Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. T., M. T. ir A. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotu asmeniu byloje dalyvauja Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-3404-1101/2026 panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjams pateikus visus turimus dokumentus, Migracijos departamentas laikė, kad jie nėra pakankami, todėl, teismo vertinimu, minėti Migracijos departamento sprendimai yra pakankamas pagrindas patvirtinti, kad pareiškėjai negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Su minėta teismo išvada nesutinkama. Minėtais Migracijos departamento sprendimais buvo įvertinti tik pareiškėjų Migracijos departamentui pateikti dokumentai (pareiškėjų turimi dokumentai), tačiau minėti sprendimai nepatvirtina, kad pareiškėjai negalėjo gauti reikiamų dokumentų ar, kad tų dokumentų nėra galimybės atkurti. Minėti sprendimai neįrodo, kad pareiškėjai negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjų pareiškimas neatitiko CPK 445 ir 447 straipsnių nuostatų ir neturėjo būti nagrinėjamas teisme.

Nesutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad „nagrinėjamu atveju nustačius, jog G. bei C. C. T. kurie yra A. T. tėvai, nuo seno gyveno Lietuvoje, o jų sūnus A. T. taip pat visuomet Lietuvoje gyveno, spręstina, kad A. T. buvo įgijęs ipso iure (pagal įstatymą) Lietuvos pilietybę (duomenys neskelbtini). Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 1 punkto pagrindu“. Teismas nevertino Migracijos departamente nurodytų argumentų, kad asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracija, paso išdavimas ir kt. Pareiškėjų tėvas ir senelis gimė (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos, taigi asmenys likę gyventi okupuotame Vilniaus krašte, nors ir turintys teisę į Lietuvos pilietybę, be atsakingos Lietuvos institucijos veiksmų, t. y. atitinkamų sprendimų ar Lietuvos pasų išdavimo, automatiškai Lietuvos piliečiais negalėjo būti laikomi. Byloje nėra pateikti jokie dokumentai, kurie patvirtintų, kad pareiškėjų tėvas ir senėlis, bei jo paties tėvai (pareiškėjų seneliai ir proseneliai) buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

A. T. nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Taip pat, pagal aukščiau minėtą Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo specifiką, E. T. negalėjo automatiškai įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Bylos duomenys nepatvirtina, kad E. T. buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracija, paso išdavimas ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjų tėvo ir senelio C. (E.) T. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei nustatyti buvo pateikta visa eilė netiesioginių įrodymų, iš kurių darytina išvada, kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o ne Lenkijos pilietis, kaip nepagrįstai sprendžia Migracijos departamentas. Su Lenkija šios nuo seno Lietuvoje gyvenusios žydų (litvakų) šeimos niekas niekada nesiejo. Pareiškėjai yra kilę iš senos Lietuvos žydų, litvakų šeimos, kuri nuo seno gyveno Lietuvoje, Vilniaus krašte ir visada save laikė Lietuvos, o ne okupantų, skirtingais laikotarpiais valdžiusių Vilniaus kraštą, šalių piliečiais.

Dokumentų nebuvimą nulėmė tiek istorinės politinės, tiek administracinės aplinkybės, o taip pat ir asmeninės aplinkybės, susijusios su moterų teises reglamentuojančiais teisės aktais, galiojusiais aktualiais šios bylos nagrinėjimo kontekste laikotarpiais. Pareiškėjų tėvas ir senelis atitiko sąlygas, pagal kurias asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Iš rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjų tėvas ir senelis C. (E.) T. su tėvais A. T. ir M. T. bei broliu G. T. turėjo (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T.. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjų tėvas ir senelis buvo Vilniaus krašto gyventojas.

Nagrinėjamu atveju yra aktualūs ir Lietuvos Respublikos pilietybę Vilniaus srityje apibrėžiantys įstatymai, teisės aktai ir tarptautinės sutartys. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. Jokių papildomų išlygų tokių asmenų pripažinimui Lietuvos Respublikos piliečiais to meto įstatymai nenustatė.

Apeliantas neteisingai ir priešingai susiklosčiusiai teismų praktikai vertina Vilniaus krašte gyvenusių asmenų turėtos pilietybės klausimus, tokiu būdu iš esmės paneigdamas išimtinę teismo kompetenciją nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kurių asmenys negali pagrįsti dokumentais.

