Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 mėnesių laikotarpį nuo teismo baudžiamojo įsakymo (Teismo pastaba: turėtų būti – nuosprendžio) įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną programos ciklą.

Nuspręsta T. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę panaikinti.

Nurodyta T. K. paskirtą kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą (asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) – panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nurodyta T. K. asmens dokumentus, saugomus byloje – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), – grąžinti jam po nuosprendžio paskelbimo.

K. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista jam iš nuteistojo T. K. 165 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš T. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 466,93 Eur šioje byloje patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

T. K. civilinis ieškinys dėl žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Nuosprendžiu K. Z. baudžiamoji byla kaltinant jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. K. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų: jis, 2024 m. liepos 20 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., kilusio konflikto metu ne mažiau kaip du kartus spyrė K. Z. į dešinę ranką, suėmęs ranka už kaklo jį smaugė, po to ne mažiau kaip du kartus ranka trenkė jam į galvą; tokiais savo veiksmais jis padarė K. Z. odos nubrozdinimą dešinės plaštakos trečiame piršte ir taip nežymiai jį sužalojo.

2. K. Z. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų: jis, 2024 m. liepos 20 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., kilusio konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus rankomis tyčia sudavė T. K. į galvą, po to ne mažiau kaip tris kartus galva trenkė T. K. į nosį, įkando jam į dešinės rankos vidinę dilbio dalį bei į dešinės rankos išorinės dalies žastą, taip padarydamas T. K. netaisyklingos formos poodinę kraujosrūvą nosies nugarėlės viršuje, linijinį išilginį smulkų paviršinį odos nubrozdinimą kaktos dešinėje pusėje veidinės ir plaukuotosios galvos dalių riboje, įstrižos krypties brūkšnių pavidalo odos nubrozdinimą dešinio užausio srityje, pavienius smuklius taškinius paviršinius odos nubrozdinimus abiejų lūpų dešinėje pusėje su atitinkamai esančia kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, smulkų paviršinį odos nubrozdinimą kairio ausies kaušelio priekiniame paviršiuje prievijoklio srityje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairio krūtinės ląstos šono apatinėje dalyje, puslankiais vienas priešais kitą išsidėstę smuklius odos nubrozdinimus dešinio žasto apatinio trečdalio užpakaliniame – išoriniame paviršiuje ir dešinio dilbio vidurinio trečdalio vidiniame paviršiuje ir taip nežymiai jį sužalojo.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistojo gynėjas nesutinka su T. K. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, civiliniu ieškiniu. Apeliantas nurodo, kad būtent T. K., o ne K. Z. veiksmai 2024 m. liepos 20 d. įvykio metu buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis, todėl T. K. baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta BK 28 straipsnio pagrindu, o K. Z. turėtų būti nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog K. Z. mobilusis telefonas buvo apgadintas būtent konflikto metu, todėl teismas nepagrįstai priteisė jo remonto išlaidas. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-124-719/2022)???.

10. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu nuteistojo gynėjas ginčija teismo padarytą išvadą apie T. K. kaltę, apeliaciniame skunde kartoja 2024 m. liepos 20 d. įvykio aplinkybes, kurios iš esmės jau buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje buvo pasisakyta, neigia T. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, teigdamas, jog šioje byloje egzistuoja BK 28 straipsnyje numatyta jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Tačiau teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nuteistajam T. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai T. K. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o K. Z. veiką, nors ir formaliai atitinkančią BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, pripažino padaryta egzistuojant būtinosios ginties sąlygoms, todėl vadovaudamasis BK 28 straipsnio 2 dalimi ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu baudžiamąją bylą jam nutraukė. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys). Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nuteistojo gynėjui kitaip (subjektyviai ir palankiai jo ginamajam) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, savaip juos vertinant, nesuteikia teisinio pagrindo T. K. nutraukti baudžiamąją bylą vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis, o K. Z. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

11. Nuteistojo T. K. kaltė 2024 m. liepos 20 d. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra patikimai įrodyta asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta K. Z., liudytojos E. Z., iš dalies ir paties nuteistojo T. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, 2024 m. liepos 20–21 d. K. Z. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2024 m. liepos 21 d. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu, 2024 m. liepos 25 d. kitų objektų apžiūros protokolu, 2024 m. liepos 21 d. asmens (K. Z.) apžiūros protokolu ir jo priedais, 2024 m. spalio 3 d. kitų objektų apžiūros protokolu, 2024 m. rugpjūčio 22 d. ir 2024 m. spalio 14 d. daiktų apžiūros protokolais ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių turinys yra pirmosios instancijos teismo atskleistas ir motyvuotai įvertintas skundžiamo nuosprendžio 2–6 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.

