Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-485/2015

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00060-2011-5

2015 m. vasario 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei – Puidienei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Haroldui Mulevičiui, nuteistajam R. Ž., jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui, civilinio ieškovo UAB „F. b.“ atstovei advokatei Laurai Daumantaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir civilinio ieškovo atstovės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Ž. pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, nu­ma­tyto Lietu­vos Respubli­kos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 211 str., ir nuteistas 60 MGL (7800 Lt, kas atitinka 2259 Eur) bauda, įpareigojant nuteistąjį per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo UAB „F. B.“ civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 211 str., dėl to, kad jis, nuo 2006-09-12 iki 2010-03-26, dirbdamas pagal neterminuotą darbo sutartį UAB “F.b.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), pirkimų vadovu, 2004-06-07 pasirašydamas UAB „F.b.“ direktoriaus D. J. patvirtintas Vidaus darbo tvarkos taisykles, kurių 5 skyriuje „Pagrindinės darbuotojų pareigos“ 5.1.4 punkte nurodyta, kad UAB „F.b.“ dirbantieji privalo „saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis;“, įsipareigojo neatskleisti ūkine komercine paslaptimi laikomos informacijos, tačiau laikotarpyje nuo 2009 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2010 m. kovo 26 d., bendraudamas su UAB „K.“ darbuotojais elektronine ryšio priemone - bendrovei priklausančiu kompiuteriu ir iš jo siųsdamas komercine paslaptimi laikomą informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini), bei nuo 2010 m. sausio 11 d. pradėjęs dirbti UAB „K.“ pirkimų vadovu, perdavė UAB „K.“ darbuotojams UAB “F. b.“ duomenis: tiekėjų galimybes apie tiekiamų prekių kainas, gaminių brėžinius ir prekių savikainos skaičiavimo skaičiuoklę, t.y. tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašus bei juose esančią informaciją, kuri sudaro UAB “F. b.“ komercinę paslaptį, tuo padarydamas UAB “F. b.“ didelę 4157483 Lt (kas atitinka 1204090 Eur) turtinę žalą, nes 2009 m. UAB „K.“ pardavė prekes pirkėjams, kurie iki to laiko buvo UAB „F. b.“ pirkėjai, prekių už 5851264 Lt (kas atitinka 1694643 Eur), per tą patį laikotarpį UAB „F. b.“ pardavimas prekių pirkėjams, kurie tapo UAB „K.“ prekių pirkėjais, sumažėjo 2009 m. 2793154 Lt (808953 Eur) (4673952 Lt (1353670 Eur) -1880798 Lt (544716 Eur)), 2010 m. 1364329 Lt (395136 Eur) (1880798 Lt (544716 Eur) – 516469 Lt (149579 Eur)) iš viso 4157483 litais (1204090 Eur), tokiu būdu atskleidė UAB “F. b.“ komercine paslaptimi laikomą informaciją ir padarė UAB “F. b.“ didelę turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išskiriami tokie komercinės paslapties požymiai : nevieša, saugoma, turinti komercinę vertę (LAT nutartys 3K-3-581/202, 3K-3-499/2006, 3K-3-197/2007, 3K-3-303/2011). UAB „F.b." komercine paslaptimi laikytina informacija nurodyta tik šios įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėse, tačiau šios taisyklės nėra konkrečios ir jokiu būdu negali būti laikomos duomenų, priskirtinų įmonės paslapčiai, sąrašu. Iš šių taisyklių joks įmonės darbuotojas negalėtų nei suprasti, kokie duomenys laikomi komercine paslaptimi, kadangi visiškai neaišku, kokiem darbuotojam šie duomenys yra prieinami ir ar šie duomenys nėra skleidžiami tretiesiems asmenims įprastinėje įmonės komercinėje ūkinėje veikloje. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, neatkreipė dėmesio, kad joks atskiras konkretus komercinių paslapčių sąrašas nebuvo sudarytas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pati įmonė sprendžia kokia informacija yra laikytina jos komercine paslaptimi. Toks informacijos vertinimas prieštarauja CK 1.116 str. 1 d. nurodytai komercinės paslapties sąvokai. Teismas nenagrinėjo ir nesiaiškino ar paskleista informacija turėjo potencialią komercinę vertę, ar šios informacijos tretieji asmenys negalėjo gauti kokias kitais būdais, taip pat ar buvo įmonėje dedamos pastangos, kad ši informacija būtų saugojama. Pažymėtina, kad negali būti laikoma paslaptimi ir UAB „F. b." parduodamų prekių tiekėjų pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, jų komerciniai pasiūlymai, brėžiniai ir t.t., kadangi šie duomenys nėra UAB „F. b." nuosavybė. Toks teismo vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai civilinėse bylose apibrėžiant ir nustatant komercinės paslapties požymius, t.y. šių duomenų neviešą pobūdį - slaptumą, informacijos saugumo ir komercinės vertės turėjimo. Teismas neatkreipė dėmesio, kad UAB „F. b.“ vidaus taisyklėse nebuvo patvirtinta informacijos naudojimo tvarka, ką patvirtino ir byloje apklausti liudytojai D. J., G. J., G. T. bei T. Ž. Tuo tarpu Kauno apylinkės teismas vidaus darbo tvarkos taisyklių neanalizavo ir nevertino visiškai. Dėl šios priežasties, manytina, kad komercinės paslapties faktas byloje yra visiškai neįrodytas.

