Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-52-307/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-13
Bylos Nr.: 1A-52-307/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06576-2020-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Regina Pocienė, Albinas Bielskis
Nuteistasis: L. M.
Nukentėjusysis: L. B.
Advokatai: Karolis Barysas

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)
1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.2.3.1.2.3Savo artimo giminaičio ar šeimos nario nužudymas (BK 129 str. 2 d. 3 p.)
1.2.3.2Nužudymas labai susijaudinus (BK 130 str.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-307/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06576-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1, 1.1.7.1, 1.2.3.1.2.3, 1.2.3.2, 2.1.15.1.2, 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorams Arvydui Kuzminskui ir Laimai Milevičienei,nuteistajai L. M. ir jos gynėjui advokatui Karoliui Barysui,vertėjai Irinai Pikčilingienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto nuostatas, laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas L. M. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2021 m. vasario 16 d.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš L. M. nuketėjusiajai L. B. priteista 9 000 (devyni tūkstančiai) eurų padarytai neturtinei žalai atlyginti. Procesas pagal nukentėjusiosios L. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. M. pripažinta kalta ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 17.00 val. iki 24.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje kilusio konflikto su savo sugyventiniu D. B. metu, tyčia sudavė jam vieną smūgį peiliu į krūtinę, padarydama nukentėjusiajam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos, dešiniojo III šonkaulio ir dešiniojo plaučio sužalojimus, tai komplikavosi ūminiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, dėl ko D. B. mirė ir taip tyčia nužudė savo šeimos narį.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistosios L. M. gynėjas prašo:

- pripažinti, kad nuteistoji veikė esant būtinosios ginties sąlygomis ir pritaikius BK 28 straipsnį, baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti;

- nenustačius būtinosios ginties sąlygų, perkvalifikuoti L. M. padarytą nusikalstamą veiką ir pripažinti ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 130 straipsnyje ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti;

Šalies argumentai

- nenustačius pagrindų L. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, pakeisti L. M. paskirtą bausmę – vadovaujantis BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktu paskirti jai laisvės apribojimo bausmę;

- nukentėjusiajai L. B. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 3 000 Eur.

2.1. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, o tai sukliudė byloje priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą.

2.2. Gynėjas nurodo, kad nors nuteistoji savo kaltę pagal pateiktą kaltinimą pripažino visiškai, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog L. M. veika atitinka BK 130 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pagrindinė sąlyga nužudymo kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai būtų padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio, kaip greitas atsakas į tai. Apeliantas nurodo, jog bylos duomenys patvirtina, kad D. B. nuolat smurtavo prieš nuteistąją L. M.. Policijos pareigūnai į nuteistosios namus buvo kviečiami 2015 m., 2017 m. – 2020 m. (t. l, b. l. 180–182). Byloje pateikti medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad L. M. ne kartą kreipėsi į gydymo įstaigas dėl įvairaus pobūdžio ir sunkumo sumušimų, dažniausiai veido ir galvos. Byloje apklausti liudytojai S. K., M. K., S. S., nukentėjusiojo motina L. B. taip pat patvirtino, kad D. B. dažnai vartodavo alkoholį, kai išgerdavo tapdavo žiaurus nuteistajai, ją mušdavo. Liudytojos patvirtino mačiusios sumuštą L. M.. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, D. B. prieš L. M. smurtavo ir prieš nepilną mėnesį iki įvykio dienos, kuomet būdamas neblaivus smaugė ją, reikalaudamas, kad L. M. jam paklustų.

