko į Lenkiją, tačiau minimo dokumento skiltyje „kur evakuojama“ duomenys neįrašyti arba yra neįskaitomi, o evakuacijos data, ar archyve saugomo dokumento sudarymo data, nėra žinoma. Pareiškėjai kartu su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo pateikė, jų teigimu, C. (E.) T. brolio D. T. gimimo liudijimo kopiją, kuri įrodo, kad jis gimė Lenkijoje, (duomenys neskelbtini), o jo tėvas yra C. T., (duomenys neskelbtini), ir tai pilnai sutampa su šeimos žinoma savo giminės išvykimo iš Lietuvos istorija (1 t., e. b. l. 64–67). Pirmosios instancijos teismas ir šių duomenų netyrė, skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė, nors turėjo įvertinti kur ir kokiu pagrindu C. (E.) T. išvyko iš Lietuvos bei, be kita ko, tuo remiantis nuspręsti, ar yra pagrindas išvadai, kad jis, kaip teigia pareiškėjai, buvo ne Lenkijos, o Lietuvos pilietis.

42. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pareiškėjų pateiktų įrodymų vertinimas pirmiau nurodytais klausimais pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacinio proceso paskirties ir pažeistų proceso šalies, kuri nepritartų apeliacinės instancijos atliktam šių įrodymų įvertinimui, teisę į apeliaciją, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjų A. T., M. T. ir A. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Renata Beinoravičienė