Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Viktoro Preikšo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda.

A. V. įpareigotas per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paskirtą baudą sumokėti į paties pasirinkto banko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 6801). Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškoma priverstinai. A. V. išaiškinta, kad sumokėjęs baudą jis privalo banko kvitą pateikti Kauno apygardos teismo raštinės tarnautojui (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnis).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 68¹ straipsnio 1, 2, 3 dalimis (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės būtų išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir jų įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi nuteistojo A. V. parodymų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino A. V. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcija) ir 228 straipsnio 2 dalį. Teismo išvados pagrįstos byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais, todėl skundžiamą nuosprendį naikinti apeliaciniame skunde nurodytų motyvais nėra pagrindo.

11. Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ant visų A. V. pateiktų PVM sąskaitų faktūrų buvo nurodytas jo, kaip PVM mokėtojo kodas. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad prekes ar paslaugas A. V. įsigijo ne kaip Tarybos narys, tačiau kaip ekonominę veiklą vykdantis asmuo. PVM mokėtojo kodas sąskaitoje faktūroje paprastai naudojamas tais atvejais, kai įsigyjamos prekės ar paslaugos yra skirtos pirkėjo verslo reikmėms, o ne kaip šiuo atveju – viešųjų (Tarybos nario) funkcijų vykdymui. Apeliacinės instancijos teisme A. V. nurodė, kad buhalterė jam patarė PVM sąskaitas faktūras išsirašinėti su vardu bei pavarde ir kadangi degalinės sistemoje buvo įvesti jo, kaip PVM mokėtojo inicialai, sąskaitos faktūros buvo išrašomos būtent tokiu principu (t. 6, b. l. 42). Vis tik, nei viena byloje apklausta buhalterė nenurodė A. V. davusi tokių patarimų ar nurodymų. Priešingai, byloje nustatyta, kad PVM sąskaitos faktūros su jo, kaip PVM mokėtojo, rekvizitais buvo išrašomos ne tik už kurą, bet ir už kitas prekes, todėl atmestina kaip nepagrįsta nuteistojo versija, jog toks PVM sąskaitų faktūrų išrašymas galėjo būti tik techninė degalinės sistemos ypatybė ar buhalterės iniciatyva.

12. Antra, iš PVM sąskaitų faktūrų, bet kita ko, matyti, kad A. V. kurą pildavosi dideliais kiekiais (t. 2, b. l. 163, 172, 178, 190, 199; t. 3, b. l. 6, 29, 46, 54, 56), t. y. nuo 279 iki 2 700 litrų per kartą. Į bylą pateiktus duomenis apie kuro įsigijimą būtina vertinti kompleksiškai: tiek pagal įsigyto kuro kiekius, tam tikrais atvejais – pirkimų dažnumą, tiek pagal Tarybos nario veiklos pobūdį, kuris iš esmės nėra susijęs su nuolatiniu didelių atstumų judėjimu automobiliu. A. V. teigimu, kuras, supiltas į jo turimą mobiliąją kuro kolonėlę, daugiausia buvo naudojamas Tarybos nario veiklai, ir tik kažkokia dalis gal pakliūdavo individualiai ar ūkininko veiklai (t. 5, b. l. 43). Teismo vertinimu, tokia nuteistojo pozicija nepagrįsta. Kaip jau minėta pirmiau, iš PVM sąskaitų faktūrų turinio matyti, kad tokius didelius kiekius kuro A. V. įsigydavo kaip PVM mokėtojas. Tam tikrais atvejais didelis kuro kiekis buvo įsigytas net 2 kartus per mėnesį, kas visiškai nepaaiškinama Tarybos nario veikla. Pavyzdžiui 2021 m. rugsėjo 22 d. A. V. UAB „Stateta“ degalinėje įsigijo 1 062 litrus dyzelino (t. 3, b. l. 12), o kiek daugiau nei po savaitės, t. y. 2021 m. rugsėjo 30 d. – dar 279 litrus dyzelino (t. 3, b. l. 13). 2022 m. gruodžio 5 d. UAB „Stateta“ degalinėje nuteistasis įsigijo 999 litrus dyzelino (t. 3, b. l. 54) ir to paties mėnesio 30 d. – dar 999 litrus dyzelino (t. 3, b. l. 56). Kaip jau nurodyta pirmiau, vienu atveju A. V. įsigijo 2 700 litrus dyzelino (t. 2, b. l. 190) iš G. V. įmonės „Šoklys“. Kaip matyti iš viešai prieinamo įmonės „Šoklys“ internetinio puslapio, įmonė užsiima didmenine prekyba naftos produktais, o įmonės klientai – transporto įmonės, ūkininkai, pramonės įmonės bei degalinės. Be to, toks kiekis viršija mobiliosios kolonėlės talpą (pasak nuteistojo – 1000 l), kas rodo, kad dideli kiekiai kuro būdavo sistemingai sunaudojami. Įvertinus tai, kad nuteistasis papildomai vertėsi ir individualia veikla, darytina pagrįsta išvada, jog tokio masto degalų poreikis kilo ne iš viešų pareigų, o dėl vykdomos asmeninės veiklos.

