Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja G. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas) 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. VILRS-2530 ir VĮ Registrų centro 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. cspr1-276 dėl atsisakymo atstatyti / atkurti nuosavybės registraciją Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. VILLIN(12.5.13.)-2011 ir 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. VILKS-724, panaikinti Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. cspr1-64 ir 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. cspr1-70, įpareigoti atsakovą duomenų bazėje atstatyti statusą į tris 70,21 kv. m bendro naudojimo ploto patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą ištaisyti klaidas, tai yra atstatyti / atkurti G. A. nuosavybės teisių teisinę registraciją, nuosavybės teises į tris 70,21 kv. m ploto bendro naudojimo patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo patalpos). Pareiškėja paaiškino, kad vykdant Vilniaus antrojo apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimą pagal vykdomąjį raštą, 1995 m. kovo 14 d. buvo apskaičiuota ir nustatyta pareiškėjos privatizuojamų patalpų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo 86,43 kv. m ploto kaina – 173 Lt. Minėtą įkainojimo aktą 1995 m. kovo 15 d. patvirtino universiteto rektorius. Pareiškėja kreipėsi su prašymu leisti papildomai privatizuoti patalpas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos universiteto privatizacijos komisija 1995 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjai leido privatizuoti. Pareiškėja teigė, kad už papildomą privatizuojamą plotą ji sumokėjo dvigubą kainą – 219,71 Lt, o už visą privatizuojamą plotą ji sumokėjo – 392,72 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu pareiškėjai buvo parduotas 148,18 kv. m ploto pagrindinis daiktas su priklausiniais, įsigaliojo 1995 m. liepos 12 d., ją patvirtinus notarui. Per įstatyme nustatytą terminą 1995 m. liepos 17 d. minėta sutartis buvo įregistruota Vilniaus teritoriniame valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, ką patvirtina spaudas ant dokumento (registravimo data – 1995 m. liepos 17 d., registro Nr. 3-635, įgalioto darbuotojo parašas). Pareiškėja nurodė, kad siekdama užbaigti registracijos atstatymo / atkūrimo procedūrą, ji kreipėsi į Komisiją su motyvuotu skundu, kartu pateikdama visus įstatymo nustatyta tvarka patvirtintus dokumentus ir teismo sprendimus. Komisija 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. cspr1-276 pareiškėjos skundą atmetė, nurodydama, kad teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises, ir remiantis 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsniu pažymėdama, šiuo atveju NTR tvarkytojas neturi duomenų, kad pareiškėjos pateikta pirkimo-pardavimo sutartis laiku ir tinkamai buvo įregistruota tuometinėje turto registravimo įstaigoje, todėl padarė išvadą, kad ši sutartis yra negaliojanti ir jos pagrindu pareiškėjos nuosavybės teisės NTR negali būti registruojamos (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 4 p.). Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija savo sprendime pakeitė pareiškėjos reikalavimą ir nurodė visiškai kitas aplinkybes nei atsakovas savo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendime Nr. VILRS-2530. Pareiškėjos teigimu, Komisija pareiškėjos reikalavimą „atstatyti nuosavybės teisių registraciją duomenų bazėje“ pakeitė į „įregistruoti nuosavybės teisę“, tokiu būdu pareiškėjos reikalavimas iš esmės buvo pakeistas kitu reikalavimu.Pareiškėja tvirtino, kad ankstesniuose savo sprendimuose, t. y. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. spalio 18 d. sprendime Nr. RS-1933 ir Komisijos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. 