2.3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykio dieną, L. M. grįžo iš darbo ir rado D. B. neblaivų, ji supyko, nes namuose buvo netvarka, krosnis nekūrenta, pradėjo ant jo šaukti. Į tai D. B. atsakė keiksmažodžiais bei įžeidimais. Apsižodžiavimas vyko virtuvėje, jai stovint prie stalo ir peiliu pjaustant maistą, o D. B. sėdint šalia prie to paties stalo. Besitęsiant konfliktui, D. B. nusirengė megztinį ir marškinėlius bei pasakė jai „nužudyk mane“, į tai nuteistoji atsakė, kad nesiruošia už jį sėdėti kalėjime. Tuomet D. B. tapo dar agresyvesnis ir panaudojo smurtą prieš nuteistąją, vieną kartą ranka sudavė jai į veido sritį. Iškart po to L. M. rankoje laikytu peiliu įdūrė jam į krūtinę. Apelianto teigimu, būtent dėl patiriamo sistemingo smurtavimo L. M. galėjo susiformuoti BK 130 straipsnio dispozicijoje nustatyta staigaus susijaudinimo (afekto) būsena, kaip atsakas į smurtinį D. B. išpuolį. Šiuo atveju įvyko staigus atsakas (dūris tuo metu rankoje laikytu peiliu), momentinė reakcija į neteisėtą, grėsmę sukėlusį nukentėjusiojo kėsinimąsi į nuteistosios sveikatą. Tokiu atveju nuteistosios kaltė pasireiškė afektine tyčia. Be to, afekto susiformavimą leidžia įtarti ir tai, kad dar iki smūgio sudavimo D. B. atvirai provokavo L. M. jį nužudyti, nors į tai L. M. nereagavo, aiškiai išreikšdama poziciją, kad nesiruošia dėl to sėsti į kalėjimą, o tai rodo, kad iki smūgio momento ji adekvačiai ir sąmoningai vertino situaciją. Tačiau po D. B. smūgio jai į veidą, staiga viskas pasikeitė ir ji dūrė D. B. peiliu. Nuteistosios gynėjo nuomone, akivaizdu, kad šis D. B. smūgis stipriai paveikė L. M. sąmonę ir nulėmė netipinį pagal kaltinamosios asmenybę elgesį. Nors D. B. ilgus metus smurtavo prieš L. M., tačiau niekuomet ji į jo smurtą nebuvo atsakiusi smurtu. Liudytojų parodymais nustatyta, kad L. M. yra ramus, neagresyvus žmogus. Tokia netipinė nuteistosios reakcija į D. B. smurtą rodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atidžiau analizuoti bylos aplinkybes ir imtis priemonių išsamiai ištirti galimą fiziologinio afekto būsenos pasireiškimą, pasižiūrėti į situaciją „kaltininko akimis“. Tuo tarpu bylą nagrinėjęs teismas ieškojo kaip ir kokiais argumentais paneigti galimą L. M. afekto būseną nusikaltimo metu, ignoravo ir netyrė aplinkybių, kurios patvirtina galimą tokios būsenos susiformavimą, atsisakė skirti ekspertizę. Tai, anot apelianto, rodo, kad teismas šališkai vertino bylos duomenis.