Skunde pažymima, kad pagal BK 211 str. už komercinės paslapties atskleidimą yra baudžiama tik tuo atveju, jeigu nusikaltimu padaroma didelė turtinė žala nukentėjusiam asmeniui. Pagal BK 212 str. 1 d. didele turtine žala laikoma 150 MGL, t.y. 19 500 Lt (5647 Eur) dydžio sumą viršijanti žala. Teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, dėl ko UAB „F. b." patyrė didelę 4 157 483 Lt dydžio turtinę žalą, tačiau teismas visiškai nesiaiškino priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir žalos. Sumažėję pardavimai (įplaukos) negali būti laikomi UAB „F. b." patirta žala. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negautos pajamos reiškia negautą pelną, t.y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Dėl to, apskaičiuojant negautas pajamas, turi būti iš negautų įplaukų minusuojamos sąnaudos (išlaidos), kurių būtų turėjęs nukentėjusysis, o iš likusios dalies - pelno mokestis pagal Pelno mokesčio įstatymą. Tai turi būti grynasis pelnas (CK 6.249 str. 1 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2008-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-336/2008; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011 t.). Be to, negautos pajamos yra tik tokios pajamos, kurias realiai asmuo galėjo gauti. Specialistė neskaičiavo UAB „F. b." patirtų išlaidų, taip pat neminusavo mokėtino pelno mokesčio bei nevertino, ar UAB „F. b." realiai galėjo nurodytas pajamas gauti dėl kitų priežasčių, įskaitant ir savo mokumą.

Skunde taip pat pažymima, kad teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad Kauno apygardos teismas 2009-12-10 nutartimi iškėlė UAB „F. b." restruktūrizavimo bylą. Byla buvo iškelta pagal įmonės direktoriaus D. J. pareiškimą. Iškeldamas restruktūrizavimo bylą Kauno apygardos teismas rėmėsi 2008 metų įmonės balansu sudarytu 2009-10-31. Šis balansas sudarytas už praėjusius ūkinius metus, t.y. už 2008 m., todėl akivaizdu, kad jau 2008 m. įmonė buvo nemoki ir normalios ūkinės veiklos vykdyti jau negalėjo. O iškelta restruktūrizavimo byla įmonei buvo siekiant išvengti jos bankroto. Išanalizavęs į šiuos duomenis teismas turėjo prieiti išvados, kad jau nuo 2008 metų UAB „F. b." dirbo nuostolingai. Tuo tarpu kaip matyti iš bylos duomenų, nustatyta, kad iš elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) pirmas užfiksuotas išsiųstas laiškas yra 2009-03-10. Šią datą teismas įvardino kaip apelianto neva nusikalstamos veikos pradžią ir padarytą turtinę žalą vertino remiantis nuo 2009 m. esančiais UAB „F. b." ir UAB „K." finansiniais dokumentais. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad jau tuo metu UAB „F. b." buvo nemoki ir dirbo nuostolingai, dėl to normalios finansinės ūkinės veiklos vykdyti negalėjo. O informacija apie restruktūrizavimo bylą yra vieša, todėl natūralu, kad dauguma įmonės klientų nusprendė nerizikuoti ir bendradarbiauti su kitomis įmonėmis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto veika negalėjo būti pagrindu įmonės pirkimų sumažėjimui, nes jam inkriminuojamos veikos metu įmonė jau buvo nemoki, todėl akivaizdu, kad priežastinis ryšys tarp įmonės nuostolių ir apelianto veikos neįrodytas. Pažymėtina, kad teismas nenurodė ir kuo pasireiškė apelianto tyčia. Neatmetama galimybė, kad įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, įmonės vadovai turėjo pasiaiškinti kreditoriams kur dingo įmonės lėšos, kodėl įmonė tapo nemoki, todėl buvo nuspręsta iškelti komercinės paslapties atkleidimo versiją ir taip paaiškinti įmonė nemokumo priežastį.

