- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-29
- Bylos Nr.
- 2K-357/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Rimantas Baumilas, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- J. Č., V. B.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 55 paroms arešto.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo J. Č. apeliacinis skundas atmestas.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas V. B., o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartimi nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas. Dėl šios nuosprendžio ir nutarties dalies kasacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Č. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu V. B. 2008 m. rugsėjo 13 d., apie 2.00 val., Vilniuje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš Ž. A. ir sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas, padarė kairės ausies sumušimą, nosies kaulų lūžį, nesunkiai sutrikdė Ž. A. sveikatą ir iš jo pagrobė 88 Lt bei 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Samsung XI60“.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pasak nuteistojo, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis, ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paremti tik nukentėjusiojo Ž. A. prieštaringais parodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.
Kasaciniame skunde pažymima, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, pagrindžiančių, kad būtent jis, J. Č., padarė nusikaltimą.
Nuteistasis nurodo, kad pagal BPK 301 straipsnyje įtvirtintą nuostatą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro surinkti duomenys absoliučios įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, nes visas kaltinimas yra paremtas tik nukentėjusiojo Ž. A. parodymais, kuris įvykio metu buvo neblaivus ir supainiojo nuteistuosius su kitais asmenimis, kurie jį sumušė ir apiplėšė. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pasak nuteistojo, vien nukentėjusiojo, kuris įvykio metu buvo neblaivus bei davė nenuoseklius parodymus, duomenimis teismas negalėjo pagrįsti nuosprendžio.
Kasatorius pažymi, kad teismų sprendimai nėra visiškai konkretūs ir aiškūs, jie paremti tik nukentėjusiojo parodymais, kuriais teismai negalėjo remtis.
J. Č. pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes liudytojas E. B. pats prisipažino ir nurodė, kad bute, kuriame vyko išgertuvės, tarp jo ir Ž. A. įvyko konfliktas. Baigus gerti, jis iš buto išėjo kartu su nukentėjusiuoju bei J. Č. Lauke tarp E. B. ir nukentėjusiojo kilo konfliktas. Jie susiginčijo ir susimušė, tačiau iš nukentėjusiojo daiktų negrobė. Taigi, nors liudytojas E. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau šioje byloje jis liko liudytoju, o nusikaltimo padarymu buvo apkaltinti J. Č. ir V. B. Inkriminuojant nusikalstamą veiką, turi būti nustatyti ir įrodyti konkretūs kiekvieno asmens veiksmai ir nustatytas priežastinis ryšys tarp konkrečių veiksmų bei atsiradusių padarinių.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo teigimu, teismai, remdamiesi nukentėjusiojo parodymais, be jokio pagrindo pripažino, kad J. Č. padarė nusikaltimą. Teismo sprendimuose nenurodyta jokių konkrečių motyvų, pagrindžiančių šias teismų išvadas. Pasak nuteistojo, teismai privalėjo sprendimuose nuosekliai išdėstyti įrodymus, kuriais remiantis buvo padaryta išvada apie įvykdytą nusikalstamą veiką. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai reiškia, kad duomenys turi atitikti įrodymų liečiamumo (sąsajumo) savybę. Pasak J. Č., teismas kiekvieną nuosprendyje nurodytą teiginį, turintį įtakos kvalifikacijai, privalėjo pagrįsti įrodymais, tačiau to nepadarė. Teismai, nors savo sprendimuose ir konstatavę, kad nukentėjusysis tą vakarą buvo neblaivus (to nukentėjusysis ir neneigia), vis dėlto rėmėsi tik jo parodymais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, privalo vadovautis BK 55 straipsnio nuostata, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. J. Č. manymu, teismai nepagrįstai pripažino, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe ir tai pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuosprendyje bei nutartyje net nebuvo minima ir nenurodyti motyvai ar įrodymai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe. Nuteistojo teigimu, jam paskirta 55 (penkiasdešimt penkių) parų arešto bausmė visiškai neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, yra akivaizdžiai neadekvati padarytam nusikaltimui.
Anot kasatoriaus, teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, padarė ir esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. Č. pabrėžia, kad jis nusikaltimo nepadarė ir buvo neteisėtai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo J. Č. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję su įrodymų vertinimu. Be to, teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, jog J. Č. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pasak prokuroro, apylinkės teismas pakankamai aiškiai argumentavo, kodėl neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad plėšimą įvykdė J. Č. kartu su V. B., ir kodėl liudytojų E. B. ir S. P. parodymus vertina kritiškai. Teismas akcentavo, kad nors nukentėjusysis neneigė, kad nusikaltimo įvykdymo prieš jį metu buvo neblaivus, tai nesutrukdė jam operatyviai pranešti apie padarytą nusikalstamą veiką policijos pareigūnams ir padėti jiems surasti tai padariusius asmenis. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiajam nebuvo taikomas anonimiškumas, todėl teismas rėmėsi nukentėjusiojo Ž. A. parodymais. Be to, nukentėjusiojo parodymai šioje byloje nėra vienintelis šaltinis, jie buvo vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Prokuroras pažymi, kad visi įrodymai, kuriuos vertino teismas ir kuriais buvo grindžiamas nuosprendis, buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl kasatoriaus teiginys dėl BPK 301 straipsnio pažeidimo yra nepagrįstas. Atsiliepime nurodoma, kad teismas įstatymo nuostatos vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nepažeidė, bei baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o jų visumą.
