- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- e2A-834-567/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35731-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Jūra Marija Strumskienė, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- M. K.
- Kategorijos
- 2.1.2.6Sandorio ar jo dalies negaliojimo teisiniai padariniai
- 2.6.39.2.5Civilinės atsakomybės draudimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-221-987/2018 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Gjensidige“ dėl dalies draudimo išmokos išmokėjimo ir draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
1.1. pripažinti negaliojančiu nuo draudimo sutarties (draudimo liudijimas GJELT Nr. 2462277) sudarymo momento akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 (galioja nuo 2016 m. kovo 1 d.) II dalies 10.3.3 punktą pilna apimtimi;
Šalies argumentai
1.2. pripažinti negaliojančia nuo draudimo sutarties (draudimo liudijimas GJELT Nr. 2462277) sudarymo momento akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 (galioja nuo 2016 m. kovo 1 d.) II dalies 10.3.2 punkto dalį, nustatančią išlygą „sutarties sudarymo dieną yra iki 2 metų“;
1.3. priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“ 12 496,43 Eur draudimo išmoką ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. gegužės 14 d. su atsakovu sudarė draudimo sutartį, kurios pagrindu pagal draudimo liudijimą apdraudė purkštuvą 38 898,86 Eur sumai. 2016 m. gegužės 14 d. ir 2017 m. gegužės 27 d. buvo sudarytos mobiliosios technikos draudimo sutartys, kurių pagrindu buvo tęsiamas purkštuvo draudimas 35 000 Eur sumai. 2017 m. birželio 9 d. įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu purkštuvas buvo sunaikintas ir atsakovas ieškovui sumokėjo 21 013,85 Eur draudimo išmoką ir nepagrįstai atsisakė išmokėti 12 496,53 Eur draudimo išmokos dalį. Draudimo išmokos dalį atsisakyta išmokėti Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 pagrindu. Ieškovas su nurodytomis taisyklėmis nebuvo supažindintas, jam nebuvo paaiškinta, kad, jei turtas yra senesnis nei 2 metų, tai nuostolis bus nustatomas, vadovaujantis likutine verte. Ieškovui buvo paaiškinta, kad turtas apdraustas nauja verte ir jam bus atlygintos visos išlaidos. Aplinkybė, kad ieškovas pasirašė draudimo taisykles, nepatvirtina, jog jis su jomis buvo supažintinas. Ieškovas pasirašė ant draudimo sutarties ten, kur buvo didžiosiomis raidėmis įrašyti jo vardas ir pavardė. Ieškovui tekstas smulkiomis raidėmis buvo neįskaitomas. Ieškovas pasitikėjo atsakovo profesionaliais darbuotojais, kurie neatskleidė visos esmės. Tokiu būdu ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių draudimo sutarties sąlygų, nes trečiojoje draudimo sutartyje nebuvo įvardinta, kad kitos esminės sutarties sąlygos nurodytos draudimo taisyklėse. Kadangi ieškovas nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis, jos negali būti laikomos sudėtine draudimo sutarties dalimi ir jomis atsakovas negali remtis, skaičiuodamas draudimo išmoką. Atsakovo parengtos standartinės sutarties sąlygos yra akivaizdžiai klaidinančios. Draudimo taisyklių II dalies 4.2.1 ir 4.4 punktuose, apibrėžiant sąvoką „nauja vertė“ (paryškinta), nėra nurodyta, kad daromos išimtys ir ne visais atvejais kompensuojamos visos išlaidos. Išimtys atsiranda ginčijamuose draudimo taisyklių II dalies 10.3.2 ir 10.3.3 punktuose, kurie nėra paryškinti, yra taisyklių 13 lape ir nukreipia į priedą Nr. 2, esantį taisyklių 17 lape. Nurodytas priedas nėra informatyvus, jame nerašoma, kokiai vertei (naujai/rinkos) jis yra taikomas, taip pat priedas yra klaidinantis, nes tik įsigilinus į lentelę galima suprasti, kad 30 procentų nusidėvėjimas taikomas senesnei nei 2, o ne 3 metų technikai. Ginčijamų sąlygų nesuprastų joks vidutiniškai protingas ir rūpestingas asmuo. Už išmokėtą draudimo išmoką ieškovas negali įsigyti analogiško dėvėto purkštuvo, nes jų rinkos kainos viršija draudimo išmoką. Ieškovas, drausdamas purkštuvą nauja verte, atsidūrė blogesnėje padėtyje, nei draudžiant purkštuvą rinkos verte. Draudimo taisyklėse nurodytas 30 procentų nusidėvėjimas yra nelogiškas, nes pagal ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus toks turtas kasmet nusidėvi po 5–6 procentais. Ieškovas nelaikytinas patyrusia sutarties šalimi, nes jis iki šiol neturėjo draudžiamųjų įvykių ar teisminių ginčų su draudikais, turi vidurinį (techninį) išsilavinimą. Trečiosios draudimo sutarties tekste ir draudimo sutarties taisyklėse nenumatyta, kad atsakovas turi teisę iš draudimo išmokos išskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį. Ieškinio suma (12 496,53 Eur) paskaičiuota iš 35 000 Eur draudimo vertės atėmus 289,62 Eur išskaitą, 1 200 Eur purkštuvo liekanų vertę ir 21 013,85 Eur išmokėtą draudimo išmokos dalį (CK 1.96 str., 6.162 str., 6.195 str.).
Atsiliepimas
3. Atsakovas ADB „Gjensidige“ pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad draudimo vertė yra suma, pagal kurią apskaičiuojama draudimo išmoka pagal draudimo taisykles. Atsakovas paskaičiavo 21 013,85 Eur draudimo išmoką, iš 32 147,82 Eur (be PVM) purkštuvo vertės atimdamas besąlyginę išskaitą (289,62 Eur), liekanų vertę (1 200 Eur) ir 30 procentų nusidėvėjimą, vadovaudamasis taisyklių II dalies 10.3.3 punktu ir priedu Nr. 2. Ieškovas yra verslininkas, nes jis, kaip ūkininkas, verčiasi ūkine komercine veikla, todėl jam turi būti žinomos sandorių sudarymo taisyklės ir jam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Ieškovas buvo tinkamai supažindintas su draudimo taisyklėmis, nes tą ieškovas patvirtino savo parašu. Taisyklės yra viešai skelbiamos draudiko internetiniame puslapyje. Ieškovas yra sudaręs ne vieną draudimo sutartį dėl žemės ūkio technikos, kuriose patvirtino, kad su taisyklėmis yra supažindintas. Vienoje draudimo sutartyje yra draudęs techniką rinkos verte, o ginčo sutartyje – nauja verte. Tai reiškia, kad ieškovas žinojo draudimo sutarčių skirtumus, o draudimo taisyklių sąlygos negali būti laikomos siurprizinėmis. Ieškovas yra ilgametis atsakovo klientas, draudęs įvairią techniką laikotarpyje nuo 2012 m. iki 2017 m. Kadangi ieškovas yra verslininkas ir turi teisę PVM susigrąžinti iš valstybės biudžeto, atsakovas draudimo išmoką paskaičiavo be PVM pagal draudimo taisyklių 10.9 punktą. Nors draudėjas purkštuvo vertę draudimo sutartyje nurodė 35 000 Eur, žalos sureguliavimo procese paaiškėjo, kad jis įsigijo purkštuvą už 32 147,82 Eur (be PVM) (CK 6.991–6.993 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.
5. Teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 27 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Mobiliosios technikos draudimo sutartis, draudimo objektas – žemės ūkio technikos tipui priskiriamas purkštuvas Ikarus S28, pagamintas 2015 m. Tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekilo ginčo, kad ieškovas yra ūkininkas. Apdraustas objektas yra stambaus gabarito technika, kurios paskirtis susijusi su didelių žemės ūkio plotų aptarnavimu. Teismo vertinimu, tokios technikos, kurios vertė yra didelė (35 000 Eur), pirkimo ir atitinkami draudimo paslaugų įsigijimo sutarties tikslas – ieškovui įsigyti/išsaugoti techniką, skirtą ne savo asmeniniams/kasdieniams poreikiams aptarnauti, o vykdyti stambaus pobūdžio ūkininkavimą ir iš to generuoti pajamas, o tai yra laikoma verslu/profesija/amatu. Ieškovas yra įsigijęs ir daugiau žemės ūkio technikos, įskaitant ir traktorių, prie kurio buvo prikabintas ginčo purkštuvas, šienapjovę, sėjamąją, grėblį, plūgą, trąšų barstomąją, presą vyniotuvą. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis ieškovas nuo 2004 m. vykdo individualią veiklą ir nuo 2005 m. yra PVM mokėtojas.
6. Teismas sprendė, kad ginčo draudimo paslaugų sutarties sudarymo tikslas buvo apdrausti purkštuvą, kurį ieškovas, kaip stambus ūkininkas, naudojo ne savo asmeniniams kasdieniams poreikiams tenkinti, o stambiai žemės ūkio veiklai vykdyti, iš kurios jis gaudavo pelną. Atsižvelgiant į tai, teismas nenustatė teisinio pagrindo Mobiliosios technikos draudimo (paslaugų pirkimo) sutartį kvalifikuoti, kaip vartojimo, ir atitinkamai ieškovą laikyti vartotoju ginčo draudimo sutarties apimtyje.
7. Teismas, nustatęs, kad ginčo draudimo sutartis nėra kvalifikuotina kaip vartojimo, atmetė, kaip nepagrįstą ir netaikytiną ieškovo atžvilgiu vieną iš ieškovo pasirinktų vartotojo gynybos būdų, ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiomis draudimo sutarties sąlygas, kaip vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas ir ieškovo argumentus, kad jis, pasirašydamas sutartį, neturėjo būti laikomas verslininku.
8. Teismas nurodė, kad ginčo draudimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, todėl netikrino ginčo draudimo sutarties sąlygų atitikties nesąžiningumo kriterijams ir bylą nagrinėjo, neperžengdamas ieškinyje nurodyto ginčo dalyko. Teismas pažymėjo, kad nepasisakys dėl ieškovo argumentų, kuriais įrodinėjamas nepagrįstai didelis 30 procentų nusidėvėjimo senesnei nei 2 metų technikai taikymas, pagrįstumo/nepagrįstumo, kadangi ieškinyje nėra suformuluotas atskiras reikalavimas dėl tokio nepagrįstai didelio nusidėvėjimo dydžio taikymo nuginčijimo, o ginčijamos, kaip netikėtos (siurprizinės), tik sutarties sąlygos dėl nusidėvėjimo išskaitos taikymo 2 metų ir senesnei technikai.
9. Teismas iš 2017 m. gegužės 27 d. draudimo liudijimo GJELT Nr. 2462277, patvirtinančio ginčo Mobiliosios technikos draudimo sutarties sudarymą, turinio nustatė, kad draudimo liudijimo kairėje pusėje šiek tiek aukščiau nei ties viduriu paryškintomis raidėmis įrašyta „Draudimo sutartį sudaro:“ bei neparyškintomis raidėmis nurodytos draudimo sutarties sudedamosios dalys „Šis draudimo liudijimas; Prašymas draudimo sutarčiai sudaryti; Mobiliosios technikos taisyklių Nr. 043 (Valdybos patvirtintos 2016 m. vasario 18 d., įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d.) „I dalis. Bendrosios draudimo sąlygos.“ „II dalis. Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ ir „III dalis. Papildomos mobiliosios technikos draudimo sąlygos“. Draudimo liudijimo apačioje dešinėje pusėje prie atsakovo padėto parašo mažesnėmis raidėmis nurodyti draudėjo patvirtinimai: „esu supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis (Mobiliosios technikos draudimo sąlygos Nr. 043, patvirtinta 2016 m. vasario 18 d. Valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d. ir Bendrosios draudimo sąlygos, patvirtinta 2016 m. vasario 18 d. Valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d.), jokių pastabų neturiu ir man yra įteikta taisyklių kopija; - susipažinau ir sutinku su draudimo sutartyje (draudimo liudijime) nurodytomis sąlygomis, jokių pastabų neturiu“.
10. Esant ieškovo ir liudytojos (atsakovo darbuotojos) prieštaravimams dėl supažindinimo su draudimo taisyklėmis, teismas nustatė, kad draudimo liudijime ne tik draudėjo teiginiai apie susipažinimą su Mobiliosios technikos draudimo taisyklėmis, bet ir kitos esminės draudimo sutarties sąlygos (draudimo rūšis, draudimo grupė, draudimo objektas ir t.t.) buvo surašyti mažomis raidėmis, tačiau ieškovas neįrodinėjo, kad ir šių sutarties sąlygų neįskaitė/nesuprato. Priešingai, ieškovas aiškino supratęs, kokią techniką kokiai sumai ir kokiu būdu draudė. Teismas nenustatė, kad ieškovas buvo verčiamas/raginamas kuo skubiau sudaryti draudimo sutartį, kad neturėjo galimybės perskaityti draudimo liudijimo teksto, įskaitant ir tos dalies, kurioje paryškintomis raidėmis įvardintos draudimo sutarties sudėtinės dalys, tarp kurių yra ir Mobiliosios technikos draudimo taisyklės Nr. 043, bei įskaitant ir tą sutarties teksto dalį, kuri yra virš jo padėto parašo. Teismo vertinimu, ieškovas turėjo visas galimybes, elgdamasis rūpestingai ir atidžiai, nepasirašyti draudimo sutarties, jei jam nebuvo pateiktos Mobiliosios technikos draudimo taisyklės. Teismas nustatė, kad ieškovas, kuriam, kaip verslininkui yra taikomi didesni nei vidutiniškai protingo ir apdairaus žmogaus elgesio standartui keliami reikalavimai, niekada nereiškė atsakovui pretenzijų dėl nesupažindinimo su taisyklėmis ir taisyklių nereikalavo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, savo parašu patvirtindamas, kad Mobiliosios technikos draudimo taisykles gavo, tai yra su jomis buvo tinkamai supažindintas, kaip to reikalauja CK 6.185 str. 3 d. 1 p., prisiėmė visą riziką, tenkančią dėl to, kad tokiose taisyklėse (kurių jis dėl savo neatsargumo ar aplaidumo prieš pasirašydamas neperskaitė) įtvirtintos draudimo sąlygos jo gali netenkinti. Teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad ieškovas, kuris vykdo individualią veiklą ir draudžia žemės ūkio techniką nuo 2012 m. pas atsakovą bei visuose draudimo sutartyse deda parašą, virš kurio nurodyta, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ar/ir jam yra įteikta draudimo taisyklių kopija, iki šiol nesuvokė, kad Mobiliosios technikos draudimo taisyklės yra tiek draudimo sutarties sudedamoji dalis, tiek jos yra skelbiamos viešai draudiko internetiniame puslapyje https://www.gjensidige.lt/taisykles, kas netrukdo ieškovui susipažinti pačiam su šiomis taisyklėmis prieš sudarant draudimo sutartis.
