Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Bronius Varsackis Baudžiamoji byla Nr. 1A-212-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-22-1-00898-2014-8

2016 m. kovo 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, dalyvaujant prokurorei Simonai Naskauskaitei, nuteistojo D. R. gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. (toliau – D. R.) gynėjos advokatės Aušros Ručienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 146 str. 2 d. ir nuteistas subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ str., šiuo nuosprendžiu D. R. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., D. R. paskirta bausmė buvo subendrinta su 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, kuria panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžiu D. R. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, paskirtas Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, D. R. paskiriant galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 str., į D. R. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartį, kuria panaikintas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir buvo vykdoma 2013 m. vasario 1 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir P. R., tačiau apeliacinių skundų dėl jo Kauno apygardos teismui nebuvo pateikta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu kvestionuojamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl skundžiamu nuosprendžiu D. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrinimo su 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi D. R. nustatyta bausme, teigiant, kad apylinkės teismas be jokio teisinio pagrindo pridėjo visą skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1-3 p. pagrindais.

Tačiau sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nepripažino D. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - nukentėjusiojo provokuojančio elgesio (BK 59 str. 1 d., 6 p.), nepaisant apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, teisinio pagrindo nėra. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai ar neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį - nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-21-942/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-21-942/2016). Apeliaciniame skunde teigiama, jog neteisėtą D. R. elgesį nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu išprovokavo nukentėjusiojo kiek anksčiau įvykdyta vagystė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad netgi jei tokia aplinkybė (vagystės faktas) ir būtų buvusi, smurto vartojimas ją įvykdžiusio asmens atžvilgiu, ypač praėjus tam tikram laiko tarpui, yra nepateisinamas ir aukščiau paminėtos teismų praktikos kontekste, nesudaro pagrindo kaltininko veiksmų pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.. Tokiu būdu, pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo elgesys nagrinėjamu atveju buvo provokuojantis ar rizikingas, ar buvo nukentėjusiojo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininkus nusikalsti prieš nukentėjusįjį, nėra, todėl nuteistojo argumentai dėl provokuojančio M. P. elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Tuo tarpu nesutikti su apeliacinio skundo motyvais dėl nukentėjusiajam M. P. padarytos žalos atlyginimo, kas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo įvertinta, t. y. nepripažinta D. R. atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p., teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad jei kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir parodantį jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą žalą. Svarbu tai, kad kaltininkas savo noru atlygina ir pašalina žalą, atsiradusią dėl neteisėtų jo veiksmų ir šiuos veiksmus atlieka iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos. Sutinkamai su bylos duomenimis, nukentėjusysis M. P. su nuteistaisiais (tiek P. R., tiek D. R.) susitaikė, jiems atleido, nuteistieji nukentėjusiajam atlygino padarytą žalą ir įsipareigojo perduoti atitinkamus daiktus. Šią aplinkybę patvirtina 2015 m. gruodžio 1 d. P. R. ir D. R. pareiškimas, pasirašytas ir nukentėjusiojo (b. t. 2, b. l. 89), teisiamojo posėdžio protokole nurodyti duomenys. Žalos atlyginimo faktas paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje, todėl aplinkybė, jog D. R. savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 3 p. prasme. Tačiau ši aplinkybė, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek D. R. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei pobūdį, vis tik nesudaro pagrindo keisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ar dydžio, juolab, kad kaip jau minėta, skundžiamame nuosprendyje yra paminėtas žalos atlyginimo faktas, kas leidžia teigti, jog nors teismas ir nepripažino šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau į ją atsižvelgė.