Teismo posėdyje nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o civilinio ieškovo atstovė prašė nuteistojo skundą atmesti, jos apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestinas, civilinio ieškovo UAB „F. b.“ atstovės apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš R. Ž. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Civilinio ieškovo atstovė kelia klausimą dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. Ž. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo, tačiau netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas šioje dalyje dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl R. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 211 str.

Dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Priešingai, negu teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai R. Ž., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus.

BK 211 str. numato atsakomybę tam, kas atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neišsiaiškino ar jo paskleista informacija yra laikytina komercine paslaptimi, kadangi UAB „F. b." komercine paslaptimi laikytina informacija nurodyta tik šios įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėse, kurios nėra konkrečios ir jokiu būdu negali būti laikomos duomenų, priskirtinų įmonės komercinei paslapčiai, sąrašu. Apelianto nuomone negali būti laikoma komercine paslaptimi UAB „F. b.“ parduodamų prekių tiekėjų pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, jų komerciniai pasiūlymai, brėžiniai ir t.t.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.116 str. 1 d. nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant komercinės (gamybinės) paslapties apibrėžtį, nurodyta, kad tam, jog informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi atitikti šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša); 2) ji turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę; 3) informacija turi būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Informacijos slaptumas nereiškia, kad informacija turi būti absoliučiai slapta. Reikšminga yra tai, ar informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti, pavyzdžiui, naudojo fizines, technines, teisines, organizacines ar kitokias priemones, priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Sprendžiant, ar informacija turi komercinę (gamybinę) vertę, atsižvelgtina į tai, kad ji turi suteikti šios turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2012). CK 1.116 str. nurodyti požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio. Jei kompetentingi bendrovės valdymo organai mano turį vertingos bendrovės veiklai informacijos, tokiai informacijai jie gali pritaikyti komercinės paslapties statusą ir taikyti visus reikalingus apsaugos mechanizmus, išskyrus atvejus, kai informacija įstatymo pripažįstama kaip vieša bendrovės informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-447/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Ž. nuo 2006-09-12 iki 2010-03-26 dirbo UAB „F. b.“ pirkimų vadovu ir buvo įsipareigojęs neatskleisti įmonės komercinių paslapčių (t. 1, b.l. 11, 26-27). UAB „F. b.“ Vidaus darbo tvarkos taisyklės apibrėžė, kad įmonės komercine paslaptimi laikomi duomenys apie buvusių, esamų įmonės klientų ir asmenų, teikusių įmonei komercinius pasiūlymus duomenys, įskaitant jų adresus ir kontaktinius duomenis, įmonės tiekiamų ir ankščiau tiektų kitiems asmenims prekių specifikacijos, kiekiai ir jų kainos, įmonei parduodamų prekių tiekėjų ir buvusių tiekėjų pavadinimai, įskaitant jų kontaktinius duomenis, prekių tiekimo sąlygos, įmonei pervežimo paslaugas teikiančių ir teikusių praeityje įmonių pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, taip pat, visi gauti iš kitų asmenų ir jų bendrovės paruošti komerciniai pasiūlymai, gauti iš jų bendrovės paruošti komerciniai pasiūlymai, gautos ir jų pačių paruoštos sutartys, jų šablonai, skaičiavimo programos, brėžiniai bei kita su tuo susijusi informacija. R. Ž. buvo supažindintas su įmonės Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis pasirašytinai (t.1, b.l. 11, 26-27). Jokių duomenų byloje, kad R. Ž. būtų suteikta teisė atskleisti UAB „F. b.“ komercinę paslaptį nebuvo nustatyta, todėl jis privalėjo šią informaciją saugoti ir jos neatskleisti, t.y. jam galiojo teisės aktuose numatyta įprastinė komercinės paslapties saugojimo tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad UAB „F. b.“, sudarydama su R. Ž. darbo sutartį ir pasirašytinai supažindindama su Vidaus tvarkos taisyklių 5.1.4 punktu, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino duomenų, kurie, įmonės nuomone, yra saugotini ir neviešintini tretiesiems asmenimis, sąrašą, ir R. Ž. su tokia sąlyga, pasirašydamas darbo sutartį ir Vidaus tvarkos taisykles, sutiko. Minėta, kad UAB „F. b.“ patvirtintose Vidaus tvarkos taisyklėse nurodyta, kad saugotina yra informacija apie turimus klientus, komercinius pasiūlymus, prekių kainas, gaminių išmatavimus, brėžinius, prekių savikainos nustatymo skaičiuoklę ir kt. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje informacija apie įmonės klientus pripažįstama komercine paslaptimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2007; 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013). Kaip matyti iš bylos duomenų, būtent tokią informaciją R. Ž. ir atskleidė trečiajam asmeniui UAB „K.“, nors darbo sutartimi buvo įsipareigojęs to nedaryti.

Atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimas neatskleisti nurodytos informacijos, nuobaudų skyrimo už jos atskleidimą ir susipažinimo su ja tvarkos yra įtvirtintos įmonės patvirtintose ir darbuotojams pasirašytinai pateikiamomis susipažinti Vidaus tvarkos taisyklėse, darytina išvada, jog šiuo atveju UAB „F. b.“ ėmėsi protingų priemonių informacijai apsaugoti. Įstatyme nenustatyta, kad aptariama informacija negali sudaryti komercinės paslapties turinio. Vertindama, ar ši informacija turi komercinę vertę, teisėjų kolegija pažymi, kad akivaizdu, jog informacija apie įmonės klientus, siūlomų prekių specifikacijas, kainas ir kiekius, tiekėjų duomenys ir prekių tiekimo sąlygos, pervežimo paslaugas teikiančių įmonių pasiūlymai, įkainiai, brėžiniai ir pan., ypač atsižvelgiant į tai, kad UAB „F. b.“ yra tik tarpininkai, įmonei turi didelę komercinę vertę. Akivaizdu, kad tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai. Taigi, atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „F. b.“ saugoma informacija atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus, todėl R. Ž. apeliacinio skundo argumentai, kad jo siųsta informacija neatitinka CK 1.116 str. komercinės paslapties apibrėžimo, todėl galėjo būti laisvai perduodama tretiesiems asmenims, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis informaciją perdavė UAB „K." darbuotojams ir neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliantas nuo 2009-12-16 iki 2010-03-26 praktiškai nedirbo UAB „F. b." (jam buvo mokama ligos pašalpa), todėl negalėjo gauti ar žinoti nei UAB „F. b." siunčiamų pirkėjų, nei tiekėjų komercinių pasiūlymų, o tuo pačiu šią informaciją perduoti UAB „K." darbuotojams. Toks apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų apeliantas laikotarpiu nuo 2009-12-16 iki 2010-03-26 iš savo elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) pagalba išsiuntė į elektroninę pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) įvairius komercinius pasiūlymus, prekių kainas, gaminių išmatavimus, brėžinius, prekių savikainos nustatymo skaičiuoklę ir kt. Šias aplinkybes patvirtina išrašas iš R. Ž. elektroninės pašto dėžutės bei 2011-03-31 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (2 t., b.l. 38). Be to, iš R. Ž. suteikto mobilaus ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinių matyti (4 t., b.l. 83-147), kad jis dažnai bendraudavo su UAB „K.“ dirbančiais asmenimis (4 t., b.l. 148). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus tai, kad UAB „K.“ perėmė UAB „F. b.“ klientus, išaugo jų apyvarta, sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. Ž. tokiais veiksmais veikė UAB „K.“ naudai ir interesais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma – R. Ž. elektroniniais laiškais perduota UAB „F. b.“ komercinę paslaptį sudaranti informacija UAB „K.“, UAB „F. b.“ apyvartos kritimas, UAB „K.“ sandorių su buvusiais UAB „F. b.“ klientais sudarymas, dėl ko UAB „K.“ pardavimai gerokai išaugo, o UAB „F. b.“ gaunamos pajamos iš UAB „K.“ perimtų klientų staigiai krito, daugelis bendrovių, kurioms savo prekes 2008 m. dar tiekdavo UAB „F. b.“ ir su kuriais 2008 m. UAB „K.“ visiškai neprekiavo, jau 2009 m. prekes įsigydavo iš UAB „K.“, o iš UAB „F. b.“ nebeįsigydavo– konkrečiu atveju leidžia daryti išvadą, jog civilinio ieškovo patirtą žalą lėmė būtent neteisėti R. Ž. veiksmai. Tokias išvadas leidžia daryti ir liudytojos G. T. parodymai, kad R. Ž. jai siuntė laiškus elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), kad R. Ž. tuo metu UAB „K.“ nedirbo, kad R. Ž. su K. buvo sutarę, kad bendradarbiavimui naudos atskirą paštą, be to, iš SODROS išrašo apie UAB „K.“ įdarbinimus matyti, kad R. Ž. įsidarbino minėtoje įmonėje 2010-01-11 (2 t., b.l. 5), nors iš UAB „F. b.“ buvo atleistas tik 2010-03-26. 2011-03-21 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas taip pat patvirtina, kad R. Ž. jau būdamas UAB „K.“ darbuotojas, t.y. nuo 2011-01-11 dar siuntė UAB „F. b.“ elektroninius duomenis, t.y. prekių specifikaciją, kiekius ir kainas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog R. Ž. perdavė UAB „K.“ darbuotojams UAB “F. b.“ komercine paslaptimi laikomą informaciją.