337, atsakovas pripažino, jog 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti ir turi juridinę galią, tačiau atsisakė įregistruoti nuosavybės teises registre, nes nekilnojamasis daiktas, į kurį pareiškėja prašo įregistruoti nuosavybės teises, nėra įregistruotas NTR. Tačiau pareiškėja nurodė, kad kadastrinis (3 kambarių) objektas buvo įregistruotas iki 2004 m. kovo 16 d. duomenų pakeitimo, t. y. 1996 m. spalio 4 d., ką, pasak pareiškėjos, patvirtina ir tai, kad 2001–2002 metais ji atliko statybos remonto darbus – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų renovaciją – šildymo ir karšto vandens sistemos atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos. 2001 m. lapkričio 11 d. iš Vilniaus šilumos tinklų buvo gautos techninės sąlygos Nr. 01-017-02 86,43 kv. m gyvenamam patalpų plotui ir 71,14 kv. m negyvenamajam plotui, patvirtina, kad šie duomenys buvo gauti iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenų bazės. Todėl Komisijos padaryta išvada, jog sutartis dėl ginčo patalpų nebuvo įregistruota atsakovo duomenų bazėje, pareiškėjos vertinimu yra nepagrįsta ir neatitinka tikrovės. Pareiškėja pažymėjo, kad 2004 m. kovo 16 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos edukologijos universiteto (toliau – ir Universitetas) (buvęs Vilniaus pedagoginis universitetas) prašymą patikslino privatizuotų plotų dydžius, užfiksuotus dar 1996 m. spalio 4 d., dėl ko iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės apskaitos dingo 173,13 kv. m privatizuotų plotų. Universitetas nebuvo ir nėra privačių privatizuotų plotų teisėtas valdytojas ar nuosavybės teisės turėtojas, todėl jis negalėjo teikti prašymo pakeisti privatizuotų plotų dydžius, o atsakovas negalėjo priimti prašymo ir keisti privačių asmenų privatizuotų plotų dydį be tikro savininko žinios ir sutikimo. Pareiškėja nurodė, kad atsakovo 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-2011 ji buvo informuota apie atsakovo atliktus veiksmus – pagalbinių patalpų nuo (duomenys neskelbtini) išregistravimą iš duomenų bazės. Pareiškėja minėtą raštą apskundė Komisijai, kuri 2016 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. cspr1-64 konstatavo, kad 2012 m. sausio 11 d. deklaracija apie statybų užbaigimą Nr. NSU-81 (toliau – ir Deklaracija) negali būti tinkamu pagrindu užregistruoti daiktinę teisę į ginčo objektą, ką nustatė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1793-502/2015. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2002 m. liepos 9 d. išduotas leidimas Nr. 572 nesuteikė pareiškėjai daugiau teisių nei pertvarkyti jame įvardintą butą, ir nesant naujo daikto suformavimo teisėtumą patvirtinančio dokumento, vien šių pagalbinių patalpų kadastro duomenų byla nėra šių patalpų suformavimo teisėtumą patvirtinantis dokumentas.Pareiškėjos teigimu, 2016 m. vasario 26 d. ji kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama atkurti pagalbinių patalpų nuo (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją duomenų bazėje, tačiau 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. VILKS-724 atsakovas atsisakė tai padaryti, nes pareiškėja nepateikė kadastro duomenų bylos. Komisija 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. cspr1-70 atsakovo sprendimą paliko nepakeistą, o su juo nesutikdama pareiškėja tvirtino, kad daikto įregistravimo pagrindai įstatymo nustatyta tvarka yra nenuginčyti. Pareiškėja teigė, kad 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu 2011 m. spalio 6 d. parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla yra vienas iš įregistravimo pagrindų. Deklaracija įrodo naujo daikto (kadastrinio unikalaus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsiradusio rekonstrukcijos būdu, sukūrimą, buto priklausinių nuo pagrindinio daikto (gyvenamųjų patalpų Nr. (duomenys neskelbtini)) atidalijimą ir jų teisinio statuso pakeitimą. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 17 d. pareiškėja įregistravo pagalbines patalpas kaip atskirą naują objektą, todėl teisinė objekto registracija buvo atlikta ankščiau, nei buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 413, kurio pagrindu Universitetas tik 2012 m. gegužės 7 d. įregistravo patikėjimo sutartį Nr. S-225 (įrašas įsigaliojo 2012 m. gegužės 16 d.). Pareiškėja manė, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo išregistruoti daiktą iš duomenų bazės, nes sutikimo įregistruoti patikėjimo teises į atidalytą daiktą, kaip atskirą objektą, priklausantį pareiškėjai, ji Universitetui nedavė. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 413 negalėjo perduoti Universitetui to, kas nuosavybės teise jau priklausė pareiškėjai.Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja neįrodė, kada, kokiu būdu tariama ginčo patalpų teisinė registracija buvo atlikta ir panaikinta, neaišku, kokiu būdu ir kokie duomenys turi būti atstatyti / atkurti. Pareiškėja neįrodė, kad ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir įregistruota buvusioje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje ar NTR, priešingai, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta, patvirtina tariamą sutartį galbūt tvirtinusi notarė, kita sandorio šalis – Universitetas ir atsakovas. Ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutarties originalaus egzemplioriaus nėra, o pateikiamos kopijos tikrumas abejotinas, ką patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 28 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateikta informacija. Visų privatizuotų bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų plotų (290,16 kv. m) ir Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančių ir Universiteto patikėjimo teise valdomų patalpų ploto (7 556,73 kv. m) suma atitinka bendrą NTR įregistruotą viso pastato visų patalpų plotą – 7 846,89 kv. m. Ginčo patalpos nėra suformuotos ir įregistruotos NTR kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pareiškėjos teisė suformuoti, įregistruoti NTR ginčo patalpas ir nuosavybės teisę į jas, kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, Deklaracijos pagrindu paneigta administracinių teismų sprendimais ir nutartimis išnagrinėtoje administracinėje byloje (proceso Nr. 3-61-3-01400-21012-3). Atsakovas pažymėjo, kad Universitetas pateikė atsakovui 2016 m. sausio 19 d. prašymą Nr. 13-R4-52 pakeisti NTR duomenis – panaikinti NTR įrašą Nr. 44/1457293, panaikinant jo patikėjimo teise valdomų 7 556,73 kv. m patalpų NTR įraše Nr. 44/222154 esančius įrašus apie šių patalpų padalijimą Deklaracijos pagrindu ir įregistravimą NTR. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs šį prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 66 punktu, sutvarkė anksčiau minėtų įrašų duomenis ir 2016 m. sausio 19 d. sprendimu, įformintu įrašais NTR įraše Nr. 44/1457293, ginčo patalpas, suformuotas kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, išregistravo iš NTR. Atsakovo teigimu, pareiškėjos skundžiamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. sausio 26 d. raštas Nr. VILIN(12.5.13.)-2011 yra tik informacinis pranešimas, nepaisant to, Komisija skundžiamame 2016 m. kovo 9 d. sprendime Nr. csprl-64 nagrinėjo būtent VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. sausio 19 d. NTR duomenų sutvarkymo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai administraciniame procese Nr. 3-61-3-01400-2012-3 neįrodžius, jog ji įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpas Deklaracijos ar 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopijos pagrindu, Universiteto prašymas panaikinti ginčo patalpų įregistravimą atskiru nekilnojamojo turto objektu NTR įraše Nr. 44/1457293 buvo patenkintas. Pareiškėjos pozicija, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas jai atsirado ir netgi buvo įregistruota 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopijos pagrindu, buvo paneigta Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2013 m. vasario 27 d. sprendimu, kuriame buvo konstatuota, kad ši sutartis yra niekinė. Deklaracijos, kaip nuosavybės teisės į ginčo patalpas, atsiradimo aplinkybę paneigė VAAT 2015 m. sausio 12 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 11 d. nutartimi administracinio proceso Nr. 3-61-3-01400-2012-3 metu. Pareiškėja atsakovui 2016 m. vasario 26 d. pateikė prašymą įregistruoti ginčo patalpas (atkurti buvusį įrašą) Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Išnagrinėjęs šį prašymą, atsakovas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. VILKS-724 prašymo netenkino, nes pareiškėja nepateikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) nustatyta tvarka parengtos ginčo patalpų kadastro duomenų bylos bei dokumento, patvirtinančio ginčo patalpų suformavimą atskiru nekilnojamojo turto objektu. Komisija 2016 m. balandžio 5 d. skundžiamame sprendime Nr. csprl-70 nurodė, jog Deklaracija nevertintina kaip juridinis ginčo patalpų kadastro duomenų įrašymo pagrindas, nes joje įrašyti duomenys nepatvirtina fakto apie teisėtai suformuotą naują nekilnojamojo turto objektą. Šildymo būdo pakeitimas savaime nuosavybės teisės į ginčo patalpas nesukuria. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise ir Universitetui patikėjimo teise priklausančių bendrabučio gyvenamųjų patalpų bendra suma atitinka bendrą NTR įregistruotą viso pastato visų patalpų plotą – 7 846,89 kv. m, be to, nė vienas iš bendrabučio patalpas privatizavusių asmenų ((duomenys neskelbtini)) nėra reiškęs jokių pretenzijų ar skundų dėl jų privatizuoto ploto dingimo, išskyrus pareiškėją.Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos edukologijos universitetas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad dėl šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. galutinė LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-502/2015. Kitokie pareiškėjos paaiškinimai, kitoks jos administracinio ginčo dalyko ir / arba pagrindo interpretavimas nesudaro pagrindo teigti, kad šio ginčo dalykas ir / arba pagrindas nėra tapatus (-ūs) dalykui ir / arba pagrindui anksčiau nurodyto administracinio ginčo, pasibaigusio minėta galutine LVAT nutartimi, todėl ši byla turi būti nutraukta. Universiteto teigimu, NTR įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teise valdomą atskirą nekilnojamąjį daiktą – ginčo patalpas – nėra jokio pagrindo. Pareiškėja vienu kartu iš Universiteto nuosavybėn įgijo 86,43 kv. m patalpas – butą, adresu: (duomenys neskelbtini), kuris ir yra įregistruotas NTR kaip atskiras, pareiškėjos nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis daiktas. Universiteto patalpų privatizavimo proceso, prasidėjusio 1994 metais, metu pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto antrąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame prašė teismo įpareigoti Universitetą G. A. parduoti gyvenamąsias, 86 kv. m ploto patalpas, kurių indeksas 146. Teismas ieškinį patenkino, o vykdant minėtą teismo sprendimą, su pareiškėja, atsižvelgiant ir į Vilniaus pedagoginio universiteto privatizavimo komisijos 1995 m. birželio 30 d. vykusiame posėdyje priimtą sprendimą leisti G. A. privatizuoti patalpą Nr. (duomenys neskelbtini) (jos plotas 86,43 kv. m, komisijos protokolas Nr. 11), buvo sudaryta 86,43 kv. m patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Universitetas nurodė, kad dokumentuose, kuriuos pateikė ir, kuriais remiasi pareiškėja (patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, Vilniaus pedagoginio universiteto privatizavimo komisijos 1995 m. birželio 30 d. protokolo Nr. 11 išrašas, Deklaracija, Vilniaus šilumos tinklų išduotos techninės sąlygos) padaryti įrašai, susiję su ginčo patalpomis, prieštarauja gausybės kitų esminių patalpų privatizavimo procesą nusakančių dokumentų turiniui: a) Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimui; b) notariškai patvirtintai patalpų pirkimo-pardavimo sutarčiai, kurioje įrašyta, kad patalpų plotas yra 86,43 kv. m, kurios originalo pareiškėja neturinti ir kuri yra pagrindas įregistruoti pareiškėjos butą Nr. 146 NTR, kurios pareiškėja neginčija; c) Vilniaus pedagoginio universiteto privatizavimo komisijos 1995 m. birželio 30 d. protokolui Nr. 11 (jo originalą turi Universitetas), kuriame aiškiai pažymėta, jog privatizavimo komisija leido G. A. privatizuoti būtent butą Nr. (duomenys neskelbtini), o ne ginčo patalpas; d) visiems kitiems minėtiems dokumentams, kurių turinys nors ir dviprasmiškas, tačiau visuose juose pažymėta, kad jie susiję būtent su pareiškėjos butu Nr. (duomenys neskelbtini).Universitetas nurodė, kad nei ginčo patalpų savininkas (valstybė), nei turto patikėtinis (Universitetas) niekada nėra priėmę jokių sprendimų dėl bendrabučio padalijimo – ginčo patalpų, kaip atskiro daikto, suformavimo ir atidalijimo. Vis dėlto galbūt pareiškėjos iniciatyva buvo atlikti ginčo patalpų kadastriniai matavimai ir kartu su jais NTR tvarkytojui pateikus anksčiau minėtą Deklaraciją, 2012 m. sausio 17 d. registro tvarkytojo sprendimu ginčo patalpos NTR buvo įregistruotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, tačiau registruota ginčo patalpų savininke pareiškėja netapo – registre (Nr. 44/1457293) patalpų savininkas nenurodytas. Tačiau pareiškėja minėto registro tvarkytojo sprendimo neginčijo ir neginčija, todėl nebūdama tokių patalpų savininke, ji neturi teisės ginčyti ir kitų susijusių, patikslintame skunde nurodytų, registro tvarkytojo