11. Teismas sprendė, kad ieškovas, kaip ilgametis draudėjas, suvokė, kad draudimo sutartis susideda ne tik iš draudimo liudijimo, bet ir iš Mobiliosios technikos draudimo taisyklių, bei turėjo visas galimybes su tokiomis taisyklėmis susipažinti, gaudamas jų kopiją, ką patvirtino savo parašu. Ieškovas, būdamas verslininkas ir savo parašu patvirtindamas draudimo liudijimą, kad gavo Mobiliosios technikos draudimo taisyklių kopiją, buvo tinkamai supažindintas su draudimo sutarties viena iš sudedamųjų dalių, tai yra standartinėmis sutarties sąlygomis.
12. Teismas, įvertinęs ginčijamų Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 II dalies „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ 10.3.2 ir 10.3.3 punktų turinį, sprendė, kad sutarties sąlygose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog nusidėvėjimo išskaita, kurios dydis yra nurodytas priede Nr. 2, taikoma apdraustai mobiliai technikai, kuri draudimo sutarties sudarymo momentu buvo senesnė nei 2 metai. Teismo vertinimu, yra logiška, kad draudžiama technika dėvisi, todėl negali būti laikoma pati savaime netikėta sąlyga, kad padėvėtai technikai bus taikomas nusidėvėjimo koeficientas, apskaičiuojant draudimo išmoką. Vertindamas ginčijamų sąlygų vietą taisyklėse, teismas nurodė, kad yra logiška, jog su mobilios technikos draudimo išmokos apskaičiavimu susijusios taisyklės, kurios yra specialiosios bendrųjų draudimo sąlygų atžvilgiu, bus įtvirtintos toje dalyje, kurioje reglamentuojamos mobilios technikos draudimo sąlygos.
13. Teismas atmetė, kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad ginčijamų sutarties sąlygų turinys jam buvo neaiškus bei kad jam buvo netikėta, kad turi skaityti draudimo taisykles net iki 13 lapo, o nusidėvėjimo procentai įvardinti tik 17 lape. Teismas pažymėjo, kad pačios Mobiliosios technikos draudimo taisyklės Nr. 043 prasideda nuo jų turinio, todėl jau pirmajame draudimo taisyklių lape matyti, kad jos susideda iš trijų dalių, tarp kurių yra II dalis „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“, šios dalies 10 punktas „Nuostolių dydžio apskaičiavimas“ bei III dalis „Papildomos mobiliosios technikos draudimo sąlygos“, šioje dalyje Taisyklių priedas Nr. 2 „Mobiliosios technikos nusidėvėjimas (procentais)“.
14. Teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės ir faktas, kad ieškovas daugiau nei 5 metus sudarinėjo su atsakovu mobiliosios technikos draudimo sutartis, paneigia ieškovo įrodinėjamą poziciją, kad ieškovui buvo netikėta (siurprizinė) sąlyga tai, kad apdraustai technikai, kuri buvo senesnė nei 2 metai sutarties sudarymo dieną, taikomas taisyklėse numatytas nusidėvėjimo procentas, skaičiuojant draudimo išmoką.
15. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo standartinėse sąlygose pateikti koeficientai atitinka rinkos kainas, priešingai nei teigia ieškovas, kuris savo teiginiui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
16. Teismas pažymėjo, kad ieškovui nenuginčijus draudimo sutarties standartinių sąlygų, kuriose buvo įtvirtina atsakovo teisė daryti nusidėvėjimo išskaitas iš senesnės nei 2 metų mobiliosios technikos, taip pat ieškovui atskiru ieškinio reikalavimu neginčijus (neprašius pripažinti negaliojančiomis) draudimo sutarties standartinių sąlygų, kuriose buvo nustatyti nusidėvėjimo dydžiai procentais (taisyklių priede Nr. 2 „Mobiliosios technikos nusidėvėjimas (procentais)“), pastarosios taisyklės yra galiojančios ir privalomos ieškovui, kaip laisva valia sudarytos sutarties šaliai. Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis galiojančiomis draudimo sutarties sąlygomis, turėjo teisę, apskaičiuodamas draudimo išmoką, išskaičiuoti 30 procentų nusidėvėjimą nuo technikos kainos, kuri buvo senesnė nei 2 metų draudimo sutartis sudarymo metu (Mobiliosios technikos draudimo taisyklių II dalies „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ 10.3.3 p.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas atmetė, kaip nepagrįstą, ieškinio reikalavimą dėl Mobiliosios technikos draudimo taisyklių II dalies „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ 10.3.2 ir 10.3.3 punktuose standartinių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, nenustačius, kad šios draudimo sutarties sąlygos gali būti laikomos netikėtomis (siurprizinėmis).
17. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl PVM išskaitymo iš mokėtinos draudimo išmokos (Mobiliosios technikos draudimo taisyklių II dalies „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ 10.9 p.), nurodęs, kad ši sąlyga nebuvo nuginčyta, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam PVM už įsigytą mobiliąją techniką nėra sugrąžintas. Tokiu atveju, vadovaujantis teisėta ir galiojančia draudimo sutarties sąlyga, išskaitymas iš mokėtinos draudimo išmokos PVM buvo teisėtas.
18. Teismas, nenustatęs pagrindo pripažinti draudimo sutarties sąlygas, numatančias galimybę daryti iš draudimo išmokos atitinkamo dydžio išskaitas, kai mobilioji technika draudimo sutarties sudarymo metu buvo senesnė nei 2 metai, taip pat ieškovui neginčijus draudimo sutarties sąlygos dėl PVM išskaitos taikymo, laikė, kad atsakovas tinkamai paskaičiavo draudimo išmoką ir atliko išskaitas. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovo reikalavimą priteisti likusią draudimo išmokos dalį, kuri susideda iš išskaičiuotos 30 procentų nusidėvėjimo sumos ir PVM dydžio, atmetė, kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį galiojančioms draudimo sutarties sąlygoms (CK 6.156 str., 6.185 str., 6.186 str., 6.189 str., 6.228¹ str., 6.228⁴ str.; CPK 178 str., 265 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Ieškovas M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nekvalifikavus draudimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, ir ieškinyje nesant suformuluoto reikalavimo dėl nepagrįstai didelio nusidėvėjimo dydžio taikymo nuginčijimo, teismas neturi teisės atskirai pasisakyti dėl nurodytų ieškovo argumentų pagrįstumo. Nusidėvėjimas yra nurodytas draudimo taisyklių priede Nr. 2 „Mobiliosios technikos nusidėvėjimas (procentais)“, todėl jame nurodytas sąlygas negalima ginčyti savarankišku ieškinio reikalavimu. Ieškovas ginčijo draudimo taisyklių 10.3.2 ir 10.3.3 punktus, kurie yra susieti su priedu Nr. 2. Jei teismas būtų pripažinęs nurodytus punktus negaliojančiais, tai draudimo taisyklių II dalies 10.3.2. punktas atitiktų taisyklių 4.2.1 p. esančią sąvoką „Nauja vertė“.
