Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl 2020 m. vasario 19 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė, įpareigojant jį per šešis mėnesius (6 mėn.) neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. A. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajai J. R. priteistas 1000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. P. nuteistas už tai, kad 2019 m. vasario 4 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 20.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, virtuvėje, buitinio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš sugyventinę J. R.: A. P. tyčia metė skrudintuvę J. R. į nugarą, tris kartus kumščiu sudavė jai į galvą, medine kėde trenkė į kairės rankos petį, metė sumuštinių keptuvę pataikydamas jai į kairį petį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, kambaryje J. R. vieną kartą kumščiu sudavė į nosį, sugriebė už krūtų ir jas tampė, nagais pradrėskė odą po dešiniąją krūtimi, tampė už plaukų, sugriebė už kaklo ir smaugė, pargriovė ant žemės ir keturis kartus spardė į sėdmenis bei kelis kartus spyrė į abiejų kojų šlaunis, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai J. R. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisingas išvadas dėl A. P. kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką.

6. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados. Priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. P. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, laikėsi įrodymų visumos vertinimo reikalavimo, kaip matyti, tyrė ir analizavo visus įrodymus, aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, reikšmingus bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne (kodėl vadovaujasi nukentėjusiosios J. R. ir jos nepilnamečio sūnaus liudytojo L. R., liudytojų A. ir D. Ž. parodymais ir kodėl nesivadovauja nuteistojo A. P. parodymais). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi visus byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir taisyklių bei metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi pagal BPK normų sistemos nustatytas ribas. Šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad Baudžiamojo proceso kodekso normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2007, 2K-456/2008, 2K-357/2010, 2K-245-696/2015). Dėl to šiuo atveju nuteistajam A. P. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

8. Vieninteliai argumentai, kuriais apeliantas neigia savo kaltę, yra tai, kad teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios J. R. ir jos nepilnamečio sūnaus L. R. parodymais ir nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. P. kaltės tyčia sužalojus nukentėjusiąją ir taip jai sukėlus fizinį skausmą.

8.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamią byloje apklaustų asmenų parodymų analizę, palygino juos tarpusavyje ir nustatė, kad A. P. kaltė įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, byloje esančiomis nukentėjusiajai padarytų sužalojimų nuotraukomis ir kita bylos medžiaga. Skundą nagrinėjantis teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir konstatuoja, kad A. P. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, įrodo nukentėjusiosios J. R. parodymai. Baudžiamojoje byloje nustatant asmens kaltumą pagrindžiančias aplinkybes vadovaujantis vien tik nukentėjusiosios parodymais, būtina įsitikinti šių parodymų patikimumu. Aplinkybės, rodančios asmens suinteresuotumą bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus, tačiau nukentėjusiojo procesinis statusas savaime nenulemia šio asmens parodymų nepatikimumo. Kiekvienu atveju išvada dėl parodymų patikimumo turi būti daroma įvertinus jų turinį, o šis vertinamas kaip patikimas, jeigu yra nuoseklus, išsamus, detalus, logiškas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Taip pat gali būti atsižvelgiama į tai, ar pats duodantis parodymus asmuo be pašalinės įtakos sugeba būti pakankamai objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas įrodymus, taip pat ir skunde nurodytų asmenų (nukentėjusiosios nepilnamečio sūnaus) parodymus, analizavo byloje užfiksuotų parodymų turinį, kitus bylos įrodymus, taip pat proceso metu ištirtų įrodymų visumą; juos įvertino ir paaiškino tokio vertinimo priežastis; motyvavo, kurie šių asmenų parodymai ar jų dalis laikytini patikimais ir kuriais iš jų remiamasi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jame apeliantui abejones sukėlę nukentėjusiosios ir jos nepilnamečio sūnaus parodymai buvo vertinami kompleksiškai, visų byloje esančių įrodymų kontekste.

8.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo A. P. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia A. P. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė.

9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 140 straipsnio 2 dalis, tačiau šiuo klausimu nėra keliama minėtos normos taikymo ar aiškinimo problema. Netinkamą šio straipsnio taikymą apeliantas sieja su aplinkybe, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog J. R. nagrinėjamo įvykio metu buvo A. P. sugyventinė. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

9.1. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Iš BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos. Pagal BPK 38 straipsnį asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai. Tai reiškia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą tai, kad partnerystė nebuvo įregistruota, netrukdo pripažinti asmenį kaltininko, su kuriuo tas asmuo bendrai gyveno, šeimos nariu. Nagrinėjamu aspektu būtina atsižvelgti ir į Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant klausimą apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam, ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimos būdingų santykių turinį.