sprendimų. Pastebėjęs tokią klaidą, Universitetas raštu kreipėsi į NTR tvarkytoją, kuris klaidą ištaisė – panaikino ginčo patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, registraciją (žr. registro Nr. 44/1457293). Trečiasis suinteresuotas asmuo Stanislavas A. A. atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas konstatavo faktą, kad 2004 m. kovo 16 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pakeitė (sumažino 173,13 kv. m) privatizuotų plotų dydžius, užfiksuotus dar 1996 m. spalio 4 d. atsakovo duomenų bazėje. Tokiu būdu iš atsakovo duomenų bazės dingo G. A. registracija ir kadastrinis objektas – negyvenamasis plotas, o tai yra nuosavybės teisės pažeidimas. Manė, kad atsakovas 2016 m. sausio 19 d. atliko neteisėtą veiksmą – panaikino teisinį statusą daikto, į kurį pareiškėja turi nuosavybės teises, todėl prašė įpareigoti atsakovą atkurti G. A. nuosavybės teisių teisinę registraciją, nuosavybės teises į tris 70,21 kv. m ploto bendro naudojimo patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėja G. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja nesutinka su teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pareiškėja pažymi, kad teismas nesiaiškino aplinkybės, kokio ploto dydžio kvadratiniais metrais objektas (Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo užfiksuotas 1996 m. spalio 4 d. NTR, kai duomenys buvo perkelti iš Vilniaus valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro. Pareiškėja nurodo, kad teismas netyrė faktinių aplinkybių ir nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su teismo sprendimais, su privatizavimo komisijos sprendimais, su parduodamo valstybinio turto kaina, kainodara ir privatizuoto ploto dydžiu. Minėtos aplinkybės paneigia NTR ir Universiteto bei notaro teiginius, kad ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir niekas tokios sutarties neturi. Pasak pareiškėjos, nustatant privatizuoto objekto ploto dydį didelę reikšmę turi fiksuota kaina, kainodara ir mokėjimo suma, t. y. šių trijų sąlygų pakanka privatizuoto ploto dydžiui apskaičiuoti. Teismas nenustatė aplinkybės, kad 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta penkiais originalo egzemplioriais, ir tokia sąlyga yra įrašyta sutarties blanke, todėl Universiteto teiginiai, kad jam nežinoma ar jis neturi tokio (penkto) sutarties egzemplioriaus originalo, kuriame yra nurodytas kambarių Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimas, yra nepagrįstas. Pareiškėjos teigimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1995 m. liepos 12 d. įsigijusi butą su priklausiniais, ji, kaip faktinis šio turto savininkas, juo rūpinosi, tvarkė, prižiūrėjo, eksploatavo, naudojo bei sąžiningai, nepertraukiamai valdė nuo įsigijimo momento. Pasak pareiškėjos, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-94-585/2012 konstatavo, kad ji įgijo nuosavybės teises į ginčo patalpas bei turi nuosavybės teisę į jas patvirtinančius dokumentus. Ji nurodo, kad NTR registracijos žurnale įregistruota pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta pinigų suma 392,72 Lt apima ir ginčo patalpas, tokiu būdu ji sukūrė teisines pasekmes visam 148,18 kv. m plotui. Ši sutartis yra įregistruota ir paviešinta NTR duomenų bazėje, ką patvirtina atsakovo 1996 m. spalio 4 d. archyvinės pažyma. Pareiškėja nurodo, kad nustatant privatizuoto ploto dydį, turi būti vertinami visų penkių sutarties egzempliorių originalai kartu su 1995 m. kovo 15 d. įkainojimo aktu, 1994 m. lapkričio 25 d. Vilniaus miesto antro apylinkės teisino sprendimu ir 1995 m. birželio 30 d. Privatizacijos komisijos sprendimais (dėl gyvenamų plotų (pagrindinio daikto) 86,43 kv. m. ir papildomai privatizuotų trijų negyvenamų kambarių Nr. (duomenys neskelbtini) – 61,75 kv. m).Pasak pareiškėjos, byloje esantys rašytiniai įrodymai apie 148,18 kv. m ploto patalpų privatizaciją, paneigia atsakovo ir Komisijos skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja teigia, kad 1995 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis (kopija), kuri yra saugoma Universitete ir 1995 m. kovo 15 d. buto įkainojimo aktas (kopija) Nr. B-VIII-146/68 yra suklastoti, nes juose yra atlikti papildomi įrašai. Be to, Universitetas dokumentų elektrografines kopijas pateikė teismui prieš pat bylos nagrinėjimą