Atsiliepime pabrėžiama, kad, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. Č. už apysunkį nusikaltimą teisiamas pirmą kartą, ir, remdamasis BK 55 straipsnio nuostatomis, skyrė jam ne terminuotą laisvės atėmimą (BK 50 straipsnis), o areštą (BK 49 straipsnis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, o paskirtos kasatoriui bausmės rūšį ir dydį pakankamai aiškiai argumentavo. Prokuroras nurodo, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta viena svarbiausių bausmių paskirčių – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas. Prokuroro teigimu, J. Č. už plėšimą paskirta 55 parų arešto bausmė, kuri yra didesnė, bet vis dėlto artima arešto bausmės nustatytam vidurkiui, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, o, švelnesnės bausmės paskyrimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo
Kasatorius mano, kad, žemesnių instancijų teismams vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nes jo kaltumas, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįstas vien tik nenuosekliais nukentėjusiojo Ž. A. parodymais, kuris, būdamas girtas, supainiojo nuteistuosius su kitais asmenimis, kurie jį sumušė ir apiplėšė.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios teisės normos nuostatos nebuvo pažeistos. Kasatorius nenurodo jokių bylos aplinkybių, kurios liko neišnagrinėtos, tik pateikia savą, skirtingą negu teismų, tų pačių aplinkybių vertinimą. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismų prerogatyva, o bylos aplinkybių įvertinimas ne taip, kaip pageidautų kasatorius, nėra joks įstatymo pažeidimas. Kasatoriaus teiginys apie nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą yra deklaratyvus. Priešingai, teismai nukentėjusiojo parodymus įvertino kaip nuoseklius ir tą paties nukentėjusiojo neneigtą aplinkybę, kad jis drauge su nuteistaisiais ir kitais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus, argumentuotai pripažino neturinčia įtakos jo gebėjimui teisingai suvokti bylos aplinkybes ir duoti dėl jų parodymus.
Neatitinka įstatymo nuostatų ir kasatoriaus teiginys, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Toks draudimas numatytas tik dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, iš skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai svarstė nukentėjusiojo Ž. A. parodymų patikimumo klausimą ir nustatė, kad nėra pagrindo manyti jį davus melagingus parodymus ar klydus dėl nuteistųjų veiksmų nusikaltimo metu. Tuo tarpu paties kasatoriaus parodymus teismai įvertino kaip prieštaringus, o jo elgesį po įvykio, bėgant nuo policijos pareigūnų, – kaip logiškai nepaaiškinamą. Nors teismas atskirai neaptarė nuteistojo V. B. brolio liudytojo E. B., kuris davė parodymus teisme, būdamas suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, parodymų atmetimo motyvų, kolegija šio BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, reikalaujančio nurodyti kitų įrodymų atmetimo motyvus, pažeidimo nuteistajam J. Č. nelaiko esminiu, nes liudytojas prisiėmė sau savo brolio nuteistojo V. B. veiksmus, o šis nuteistasis kasacine tvarka nesiskundžia. Taigi šis pažeidimas nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį nuteistajam J. Č. Kasacinio skundo argumentas dėl kitų liudytojų parodymų vertinimo irgi susijęs ne su kasatoriumi, o su nuteistuoju V. B.
Kasatorius savo nesutikimą su teismų duotu įrodymų vertinimu pateikia kaip BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo pažeidimą. Toks šios normos interpretavimas yra neteisingas. Kasatorius nenurodo nė vieno įrodymo, kuriuo grindžiamas nuosprendis, kuris nebūtų išnagrinėtas teisiamajame posėdyje.
Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų
Kasatorius nuteistasis J. Č. nurodo, kad skiriant bausmę nemotyvuotai pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė veikos padarymas bendrininkų grupe, kurios, jo vertinimu, nebuvo. Tokiam savo vertinimui pagrįsti kasatorius jokių teisinių argumentų nepateikia.
Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių akivaizdu, kad teismas nustatė abu nuteistuosius veikus kartu ir buvus vykdytojais. Susitarimas konstatuojamas ne tik esant žodinei jo išraiškai, bet ir tada, kai tai matyti iš bendrininkų veiksmų. Būtent iš nuteistųjų J. Č. ir V. B. veiksmų matyti, kad jie suprato veikiantys bendrai. Teismų praktikoje bendrininkų grupės buvimas motyvuojamas sudėtingesnio bendrininkavimo atvejais, kai atskirų bendrininkų priklausymas bendrininkų grupei nėra toks akivaizdus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas reikalauja nurodyti bausmės skyrimo motyvus, bet nereikalauja motyvuoti kiekvienos aplinkybės, į kurią atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę. Svarbu, kad ta aplinkybė baudžiamojoje byloje būtų nustatyta. Dėl bendrininkų grupės byloje abejonių nekyla, baudžiamasis įstatymas (BK 25 straipsnio 2 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) pritaikytas tinkamai.
Kasatorius, nesutikdamas su jam paskirta arešto bausme, remiasi BK 55 straipsniu, pagal kurį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Teismai šio įstatymo reikalavimų nepažeidė.
BK 42 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmių rūšys, kurios gali būti skiriamos nusikaltimą padariusiam asmeniui. Kaip atskiros bausmių rūšys paminėtos areštas ir terminuotas laisvės atėmimas. BK 55 straipsnio prasme arešto bausmė yra nesusijusi su laisvės atėmimu. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nuteistas kasatorius J. Č., numatytos tik arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Kasatoriui paskirta švelnesnė arešto bausmė, būtent BK 55 straipsniu teismas ir vadovavosi, skirdamas kasatoriui arešto bausmę. Taigi ir šiuo atveju baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio skundo motyvus BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo J. Č. kasacinį skundą.