Aukštesniojo teismo vertinimu, D. R. padarytų nusikalstamų veikų kiekis ir aplinkybės, ankstesni teistumai, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad D. R. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Visumos šių aplinkybių pagrindu, įvertinęs tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas, padarė jau būdamas anksčiau teistas, esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausias sankcijoje numatytas – terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Šiuo aspektu svarbu paminėti, jog analizuojama baudžiamoji byla, įvertinus D. R. prisipažinimą bei gailestį (kurį tam tikra prasme atskleidžia ir D. R. veiksmai atlyginant nukentėjusiajam padarytą žalą bei jo atsiprašant), buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 str. 1 d.), kas pirmosios instancijos teismui leido D. R. atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas, tokiu būdu sumažinant jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Įvertinus tiek už kiekvieną veiką paskirtos, tiek subendrintos bausmės dydį, nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijų kontekste, pažymėtina, kad net ir subendrinta bausmė, yra ženkliai mažesnė nei BK 146 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas, nors ir nepripažinęs vienos D. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimas), atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei kiekį, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai, jog šiuo metu D. R. gydosi nuo priklausomybės alkoholiui, vienas išlaiko mažametį vaiką bei turi pastovų pragyvenimo šaltinį.

Abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistojo atžvilgiu netaikyti BK 75 str. nuostatų, reglamentuojančių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Pagal BK 75 str., asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek D. R. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus, atsižvelgiant į tai, kad praeityje D. R. atžvilgiu jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau, pažeidus šio instituto taikymo sąlygas, D. R. buvo pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti jam paskirtos bausmės, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad neizoliuojant D. R. nuo visuomenės be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos jo elgesys nebus keičiamas. Darant šią išvadą, akcentuotina, kad nuteistasis praeityje buvo teistas ne kartą, jis yra ne kartą baustas ir administracinėmis nuobaudomis (b. t. 1, b. l. 148-159).

Analogiškais motyvais atmestinas ir nuteistojo prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Pagal BK 38 str. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 dalies 1 – 4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą.

Nors nagrinėjamu atveju abejonių tuo, kad D. R. prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus, savo noru atlygino padarytą žalą bei susitaikė su nukentėjusiuoju aukštesniajam teismui nekyla, tačiau aukščiau aptartais duomenimis, teisinio pagrindo manyti, jog D. R., būdamas laisvėje, nedarys naujų nusikaltimų (BK 38 str. 1 d. 4 p.), nėra. Tokia išvada darytina įvertinus D. R. asmenybę, jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus, atsižvelgiant į tai, kad praeityje D. R. atžvilgiu buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau, pažeidęs šio instituto taikymo sąlygas, D. R. buvo pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti jam paskirtos bausmės, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotus nusikaltimus jis įvykdė esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui.

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai konstatuoti, jog tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirta, tiek subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams, neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti ir taip švelnias bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 146 str. 2 d. bei už šias veikas paskirtą subendrintą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio.

Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, D. R. šiuo nusprendžiu paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., nuostatomis, buvo subendrinta su 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžiu D. R. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, paskirtas Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, D. R., paskiriant galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Toks apylinkės teismo sprendimas prieštarauja bausmių bendrinimo nuostatoms, įtvirtintoms BK 64 str., todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina.

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. R. 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., 140 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d. nuteistas subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendis buvo pakeistas: vadovaujantis BK 75 str., D. R. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, tačiau 2015 m. sausio 16 d. nutartimi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas D. R. panaikintas ir jis pasiųstas į pataisos namus atlikti 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės.

Naujas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą D. R. buvo pripažintas kaltu skundžiamu 2015 m. gruodžio 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, nuteistasis įvykdė bausmės, paskirtos 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu D. R. paskirta bausmė nagrinėjamu atveju, su kitu nuosprendžiu (skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad su 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, kadangi šia nutartimi tik buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, o bausmė, su kuria turėjo būti bendrinama naujai paskirta bausmė, buvo paskirta 2013-02-01 nuosprendžiu) nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme pagrįstai buvo bendrinama BK 64 str. pagrindu.