18. Teismo vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu įvertinti ir tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu Lietuvoje dėl COVID-19 pandemijos du kartus buvo įvestas karantinas. Pirmasis karantino laikotarpis prasidėjo 2020 m. kovo 16 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir baigėsi 2020 m. birželio 16 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoj paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios). Tuo metu Lietuvos Respublikoje buvo taikomi tokie karantino ribojimai: nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 30 d. – taikomas judėjimo per valstybės sieną ribojimas, draudžiami renginiai, susibūrimai, bet koks fizinių asmenų aptarnavimas, rekomenduojama dirbti nuotoliniu būdu tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose; pratęsus karantiną iki 2020 m. balandžio 13 d. buvo apriboti asmenų kontaktai, viešose vietose leidžiama lankytis 2 asmenims, išskyrus giminaičius; 2020 m. balandžio 10–13 d. (Velykų savaitgalį) buvo draudžiama vykti ne į savo gyvenamosios vietos savivaldybės miestus ar miestelius, išimtis – mirus artimiesiems ar atliekant darbo funkcijas.

19. Iš byloje esančios avanso apyskaitos už 2020 m. kovo mėnesį (t. 2, b. l. 171) matyti, kad A. V. deklaravo, jog laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2020 m. kovo 30 d. įsigijo kuro už 1 242,15 Eur. Pažymėtina, kad didžioji dalis šios sumos – 1 063,01 Eur – buvo deklaruota kaip kuro įsigijimas Tarybos nario funkcijoms atlikti jau po karantino paskelbimo ir įvestų ribojimų. Tarp pateiktų dokumentų yra ir PVM sąskaita faktūra dėl 998 litrų dyzelino už 977,04 Eur įsigijimo (2020 m. kovo 30 d.), kuri, be kita ko, buvo įtraukta ir į A. V. individualios veiklos PVM sąskaitų faktūrų registrą. Iš byloje esančio kelionės lapo (t. 3, b. l. 94) matyti, kad 2020 m. kovo mėnesį A. V. tarnybiniu automobiliu nuvažiavo 2 174 km, iš kurių 1 134 km – jau po karantino paskelbimo. Šis atstumas buvo nuvažiuotas su būtent jam priskirtu automobiliu „Škoda Superb“. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad į Tarybos nario išlaidų apyskaitą įtraukta 977,04 Eur suma už 998 litrus kuro yra nepagrįsta. Teismo vertinimu, toks kiekis akivaizdžiai viršija realų poreikį, ypač turint omenyje tai, kad tuo laikotarpiu A. V. naudojosi ir tarnybiniu automobiliu, o šalyje galiojo griežti susibūrimų, klientų aptarnavimo, fizinio kontakto ribojimai. Be to, kaip jau nustatyta šioje byloje, minėta PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta ir į nuteistojo individualios veiklos PVM sąskaitų faktūrų registrą, kas papildomai paneigia, jog 998 litrai kuro iš tiesų buvo panaudoti savivaldybės tarybos nario veiklai vykdyti.

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ antrasis karantinas Lietuvoje paskelbtas 2020 m. lapkričio 7 d. Vėlesniais nutarimais karantinas buvo tęsiamas iki 2021 m. birželio 30 d. (atšauktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios“). Šio karantino laikotarpiu Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo taikomi tokie ribojimai: nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. lapkričio 29 d. ribojamas judėjimas per valstybės sieną, draudžiama viešose vietose būti didesnėms nei 5 žmonių grupėms (išskyrus šeimos narius), taip pat buvo rekomenduojama gyvenamąją vietą palikti tik vykstant į darbą, prekybos vietą ar sveikatos priežiūros bei kitas paslaugas, darbą buvo siūloma organizuoti nuotoliniu būdu, draudžiamas kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymas, fizinis lankytojų aptarnavimas. Laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. sausio 3 d. buvo draudžiamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus svarbias išimtis. Judėjimo ribojimai buvo atšaukti nuo 2020 m. balandžio 12 d. Taigi, antrojo karantino laikotarpiu judėjimo ribojimai iš esmės buvo taikomi nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 11 d.