Pažymėtina, kad jeigu Vilniaus krašto gyventojai nebūtų turėję teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, jie turėjo būti priskirti „svetimšalių“ kategorijai ir turėjo gauti leidimus gyventi ir dirbti Lietuvoje. Jokių archyvinių dokumentų apie tai, kad pareiškėjų tėvas ir senelis būtų buvę priskirti „svetimšalių“ kategorijai, archyvuose nėra. Jų ieškojo ir nerado ir pats apeliantas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neteismine tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą pateikdami prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas priėmė sprendimus, kuriais nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų konstatuodamas, kad nėra pakankamai dokumentų patvirtinančių, pareiškėjų protėvių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl ir pareiškėjai negali būti laikomi asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuoniais. Dėl šių priežasčių pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Byloje nustatyta, kad M. T., gim. (duomenys neskelbtini)., bei A. T., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas yra A. T., gim. (duomenys neskelbtini), kurio tėvo vardas yra E.. Remiantis išrašu iš Izraelio gyventojų registro, A. T. tėvas ir atitinkamai M. T. bei A. T. senelis E. T., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvyko į Izraelį, kuriame mirė (duomenys neskelbtini). Išrašo duomenimis taip pat nustatyta, jog E. T. tautybė yra (duomenys neskelbtini), o jo tėvų vardai – A. ir M.. Dėl šių aplinkybių, jog pirmiau nurodytus asmenis sieja giminystės ryšys bei kitų paminėtų duomenų, ginčo byloje nėra.

Į bylą pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. R4-3593 prie kurios pridėti šie dokumentai: Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde, A. T. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančio prašymo (be datos; gauto 1925 m. vasario 3 d.) kopija, kurioje nurodyta, kad A. T., gim. (duomenys neskelbtini), kurio tėvai H. ir C., gyvena (duomenys neskelbtini), turi vaikus H., (duomenys neskelbtini) ir C. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) išduotas Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumentas; Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Straszuna g. 11 1926 m. lapkričio 11 d.–1931 m. balandžio 13 d. namų knygoje esančių įrašų kopija, kurioje įrašyti: A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykęs (duomenys neskelbtini)., kuriam (duomenys neskelbtini) m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruotas (duomenys neskelbtini); M. (merg. G.) J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykusi (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruota (duomenys neskelbtini); G. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykęs (duomenys neskelbtini), išregistruotas (duomenys neskelbtini); C. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykęs (duomenys neskelbtini), išregistruotas (duomenys neskelbtini); Vilniaus miesto gyventojų registracijos 1930–1939 m. kartotekoje esančios kortelės Nr. 3166/30-6 kopija, kurioje įrašyti A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš kur išregistruotas (duomenys neskelbtini), kuriam (duomenys neskelbtini) išduotas asmens dokumentas ir M. T. (merg. G.), J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas asmens dokumentas, – Lenkijos piliečiai. Taip pat įrašyti vaikai G., gim. (duomenys neskelbtini) ir C., gim. (duomenys neskelbtini); Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T..

Pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. R4-3596 prie kurios pridėti šie dokumentai: Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde, M. T. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančio prašymo (be datos; gauto (duomenys neskelbtini)) kopija, kurioje nurodyta, kad M. T., (duomenys neskelbtini), kurios tėvai yra J. ir C., gyv. (duomenys neskelbtini), yra ištekėjusi, turi sūnus H. (duomenys neskelbtini) m., ir C. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) jai išduotas Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumentas; Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Straszuna g. 11 1926 m. lapkričio 11 d. – 1931 m. balandžio 13 d. namų knygoje esančių įrašų kopija, kurioje įrašyti: A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykęs (duomenys neskelbtini), kuriam (duomenys neskelbtini) m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruotas (duomenys neskelbtini).; M. (merg. G.) J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykusi (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) m. išduotas asmens tapatybės dokumentas, išregistruota (duomenys neskelbtini).; G. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykęs (duomenys neskelbtini), išregistruotas (duomenys neskelbtini); C. T., A. ir M. (merg. G.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją vietą atvykęs (duomenys neskelbtini), išregistruotas (duomenys neskelbtini).; Vilniaus miesto gyventojų registracijos 1930–1939 m. kartotekoje esančios kortelės Nr. 3166/30-6 kopija, kurioje įrašyti A. T., G. ir C. S. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš kur išregistruotas (duomenys neskelbtini), kuriam (duomenys neskelbtini) išduotas asmens dokumentas ir M. T. (merg. G.), J. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas asmens dokumentas, – Lenkijos piliečiai. Taip pat įrašyti vaikai G., gim. (duomenys neskelbtini) ir C., gim. (duomenys neskelbtini); Vilniaus miesto savivaldybės fonde, Vilniaus žydų geto Nr. 1 gyventojų sąrašų 1941 m. byloje esančio įrašo kopija, kurioje įrašyti A. T., H. T. ir C. T.; Vilniaus žydų geto archyviniame fonde, geto gyventojų pagal asmens pažymėjimų numerius 1941–1943 m. sąraše esančio įrašo kopija, kurioje įrašytas C. T., gim. (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini) gamykloje; Lietuvos TSR vyriausiojo atstovo evakuacijai Lietuvos TSR teritorijoje archyviniame fonde, Vilniaus rajono papildomos registracijos dokumentų sąraše esančio įrašo kopija, kurioje įrašytas C. T., (duomenys neskelbtini)., A. sūnus, (duomenys neskelbtini) tautybės (skiltyje „kur evakuojama“ vieta nenurodyta arba nėra įskaitoma).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. (P1-5370) P2-9767 nurodyta, kad Vilniaus gubernijos žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad 1894 m. birželio 20 d. Vilniuje gimė G. ir C. C., iki santuokos (pavardė nenurodyta), T. sūnus vardu A.. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2025 m. kovo 5 d. pažymoje Nr. P2-2725-(8-14 Mr) nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vilniaus žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad (duomenys neskelbtini) susituokė A. T., G. sūnus ((duomenys neskelbtini) metų) ir M. G., J. duktė ((duomenys neskelbtini) metų). Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. (P1-5368) P2-9762 nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas lenkų kalba), kad (duomenys neskelbtini) gimė A. ir M., iki santuokos G., T. sūnus vardu C.. Išraše iš gimimo akto įrašo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė D. T., kurio tėvas C. T. (kailininkas), o motina S.

Dėl galimybės nagrinėti pareiškėjų pareiškimą

Apeliantas teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog minėti Migracijos departamento sprendimai yra pakankamas pagrindas patvirtinti, kad pareiškėjai negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Teigia, kad minėtais Migracijos departamento sprendimais buvo įvertinti tik pareiškėjų Migracijos departamentui pateikti dokumentai (pareiškėjų turimi dokumentai), tačiau minėti sprendimai nepatvirtina, kad pareiškėjai negalėjo gauti reikiamų dokumentų ar, kad tų dokumentų nėra galimybės atkurti. Minėti sprendimai neįrodo, kad pareiškėjai negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Apelianto vertinimu pareiškėjų pareiškimas neatitiko CPK 445 ir 447 straipsnių nuostatų ir neturėjo būti nagrinėjamas teisme. Su apelianto argumentais nesutiktina.

CPK 445 straipsnyje nustatyta, kad juridinę reikšmę turintis faktas teismo nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 447 straipsnio 3 punkte nustatyta pareiga pareiškime nurodyti įrodymus, patvirtinančius tokią aplinkybę.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į kompetentingą instituciją – Migracijos departamentą – ir pateikė visus jų turimus dokumentus, tačiau Migracijos departamentas jų nepripažino pakankamais prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui patvirtinti. Apeliantas, ginčydamas šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nenurodo, kokius konkrečiai papildomus dokumentus pareiškėjai galėtų gauti ar atkurti ir kokia konkreti ne teismo tvarka tai galėtų būti padaryta.

Atsižvelgiant į prašomo nustatyti fakto pobūdį – pareiškėjų protėvio istorinės Lietuvos Respublikos pilietybės faktą – ir į tai, kad pareiškėjai kompetentingai institucijai pateikė visus jų turimus dokumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai neturi galimybės šį faktą patvirtinančių dokumentų gauti ne teismo tvarka. Vien abstrakti apelianto prielaida, kad tokie dokumentai galėtų egzistuoti ar būti atkurti, nesant nurodyto konkretaus dokumento ir jo gavimo ar atkūrimo būdo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant CPK 445 straipsnyje nustatytą sąlygą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o apelianto argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ipso jure

Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Taigi, Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018. Nors šioje byloje nebuvo tiesiogiai sprendžiamas klausimas, ar kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo būtina Lietuvos piliečio teisinio statuso atsiradimo sąlyga, tačiau joje nurodoma, jog tam, kad asmenys pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turi būti nustatytos dvi šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos. Jokios papildomos sąlygos, tokios kaip kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo ar paso turėjimas, nutartyje neminimos (Lietuvos A. T. 2026 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-1249/2026).