14. Teisėjų kolegijos nuomone vien jau tokia T. K. pirminė reakcija į itin trumpai trukusį automobilio įvažiavimą į jo sodybos teritoriją, nors ir nėra neteisėta, tačiau negali būti laikoma socialiai adekvačia. Be to, K. Z. ir E. Z. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad juos sustabdęs ir prie jų automobilio priėjęs T. K. su jais bendravo labai agresyviai, visiškai neklausė jų paaiškinimų apie apsilankymo sodybos kieme priežastis (suklydimą), todėl pokalbio su juo nebetęsė, K. Z. norėjo nuvažiuoti, tačiau T. K. bandė atidaryti automobilio dureles, po to į jas spyrė. Dėl tokio neteisėto T. K. elgesio K. Z. nedelsdamas nurodė E. Z. kviesti pagalbą (taip ji ir padarė) ir išlipo iš automobilio norėdamas nusifotografuoti T. K. automobilio valstybinius numerius. Tuo metu T. K., kėsindamasis į jo sveikatą, prieš jį pirmas pradėjo aktyvius fizinius smurtinius veiksmus (jam spyrė, smūgiavo į galvą, jam parkritus ėmė jį smaugti), padarydamas K. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus, tokiais savo veiksmais priversdamas K. Z. ginantis nuo pavojingo kėsinimosi suduoti T. K. atsakomuosius smūgius, kąsti į T. K. ranką, kuria buvo smaugiamas, ir panašiai, dėl šių gynybinių veiksmų T. K. taip pat buvo padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, jog tokias apylinkės teismo nustatytas aplinkybes dėl smurtinių veiksmų, jų pradžios momento ir pobūdžio patvirtina ir byloje esantys BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, kuriuose yra užfiksuota, kad 2024 m. liepos 20 d., 23.15 val., pranešėja E. Z. Bendrajam pagalbos centrui pranešė, kad tarp jos vyro ir nepažįstamo vyro (T. K.) vyksta muštynės, o 2024 m. liepos 21 d. 1.40 val. iš (duomenys neskelbtini) ligoninės buvo gautas pranešimas, kad greitoji medicinos pagalba pristatė K. Z., kuriam diagnozuotas galvos sumušimas (t. 1, b. l. 18), taip pat byloje yra medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad K. Z. patyrė būtent jo nurodomą įvykio mechanizmą atitinkančius sužalojimus. Be to, iš 2024 m. liepos 25 d. kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame buvo apžiūrėti policijos pareigūnų dėvimųjų kamerų vaizdo įrašai, matyti, kad tokias aplinkybes K. Z. nurodė ir netrukus į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams papildomai pažymėdamas, jog T. K. išspyrė jam iš rankų mobilųjį telefoną, kuriuo jis norėjo nufotografuoti jo automobilio valstybinius numerius (t. 1, b. l. 44–46).

15. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, K. Z. ir E. Z. versiją apie 2024 m. liepos 20 d. įvykio aplinkybes patvirtina ne tik jų parodymai, tačiau ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu apelianto pasvarstymai apie tai, kaip ir kokiu būdu į T. K. neteisėtus agresyvius veiksmus sustabdžius K. Z. vairuojamą automobilį jis turėjo reaguoti, yra subjektyvūs, nes anksčiau aptarti įrodymai ir aplinkybės patvirtina, kad K. Z. iš tiesų mėgino išvažiuoti iš konflikto vietos, tačiau T. K. to padaryti jam neleido, mėgino atidaryti jo automobilio dureles, ėmė trankyti automobilio korpusą, todėl K. Z., bijodamas dėl savo ir sutuoktinės saugumo, pasakė jai kviesti pagalbą (būtent tai ji iš karto ir padarė) ir mobiliuoju telefonu norėjo užfiksuoti nuteistojo automobilio valstybinį numerį, tačiau T. K. mobilųjį telefoną išspyrė jam iš rankų ir ėmė prieš jį fiziškai smurtauti. Nėra pagrindo abejoti, kad būtent T. K. pirmas inicijavo konfliktą ir pradėjo smurtinius veiksmus, o jo keliama versija, kad K. Z. pirmasis išlipo iš automobilio ir prieš T. K. pavartojo fizinį smurtą, prieštarauja bylos įrodymų visumai. Net ir pats T. K. pripažino, kad vijosi K. Z. vairuojamą automobilį dėl to, kad prieš įvykį jis buvo trumpam įvažiavęs į jo sodybos kiemą, o tai jam buvo „įtartina“ ir norėjo dėl to „išsiaiškinti“. Teisėjų kolegijos nuomone yra visiškai neįtikima ir nelogiška, kad K. Z., kuris minėtoje T. K. priklausančioje privačioje teritorijoje praleido vos keliasdešimt sekundžių ir supratęs, jog atvyko klaidingu adresu, nedelsdamas apsisukęs išvažiavo, po to buvo persekiojamas T. K., būtų turėjęs kokį nors interesą ar ketinimą pirmas pradėti su juo žodinį konfliktą, juo labiau prieš jį vartoti fizinį smurtą ar apskritai kėsintis į kokias nors baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

16. Apelianto teiginiai, kad bylos duomenys rodo, jog T. K. buvo padaryta daug daugiau sužalojimų nei K. Z., kadangi prieš jį smurtavo du asmenys, nes išlipusi iš automobilio E. Z. taip pat sudavė kelis smūgius jam į galvą, dėl to jam teko gintis, taip pat yra subjektyvūs. Pažymėtina, jog E. Z. teisiamajame posėdyje nurodė, kad paėmusi iš automobilio apie 50 cm ilgio aliumininį sniego valytuvą trenkė prieš jos vyrą smurtavusiam T. K. per nugarą ar kojas, taip pat T. K. mobiliuoju telefonu trenkė į galvą, tačiau nėra pagrindo abejoti, jog tokius veiksmus ji atliko tik siekdama padėti savo vyrui apsiginti nuo T. K. prieš jį pradėto ir tebesitęsusio fizinio smurto (pavojingo kėsinimosi). Pažymėtina ir tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad tiek T. K. (t. 1, b. l. 152–154), tiek K. Z. (t. 1, b. l. 63–66) įvykio metu padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad jam sveikata buvo sutrikdyta stipriau nei K. Z.

17. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad savo išvadas apylinkės teismas padarė išimtinai remdamasis tik K. Z. ir E. Z., kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, parodymais.

18. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad vertinant liudytojo parodymus reikia atsižvelgti į liudytojo amžių bei kitas savybes, turinčias įtakos liudytojo gebėjimams tiksliai suvokti, įsiminti tam tikrus įvykius bei reiškinius, išlaikyti tokią informaciją ir ją perduoti apklausos metu. Tam turi reikšmės asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė, amžius, išsilavinimas, profesija, būsena įvykio metu (blaivumas, susijaudinimas ir pan.) bei kiti veiksniai. Todėl teismas, turėdamas omenyje minėtas aplinkybes, liudytojo (kaip ir kitų asmenų) parodymus vertina atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-97-1073/2021, 2K-109-697/2021 ir kt.). Vertindami liudytojo parodymus teismai turi ne tik atsižvelgti į tai, ar liudytojas gali būti tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, bet ir į galimą jo netiesioginį suinteresuotumą. Kaltinamojo nuteisimas ar išteisinimas, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas (pvz., turtinės žalos padarymo fakto konstatavimas) gali būti reikšmingi liudytojo profesinei (pvz., kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas darbdavys), socialinei (pvz., kai kaltinamasis yra liudytojui artimo socialinio rato narys), emocinei (pvz., kai kaltinamasis yra autoritetas liudytojui), turtinei (pvz., kai kaltinamasis valdo, investuoja liudytojo lėšas) padėčiai. Tokie vertinimo kriterijai nėra apibrėžti baudžiamojo proceso įstatyme, tačiau bylą nagrinėjantis teismas privalo dėti maksimalias pastangas tam, kad nustatytų tiek tiesioginį, tiek netiesioginį liudytojo ryšį su nagrinėjama byla, ir įvertinti veiksnius, kurie gali daryti įtaką liudytojo parodymams. Tam tikrais atvejais jau prieš pradėdamas liudytojo apklausą teismas gali numatyti, kokie veiksniai gali daryti įtaką liudytojo parodymams bei pateikiamam situacijos vertinimui, ir siekti nustatyti aptariamų veiksnių įtaką liudytojo parodymų patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-942/2021).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu savo išvadas dėl 2024 m. liepos 20 d. įvykio aplinkybių pirmosios instancijos teismas grindė remdamasis ne vien tik K. Z. ir E. Z. parodymais, bet anksčiau aptarta bylos įrodymų visuma, nė vieniems įrodymams nesuteikdamas prioritetinės reikšmės, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į šio procesinio sprendimo 18 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką darytina išvada, jog nors vertinant asmenų, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi parodymus, į tokias aplinkybes yra būtina atsižvelgti, tačiau teismui tai savaime neužkerta kelio tokių asmenų parodymais remtis įvertinus tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, ir koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis. Išanalizavus ir tarpusavyje palyginus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje K. Z. (t. 1, b. l. 2, 69–71, t. 2, b. l. 163–165) ir E. Z. (t. 1, 119–120, t. 2, b. l. 163–165) duotus parodymus matyti, jog jų parodymai apie 2024 m. liepos 20 d., apie 23 val., įvykio aplinkybes nuo pat baudžiamojo proceso pradžios buvo išsamūs, konkretūs ir nuoseklūs, tarpusavyje sutampa, nesikeitė, atitinka bylos įrodymų visumą. K. Z. dar įvykio metu skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams K. Z. iš karto nurodė būtent tokias įvykio aplinkybes, kurias po įvykio praėjus vos valandai nurodė ir apklausiamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariate po pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką padavimo (t. 1, b. l. 1–4), tuo tarpu T. K. iš karto po įvykio nuo policijos pareigūnų pasislėpė ir į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik praėjus kelioms dienoms. Dėl šių priežasčių apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi K. Z. ir E. Z. parodymais, jais netikėti ir nesiremti teisinio pagrindo neturi ir apeliacinės instancijos teismas.

20. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai T. K. pasišalinimą iš įvykio vietos nesulaukus policijos pareigūnų, nesudarymą galimybės pareigūnams įvažiuoti į jo sodybos kiemą ir kreipimąsi į policiją su pareiškimu tik po dviejų dienų, įvertino kaip T. K. suvokimą buvus neteisiam ir siekį išvengti kaltinimų, apsunkinti įvykio aplinkybių tyrimą, nes T. K. iš įvykio vietos pasišalino dėl to, kad buvo pagrasinta jį nušauti, nesudarė policijos pareigūnams jokių kliūčių patekti į jo sodybą, tai nepriklausė nuo T. K. valios. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas teisingai įvertino T. K. elgesį įvykio metu ir po įvykio. Pažymėtina, kad K. Z. baudžiamojo proceso metu nuosekliai paaiškino, kad įvykio metu jokio ginklo nei jis, nei jo sutuoktinė neturėjo (be to, byloje yra pažyma, patvirtinanti, kad K. Z. ir E. Z. nėra išduoti leidimai ginklams ir jų vardu registruotų ginklų nėra (t. 1, b. l. 115–116), tiesiog tuo metu, kai prieš K. Z. buvo vartojamas fizinis smurtas, jis suvokė, kad T. K. yra už jį stipresnis ir jam nesisekė išsivaduoti iš jo gniaužtų, todėl visai nebeturėdamas jėgų ir bijodamas dėl savo gyvybės ir sveikatos, jis sumąstė išgąsdinti užpuoliką, kad šis jį paleistų, todėl E. Z. ir pasakė „atnešk šautuvą“ ir tai padėjo – T. K. nuo jo atsitraukė, prašė jo nenušauti, ištrūko iš jį sulaikyti norėjusio E. Z. rankų išsinerdamas iš „džemperio“, įlipo į savo automobilį ir atbuline eiga išvažiavo, o K. Z. su sutuoktine liko laukti atvykstančių policijos pareigūnų. Pažymėtina, kad būtent toks ant žvyrkelio prie K. Z. vairuoto automobilio „Ford“ gulintis drabužis yra užfiksuotas ir 2024 m. liepos 20–21 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole esančiose policijos pareigūnų darytose fotonuotraukose (t. 1, b. l. 13–14). Apelianto teiginiai, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, vykdydami savo funkcijas, galėjo patekti į T. K. sodybą, kurios vartai buvo užverti, perlipdami tvorą (įeiti į teritoriją, patalpas, apklausti namuose buvusius asmenis) yra visiškai nelogiški, nes yra akivaizdu, kad T. K., kuris į policiją kreipėsi tik 2024 m. liepos 22 d., t. y. praėjus dviem dienoms po įvykio, tuo metu ne tik neturėjo jokio noro bendradarbiauti su į įvykio vietą atvykusiais ir įvykio aplinkybes besiaiškinusiais policijos pareigūnais, bet nuo jų pabėgdamas ir pasislėpdamas, užverdamas vartus, dėl jam vienam žinomų priežasčių siekė išvengti susitikimo su jais, taip apsunkindamas įvykio aplinkybių nustatymą.

22. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog K. Z. mobilusis telefonas buvo sugadintas būtent 2024 m liepos 20 d. įvykio metu, todėl nepagrįstai priteisė jo remonto išlaidas, nes iškart po įvykio telefonas nebuvo paimtas, jis apžiūrėtas tik 2024 m. rugpjūčio 22 d., todėl galėjo būti apgadintas ir kitomis aplinkybėmis.

23. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024, 2K-236-788/2024 ir kt.).

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. Z. civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos buvo nurodyta, kad 2024 m liepos 20 d. įvykio metu T. K. smurtaudamas sudaužė jo mobiliojo telefono „Samsung S22 Ultra“ stiklinę nugarėlę, kurios remonto kaina 110 Eur, o defektavimas kainavo 15 Eur, prie civilinio ieškinio yra pridėti šias aplinkybes patvirtinantys duomenys – 2024 m. rugpjūčio 22 d. telefono-kompiuterio techninės priežiūros talono Nr. 0210 kopija, kurioje nurodyta, kad mobiliojo telefono remontas kainavo 110 Eur (60 Eur už skilusią telefono nugarėlės dalį ir 50 Eur už darbą) ir tos pačios dienos prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito kopija, kurioje nurodyta, kad mobiliojo telefono defektavimas kainavo 15 Eur. (t. 1, b. l. 96, 100–101). 2024 m. rugpjūčio 22 d. daiktų apžiūros protokole yra užfiksuota, jog buvo apžiūrėtas K. Z. mobiliojo ryšio telefonas „Samsung S22 Ultra“, ant nugarinės dalies, ties įjungimo mygtuku matyti suskilimo-dūžio žymė, kitų apgadinimų nematyti, pridėtos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti minėti apgadinimai (t. 1, b. l. 78, 82–84). Vien tai, kad minėtas mobilusis telefonas buvo apžiūrėtas praėjus mėnesiui nuo šioje byloje nagrinėjamo įvykio savaime nereiškia, kad šis apgadinimas galėjo atsirasti ne įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, iš karto po 2024 m liepos 20 d. įvykio atvykusiems policijos pareigūnams K. Z. nurodė, jog T. K. išspyrė jam iš rankų mobilųjį telefoną, kuriuo jis norėjo nufotografuoti jo automobilio valstybinius numerius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. Z. civiliniu ieškiniu nesiekė, kad jam būtų atlyginta visos jo apgadinto mobiliojo telefono vertės dydžio žala, o tik remonto išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu ši 125 Eur (110 Eur + 15 Eur) turtinė žala, kurią patyrė K. Z., yra visiškai įrodyta, todėl skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo buvo priteista pagrįstai.

25. Kadangi nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas nuosprendis, kuriuo K. Z. baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, paliekamas nepakeistas, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo prašymų tenkinti T. K. civilinį ieškinį, o K. Z. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

26. Nors dėl to nėra skundžiamasi, tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad K. Z. civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 96). Skundžiamo nuosprendžio 9 lape apylinkės teismas motyvuotai pripažino, kad K. Z. prašoma priteisti suma jo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl ją sumažino iki 700 Eur. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas K. Z. iš T. K. priteisė tik 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Vis dėlto, dėl šios aplinkybės nesant nukentėjusiojo (asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta) ar prokuroro skundo apeliacinės instancijos teismas šios akivaizdžios klaidos ištaisyti negali, kadangi jos ištaisymas pablogintų nuteistojo T. K. teisinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. K. gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo apeliacinį skundą atmesti.