9.2. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. R. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai teigė, jog nuo pažinties su apeliantu pradžios jie intensyviai bendravo, nuo 2017 metų gyveno kartu A. P. namuose, kartu su jais gyveno ir A. P. vaikai bei J. R. sūnus, jie kartu pirkdavo produktus, nukentėjusioji rūpinosi A. P. namais ir jo vaikais, kai apeliantas išvykdavo dirbti į užsienį. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje apklausti liudytojai D. Ž., V. G., J. K.. Be to, aplinkybes, kad pats A. P. nukentėjusiąją J. R. laikė savo sugyventine, patvirtina byloje esančios dokumentų iš kitų ikiteisminių tyrimų bei paaiškinimų kitoms institucijoms kopijos (t. 1, b. l. 49, 59–60), kuriuose A. P. J. R. vadina savo sugyventine. Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp apelianto ir nukentėjusiosios J. R. susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams.

9.3. Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nukentėjusiąją J. R. ir apeliantą A. P., nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius. Taigi nuteistojo A. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

10.1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, kaip ir prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis), be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 8 dalis).

10.2. Sukonkretinant šias konstitucinės teisės į gynybą nuostatas ir nustatant jų įgyvendinimo garantijas, baudžiamojo proceso įstatyme taip pat yra nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka (BPK 50–52 straipsniai). BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinama kvalifikuota gynėjo pagalba. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais tik tada, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamasis ar kaltinamasis turi konstitucinę pasirinkimo laisvę gintis pats ar padedant gynėjui – advokatui. Pasinaudodamas šia laisve įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų (BPK 52 straipsnio 1 dalis).

10.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2019 m. birželio 3 d. A. P. buvo išaiškintos jam BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės (t. 1, b. l. 167, 170), tačiau jis procesinių veiksmų atlikimo metu gynėjo atsisakė (t. 1, b. l. 172). 2019 m. birželio 7 d. įtariamasis A. P. pateikė apžiūrai mobiliojo ryšio telefoną „ZTE“ ir šio veiksmo atlikimo metu taip pat atsisakė gynėjo (t. 1, b. l. 28–32). 2019 m. birželio 12 d. A. P. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir atlikta jo apklausa, tačiau byloje nėra protokolo apie tai, kad šio procesinio veiksmo metu įtariamasis atsisako gynėjo. 2019 m. rugsėjo 13 d. A. P. taip pat buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir atlikta jo apklausa, šių veiksmų metu A. P. atsisakė gynėjo (t. 1, b. l. 188). Pažymėtina, kad aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė turėti gynėją, A. P. nurodė tik apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu jis nesikreipė nei į ikiteisminio tyrimo pareigūną, nei prokurorą dėl gynėjo paskyrimo, pats savo iniciatyva gynėjo nesusirado. Be to, tiek 2019 m. birželio 7 d., tiek 2019 m. birželio 12 d. atlikus procesinius veiksmus A. P. patvirtino, kad šių veiksmų protokolai surašyti teisingi (t. 1, b. l. 32, 184), nenurodė jokių pastabų, kad jis būtų pageidavęs gynėjo dalyvavimo šių veiksmų atlikimo metu, o ikiteisminio tyrimo pareigūnė neužtikrino šios jo teisės įgyvendinimo. Be to, net ir pabaigus ikiteisminį tyrimą A. P. raštu kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės vyriausiąjį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimo, tačiau kreipimesi nenurodė jokių argumentų, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų buvusi pažeista jo teisė į gynybą (t. 2, b. l. 36). Tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. P. išsakė norą, kad jį gintų advokatas, todėl pats kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo (t. 2, b. l. 63, 73–74), jam buvo paskirtas gynėjas, kuris gynė jį pirmosios instancijos teisme.

10.4. Įvertinus anksčiau aptartus duomenis konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. P. savo noru pasinaudojo jam suteikta teise atsisakyti gynėjo paslaugų, taigi nėra pagrindo teigti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo suvaržytos jo teisės į gynybą.

11. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. P. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų ir juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. P. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.