21. Iš byloje esančių kelionės lapų (t. 3, b. l. 103–117) matyti, kad antrojo karantino laikotarpiu, įvedus minėtus judėjimo ribojimus, A. V. tarnybiniais automobiliais nuvažiavo maždaug 6 955 km. Bendras antrojo karantino laikotarpiu tarnybiniais automobiliais įveiktas atstumas buvo 13 892 km. Taigi, esant nustatytiems judėjimo ribojimams, tarnybiniais automobiliais buvo nuvažiuota kiek daugiau nei pusė viso atstumo, nuvažiuoto antrojo karantino laikotarpiu, kas leidžia teigti, kad tarnybiniais automobiliais buvo naudojamasi pakankamai intensyviai. Dėl šios aplinkybės nėra pagrindo teigti, kad esant nustatytiems griežtiems judėjimo ribojimams, A. V. naudojantis tarnybiniu transportu, iš tiesų egzistavo poreikis taip pat pakankamai intensyviai naudotis ir asmeniniu automobiliu. Kaip matyti iš A. V. išlaidų apyskaitos už 2020 m. gruodį, joje fiksuotas 2 700 litrų kuro įsigijimas (t. 2, b. l. 189), 2021 m. sausio – kovo mėnesių išlaidų apyskaitoje (t. 2, b. l. 198) 1 117 litrų kuro įsigijimas, o 2021 m. II ketvirčio išlaidų apyskaitoje (t. 3, b. l. 5) buvo deklaruota kuro už 1 010,3 Eur įsigijimas, tame tarpe 600 litrai kuro už 689,40 Eur. Nurodyto kuro įsigijimas, be kita ko, buvo deklaruotas ir A. V. individualios veiklos PVM sąskaitų faktūrų registre. Čia taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 2021 m. sausio – kovo mėnesių A. V. išlaidų apyskaitoje nurodyta 2021 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra STD2 Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš byloje esančios sąskaitos faktūros su analogišku numeriu matyti, kad ji buvo išrašyta tik 2021 m. balandžio 8 d. Tai patvirtina ir prie jos pridėtas pirkimo kvitas (t. 2, b. l. 199–200). Ši PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į A. V. 2021 m. balandžio 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d. individualios veiklos apskaitą.

22. Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų duomenų, antrojo karantino laikotarpiu A. V. pakankamai intensyviai naudojosi tarnybiniu transportu – per 8 mėnesius juo nuvažiuota 13 892 km (apie 1 700 km per mėnesį) iš jų 6 955 km esant nustatytiems judėjimo ribojimams. Be to, į A. V. asmeninius automobilius, kaip jis teigė, Tarybos nario funkcijoms vykdyti, minėtu laikotarpiu buvo įpilta 4 417 litrų kuro. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusius judėjimo ribojimus, Tarybos nario veiklos pobūdį bei pakankamai intensyvų tarnybinio automobilio naudojimą, toks deklaruotas kuro kiekis laikytinas aiškiai pertekliniu ir nepagrįstu. Net jei tam tikrais atvejais A. V. būtų naudojęsis ir asmeniniu automobiliu, daugiau nei 4 000 litrų kuro per 8 mėnesius, kartu naudojantis ir tarnybiniu automobiliu, viršija protingą ir realiai pagrįstą poreikį vien Tarybos nario funkcijų atlikimui, o tai leidžia daryti išvadą, jog nurodytos išlaidos negali būti siejamos išimtinai su faktiniu Tarybos nario funkcijų vykdymu. Čia taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įvertinus A. V. kelionių lapus ne karantino laikotarpiu matyti, kad tam tikrais atvejais A. V. priskirtu automobiliu per mėnesį buvo nuvažiuojama daugiau nei 3 000 km, tačiau vidutinis minėtu transportu nuvažiuotas atstumas dažniausiai buvo apie 2 400 – 2 500 km per mėnesį.

23. Atsižvelgiant į tai, kad karantino laikotarpiu tarnybiniu transportu buvo nuvažiuojami akivaizdžiai mažesni atstumai nei ne karantino laikotarpiu, kas savaime sietina su karantino metu taikytais judėjimo ribojimais, teismo vertinimu, nėra jokio objektyvaus paaiškinimo, kodėl esant nurodytoms sąlygoms, A. V. į asmeninius automobilius pylėsi itin didelius kiekius kuro, deklaruodamas, kad toks kiekis kuro buvo reikalingas jo, kaip Tarybos nario, funkcijoms atlikti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. V. teigė, kad per COVID-19 pandemiją veikė labai aktyviai (t. 5, b. l. 42), tačiau iš pirmiau aptartų kelionės lapų matyti, kad intensyvesnis judėjimas tarnybiniu transportu buvo vykdomas ne karantino laikotarpiu. Tuo tarpu karantino metu, taip pat Vyriausybei nustačius judėjimo ribojimus, A. V. teigimu, aktyvi veikla buvo vykdoma jo asmeniniais automobiliais. Tačiau nėra logiško paaiškinimo, kodėl esant judėjimo ribojimams A. V. būtų atsisakęs tarnybinio transporto, kuriuo realiai naudojosi kitu metu, ir vietoje to būtų pasirinkęs naudoti savo asmeninius automobilius, į kuriuos pilti kuro kiekiai akivaizdžiai viršija protingą poreikį Tarybos nario funkcijoms įvykdyti.

24. Įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, teismas neturi pagrindo išvadai, kad tam tikros PVM sąskaitos faktūros į Tarybos nario išlaidų apyskaitą buvo įtrauktos per klaidą. Šios išvados, visų pirma, neleidžia daryti tokių atvejų sistemingumas. Atsižvelgiant į tai, kad tokie pasikartojantys PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo atvejai buvo fiksuoti ne vieną kartą ir, kad dokumentus patyrusioms ir tiek su A. V. individualia, tiek su ūkininko veikla supažindintoms buhalterėms teikė ilgametę patirtį turintis Tarybos narys, teismas neturi pagrindo manyti, jog tai galėjo būti vien tik dėl klaidos, nesusipratimo ar nesusikalbėjimo. Priešingai, šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad A. V. sąmoningai teikė tuos dokumentus, kuriuos pats pasirinko. Antra, bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad kurą į asmeninius automobilius A. V. pylėsi itin dideliais kiekiais, nors tuo metu naudojosi ir tarnybiniu transportu. Nuteistasis nurodė turintis mobiliąją kuro kolonėlę, į kurią kurą dideliais kiekiais pildavo dėl to, kad gyvena (duomenys neskelbtini) ribose ir jo manymu, užsipylus didelį kuro kiekį, jis jį naudodavo racionaliau, kadangi nereikėdavo dažnai važinėti į degalinę (t. 5, b. l 42). Teismas tokį paaiškinimą laiko nepagrįstu, nes tokia aplinkybė nepaneigia perteklinio kuro kiekio fakto sunaudojimo ir neatitinka realių jo, kaip Tarybos nario, veiklos poreikių. Čia taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kaip jau aptarta pirmiau, tam tikrais atvejais didelius kuro kiekius A. V. įsigijo per pakankamai trumpą laiko tarpą. 2021 m. rugsėjo mėnesį A. V. kuro įsigijo 2 kartus – rugsėjo 22 d. 1062 litrus, o rugsėjo 30 d. – dar beveik 298 litrus (t. 3, b. l. 12–13), kai tuo tarpu jo kelionės lapuose užfiksuota, jog naudodamasis tarnybiniu transportu 2021 m. rugsėjo mėnesį jis nuvažiavo 3 326 km (t. 3, b. l. 122–123). 2022 m. gruodžio 5 d. ir 30 d. A. V. įsigijo po 999 litrus dyzelino (t. 3, b. l. 54–57), o iš byloje esančių kelionės lapų (t. 3, b. l. 154–155) matyti, kad tarnybiniu transportu 2022 m. gruodžio mėnesį buvo nuvažiuota 3 765 km. Be to, dideli kuro kiekiai buvo pilami Lietuvoje dėl COVID-19 pandemijos įvedus karantiną ir įsigaliojus judėjimo ribojimams. Teismo vertinimu, vien nuteistojo akcentuotas didelis pasiskiepijusių asmenų skaičius (duomenys neskelbtini) savivaldybėje nereiškia, kad karantino laikotarpiu jis galėjo itin aktyviai važinėti po savivaldybę ir tam naudoti tiek daug kuro. Svarbu pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo metu nei duodamas parodymus (t. 4, b. l. 24–28), nei savo rašytiniuose paaiškinimuose (t. 3, b. l. 31‑32) minėtų aplinkybių jis nenurodė. Be to, byloje esantys kelionių lapai patvirtina, kad būtent karantino laikotarpiu tarnybiniu transportu buvo nuvažiuojama mažiau nei įprastai, kas leidžia daryti išvadą, jog susitikimų bei kitų išvykų intensyvumas tuo metu objektyviai buvo ribotas. Teismo vidinį įsitikinimą dėl sąmoningo ir kryptingo neteisingų duomenų pateikimo (duomenys neskelbtini) savivaldybei sustiprina ir tai, kad A. V. vienu atveju pateikė apskritai suklastotą PVM sąskaitą faktūrą (t. 2, b. l. 163). Šioje PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodyta, kad jis 2019 m. rugsėjo 30 d. įsigijo kuro už 900,03 Eur ir minėta PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į jo, kaip Tarybos nario, išlaidų apyskaitą už 2019 m. rugsėjo mėnesį, nors 2019 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra su identišku numeriu (STD 2. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitais identiškais duomenimis buvo įtraukta į A. V. PVM sąskaitų faktūrų registrą ir prie jos buvo pridėtas kvitas, patvirtinantis, jog kuras iš tiesų buvo įsigytas tik 2019 m. spalio 4 d., o ne 2019 m. rugsėjo 30 d. Visos pirmiau aptartos aplinkybės neleidžia sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kuriais neteisingas duomenų pateikimas iš esmės siejamas su A. V. aplaidumu, teigiant, kad pasirašydamas Tarybos nario išlaidų apyskaitas nuteistasis jų netikrino, taip pat beatodairiškai pasitikėjo buhalterėmis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokia A. V. pozicija laikytina gynybine.