19.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su draudimo taisyklėmis. Ieškovas, sudarydamas visas draudimo sutartis, nebuvo nei supažindintas su taisyklėmis, nei gavo kokių nors taisyklių kopijas. Atsakovo darbuotoja paaiškino, kad purkštuvas yra apdraustas nauja verte, kuri yra saugiausias ir geriausias variantas, o jeigu kažkas nutiks purkštuvui, tai bus atlygintos visos išlaidos tokiam pat turtui įsigyti arba atkurti. Ieškovas pasitikėjo atsakovo darbuotoja, kuri buvo atsakinga už draudimo sutarčių sudarymą, kadangi ji yra profesionalė, o pats ieškovas neturi patirties draudimo teisiniuose santykiuose, neturi teisinio ir ekonominio išsilavinimo. Tokias draudimo sutartis (Mobiliosios technikos draudimo), kurių draudimo taisyklės atsakovo buvo patvirtintos 2016 m. vasario 18 d., ieškovas buvo sudaręs tik 2, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas daugiau nei 5 metus sudarinėjo tokias sutartis. Ieškovas taip pat nebuvo informuotas apie tai, kad kai turtas, sutarties sudarymo dieną yra 2 metų ir senesnis, apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikintas ar prarastas, nuostolis nustatomas, vadovaujantis likutine verte, kuri apskaičiuojama iš naujos vertės atimant nusidėvėjimo procentą.
19.3. Ieškovas draudimo sutartį pasirašė ten, kur didžiosiomis raidėmis buvo parašytas jo vardas ir pavardė ir sutiko su draudimo suma, draudimo sutarties įmoka, mokėjimo terminais, draudimo vertės tipu. Tekstas smulkiomis raidėmis jam nebuvo įskaitomas, tačiau, sudarant draudimo sutartis, atsakovo darbuotoja žodžiu paaiškino draudimo sutarties pasekmes, neatskleisdama visos esmės ir nepateikdama taisyklių kopijos. Aplinkybė, kad draudimo sutartyse yra įrašas, jog draudimo rūšį reguliuoja taisyklės ir ieškovo parašas, nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad draudikas tinkamai supažindino ieškovą su taisyklėmis, negali būti pakankamas įrodymas, kad ieškovui tikrai buvo tinkamai atskleistas taisyklių turinys ir jos tapo draudimo sutarties dalimi. Atsakovas tikslingai pasirinko tokį nepateisimai smulkų šriftą, kad sudarantiems sutartis asmenims būtų sunku įskaityti tekstą arba jis iš viso būtų neįskaitomas, nors draudimo sutartyje tušti (neužpildyti tekstu) laukai sudaro pusę viso lapo, todėl jokio objektyvaus poreikio naudoti itin smulkų šriftą ar taupyti lapo vietą nebuvo.
19.4. Dalies esminių sąlygų išdėstymas draudimo sutartyje (draudimo liudijime) net nenurodant, kad kitos esminės sąlygos yra nurodytos taisyklėse, akivaizdžiai klaidino ieškovą dėl esminių draudimo sąlygų apimties. Draudimo vertės nustatymo kriterijai buvo nurodyti tik taisyklėse, o sutartyje nenurodyta nei sąvoka „draudimo vertė", nei nurodyta sąlyga, kad purkštuvo vertė, kuri buvo nustatyta sudarant draudimo sutartį, bus tikslinama įvykus draudžiamajam įvykiui, nei kad apskaičiavimai bus atliekami iš naujos vertės atėmus nusidėvėjimą, nei kaip tas nusidėvėjimo procentas nustatomas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad draudimo taisyklės buvo šalių sudarytos, kaip draudimo sutarties neatskiriama sudėtinė dalis. Atsakovas negalėjo remtis taisyklių II dalies 10.3.3. punktu ir kitomis šio punkto išvestinėmis nuostatomis, kaip esminėmis draudimo sutarties sąlygomis, nustatydamas ieškovui mokėtinos išmokos dydį.
19.5. Draudimo sutartyje nenurodyta, kad draudimo taisyklės yra skelbiamos viešai draudiko internetiniame puslapyje. Byloje nėra kitų draudimo sutarčių, kurias pasirašė ieškovas. Draudimo sutartys ieškovui buvo siunčiamos elektroniniu paštu, tačiau ieškovui draudimo taisyklės nebuvo pateiktos ir jis su taisyklėmis nebuvo supažindintas.
19.6. Teismas objektyviai neįvertino apklaustos liudytojos duotų parodymų, kurie buvo nenuoseklūs. Liudytoja nurodė, kad draudimo rūšies taisyklės yra saugomos knygučių forma, tačiau uždavus klausimą ir patikslinus, kad pas atsakovą yra 27 variantai skirtingų taisyklių variacijų, liudytoja pradėjo aiškinti, kad taisyklės yra atspausdinamos iš kompiuterio. Liudytoja, nurodydama, kad draudimo rūšies taisykles tiesiog perduodavo klientui, neteigė kad su taisyklėmis supažindindavo klientus, nors tokia pareiga yra nustatyta paties draudiko parengtoje draudimo sutartyje. Liudytoja nurodė, kad paprastai draudimo rūšies taisyklės yra perduodamos klientui ir buvo perduotos ieškovui, tačiau, atsakydama į kitus klausimus, nurodė, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, neatsimena, kaip tuo momentu viskas vyko būtent ieškovo atveju, neatsimena, ar jam buvo perduotos draudimo taisyklės.
19.7. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo ieškovo argumentų dėl ginčijamų taisyklių sąlygų neaiškumo. Teismas turėjo vertinti, ar ieškovui, sudarant sutartį, galėjo būti aiškios ir suprantamos draudimo taisyklių nuostatos, privalėjo vertinti, ar ginčijami taisyklių punktai, jų formulavimas ir išdėstymas, jų klaidinantis pobūdis atitinka kasacinio teismo praktiką dėl siurprizinių sąlygų. Turtas buvo draustas „Nauja verte“, todėl ieškovas pagal draudimo teisinių santykių esmę turėjo gauti visų išlaidų, reikalingų tokios pat paskirties, rūšies, tipo, kokybės, galingumo ir kitų parametrų naujam turtui įsigyti, atlyginimą. Draudimo sutartyje apibrėžtas draudimo vertės tipas „Nauja verte“ dėl nesąžiningų draudimo taisyklių tapo „Likutinės vertės“ draudimo vertės tipu ir paliko ieškovą blogesnėje padėtyje, lyginant net su tuo atveju, jeigu turtas būtų apdraustas „Rinkos verte“. Aplinkybė, kad sąvokai „Nauja vertė“ yra suteikiamas visiškai kitoks turinys, savaime laikytina akivaizdžiu klaidinimu. Taisyklių II dalyje, apibrėžiant draudimo vertes, sąvoka „Nauja vertė" yra paryškinta, šiame punkte sąvokos nuorodų į kitus taisyklių punktus nėra pateikta bei nėra užsiminta apie tai, kad yra taikomos išimtys ir ne visais atvejais yra kompensuojamos išlaidos naujam turtui įsigyti. Normalių gebėjimų asmuo, perskaitęs tokio turinio apibrėžimą, toliau ir nebeanalizuotų taisyklių turinio, ir tik draudiko darbuotojas, būdamas sąžiningu, galėtų atskleisti aplinkybę, kad ši sąvoka yra klaidinanti, kad dar reikia skaityti ir kitus taisyklių punktus, nes juose yra suteikiama visai kita prasmė šiam apibrėžimui. Taisyklių II dalies 10.3.3. ir 10.3.2. punktuose tekstas jau nėra paryškintas, šios išimtys/išlygos yra ženkliai toliau 13 lape. Taisyklių II dalies 10.3.3. punkte įtvirtinta išimtis/išlyga net nėra suformuota iki galo ir yra nukreipiama į taisyklių kitos dalies priedą, esantį 17 lape. Visa esmė yra atskleidžiama tik paskutiniame taisyklių lape (taisyklių III dalyje), esančiame priede Nr. 2, kuris pats savaime nelaikytinas informatyviu. Priede Nr. 2 nėra nieko rašoma, kokiai formai (draudimui nauja verte ar draudimui rinkos verte) yra taikomi mobiliosios technikos nusidėvėjimo procentai, negalima suprasti turinio ir reikšmės. Priede nurodyta metų ir procentų susiejimo struktūra yra klaidinanti, kadangi susidaro įspūdis, kad tik 3 metų senumo technikai yra taikomas 30 % nusidėvėjimas, tačiau tik labai įsigilinus į lentelę bei ją vertinant visų taisyklių kontekste galima suprasti, kad čia yra užslėptas intervalas nuo 2 iki 3 metų.