2.4. Apeliantas teigia, kad priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, D. B. smūgis nuteistajai turėjo būti pakankamai stiprus, nes nuo suduoto smūgio L. M. iš nosies bėgo kraujas. Nors ikiteisminio tyrimo metu L. M. šios aplinkybės nenurodė, apie tai užsiminė apklausiama teisme. Be to, įvykio vietoje rastas L. M. kraujas patvirtina, kad jai nuo suduoto smūgio galėjo bėgti kraujas. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų šią L. M. nurodytą aplinkybę. Gynėjas pažymi, kad nuteistosios apžiūra vyko praėjus kelioms dienoms po įvykio, todėl tokio pobūdžio sumušimo požymiai galėjo ir išnykti. Dėl šios priežasties sužalojimai galėjo būti nenurodyti specialisto išvadoje, tačiau tai savaime neleidžia daryti išvados apie tai, kad smūgis nebuvo pakankamai stiprus. Apeliantas pabrėžia, kad ne smūgio stiprumas apsprendžia, ar kaltininkui susiformuos afekto būsena. Šiuo atveju, teisiškai reikšmingas yra tik pats smūgio faktas.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiama L. M. išsamiai nenurodė, kokia buvo jos būsena po D. B. smūgio. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai nė nebandė išsiaiškinti, nustatyti ir patikslinti šių aplinkybių. Vien ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji detaliai nenurodė, kokios emocinės būsenos ji buvo, nereiškia, kad jos parodymai šioje dalyje pakito, lyginant su duotais bylos nagrinėjimo teisme metu. Juo labiau, kad ir ikiteisminio tyrimo metu L. M. nurodė, jog po suduoto D. B. smūgio, ji supyko. Apeliantas pažymi, kad vienas iš afekto pasireiškimo požymių ir yra pyktis, įniršis, todėl pyktis ne paneigia afektą, bet priešingai, sustiprina manymą, kad šiuo atveju L. M. veikė fiziologinio afekto būsenoje. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad bet koks konfliktas, įžeidimas, fizinis smurtas, asmeniui sukelia susijaudinimą, tačiau, pasak apelianto, būtina įvertinti, ar tas susijaudinimas buvo tokio masto, kad asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų tinkamai įvertinti specialių žinių reikalaujančias aplinkybes, todėl padarė prielaida pagrįstą išvadą, kad L. M. viso konflikto metu suprato savo veiksmus, juos kontroliavo ir jie buvo nulemti pykčio, kuris nuo jos grįžimo į namus iki dūrio peiliu momento tik didėjo, kol galiausiai ji nesusivaldė ir dūrė peiliu D. B.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas, nesant byloje specialisto išvados ar ekspertizės akto, ėmėsi vertinti klausimą, kurio tiksliam įvertinimui reikalingos specifines mokslo, t. y. psichologinės/psichiatrinės, žinios. Apelianto teigimu, psichologinė ar psichiatrinė ekspertizė būtų padėjusi ne tik objektyviai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, atsakyti į visus iškilusius klausimus, priimti tinkamą sprendimą dėl teisingos veikos kvalifikacijos, bet ir tinkamai individualizuoti nuteistajai skirtiną bausmę. Apeliantas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti ekspertizę, nes klausimas, ar L. M. buvo patologinio afekto būsenos, nebuvo keliamas.

2.6. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad L. M. negalėjo būti didelio susijaudinimo būsenoje, o taip pat tuo, kad D. B. nuolat smurtaudavo prieš L. M., todėl vienkartinis sudavimas delnu jai negalėjo būti tiek netikėtas ir išskirtinis, kad sukeltų didelę susijaudinimo būseną. Nuteistosios gynėjas pabrėžia, kad pagal teismų praktiką nužudymas pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojamas nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas staiga labai susijaudino dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo poelgio, ar tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusio asmens poelgių (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-338/2012). Be to, būtent nustatyti ankstesnio dažnai pasikartojančio smurto atvejai ne paneigia galimą didelio susijaudinimo būsenos susiformavimą, bet kaip tik ją patvirtina. Asmeniui, prieš kurį nuolat smurtaujama – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, kiekvienas eilinis smurtautojo išpuolis, gali iššaukti neprognozuojamą ir neadekvačią reakciją. Apelianto teigimu, tai neabejotinai patvirtina ir jo apeliaciniame skunde nurodyta mokslinė literatūra. Apeliantas nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog įvykio metu L. M. išgyveno visas psichologijos mokslo literatūroje išskiriamas afektinės reakcijos stadijas (įžanginę (parengiamąją), emocinio „sprogimo“, išsekimo). Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino.

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad dėl D. B. sistemingo, intensyvaus ir žiauraus smurtavimo L. M. emocinė bei psichologinė būsena buvo labai bloga. Tai patvirtina ir socialinio tyrimo išvada, kurioje konstatuota, kad L. M. buvo išsekusi nuo nuolatinio smurto, kaltinamosios reakcija buvo spontaniška ir nusikaltimo ji neplanavo. Taigi, nuteistajai dėl nuolatinio patiriamo smurto ir psichotraumuojančių poveikių, palaipsniui kaupėsi emocinė įtampa, o paskutinis D. B. smurtinis išpuolis prieš ją nulėmė būtent tokią įvykių eigą. Tai patvirtina buvus parengiamajai afektinės reakcijos stadijai. Apelianto teigimu, L. M. tolesnis elgesys neabejotinai patvirtina buvus ir kitas dvi mokslinėje literatūroje išskirtas afektinės būsenos stadijas, t. y. iki tol į nukentėjusiojo smurtą adekvačiai reagavusi L. M. po D. B. konflikto metu suduoto smūgio į veidą, nuteistoji pasielgė visiškai sau nebūdingai – dūrė peiliu nukentėjusiajam (antroji afektinės būsenos stadija), o po šio smurtinio veiksmo ji nuėjo į kitą kambarį, atsigulė į lovą ir užmigo, kas rodo buvus trečiąją afekto būsenos stadiją – nuovargį, išsekimą, abejingumą viskam, kas vyksta.