iš esmės, o pareiškėjai nebuvo sudarytos sąlygos su pateiktais dokumentais tinkamai susipažinti, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo pažeistos proceso teisės normos.Pareiškėja taip pat nurodo, kad Universitetas į bylą pateikė ne visus pareiškėjai priklausančio buto atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos dokumentus, t. y. nepateikė 2001 m. lapkričio 11 d. Vilniaus šilumos tinklų techninių sąlygų Nr. 01-017-02 antro dokumento dėl negyvenamųjų patalpų 71,14 kv. m bei kadastrinio plano M1:100 su atjungtais radiatoriais. Pasak pareiškėjos, atsakovo 2016 m. sausio 26 d. sprendimas išregistruoti iš duomenų bazės ginčo patalpų objektą yra neteisėtas, nes 2012 metais atsakovas jau buvo priėmęs sprendimą įregistruoti daiktinę teisę į objektą G. A. vardu, kuris, kaip ir objekto įregistravimo pagrindai, yra nenuginčytas. Pareiškėja pažymi, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl neteisėto išregistravimo ginčo patalpų objekto iš NTR duomenų bazės, nepagristai pakeitė teisinę argumentaciją dėl Deklaracijos vertinimo – ginčo patalpų „rekonstrukcija“ pakeista į „naujo statinio pastatymą – sukūrimą statybos būdu“. Teismas netinkamai pritaikė įstatymą, todėl jo argumentacija yra nelogiška, nes pareiškėja niekada netvirtino, kad pastatė naują statinį, be to, tai neatitinka faktinėms aplinkybėms.Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-62-340/2013 konstatuotas aplinkybes, jog atliekant statybos rekonstrukcijos darbus iš NTR viešojo registro duomenų bazės buvo gautos dvi techninės sąlygos dviem objektams (gyvenamųjų 86,43 kv. m ir negyvenamųjų 71,14 kv. m). Teismas taip pat nesivadovavo LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1694/2013, kur buvo konstatuota, kad Deklaracija yra tinkamas pagrindas įregistruoti daiktą. Pareiškėja mano, kad teismas neteisingai įvertino 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 1-4338, patvirtintos notarės A. A. galiojimą. Be to, teismo padaryta išvada prieštarauja jau nustatytam faktui dėl sutarties galiojimo administracinėje byloje Nr. I-2326­-426/2015.Teismas neįsigilino ir nenagrinėjo aplinkybės, kokie objektai NTR buvo užfiksuoti 1996 m. spalio 4 d. ir, kodėl po duomenų pakeitimo 2004 m. kovo 16 d. iš duomenų bazės dingo 173 kv. m privatizuoto ploto. Neištyręs šių aplinkybių, teismas padarė nepagristą išvadą dėl privatizuotų plotų, tarp jų ir pareiškėjos, dydžio, 2004 m. kovo 16 d. fiksuojant naujus bendrabučio gyvenamųjų patalpų duomenis. Pareiškėjos teigimu, teismas taip pat netyrė aplinkybės, kodėl NTR 2004 m. birželio 21 d. buvo įregistruota Universiteto patikėjimo teisė į 7556,73 kv. m bendrą plotą, kai pagal 1992 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkį Universitetui buvo sumažintas patikėjimo teise valdomas plotas iki 4549 kv. m. Pareiškėja nesutinka su teismo padaryta išvada dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 28 d. nutarimo, nurodydama, kad teismas neįsigilino į nutarimo turinį, o atsakovas suklaidino teismą, ištraukęs iš nutarimo konteksto jam naudingą aplinkybę, kaip patvirtinančią kambarių Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties klastojimą. Pareiškėja nurodo, kad ikiteisminio tyrimo bylos dėl dokumentų suklastojimo niekada nebuvo. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Universitetui bendrabučio, kuriame yra ir ginčo patalpos, patikėjimo teisė buvo perduota Lietuvos ministrų tarybos 1990 m. kovo 11 d. potvarkiu Nr. 64p, nes yra kitas vėlesnis teisės aktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkis Nr. 1101p., kur Universitetui buvo sumažintos patikėjimo teise valdomas plotas nuo 7868,05 kv. m iki 4549 kv. m, likusi dalis buvo sugrąžinta ir priklausė Lietuvos Respublikai. Ginčo patalpos 2012 m. sausio 17 d. jau buvo atidalintos ne iš Universiteto valdomų plotų, o iš pareiškėjos nuosavybės teise valdomo 148,18 kv. m ploto ir suformuotas kaip naujas kadastrinis objektas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės išduotas 1993 m. gruodžio 8 d. orderis Nr. 002952 patvirtina, kad Universitetui niekada nebuvo perduotos ginčo patalpos.Pasak pareiškėjos, teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėjos skundo argumentus laiko nepagrįstais, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, nepasisakė