25. Skunde nurodoma, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios dėl A. V. individualios veiklos VMI pateiktos PVM deklaracijos, pastebėjus, kad į šias deklaracijas pateko ir tos PVM sąskaitos faktūros, kurios buvo įtrauktos ir į jo, kaip Tarybos nario, išlaidų apyskaitas, buvo patikslintos, ką leidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme A. V. nurodė, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios buhalterėms pastebėjus, jog pradėjo dubliuotis įrašai, teikiami tiek Tarybos nario suvestinėje, tiek ūkinės veiklos apskaitos dokumentuose, dalis įrašų buvo pradėta koreguoti. Kitų įrašų buhalterė nekoregavo, nes pradėjo abejoti, jog ji bus apkaltinta (t. 6, b. l. 42). Kaip matyti iš byloje esančių PVM deklaracijų, dalis iš jų buvo patikslintos – 2020 m. rugsėjo 1 – 30 d. (t. 2, b. l. 181–182), 2020 m. gruodžio 1 – 31 d. (t. 2, b. l. 187–188), 2021 m. balandžio 1 – 30 d. (t. 2, b. l. 194–196), 2021 m. birželio 1 – 30 d. (t. 3, b. l. 3–4), 2021 m. rugsėjo 1 – 30 d. (t. 3, b. l. 9–10), 2021 m. gruodžio 1 – 31 d. (t. 3, b. l. 15–16), 2022 m. sausio 1 – 31 d. (t. 3, b. l. 21–22), 2022 m. vasario 1 – 28 d. (t. 3, b. l. 26–27), 2022 m. gegužės 1 – 31 d. (t. 3, b. l. 35–36), 2022 m. rugsėjo 1 – 30 d. (t. 3, b. l. 43–44), 2022 m. gruodžio 1 – 31 d. (t. 3, b. l. 51–52). Vertinant apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad jei iš tiesų buvo pastebėta, jog dalis A. V., kaip Tarybos nario, patirtų išlaidų, nepagrįstai pateko į jo individualios veiklos PVM sąskaitų faktūrų registrą, tai tikslinant PVM deklaracijas, patikslintose jų formose, 25 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ nurodytos sumos turėjo būti mažinamos. Įvertinus pirmiau nurodytų PVM deklaracijų turinį matyti, kad tam tikrais atvejais patikslintose deklaracijose minėtos sumos buvo ne sumažintos, o netgi padidintos. Tuo tarpu tais atvejais, kai sumos buvo sumažintos, fiksuoti skirtumai dažniausiai neatitiko PVM dydžio, kurį, pagal paties A. V. paaiškinimus, turėjo sudaryti iš deklaracijų eliminuotos išlaidos. Šios aplinkybės neatitinka A. V. nurodytos tikslinimo logikos. Tokią A. V. poziciją paneigia ir byloje apklaustų buhalterių parodymai. Pirmosios instancijos teisme buvo paskelbti liudytojos V. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 3, b. l. 171–176). Liudytoja patvirtino, kad PVM deklaracijos buvo tikslinamos, tačiau jos teigimu, tai buvo daroma dėl to, kad į apskaitą buvo neįtrauktos tam tikros PVM sąskaitos faktūros, ar jų įtraukiama per daug. Neatitikimai buvo pastebimi ir kryžminio patikrinimo būdu i.MAS sistemoje, kai pardavėjai deklaruodavo parduotas prekes ar paslaugas, o pirkėjas – ne, dėl ko sistemoje būdavo matomi neatitikimai, kurie galėjo būti koreguojami. Liudytoja negalėjo nurodyti, ar ji inicijavo dalies pirmiau nurodytų PVM deklaracijų tikslinimą, tačiau teigė, kad jos buvo tikslinamos ne jos iniciatyva. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja D. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3, b. l. 181–187) ir nurodė, kad ji pati deklaracijų netikslino, nes klaidas pastebėdavo V. V., kuri ir patikslindavo PVM deklaracijas (t. 5, b. l. 34). Čia taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šio posėdžio metu liudytoja V. V. nurodė, kad apie klaidas ją informuodavo D. K.. Taigi abiejų liudytojų parodymai nepatvirtino nuteistojo pozicijos, kad PVM deklaracijos buvo tikslinamos būtent dėl tariamai nepagrįsto Tarybos nario veiklos išlaidų įtraukimo į jo individualios ar ūkininko veiklos PVM sąskaitų faktūrų registrą.

26. Skunde taip pat teigiama, kad Tarybos nario išlaidų apyskaitos buvo teikiamos metų eigoje kas 1–3 mėnesius, o PVM sąskaitos faktūros už patirtas individualiai ir žemės ūkio veiklai išlaidas buvo teikiamos ir apskaitomos kartą per metus – už praėjusius metus teikiant deklaracijas VMI. Tuo metu, kai A. V. pasirašinėjo apyskaitas, šios PVM sąskaitos faktūros dar nebuvo deklaruotos jo individualioje veikloje. Atmetant šiuos skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad PVM deklaracijos pagal įstatymą buvo teikiamos kas mėnesį, todėl skundo teiginys, jog apyskaitose nurodytos PVM sąskaitos faktūros individualioje A. V. veikloje buvo apskaitomos tik kartą per metus, neatitinka faktinės situacijos. V. V. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad PVM deklaracijos buvo teikiamos kas mėnesį, o tikslinimai, jei tokių prireikdavo, būdavo atliekami iki kitų metų gegužės 1 d. (t. 5, b. l. 31). Vis tik, atkreiptinas dėmesys, kad PVM deklaracijos už 2020 m. rugsėjį ir gruodį buvo patikslintos 2021 m. sausio 25 d., už 2021 m. balandį – 2022 m. kovo 1 d. bei 2023 m. birželio 7 d. Tuo tarpu visos vėlesnės PVM deklaracijos (nuo 2021 m. birželio iki 2022 m. gruodžio) buvo patikslintos tą pačią dieną – 2023 m. birželio 7 d. Sutiktina, kad iki nurodytos datos buhalterės galėjo PVM deklaracijose nepastebėti tam tikrų neatitikimų ir toks tikslinimas įstatymui neprieštarauja, tačiau tai rodo, kad joms iki nurodyto laikotarpio nebuvo kilę abejonių dėl į A. V. individualios ar ūkininko veiklos PVM sąskaitų faktūrų registrus tariamai nepagrįstai įtrauktų duomenų, kurie, nuteistojo teigimu, buvo išimtinai susiję tik su jo, kaip Tarybos nario, veikla.

27. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. nereikalaujanti materialių padarinių atsiradimo. Šiame straipsnyje numatyta veika pavojinga tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingų pasekmių ir pažeidė asmenų teises ar interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal Reglamentą, kaltinime nurodytu laikotarpiu Tarybos nariams galėjo būti mokamos išmokos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, tačiau tik tos, kurios išimtinai susijusios su Tarybos nario veikla. A. V. pasirašytose ir savivaldybės administracijai pateiktose išlaidų apyskaitose dalis nurodytų jo, kaip Tarybos nario, patirtų išlaidų, buvo įtrauktos ir apskaitytos jo individualios veiklos apskaitoje. A. V. teigė, kad minėtose apyskaitose nurodytas išlaidas jis patyrė kaip Tarybos narys, tačiau įvertinus byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais. Išlaidų apyskaitose nurodyti itin dideli kuro kiekiai, taip pat įsigytos prekės (pavyzdžiui, automobilių detalės, skirtos sunkiasvorei technikai), akivaizdžiai neatitinka Tarybos nario funkcijų atlikimo. Tokios išlaidos savo pobūdžiu ir apimtimi negali būti pripažintos susijusiomis vien tik su Tarybos nario veikla, todėl A. V. pasirašytose ir savivaldybės administracijai pateiktose išlaidų apyskaitose nurodyti duomenys laikytini tikrovės neatitinkančiais. Tokių duomenų įtraukimas į tikrus dokumentus iškreipė savivaldybės administracijai teiktų dokumentų turinį, jais A. V. pagrindė avansu iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos gautų piniginių lėšų, kurios negalėjo būti naudojamos asmeniniams poreikiams, panaudojimą. Tokie veiksmai – tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į Tarybos nario išlaidų apyskaitas bei šių apyskaitų pateikimas buhalterijai, laikytinas tikrų dokumentų suklastojimu ir suklastotų dokumentų panaudojimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl nuteistojo kaltės yra vertinamas ne tik kiekvienas byloje surinktas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Tokios aplinkybės, kaip įgyjami itin dideli kuro kiekiai, perkami vienu kartu, kurį A. V. pylėsi į ūkyje naudojamą mobiliąją kolonėlę, žemės ūkio technikos detalių įtraukimas, tų pačių sąskaitų įtraukimas tiek į Tarybos nario avanso apyskaitą, tiek į privačios veiklos dokumentus, tuo pačiu laikotarpiu naudojimasis tarnybiniu transportu bei kiti pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl nuteistojo atsakomybės.

29. Be to, pateikdamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius dokumentus savivaldybės administracijai ir tokiu būdu siekdamas gauti išmokas, kurioms jis neturėjo teisinio pagrindo, A. V. apgaule įgijo turtinę naudą savivaldybės biudžeto lėšų sąskaita. Tokie jo veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

30. Vertinant A. V. veiksmus BK 182 straipsnio 1 dalies kontekste, svarbu įvertinti kaltinime nurodytu laikotarpiu galiojusio Reglamento nuostatas, susijusias su išmokų Tarybos nariams išmokėjimo tvarka, įtvirtinta Reglamento 108 punkte. Pagal šį punktą, Tarybos narys, siekdamas gauti išmoką, turi pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus bei patirtų išlaidų apyskaitą, kurioje privaloma nurodyti, kokias paslaugas ir prekes per atsiskaitymo laikotarpį suteikė ar tiesiogiai apmokėjo savivaldybės administracija. Reglamente, be kita ko, nustatyta kad už tikslios ir teisingos informacijos pateikimą yra atsakingas Tarybos narys. Taigi, būtinoji išmokos gavimo sąlyga buvo išlaidų apyskaitos pateikimas. Nors nagrinėjamu atveju A. V. pats nesudarinėjo avanso išlaidų apyskaitų, o tik jas pasirašė, tai jo atsakomybės už teisingų duomenų pateikimą nešalina, kadangi būtent jis teikė savo, kaip Tarybos nario, patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Remiantis šiais duomenimis, į išlaidų apyskaitas buvo įtrauktos ne tik Reglamente numatytas sąlygas atitinkančios išlaidos, bet ir išlaidos, kurios buvo apskaitytos A. V. individualios veiklos buhalterinėje apskaitoje, taip pat išlaidos, kurių paskirtis buvo nurodyta klaidingai („AdBlue“ skystis apyskaitoje buvo įvardintas kaip kuras, nors kaip jau aptarta pirmiau, šis skystis neatitinka kuro sąvokos). Atsižvelgiant į tai, kad dėl tokių A. V. veiksmų kaltinime nurodytu laikotarpiu Reglamento nustatytos formos išlaidų apyskaitose buvo nurodyti ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kurių pagrindu jis iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos gaudavo išmokas už išlaidas, kurios negalėjo būti kompensuojamos, darytina išvada, kad jis apgaule savo naudai įgydavo svetimą turtą. A. V. apgaulė pasireiškė klaidinančios informacijos pateikimu ir laikytina esmine, nes būtent ji nulėmė sprendimą skirti nepagrįstas išmokas nuteistajam.

31. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą ir to nori. Kaltininko tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Šioje byloje nustatyta, kad dokumentus (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai A. V. teikė sistemingai, pats juos pasirašydavo, nors jo teigimu – netikrindamas nurodytų duomenų tikslumo. Vis dėlto, kaip ilgametę politinę patirtį turintis asmuo, A. V. negalėjo nesuvokti tiek atsakomybės už pateikiamus duomenis, tiek galimų padarinių dėl jų klaidingumo, todėl jo paaiškinimai apie neva neatidumą vertintini kaip gynybinė pozicija. Teismo vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. V. tyčia įgyti svetimą turtą buvo susiformavusi dar iki realaus lėšų pervedimo momento, todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju tiesioginė tyčia yra įrodyta.

33. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kyla tais atvejais, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Dažniausiai tą faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, patvirtina tai, kad toks asmuo, veikdamas atitinkamu būdu (arba neveikdamas), pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2013, Nr. 2K‑7‑335/2013). Būtinasis piktnaudžiavimo požymis, skiriantis šį nusikaltimą nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100/2014, Nr. 2K-186-628/2022).

34. Didelė žala kaip piktnaudžiavimo sudėties požymis gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Turtinė žala teismų praktikoje paprastai laikoma didele, kai ji viršija 250 MGL (12 500 Eur). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Kadangi neturtinio pobūdžio žala neturi konkrečios materialios formos, ją nustatant yra itin svarbus vertinamasis aspektas, tiesiogiai priklausantis nuo konkrečių bylos aplinkybių. Apie tokią žalą ir jos dydį teismai sprendžia vertindami veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį, tokių veiksmų trukmę, kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai, teisės pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą apie pareigūno padarytą veiką, kaltininko einamų pareigų svarbą, jo teisinį statusą, konkrečios valstybės tarnybos reikšmę, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui, ir kt.; Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pažeidimas, esmingų valstybės tarnybai keliamų reikalavimų nepaisymas, arba kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromos ir kitos nusikalstamos veikos, paprastai pripažįstama didele neturtine žala tarnybai ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, Nr. 2K-7-335/2013, Nr. 2K-92-489/2017, Nr. 2K-7-9-976/2020, Nr. 2K-P-59-495/2021, Nr. 2K-7-117-697/2023).

35. Apeliaciniame skunde A. V. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvardydamas didelės neturtinės žalos elementus iš esmės rėmėsi tik abstrakčiomis, niekuo nepagrįstomis frazėmis, kas neatitinka BK 228 straipsnio taikymo paskirties. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

36. Vertindamas A. V. veiksmus pirmiau aptarto didelės žalos požymio kontekste apygardos teismas atsižvelgė į pakankamai ilgą A. V. neteisėto veikimo laiką (nuo 2019 m. iki 2023 m.), jo užimamas pareigas ir žinomumą visuomenėje, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai padarė 19 669,70 Eur turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad tokie veiksmai sumenkino savivaldybės administracijos autoritetą visuomenėje, sudarė įspūdį apie joje dirbančių valstybės tarnautojų ir Tarybos narių nevaržomą savivalę, demonstravo nuostatą nesilaikyti įstatymų bei kitų teisės aktų, o tai pakirto pasitikėjimą šia institucija.

37. Nors teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad neturtinės žalos nustatymas negali būti pagrindžiamas vien abstrakčiais, tautologiniais teiginiais, tačiau taip pat pastebi, kad A. V. neteisėti veiksmai buvo sistemingi, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d.), į veikos padarymui jis pasitelkė kitus asmenis, veikusius be kaltės. Apeliaciniame skunde pabrėžiamas A. V. populiarumas, nurodant, kad į savivaldybės tarybą jis buvo renkamas eilę kadencijų. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nei sumažina, nei padidina A. V. veikos pavojingumą, nes su jo neteisėtais veiksmais nėra susijusi.

38. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V., būdamas Tarybos nariu ir veikdamas priešingai įstatymams bei duotai priesaikai, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos. Tokiais veiksmais jis padarė tiek didelę turtinę, tiek ir didelę neturtinę žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei, diskredituodamas savivaldos institucijas ir menkindamas jų autoritetą visuomenėje, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

39. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu įsigaliojo nauja BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija, įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.), kurioje sušvelninta nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sankcija. Veikos baudžiamumas buvo papildytas naujomis alternatyviomis bausmėmis – viešaisiais darbais ir laisvės apribojimu.

40. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Įsigaliojus švelnesniam baudžiamajam įstatymui, dėl jo taikymo kasacinėje bylų praktikoje formuojama tokia taisyklė, kad, nepaneigiant BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos švelnesnio įstatymo grįžtamosios galios, neturėtų būti formaliai perkvalifikuojama asmens padaryta nusikalstama veika tuo atveju, kai iš byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltininkui BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti švelnesne bausme, nei jam buvo paskirta iki bausmę švelninančio įstatymo įsigaliojimo, nes formalus bendrąja prasme švelnesnio įstatymo taikymas neatitiktų grįžtamąją galią turinčio švelnesnio įstatymo taikymo prasmės ir paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-719/2025).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytos A. V. padaryto nesunkaus nusikaltimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad jam paskirta bausmė – bauda – neatitinka BK 41 straipsnyje nurodytos bausmės paskirties ar BK 54 straipsnyje esančių bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Be to, nurodytos bausmės dydžių ribos nauju baudžiamuoju įstatymu nepakeistos. Taigi, palikus apygardos teismo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nustatytą nusikalstamų veikų apimtį, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nėra teisinio pagrindo švelninti A. V. paskirtą bausmę – baudą – ar keisti ją kita švelnesne bausme – viešaisiais darbais. Todėl A. V. veika pagal naują BK 300 straipsnio 1 dalies redakciją neperkvalifikuojama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. gynėjo advokato Viktoro Preikšo apeliacinį skundą atmesti.