2.8. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad L. M. parodymai apie įvykių seką teisme ir ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo to momento, kai D. B. sudavė nuteistajai į veidą. Gynėjas nurodo, kad L. M. teisme parodė, jog jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebūtinai yra tikslesni, tačiau teismas tai vertino kaip jos pasirinktą gynybinę versiją, nurodydamas, jog praėjus trumpam laikui po įvykio, ji turėjo geriau prisiminti visas konflikto smulkmenas. Apeliantas pabrėžia, kad L. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad dūrio momento, t. y., kaip tiksliai ji peiliu sudavė D. B., nepamena. Byloje pateiktas garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro, iš kurio turinio matyti, kad L. M., pranešdama apie nužudymą, nurodo tokias aplinkybes: „Taip. Aš. Nužudžiau. Žmogų. Na nežinau kaip, pats užšoko“. Taigi, pranešdama apie nusikaltimą, ji nurodė, kad nužudė žmogų, tačiau negali paaiškinti kaip tai padarė ir nurodo būtent D. B. neteisėtą veikimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog D. B. nužudymą nulėmė jo elgesys (smurtas), kuris išprovokavo vieną iš galimų fiziologinio afekto pasireiškimo požymių (pyktį), taip pat konstatavo, kad L. M. įvykio metu negebėjo valdyti savo veiksmų. Apelianto manymu, pats įrašas nepatvirtina L. M. būsenos nusikaltimo metu, nei tai, kad ji suvokė savo veiksmus dūrio peiliu momentu. Be to, įrašas darytas praėjus kuriam laikui po nužudymo ir jame tik konstatuojamas nužudymo faktas, tačiau neatskleidžiama, kada ir kokiomis aplinkybėmis ji tai suvokė, taip pat neįrodo, kad suvokė savo veiksmus įvykio metu, priešingai – patvirtina, kad net ir praėjus tam tikram laikui ji supranta ne visas aplinkybes („Nežinau kaip“). Taigi, L. M. pasakymas, kad ji nežino kaip tai įvyko ir kad D. B. pats užšoko, tik patvirtina, kad L. M. nužudymo metu galėjo būti fiziologinio afekto būsenos.

2.9. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvadomis dėl smūgio peiliu sudavimo mechanizmo. Byloje nenustatyta, kokioje padėtyje buvo D. B. kūnas smūgio sudavimo momentu. Vien tai, kad dūris padarytas iš viršaus į apačią, savaime neįrodo, kad L. M. stovėjo, o D. B. sėdėjo. Šiuo atveju tokio pobūdžio žaizdos padarymas galėjo atsirasti įvairiai: laikant peilį rankoje, jį pakreipus žemyn; D. B. sėdantis po suduoto smūgio ar suduodant smūgį tik vos pakilus nuo kėdės; neatmestina ir galimybė, kad sudavęs smūgį D. B. galėjo prisėsti, tačiau ir vėl stotis. Jei smūgio metu D. B. buvo atsistojęs, o po to atsisėdęs, tai savaime nereiškia, kad praėjo ilgesnis laiko tarpas tarp smūgio ir dūrimo peiliu, kadangi fiziologinis afektas, kurį lydi didelis susijaudinimas, paprastai trunka kelias sekundes ar minutes. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad jei D. B. sėdėjo, tai suduoti stipraus smūgio jis negalėjo. Byloje nėra duomenų, kad D. B. judesius būtų kas nors varžęs, ar būtų kitokių trukdžių jam suduoti smūgį. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pranešdama apie padarytą nusikaltimą L. M. operatorei nurodė: „<...> Na, nežinau, kaip...pats užšoko.“ Toks paaiškinimas leidžia manyti, kad D. B. smūgį L. M. į veidą galėjo suduoti stodamasis nuo kėdės. Be to, jeigu jis būtų sudavęs L. M. smūgį sėdėdamas, tai tikėtina, kad po dūrio peiliu jis būtų susmukęs ant stalo, o ne griuvęs atgal, kaip nustatyta byloje. Apeliantas teigia, kad teismas D. B. padėties, kuomet jis sudavė ranka L. M. į veidą, nesiaiškino, todėl ši aplinkybė byloje liko nenustatyta. Parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat nebuvo tirta, kuriuo momentu D. B. sudavė L. M. bei kokioje padėtyje būdamas jis tai padarė.