dėl Vilniaus pedagoginio universiteto darbuotojų bendrabučių kambarių privatizavimo komisijos 1995 m. birželio 30 d. posėdžio protokolo Nr. 11 įrodomosios reikšmės. Universitetas, pareiškėjos nuomone, neįrodė, kad ji neteisėtai valdo ginčo patalpas ir neįrodė aplinkybės, jog sutartis dėl ginčo patalpų pirkimo yra negaliojanti, be to, Universiteto teisė įrodinėti išnyko dar 2005 m. liepos 12 d., suėjus 10 metų senaties terminui.Teismas neatsižvelgė į jam pateiktų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos nurodytų argumentų, vadovavosi vien tik atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Universiteto nurodytomis, neįrodytomis bei kritiškai vertintinomis aplinkybėmis, taip pažeisdamas materialines bei proceso teisės normas, nepaisydamas proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų.Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis dėl pareiškėjos pateiktos Ginčo patalpų 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties vertinimo. Mano, jog nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nesiaiškino, kokio ploto dydžio kvadratiniais metrais objektas (Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo užfiksuotas 1996 m. spalio 4 d. NTR, kai duomenys buvo perkelti iš Vilniaus valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro. Kiti NTR tvarkytojo turimi dokumentai, patvirtinantys originalios 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 1-4338, įregistravimą buvusioje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje – šios sutarties, sutarčių registravimo žurnalo kopijos, buvo pateikti į bylos nagrinėjimą ir pagrįstai teismo įvertinti kaip nepatvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsiradimo ar įregistravimo buvusioje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas turėjo nustatyti, kokias patalpas (tikslų jų plotą) pareiškėja privatizavo pagal 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, reg. Nr. 1-4338, nurodytą kainą (392,72 Lt), jog kainodara ginčo atveju yra įsigytą nekilnojamąjį daiktą identifikuojantis požymis, nustatant privatizuoto objekto plotą. Pastebi, jog juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas yra bendrosios kompetencijos teismo, o ne administracinių teismų ar NTR tvarkytojo kompetencija. Atsakovo nuomone, 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, reg. Nr. 1-4338, aiškiai nurodyta, jog pareiškėja įsigijo 86,43 kv. m bendro ploto trijų kambarių butą, kurio duomenų, įrašytų į NTR, ji neginčija. Apeliaciniame skunde pateikiami pareiškėjos argumentai, jog į 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 1-4338, kainą įeina ir Ginčo patalpų plotas (70,21 kv. m) prieštarauja pačios pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu duotiems paaiškinimams, jog dėl Ginčo patalpų įsigijimo buvo sudaryta atskira pirkimo-pardavimo sutartis, kurios kopiją ji ir pateikė NTR tvarkytojui, prašydama įregistruoti jos nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Jokie į bylą pateikti dokumentai ir duomenys niekaip nepaneigia to fakto, jog Ginčo patalpos yra sudėtinė Lietuvos Respublikai nuosavybės teise ir Universiteto patikėjimo teise priklausančių bendrabučio gyvenamųjų patalpų dalis, ką pagrįstai konstatavo teismas. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai pakeitė teisinę argumentaciją dėl Deklaracijos vertinimo. Pati pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog Leidime jai buvo leista rekonstruoti tik butą, todėl kiti pareiškėjos argumentai, kad jai buvo leista rekonstruoti ir nuosavybės teise nepriklausančias ginčo patalpas, teisiškai nepagrįsti. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, jog teismas visiškai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-62-340/2013, yra nepagrįstas, nes šis civilinis ginčas tarp pareiškėjos ir Universiteto buvo kilęs dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas, naudojantis ginčo patalpomis priteisimo, o ne dėl valdymo, naudojimosi ir disponavimo ginčo patalpomis teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ši nutartis jokios įtakos nagrinėjamo administracinio ginčo išsprendimui neturi.Pareiškėjos teiginys, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-94-585/2012 papildomai patvirtina pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimą, šių