1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“.

Kaip matyti, tiek 1939 m. spalio 27 d. įstatyme, tiek jo pakeitime yra vartojamas žodis „laikomi Lietuvos piliečiais“, taip pat nei įstatymas, nei jo pakeitimas nemini jokių papildomų sąlygų ar veiksmų, kuriuos asmuo turėtų įvykdyti ar atlikti, siekdamas įgyti Lietuvos piliečio teisinį statusą. Taigi vien kalbinis pastarųjų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu asmuo atitiko Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, jis buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ipso jure.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų protėvių Lietuvos Respublikos pilietybės, savo išvadas grindė ne tik 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, bet ir 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio nuostatomis. Teismas sprendė, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. T. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Atitinkamai E. T., gim. (duomenys neskelbtini), kaip Lietuvos piliečio A. T. vaikas, įgijo Lietuvos pilietybę (duomenys neskelbtini). Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 4 punkto ir taikos sutarties 6 straipsnio nuostatų pagrindu. Taip pat A. T. ir E. T. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio pagrindu laikyti įgiję Lietuvos pilietybę, kadangi jie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir bylos duomenimis gyveno atitinkamai bent jau iki 1941 m. (A. T.) bei iki 1943 m. (E. T.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-1249/2026, aiškindamas 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį, konstatavo, kad šioje teisės normoje nebuvo nustatyta papildomų veiksmų, kuriuos asmuo turėjo atlikti tam, kad būtų laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Asmenys, atitikę šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ipso jure. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos paso išdavimas buvo pilietybę patvirtinantis, o ne ją sukuriantis veiksmas.

Apeliantas teigia, kad asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet tik atlikus tam tikrus veiksmus – priėmus atitinkamą sprendimą, įregistravus vaiką, išdavus Lietuvos Respublikos pasą ar kt. Apelianto teigimu, kadangi pareiškėjų protėviai gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, be atitinkamų Lietuvos institucijų veiksmų jie negalėjo būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, o byloje nėra išlikusių dokumentų, patvirtinančių tokių veiksmų atlikimą.

Su šiais apelianto argumentais nesutiktina. Jie grindžiami prielaida, kad Lietuvos Respublikos pilietybei atsirasti visais atvejais buvo būtinas atskiras administracinis veiksmas ar Lietuvos Respublikos paso išdavimas, tačiau tokia prielaida neatitinka aptarto teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo išaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų protėvių pilietybę nustatė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir pagal tuo metu galiojusias teisės normas nustatęs aplinkybes, su kuriomis šios normos siejo Lietuvos Respublikos pilietybės atsiradimą. Todėl vien tai, kad nėra išlikęs Lietuvos Respublikos pasas, sprendimas dėl pilietybės ar kitas tiesiogiai pilietybę patvirtinantis dokumentas, savaime nepaneigia pagal įstatymą atsiradusios Lietuvos Respublikos pilietybės.

Šios išvados nepaneigia ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjų protėviai gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 27 d. nutartyje, vertindamas būtent Vilniaus krašto gyventojų teisinę padėtį, pažymėjo, kad Lenkijos valdžios išduoti dokumentai ar pagal Lenkijos teisę formaliai turėta pilietybė savaime nebuvo kliūtis asmenį laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu, jeigu jis atitiko 1939 m. spalio 27 d. įstatyme nustatytas sąlygas. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjų protėviai gyveno tuo metu Lenkijos valdytame Vilniaus krašte ir nėra išlikusių Lietuvos Respublikos išduotų asmens dokumentų, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto jų Lietuvos Respublikos pilietybės fakto.

Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, grindžiami Lietuvos Respublikos paso, atskiro sprendimo dėl pilietybės ar kito administracinio veiksmo nebuvimu, nesudaro pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjų protėvių Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ipso jure.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, dėl to jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.