2.10. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas tinkamai neišanalizavo ar šiuo atveju L. M. veiksmai nepatenka į BK 28 straipsnio, reglamentuojančio būtinąją gintį, taikymo sritį. Teismas nustatė, jog D. B. veiksmai, atlikti prieš L. M., turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tikėtina D. B. pozicija dūrio momentu bei jo girtumo laipsnis nekėlė pavojaus L. M. sveikatai ir gyvybei. D. B. pozicija nustatyta nebuvo, o tai, kad jis buvo girtas, kaip tik patvirtina galimą grėsmingą kėsinimąsi. Apeliantas pažymi, kad D. B. yra ne kartą sukėlęs pavojingas situacijas ne tik L. M. sveikatai, bet ir gyvybei. Taigi D. B. veiksmai įvykio metu rodo, kad tai galėjo būti suvokiama kaip pavojinga sveikatai ir gyvybei situacija, o iš karto sekęs vienintelis dūris peiliu kaip gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

2.11. Apeliantas nesutinka ir su nuteistajai paskirta bausme. Gynėjas teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskyrė L. M. mažesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, tačiau, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, teismo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neatitinka bausmės tikslų ir teisingumo principo. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai skatina taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, o laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip ultima ratio (kraštutinę priemonę). Teismų praktika kvalifikuoto nužudymo bylose taip pat patvirtina, kad vien nusikaltimo sunkumas negali būti lemiantis kriterijus, dėl ko kaltininkui, nepaisant aplinkybių ir kaltininko pavojingumo, bet kokiu atveju turėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai už kvalifikuotą nužudymą asmenims buvo skirta švelnesnė bausmės rūšis, nei numatyta straipsnio sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-870/2020).