patalpų pirkimo-pardavimo sandorio turėjimą taip pat nepagrįstas, nes šioje byloje jau pirmosios instancijos – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės – teismas 2011 m. lapkričio 2 d. nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į kito asmens vardu registruotus daiktus, o kadangi nagrinėjamu atveju taip ir yra, G. A. ir S. A. A. pareiškimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinėje byloje Nr. 2S-94-585/2012 buvo sprendžiamas tik Vilniaus miesto 1- ojo apylinkės teismo atsisakymas priimti pareiškėjų prašymą nustatyti juridinius faktus, jog 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jiems buvo parduotos ir Ginčo patalpos, ir jie šias patalpas sąžiningai, atvirai, teisėtai ir nepertraukiamai valdė, o Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės registracija į Ginčo patalpas yra neteisėta. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad pareiškėja minimos civilinės bylos nagrinėjimo (prašymo teismui nustatyti juridinius faktus pateikimo) metu aiškiai suprato, kad jos nuosavybės teisė į Ginčo patalpas nėra įregistruota, o yra įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos edukologijos universitetas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Universitetas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, pažymėjo, kad teismas aiškinosi, nustatinėjo ir vertino ne tik pareiškėjos reikalavimų pobūdį, bet ir tai, kaip pareiškėja grindė savuosius reikalavimus, įskaitant, kokius pareiškėja teikė rašytinius dokumentus ir kokius atliko teisinius veiksmus nuo to momento, kai ji iš Universiteto nuosavybėn įsigijo jai priklausantį 86,43 kv. m butą. Todėl teismas visapusiškai atskleidė ginčo esmę ir paneigė pareiškėjos argumentus, jog teismas suabsoliutino pareiškėjos reikalavimų pobūdį, bei visiškai netyrė ginčo dalyko, kodėl 2004 m. kovo 16 d. iš NTR registro duomenų bazės dingo 173 kv. m privatizuotas plotas. Universiteto teigimu, pareiškėjos teiginiai, jog ji sumokėjo 392,72 Lt, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja nuosavybėn įgijo ne tik 86,43 kv. m butą, bet ir 70,21 kv. m ploto ginčo patalpas. Pareiškėjos iš Universiteto nupirkto buto 86,43 kv. m ploto kaina 392,72 Lt, bei 1,96 Lt mokėtinas žyminis mokestis teisingai nurodyti ir 1995 m. liepos 12 d. sudarytoje notarinėje buto pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri yra tinkamai įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kas sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjos argumentai dėl privatizuoto buto kainos ir kainodaros yra nepagrįsti.Universiteto nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad bet kokie bendrabučio ar jo sudėtinių dalių plotų registracijos NTR neatitikimai turėtų būti vertinami jos naudai, kaip įrodantys, jog pareiškėja privatizavo ginčo patalpas, yra iš esmės neteisingi ir nelogiški. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad 7846,89 kv. m bendrabučio plotų neatitikimai sudarė tik 21,16 kv. m, t. y. 0,27 %, kurie buvo nustatyti dar iki bendrabučio dalių privatizavimo, atlikus tikslius viso bendrabučio kadastrinius matavimus, todėl po kadastrinių matavimų, bet dar iki privatizacijos bendrabučio ploto patikslinimas niekaip negalėjo įtakoti ir neįtakojo vėliau vykusio bendrabučio dalių privatizavimo, kurio metu pareiškėja nuosavybėn įgijo 86,43 kv. m butą. Visi bendrabučio privatizavimo proceso metu pasikeitę registruotini duomenys, įskaitant ir bendrabučio nekilnojamojo daikto padalijimą ir pareiškėjos 86,43 kv. m buto įsigijimą, yra tinkamai atvaizduoti NTR.Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, skirtingai negu teigia pareiškėja, nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su minėto bendrabučio ir jo dalių plotais bei visiškai teisėtai ir pagrįstai padarė iš esmės identiškas išvadas.Trečiasis suinteresuotas asmuo Stanislavas A. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pareiškėjos nurodytus VĮ Registrų centro Vilniaus filialo aktus bei įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atkurti G. A. nuosavybės teisių teisinę registraciją, nuosavybės teises į ginčo patalpas. S. A. A. atsiliepime palaiko pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją ir argumentus, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas.