Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjas Erminijus Baziulis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dalis administracinės bylos nutraukiama, kita skundo tenkinama iš dalies.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I1-3978-422/2024 pagal pareiškėjo analogišką skundą dėl privatumo dušo patalpose ir pelėsio Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime, laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d. Minėtoje administracinėje byloje Nr. I1-3978-422/2024 priimtas teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimas įsiteisėjęs. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl byla dėl šios skundo dalies nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Kita skundo dalis tenkinama iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. Atsižvelgus į tai, kad dalis bylos aukščiau nurodytais pagrindais nutraukiama, skundžiamas laikotarpis skundo dalyje dėl privatumo dušo patalpose ir pelėsio, yra nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. lapkričio 14 d. ir nuo 2023 m. gruodžio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. (toliau - ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl privatumo duše.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad besimaudant duše kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo užtikrintas privatumas, nes duše nebuvo įrengtos pertvaros.

Atsakovės atstovė pripažino, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo dušuose, kuriais naudojosi pareiškėjas, iki 2022 m. spalio 14 d. nebuvo įrengtos matomumą ribojančios sienelės. Bet, ginčo laikotarpiu Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2 kalėjimo dušuose buvo įrengtos matomumą ribojančios sienelės. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis apie dušo patalpų įrengimą, nes jas patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 36-37), todėl jais remiasi.

Valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau– ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) tokio reikalavimo nėra numatyta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020).

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-333-415/2022 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovei pripažinus, kad iki 2022 m. spalio 14 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo dušo patalpose matomumą ribojančios pertvaros nebuvo įrengtos, darytina išvada, kad iki 2022 m. spalio 14 d. pareiškėjui maudantis kartu su kitais nuteistaisiais Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo dušo patalpose, nesant įrengtų pertvarų tarp atskirų maudymosi vietų, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tai yra faktiškai yra pripažįstama, jog naudojantis dušu buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą. Bet, pareiškėjas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime iki 2022 m. spalio 14 d. buvo laikomas laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d. pataisos įstaiga neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu.

Įvertinus tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, o nuo 2022 m. gegužės 26 d. duše praustis du kartus per savaitę (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.) 17.5 punktas), nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiais turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 6 kartų, todėl, teismo vertinimu apie 6 kartus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kas yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl pelėsio.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad duše buvo pelėsis.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Be to, Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodoma, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.), 18.6 punkte numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose neturi būti visų rūšių kenkėjų ir pelėsio, jas turi prižiūrėti bei švarą palaikyti ir patys nuteistieji. Atsižvelgus į tai, jog iš fotonuotraukų (b. l. 36-37) matyti, kad dušuose vizualiai nėra užfiksuota pelėsio, bei į tai, jog byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo ar Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2 kalėjimo administraciją dėl gyvenamųjų patalpų, sanitarinio mazgo, dušo ir kitų bendrojo naudojimo patalpų nepriežiūros, valymo priemonių nebuvimo, pelėsio ar kenkėjų buvimo, įvertinus tai, jog ir pats pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti švarą gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl patyčių.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad dėl negalėjimo tinkamai naudotis dušu iš jo buvo tyčiojamasi.

Pažymėtina, kad konkrečių netinkamo elgesio aplinkybių pareiškėjas nenurodė, tai yra nedetalizavo, kada ir kokie konkrečiai asmenys elgėsi netinkamai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kitų asmenų elgesio jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo kitų asmenų elgesio jo atžvilgiu atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nustačius, jog ginčo laikotarpiu Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, pripažįstama, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus nemalonius išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu, CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr. 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą B. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą H. prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’K. prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje irgi ne kartą nurodyta, kad pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. A146-601/2013; 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. A-376-662/2017).

Atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, todėl konstatuojamas tik trumpalaikis teisės į privatumą naudojantis dušu pareiškėjui neužtikrinimo atvejis, kuris pažeidė jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo Resocializacijos skyriaus psichologo 2024 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. RV-22-8881 (b. l. 45-46) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu psichologinės pagalbos dėl teisės į privatumą naudojantis dušu neužtikrinimo į psichologus nesikreipė. Taip pat teismui nepateikta duomenų, kad pareiškėjas dėl trumpalaikio teisės į privatumą naudojantis dušu neužtikrinimo atvejo būtų kreipęsis būtinosios medicininės pagalbos. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė ir gili, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo T. B. skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, susijusią su privatumu dušo patalpose ir pelėsiu Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime, laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d.

Pareiškėjo T. B. skundo dalį patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d. 6 kartus buvo pažeista pareiškėjo T. B. teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime.

Kitą skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.