19.8. Teismas nepagrįstai rėmėsi internetiniu skelbimu, kuriame 2013 m. gamybos purkštuvas įvertintas 17 000 Eur. Skelbime nurodyta kaina, nereiškia, kad tai yra konkretaus turto rinkos kaina. Ieškovo purkštuvas buvo pagamintas 2015 m., o tai objektyviai keičia rinkos kainą. Ieškovas teismui pateikė įrodymus apie analogiškų purkštuvų rinkos kainą ir nusidėvėjimo apskaičiavimą, kartu su nuorodomis į Lietuvos Respublikos ekonomikos ministerijos ir Finansų ministerijos patvirtintus Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) minimalius ir maksimalius ekonominius normatyvus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
19.9. Draudimo sutartyje ir taisyklėse nenumatyta, kad išmokant draudimo išmoką turto sunaikinimo atveju, būtų išskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis. Tokių nuostatų nenurodė ir atsakovas. Taisyklėse yra nustatyta tik draudiko teisė atlikti PVM išskaitą remonto išlaidų atveju, o tai yra visai kita kategorija nei turto sunaikinimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nurodytos draudimo taisyklių sąlygos ieškovas ir neginčijo. PVM išskaičiavimo turto sunaikinimo atveju, nesant dėl to rašytinio šalių susitarimo, neatitinka teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei teismų praktikos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
19.10. Ginčo nagrinėjimo metu ieškovas įsigijo kitą analogišką naują purkštuvą, kurį 2018 m. vasario 13 d. apdraudė BTA Baltic Insurance Company. Nurodyto draudiko draudimo sutartis patvirtina, kad atsakovas taiko nesąžiningas sąlygas, kurios rinkoje nėra tipinės, ir patvirtina ieškovo siekį sąžiningomis sąlygomis grįstą jo turto apsaugą. Naują purkštuvą ieškovas apdraudė geresnėmis sąlygomis, be nusidėvėjimo, su daugiau nei dvigubai mažesne besąlygine išskaita, o draudimo kaina skiriasi neženkliai.
19.11. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal 2016 m. draudimo sutartį kaina buvo nustatyta mažesnė, nei kad pagal 2017 m. draudimo sutartį, nors pagal 2017 m. draudimo sutartį suteikiama apsauga finansine prasme buvo 30 % mažesnė. Joks rūpestingas ir apdairus asmuo, mokėdamas daugiau, tikrai neturėtų suprasti, kad gaus mažiau ir jokio realaus draudimo „Nauja verte“ iš tiesų jau nėra. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo (ne)sąžiningumo ir savo klientų klaidinimo tuo aspektu, kad draudimo sutartyje atsakovo apibrėžiamas draudimo vertės tipas „Nauja verte“ iš tiesų slepia iš esmės tik likutinę vertę (CK 1.96 str., 6.162 str., 6.185 str., 6.189 str.).
Atsiliepimas
20. Atsakovas ADB „Gjensidige“ pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliantas, būdamas verslininku, kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, neįrodė, kad su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas netinkamai. Ieškovas draudimo sutartį, kurios sudėtine dalimi yra draudimo taisyklės, pasirašė ir sumokėjo draudimo išmoką. Vadinasi, ieškovas savo veiksmais patvirtino, kad draudimo sąlygos jam buvo aiškios.
20.2. Draudimo liudijime nėra tiesioginės nuorodos į draudimo taisykles, tačiau jame yra nurodytas atsakovo interneto svetainės puslapio adresas, kuriame visuomet galima rasti aktualias ir nebegaliojančias draudimo produktų taisykles.
Šalies argumentai
20.3. Apelianto argumentai, kad dalies draudimo liudijime nurodyto teksto jis neperskaitė dėl smulkaus teksto vertintini kritiškai, kadangi bet kuris rūpestingas verslininkas nebūtų pasirašęs sutarties, jei jos nesugeba perskaityti.
20.4. Paprastai draudimo liudijime (polise) yra nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys, o draudimo rūšies taisyklės – standartinės, bendros sąlygos, taikomos visiems tos draudimo rūšies draudėjams, sudarantiems atitinkamos rūšies draudimo sutartį su tuo pačiu draudiku. Būtent draudimo rūšies taisyklėse paprastai nustatomos draudimo apsaugos ribos, t. y. atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais ir kuriems įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Nepaisant to, jog draudimo liudijime yra pavartotas žodis „nauja verte“, tai nesuponuoja išvados, kad taisyklės nebėra aktualios ir nebereikia jomis vadovautis. „Draudimo vertė“ draudimo sutarties prasme yra tam tikras nuostolio ir draudimo išmokos apskaičiavimo kriterijus, kuris nėra tapatus draudimo sumai. Šį kriterijų taikant nuostolio ir draudimo išmokos apskaičiavimo taisyklėse, gaunama draudimo išmokos suma (CPK 178 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
22. Byloje kilo ginčas dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir išmokos už sunaikintą žemės ūkio techniką (purkštuvą) priteisimo. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas ji tinkamai supažindino su draudimo taisyklėmis, kurių netikėtos sąlygos lėmė mažesnės draudimo išmokos išmokėjimą, nei apeliantas tikėjosi, apdrausdamas savo turtą nauja verte.
23. Pagal CK 6.987 str. draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
24. Pagal nustatytą draudimo santykių reguliavimą pagrindinės draudimo sutarties sąlygos turi būti nurodomos draudimo liudijime (polise), o detalizuojamos jos gali būti atitinkamo draudimo rūšies taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991 str., 6.992 str.).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga paprastai nėra absoliuti, todėl šios sutarties sąlygų svarba pirmiausiai pasireiškia tuo, kad jos atskleidžia ir apibrėžia draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013). Draudimo sutartis paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 str. 22 d., CK 6.992 str.). Pagal CK 6.187 str. jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 str. 4 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2009).
26. Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme yra nustatyta pareiga šaliai, parengusiai sutartį, sudaryti tinkamas galimybes kontrahentui susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Tik įvykdžius šią pareigą sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai (CK 6.185 str. 2 d.). CK 6.185 str. 3 d. nustatyti supažindinimo pareigos tinkamo įvykdymo alternatyvūs būdai, kai abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys (verslininkai). Pagal CK 6.185 str. 3 d. laikoma, kad sutarties standartines sąlygas parengusi šalis tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą, jeigu ji: 1) įteikė standartines sąlygas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo pranešė kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlė kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Jeigu supažindinimas įvykdytas ar galimybė sužinoti sutarties standartines sąlygas sudaryta bent vienu iš nurodytų būdų, tai pripažįstama, kad supažindinimas atliktas tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006).
27. CK 6.992 str. 2 d. nuostatos įpareigoja draudiką sudaryti sąlygas suinteresuotiems asmenims viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, o prieš sudarant draudimo sutartį – įteikti jų kopiją draudėjui. Draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje (Draudimo įstatymo 90 str. 2 d.). Aplinkybę, jog kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006).
28. Informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013).
29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. gegužės 27 d. tarp ieškovo M. K. ir atsakovo ADB „Gjensidige“ buvo sudaryta Mobiliosios technikos draudimo sutartis, kuria nauja verte (35 000 Eur) nuo įvairių rizikų buvo apdraustas žemės ūkio technikos tipui priskiriamas 2015 m. gamybos purkštuvas Ikarus S28. Draudimo liudijime, patvirtinančio ginčo Mobiliosios technikos draudimo sutarties sudarymą, kurį pasirašė ieškovas, nurodyta, kad M. K., sumokėdamas draudimo įmoką (ar pirmąją jos dalį) ir/ar pasirašydamas, sutinka ir patvirtina, kad yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis, jokių pastabų neturi ir yra įteikta taisyklių kopija. Atsakovo Mobiliosios technikos draudimo taisyklės Nr. 043 yra viešai skelbiamos interneto puslapyje www.gjensidige.lt. Pagal Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. kovo 1 d.) II dalies Mobiliosios technikos draudimo sąlygos 4.1 p. „Draudimo vertė“ tai vertė, kuria remiantis apskaičiuojamas nuostolis ir mokama išmoka. Draudimo taisyklių II dalies 10 skyriaus „Nuostolio dydžio apskaičiavimas“ 10.1 p. nurodyta, kad turtas laikomas sugadintu, jei jį įmanoma ir ekonomiškai tikslinga suremontuoti. Turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remontas negalimas dėl techninių priežasčių arba ekonominiu požiūriu nėra tikslingas. Turto remontuoti ekonomiškai netikslinga, jei būtinosios remonto išlaidos yra lygios arba viršija sugadinto turto naują atkuriamąją vertę. Draudimo taisyklių II dalies 10 skyriaus 10.3.3 p. nustatyta, kad kai turtas, sutarties sudarymo dieną yra 2 metų ir senesnis, apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikintas ar prarastas, nuostolis nustatomas likutine verte, kuri apskaičiuojama iš naujos vertės atimant nusidėvėjimo procentą, kuris pateiktas draudimo taisyklių III dalies „Papildomos mobiliosios technikos sąlygos“ priede Nr. 2. Tas pats ieškovo turtas tomis pačiomis sąlygomis pagal analogiškas atsakovo draudimo taisykles buvo draudžiamas 2016 m. gegužės 14 d. 2017 m. birželio 9 d. įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu purkštuvas buvo sunaikintas ir atsakovas ieškovui sumokėjo 21 013,85 Eur draudimo išmoką.
30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog teismas būtų nukrypęs nuo nurodytų tinkamo supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis nustatymo kriterijų ar pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nustatyta, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus – šalių paaiškinimus, ginčo draudimo sutarties sudedamąsias dalis, jų sąlygų turinį, ir atsižvelgdamas į šalių elgesį vykdant sutartį, pagrįstai konstatavo, kad apeliantas su atsakovo draudimo taisyklėmis buvo supažindintas tinkamai. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovas yra ūkininkas, kuris žemės ūkio techniką pas atsakovą draudė ne vieną kartą. Pagal CK 2.4 str. 2 d. fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis ieškovas nuo 2004 m. vykdo individualią veiklą ir nuo 2005 m. yra PVM mokėtojas. Vadinasi, ieškovas yra ūkininkas, o ūkininkui, kaip verslininkui, taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į abipusėmis derybomis sudaromas sutartis ir prisijungiant sudaromas sutartis (CK 6.160 str. 2 d.). Abipusėmis derybomis sudaromų sutarčių sąlygos nustatomos abiem šalims derantis dėl jų, t. y. pasiekiama suderinta šalių valia individualiai dėl kiekvienos sutarties sąlygos. Prisijungiant sudaromų sutarčių sąlygos nebūna šalių derybų objektas, nes jas vienašališkai parengia viena šalis, nederindama su kita šalimi, o pastaroji negali dėl jų derėtis, neturi realių galimybių daryti įtakos jų turiniui, nes turi tik dvi galimybes – arba sutinka su jomis ir sudaro sutartį, arba atsisako ją sudaryti (CK 6.185 str.). Kadangi ieškovui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, ieškovui kilo pareiga atidžiai vertinti pasirašomą draudimo sutartį, susipažinti su sutarties sudėtine dalimi esančiomis Mobiliosios technikos draudimo taisyklėmis, draudimo išmokos apskaičiavimo iš išmokėjimo sąlygomis, o nesutikdamas su draudiko siūlomomis draudimo sąlygomis – atsisakyti sudaryti draudimo sutartį.
31. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovas sumokėjo draudimo įmoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdu, kad ieškovas susipažino su atsakovo draudimo taisyklėmis ir sąlygomis, sumokėjo draudimo įmoką, t. y. atliko veiksmus, pavirtindamas, kad su jomis susipažino ir sutiko, nes analogišką draudimo sutartį dėl to paties turto draudimo ieškovas sudarė antrus metus iš eilės. Apelianto argumentai, kad jis nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis ir sąlygomis, vertintini, kaip siekis gauti didesnę draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, priešingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojos (atsakovo atstovės, sudariusios su ieškovu draudimo sutartį) parodymais dėl apelianto supažindinimo su draudimo taisyklių sąlygomis, o vadovavosi kitais byloje surinktais įrodymais. Darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl atsakovo atstovės parodymų, susijusių su ieškovo informavimu apie draudimo taisyklių sąlygas, prieštaringumo neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 185 str.).
32. Šioje byloje ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiomis nuo pasirašymo momento atsakovo Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 II dalies 10.3.3 p. pilna apimtimi ir 10.3.2 p. dalį, nustatančią išlygą „sutarties sudarymo dieną yra iki 2 metų“. Draudimo taisyklių 10.3.2 p. nurodyta, kad kai turtas, sutarties sudarymo dieną yra iki 2 metų, apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikintas ar prarastas, nuostoliu laikoma analogiško naujo turto įsigijimo, pagaminimo kaina, įtraukiant projektavimo, montavimo, pristatymo, transportavimo ir su tuo susijusias išlaidas nuostolio skaičiavimo dieną. Draudimo taisyklių 10.3.3 p. nurodyta, kad kai turtas, sutarties sudarymo dieną yra 2 metų ir senesnis, apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikintas ar prarastas, nuostolis nustatomas, vadovaujantis likutine verte, kuri apskaičiuojama iš naujos vertės atimant nusidėvėjimo procentą, kuris pateiktas taisyklių III dalies „Papildomos mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ priede Nr. 2.