BK 64 str. 1 d. nustato, jog tuo atveju, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog tada, kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis. Trečioje dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Taigi, naujai paskirtoji bausmė bendrinama ne su anksčiau paskirtąja visa bausme, tačiau su jos likusia neatlikta dalimi ir atliktoji bausmės dalis neįskaitoma į naujai subendrintos bausmės laiką, todėl priimdamas sprendimą dėl bausmių subendrinimo, teismas privalo nurodyti, kokia ankstesniu nuosprendžiu buvo paskirta bausmė ir nuo kada skaičiuoti jos pradžią bei kokia neatliktos bausmės dalis yra likusi neatlikta, nes tik tuomet galima teisingai subendrinti paskirtąją bausmę su neatlikta bausme (LAT nutartys Nr. 2K-226/2004, Nr. 2K–191/2007; 2K-39/2011, 2K-496/2013, Lapt nutartis Nr. 1N-15/2014).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, atsižvelgiant į galutinę skundžiamu nuosprendžiu D. R. paskirtą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, akivaizdu, kad apylinkės teismas šio reikalavimo, t. y. nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrinti su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos (jau atliekamos), tačiau iki galo neatliktos bausmės dalimi, nevykdė, tokiu būdu pažeisdamas aukščiau aptartas bausmių bendrinimo taisykles.

Kaip minėta aukščiau, 2015 m. sausio 16 d. nutartimi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas D. R. panaikintas ir jis pasiųstas į pataisos namus atlikti 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės. Kaip seka iš bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo iniciatyva prijungtos nutarties (b. l. 133-135, t. 2), bausmės pradžia D. R. skaičiuojama nuo 2015 m. kovo 5 d., bausmės pabaiga 2016-03-05, todėl skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 17 d., likusi neatlikta 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu D. R. paskirtos bausmės dalis buvo 2 mėnesiai ir 18 dienų, t. y. mažesnė nei 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu D. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė, todėl būtent prie 2015 m. gruodžio 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu D. R. paskirtos bausmės turėjo būti iš dalies ar visiškai pridėta likusi neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis pagal 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Keičiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl skirtingais nuosprendžiais D. R. paskirtų bausmių subendrinimo, pažymėtina, kad kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. R. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino su 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo panaikintas D. R. paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (turėjo būti bendrinama su 2013 m. vasario 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu). Be to, nors ir nurodė tinkamą bendrinimo pagrindą – BK 64 str. 1 d., 3 d., įtvirtinantį bausmių dalinį sudėjimą, tačiau įvertinus galutinės skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį – 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimas, akivaizdu, kad nemotyvuotai buvo pritaikytas visiškas bausmių sudėjimas, įtvirtintas BK 64 str. 2 d., todėl įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės skyrimui bei atsižvelgiant į šiuo nuosprendžiu nustatytą D. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bausmių subendrinimui taikytina teisės norma nurodyta skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, t. y. dalinis bausmių sudėjimas BK 64 str. 1, 3 d. pagrindu.

Remiantis išdėstytu bei vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. prie Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu D. R. paskirtos galutinės 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridedama Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžiu (pakeistu 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu) D. R. paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – 2 (du) mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo, skiriant nuteistajam galutinę subendrintą bausmę – 6 (šešis) mėnesius terminuoto laisvės atėmimo, laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuojant nuo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2015 m. gruodžio 17 d. (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-581-693/2015).

Siekiant užtikrinti, kad vykdant paskirtą bausmę neiškiltų neaiškumų, skundžiamo nuosprendžio dalys dėl paskirtos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės subendrinimo BK 64 str. 1, 3 d. pagrindu su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, galutinės bausmės – 1 metų 4 mėnesių paskyrimo ir bausmės įskaitymo pagal 2015-01-16 Kauno apylinkės teismo nutartį, panaikinamos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo D. R. gynėjos advokatės Aušros Ručienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių D. R. subendrinimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu ir subendrintos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės paskyrimo bei nuosprendžio dalį dėl bausmės, atliktos pagal 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartį, įskaitymo į bausmės laiką.

Pripažinti D. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1, 3 dalimis prie Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu D. R. paskirtos 4 (keturių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžiu (pakeistu 2013 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu) D. R. paskirtos ir neatliktos bausmės dalį – 2 (du) mėnesius terminuoto laisvės atėmimo ir skirti D. R. galutinę subendrintą bausmę – 6 (šešis) mėnesius terminuoto laisvės atėmimo. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2015 m. gruodžio 17 d..

Likusią Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.