R. Ž. nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl jo veiksmų UAB “F. b.” patyrė didelę žalą. Specialistė neskaičiavo UAB „F. b." patirtų išlaidų, taip pat neminusavo mokėtino pelno mokesčio bei nevertino, ar UAB „F. b." realiai galėjo nurodytas pajamas gauti dėl kitų priežasčių, įskaitant ir savo mokumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio apylinkės teismas rėmėsi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtino, kad 2010 m. lyginant su 2008 m. UAB „F. b.“ pardavimai sumažėjo 4 157 483 Lt, kas laikytina UAB „F. b.“ patirta žala (9 t., b.l. 6-39). Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia specialisto išvada, todėl pritaria apylinkės teismo išvadai, kad dėl R. Ž. veiksmų (perdavus komercinės paslapties informaciją konkuruojančiai įmonei) UAB „F. b.“ patyrė didelę turtinę žalą.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „F. b.“ atstovė nesutinka su civilinio ieškinio atmetimu ir prašo priteisti UAB „F. b.“ naudai solidariai iš nuteistojo R. Ž. ir UAB „K.“ 4157482 Lt (1204090 Eur) žalos atlyginimo arba perduoti civilinio ieškinio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka, kadangi apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu atmetęs civilinį ieškinį užkirto kelią civiliniam ieškovui prisiteisti patirtą žalą ir civilinio proceso tvarka. Apygardos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiu civilinio ieškovo argumentu.

Pažymėtina, kad pagal BPK 44 str. 10 d. kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2004, 2K-301/2012, Nr. 2K–7–335/2013).

Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas UAB „F. b.“ civilinį ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad toks pats ieškinys tarp tų pačių asmenų yra nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys yra atmetamas jeigu civilinis ieškovas neįrodo aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apkaltinamuoju nuosprendžiu yra konstatuota, kad dėl R. Ž. veiksmų, atskleidus komercinę paslaptį konkuruojančiai įmonei, UAB „F. b.“ buvo padaryta didelė žala. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis UAB „F. b.“ yra pareiškusi ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl atskleistos komercinės paslapties, atlyginimo iš UAB „K.“ ir R. Ž. civilinio proceso tvarka. Ši civilinė byla dar nėra išnagrinėta. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas turėjo palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Civilinio ieškovo UAB „F. b.“ atstovės apeliacinį skundą tenkinti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo UAB „F. b.“ civilinis ieškinys atmestas ir civilinio ieškovo UAB „F. b.“ civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.