33. Pagal CK 6.186 str. 1 d. negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (CK 6.186 str. 2 d.). Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (CK 6.186 str. 3 d.).
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.186 str. įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. CK 6.186 str. 1 d. gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: 1) standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 str. 2 d. nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; 2) sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Sprendžiant, ar konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 str. 2 d.). Sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta netikėta (siurprizine), turi būti vertinama, ar: 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški ir 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista. Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstytas aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Gali turėti reikšmės tai, kiek situacijų yra aptariama konkrečioje sąlygoje, kuo viena aptariama situacija skiriasi nuo kitos, ar nurodomos kiekvienos situacijos pasekmės ir kt. Analizuojant išraiškos būdą gali turėti reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta taisyklėse, ar ne (pavyzdžiui, ji spėjama ar išvestinė iš kitų sąlygų arba išvada apie jos turinį gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės), ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, ar keliose vietose ir dėl to apsunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, ar nuostata išreikšta valstybine kalba, ar tokiu pat šriftu, kaip ir kitos taisyklių sąlygos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-915/2015). Turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016).
35. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 II dalies 10.3.3 p. ir 10.3.2 p. dalį nepripažino netikėtomis (siurprizinėmis), nes nėra CK 6.186 str. 1 d. taikymo sąlygų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui buvo sudarytos tinkamos galimybės susipažinti su atsakovo standartinėmis draudimo taisyklėmis, įskaitant ginčijamas sąlygas. Vadinasi, ieškovo ginčijamos Mobiliosios technikos draudimo sutarties sąlygos negali būti laikomos netikėtomis (siurprizinėmis) vien dėl to, kad ieškovui buvo sudarytos tinkamos sąlygos susipažinti su draudimo taisyklių nuostatomis.
36. Atsakovo Mobiliosios technikos draudimo taisyklių Nr. 043 II dalies „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ 4.1 p. nurodyta, kad „Draudimo vertė“ tai vertė, kuria remiantis apskaičiuojamas nuostolis ir mokama išmoka. Nustatomi du draudimo vertės tipai: 1) nauja vertė – tai išlaidos, reikalingos tokios pat paskirties, rūšies, tipo, kokybės, galingumo ir kitų parametrų naujam turtui įsigyti ar pagaminti, įskaitant transportavimo, montavimo ir kitas būtinas išlaidas. Tais atvejais, kai tokių pačių parametrų turtas jau nebegaminamas, jei jo neįmanoma įsigyti dėl kitokių priežasčių ar įsigijimo išlaidos būtų neprotingai aukštos, nauja verte laikomos išlaidos, būtinos turtui, pagal parametrus kiek įmanoma panašesniam į draudžiamą turtą, įsigyti, pagaminti, įskaitant transportavimo ar montavimo išlaidas ir kitus būtinus kaštus, atskaičiavus kokybės pagerinimo vertę (4.2.1 p.); 2) rinkos vertė – tai pinigų suma, už kurią galima būtų įsigyti tos pačios paskirties, amžiaus, analogiškų parametrų ir techninių charakteristikų naudotą turtą. Rinkos vertė gali būti įvertinama atsižvelgiant į turto būklę, ridą ir į kitus rinkos vertei įtaką darančius faktorius (4.2.2 p.). Turtas, draudimo sutarties sudarymo dieną ne senesnis nei 5 metų, yra draudžiamas nauja verte. Kai turtas sutarties sudarymo dieną yra 5 metų ir senesnis, jis draudžiamas rinkos verte, jeigu draudimo sutartyje nenurodyta kitaip dėl naujos, rinkos vertės taikymo, išskyrus atvejus, nurodytus šių taisyklių II dalies 4.4.p. (4.2.3 p.). Draudėjas yra atsakingas už draudžiamo objekto draudimo vertės teisingumą ir draudimo sumos atitikimą draudimo vertei. Draudėjas turi atsižvelgti į galimą turto vertės padidėjimą draudimo laikotarpiu. Jeigu draudimo sutartis yra tęstinė ar ilgalaikė, keičiantis turto vertėms dėl kainų augimo arba nusidėvėjimo, prievolė peržiūrėti draudimo sumą, kad būtų išvengta nevisiško draudimo ar draudimo padidinta verte, tenka draudėjui (4.2.5 p.).
37. Draudimo taisyklių II dalies 10 skyriaus „Nuostolio dydžio apskaičiavimas“ 10.1 p. nurodyta, kad turtas laikomas sugadintu, jei jį įmanoma ir ekonomiškai tikslinga suremontuoti. Turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remontas negalimas dėl techninių priežasčių arba ekonominiu požiūriu nėra tikslingas. Turto remontuoti ekonomiškai netikslinga, jei būtinosios remonto išlaidos yra lygios arba viršija sugadinto turto naują atkuriamąją vertę. Turtas laikomas prarastu, jei po draudžiamojo įvykio nėra išlikę turto liekanų. Draudimo taisyklių 10.3.2 p. nurodyta, kad kai turtas sutarties sudarymo dieną yra iki 2 metų, apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikintas ar prarastas, nuostoliu laikoma analogiško naujo turto įsigijimo, pagaminimo kaina, įtraukiant projektavimo, montavimo, pristatymo, transportavimo ir su tuo susijusias išlaidas nuostolio skaičiavimo dieną. Draudimo taisyklių II dalies 10 skyriaus 10.3.3 p. nustatyta, kad kai turtas, sutarties sudarymo dieną yra 2 metų ir senesnis, apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikintas ar prarastas, nuostolis nustatomas likutine verte, kuri apskaičiuojama iš naujos vertės atimant nusidėvėjimo procentą, kuris pateiktas draudimo taisyklių III dalies „Papildomos mobiliosios technikos sąlygos“ priede Nr. 2.
38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų sutarties sąlygų turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamas atsakovo draudimo taisyklių sąlygas nelaikė netikėtomis. Ginčijamos draudimo sąlygos yra nurodytos atsakovo draudimo taisyklių II dalies 10 skyriuje „Nuostolio dydžio apskaičiavimas“, t. y. su draudimo išmokos apskaičiavimu susijusios nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, todėl neapsunkina susipažinimo ir tinkamo turinio suvokimo. Ginčijamose draudimo taisyklių nuostatose aiškiai nurodyta, kad draudimo išmokos dydis priklauso nuo turto pagaminimo metų, t. y. iki 2 metų atlyginama naujo turto įsigijimo (pagaminimo) kaina, o 2 m. ir senesniam – taikoma nusidėvėjimo išskaita, kurios dydis yra nurodytas taisyklių priede Nr. 2 (lentelėje). Priede Nr. 2 nurodyta metų ir procentų susiejimo struktūra yra aiški ir suprantama, nes iš lentelės duomenų yra akivaizdu, kad turtui iki 2 m. turto nusidėvėjimo procentas netaikomas, o nuo 2 m. – 30 procentų ir t. t.
39. Draudimo taisyklių „Draudimo vertė“ punktuose nurodytos sąlygos, įtvirtinančios nuostolio ir draudimo išmokos apskaičiavimo kriterijus, savaime nereiškia, kad jos nustato draudimo išmokos sumą. Draudimo išmokos apskaičiavimo taisyklės yra nurodytos atsakovo draudimo taisyklių II dalies 10 skyriuje „Nuostolio dydžio apskaičiavimas“, t. y. įskaitant ieškovo ginčijamas nuostatas, kurios yra specialios ir aiškintinos sistemiškai draudimo taisyklių „Draudimo vertė“ atžvilgiu. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog draudimo liudijime draudimo vertės tipas nurodytas „Nauja vertė“, nesudaro pagrindo išvadai, kad draudiminio įvykio atveju, išmokant draudimo išmoką, neturi būti vadovaujamasi atsakovo draudimo taisyklių II dalies 10 skyriaus „Nuostolio dydžio apskaičiavimas“ nuostatomis, t. y. kad draudimo išmokos dydis neturi būti diferencijuojamas pagal turto pagaminimo metus. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad draudžiama technika dėvisi (nuvertėja), todėl negali būti laikoma pati savaime netikėta sąlyga, kad padėvėtai technikai bus taikomas nusidėvėjimo koeficientas, apskaičiuojant draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl turto nuvertėjimo įtakos, skaičiuojant draudimo išmoką, iš esmės įvertino draudimo taisyklių priede Nr. 2 nurodytas nusidėvėjimo reikšmes, susijusiąs su ginčijamais draudimo taisyklių 10.3.2 ir 10.3.3 punktais, sąžiningumo aspektu, todėl apeliantas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino draudimo taisyklių priede Nr. 2 nurodytų turto nusidėvėjimo reikšmių.
40. Apeliantas nurodė, kad kitas draudikas savo draudimo taisyklėse siūlo palankesnes draudimo sąlygas, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė, kad draudimo apsauga pagal ginčo sutartį buvo mažesnė, nei pagal 2016 m. draudimo sutartį, kurios kaina buvo mažesnė. Teisėjų kolegija kritiškai vertina šiuos argumentus.
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo sutartimi draudikas perima draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, todėl prieš sudarydamas sutartį jis turi turėti galimybę sužinoti visas rizikai įvertinti reikšmingas aplinkybes ir pagal jas nustatyti, ar sutartis gali būti sudaroma draudimo rūšies taisyklių (t. y. standartinių sąlygų, nustatytų atsižvelgiant į įprastomis aplinkybėmis atsirandantį rizikos laipsnį) pagrindu, ar dėl netipiškų aplinkybių ar išskirtinių draudėjo poreikių, galinčių sukelti didesnę ar mažesnę nei įprasta nuostolių atsiradimo tikimybę, tam tikros standartinės sutarties sąlygos turi būti pakeistos ir nustatytos individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011).
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.994 str. 1 d., Draudimo įstatymo 95 str. 1 d. prieš sudarant draudimo sutartį draudikas turi teisę apžiūrėti draudžiamą turtą, o jeigu reikia, savo lėšomis paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti, t. y. iš esmės kiekvienas draudikas turi teisę pats įvertinti draudimo rizikas ir pasiūlyti potencialiems klientams atitinkamas draudimo sąlygas už atitinkamą kainą (draudimo įmoką). Akivaizdu, kad ūkinei–komercinei veiklai skirtos technikos draudimas yra susijęs su padidinta draudimo rizika, todėl to paties draudiko ar visų draudikų tais pačiais ar skirtingais metais siūlomos draudimo kainos neprivalo sutapti. Darytina išvada, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog kitas draudikas savo draudimo taisyklėse siūlo palankesnes sąlygas apdrausti ieškovo turtą, ar kad anksčiau su atsakovu sudarytos sutarties kaina buvo mažesnė, neįrodo, kad atsakovo ginčijamos draudimo taisyklių sąlygos buvo netikėtos (siurprizinės), nes draudimo įmoka neturi tiesioginės įtakos draudimo išmokos dydžiui.
43. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, išmokėdamas draudimo išmoką, turėjo teisę išskaityti pridėtinės vertės mokestį (PVM).
44. Draudimo įstatymo 92 str. 1 d. 9 d. nurodyta, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka ir terminai.
45. Mobiliosios technikos draudimo taisyklių I dalies „Bendrosios draudimo sąlygos“ 5.4.1 p. įtvirtinta draudiko pareiga mokėti draudimo išmokas taisyklėse ir įstatymuose nustatyta tvarka. Draudimo taisyklių II dalies „Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ 10.9 p. nurodyta, kad PVM, sumokėtas už atliktus darbus, įsigytas medžiagas ar pan. išlaidas, įtraukiamas į nuostolio sumą tik tada, kai jis yra įtrauktas į turto draudimo vertę ir draudimo sumą sudarant sutartį, ir negali būti sugrąžintas iš biudžeto bei draudėjas pateikia pranešimą apie tai, nurodydamas, kokiais įstatymais ar poįstatyminiais aktais remiantis tai gali būti padaryta.
46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad PVM ir kiti mokesčiai yra mokami tik tam tikrais atvejais, todėl ne visada kyla įstatymuose nustatyta pareiga juos sumokėti, nes tokios išlaidos faktiškai nebūtinai būna patiriamos. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovo turtas buvo sunaikintas. Vadinasi, sunaikintas turtas nebus remontuojamas, todėl PVM ir kitų mokesčių, susijusių su turto remontu, ieškovas nepatirs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovas yra ūkininkas ir PVM mokėtojas, t. y. turi teisę susigrąžinti PVM už įsigytą turtą. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad PVM už įsigytą turtą jam nebuvo grąžintas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas neturėjo pareigos ieškovui išmokėti draudimo išmoką su priskaičiuotu PVM.
47. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi internetiniu skelbimu, kuriame 2013 m. gamybos purkštuvas įvertintas 17 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje ginčas kilo dėl konkrečių atsakovo draudimo taisyklių, susijusių su draudimo išmokos paskaičiavimu, pripažinimo negaliojančiomis ir atitinkamai didesnės draudimo išmokos dalies priteisimo. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl apdrausto ieškovo turto pagaminimo metų ar vertės, todėl panašaus ar analogiško turto rinkos kainos analizė nėra susijusi su ieškovo pareikštais reikalavimais. Vadinasi, nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai šalintini, kaip nesusiję su ginčo dalyku.
48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šioje byloje kilusį ginčą iš esmės išsprendė teisingai, nenukrypstant nuo nurodytų tinkamo supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis nustatymo ir netikėtų (siurprizinių) sąlygų vertinimo kriterijų bei nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (CK 6.156 str., 6.185 str., 6.186 str., 6.189 str., 6.228¹ str., 6.228⁴ str.; CPK 178 str., 185 str.).
49. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos iš atsakovo. Atsakovas nepateikė įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovo naudai nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo motyvuojamosios dalies šiuos argumentus:
„Nepaisant to, teismas pažymi, kad iš viešai prieinamų duomenų teismas internetiniame portale https://www.deklbiu.lt/paieska/ikarus/ rado patalpintą skelbimą apie parduodamą analogišką purkštuvą Kverneland Ikarus S28, gamybos metai 2013 m., kaina 17 000,00 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš parduodamo purkštuvo rinkos kainos, jis yra nuvertėjęs, lyginant su pardavimo kaina be PVM, beveik 53 proc., o pagal atsakovo taisyklių priede Nr. 2 „Mobiliosios technikos nusidėvėjimas (procentais)“ lentelėje numatytą nusidėvėjimą draudėjui už technikos, senesnės nei 5 metų praradimą, būtų taikomas 50 proc. nusidėvėjimo koeficientas.“