2.12. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas L. M. bausmę neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, o tas kurias vertino, įvertino netinkamai. Šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad L. M. įvykdytas nusikaltimas yra mažiau pavojingas, nei kiti tos pačios rūšies nusikaltimai. Nusikaltimas padarytas spontaniškai ir atsitiktinai. L. M. nusikalto veikdama netiesiogine tyčia. Nusikaltimas nebuvo planuotas, jam nebuvo ruoštasi. Atsitiktinai rankoje laikytu peiliu buvo durta tik vieną kartą. Teismas nustatė, kad nusikaltimo įvykdymui įtakos turėjo paties nužudytojo elgesys ir tai pripažinta L. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Socialinio tyrimo išvadoje nurodoma, kad L. M. emocinė būklė buvo prasta dėl nuolatinių konfliktų su sugyventiniu, nusikaltimo metu jos reakcija į kilusią konfliktinę ir iš moters patirties suvokiamą bei priimamą kaip grėsmingą jos pačios saugumui, sveikatai ar net gyvybei, situaciją buvo spontaniška. Byloje nustatyta ir atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dėl padarytos veikos L. M. nuoširdžiai gailisi. Po nusikaltimo įvykdymo L. M. stengėsi sušvelninti veikos padarinius – atsiprašė nužudytojo motinos, rūpinosi ja pastarajai atvykus iš (duomenys neskelbtini), davė 300 Eur sūnaus laidotuvėms. Turėdama labai menkas pajamas ir ribotas galimybes dirbti, L. M. atlygino visą nukentėjusiosios patirtą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos. Nuteistoji šiuo metu nedirba, tačiau ji registruota Užimtumo tarnyboje. Per visą darbo šioje darbovietėje laikotarpį drausminių nuobaudų ji neturėjo, buvo skatinta. Nuteistajai jau (duomenys neskelbtini) metai, tačiau ji ketina įsidarbinti. Tokios aplinkybės rodo nuteistosios siekį išlikti visuomenei naudingu asmeniu. Apeliantas nurodo ir tai, kad nuteistoji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta. Po nusikaltimo padarymo naujų teisės pažeidimų nepadarė, laikėsi jai paskirtų kardomųjų priemonių. Visa tai rodo, kad nusikalstama veika nėra jos ankstesnio gyvenimo ir elgesio logiškas padarinys. Skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį teismas privalėjo atidžiau įvertinti L. M. sveikatos būklę – nuteistajai nustatytas 50 proc. nedarbingumas, dėl diagnozuoto susirgimo ji privalo vartoti vaistus, jai nuolat reikalinga gydytojų priežiūra ir gydymas, todėl atlikti jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtų sudėtinga. L. M. turi tvirtus socialinius ryšius – ji turi sūnų bei 4 anūkus, su šeimos nariais ją sieja glaudūs santykiai. Apelianto manymu, teismas atidžiau turėjo vertinti Socialinio tyrimo išvadą, kurioje nurodyta, kad nuteistosios pakartotinio nusikalstamumo rizika pagal OASys vertinimo metodiką yra žema – 20 balų, o ši rizika nustatyta būtent dėl konfliktiškų santykių su D. B.. Byloje apklausti liudytojai nuteistąją apibūdina teigiamai, kaip ramų, gerą, neagresyvų, sąžiningą žmogų. Visa tai rodo, kad nuteistoji nėra visuomenei pavojingas asmuo, kurį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės skiriant laisvės atėmimo bausmę.

2.13. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad L. M. nuo pat bendravimo su D. B. pradžios, toleravo tokį gyvenimo būdą, daug kartų net nepranešė policijai apie smurtą prieš ją, nors turėjo realią galimybę nutraukti smurtu grįstus tarpusavio santykius. Nuteistosios gynėjas teigia, kad toks L. M. elgesys buvo grįstas baime. Be to, teismas neįvertino, kad per bendro gyvenimo su D. B. metus, į nuteistosios namus ne kartą buvo kviesta policija, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl D. B. smurto, vienas iš jų pasibaigė D. B. nuteisimu. Nepaisant to, kad valstybės (teisėsaugos) institucijoms buvo žinoma apie kelis metus besitęsiantį D. B. smurtą prieš L. M., nebuvo imtasi jokių veiksmų, siekiant D. B. įpareigoti gyventi skyrium ar nesiartinti prie L. M.. Gynėjo teigimu, valstybei neužtikrinus įstatymuose įtvirtintų įpareigojimų vykdymo, valstybės institucijoms neatlikus joms pagal įstatymus tenkančios pareigos, negalima bausti sunkioje padėtyje buvusios, nors ir labai sunkią nusikalstamą veiką padariusios nuteistosios griežta laisvės atėmimo bausme, kuria tebūtų pasiektas tik vienas – nubaudimo, tikslas (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-870/2020). Teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-64-303/20I8, 2K-268-942/2017). Šiuo aspektu taip pat reikšminga socialinio tyrimo išvada, kurioje nurodyta, kad pačiai L. M. buvo ir vis dar yra reikalinga pagalba, be to, tikslinga jai suteikti žinių ir įgūdžių apie tai, kaip pozityviai spręsti kylančius konfliktus ir gyventi be smurto, taip pat L. M. tikslinga dalyvauti psichologo konsultacijose. L. M. savo iniciatyva 2020 m. gruodžio mėn. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl psichologinės pagalbos, kur jai iki šiol yra teikiamos individualios tęstinės psichologinės – psichoterapinės paslaugos. Nuteistosios gynėjo manymu, visas šias aplinkybes teismas įvertino nepakankamai. Apeliantas teigia, kad tikslingiausia būtų paskirti L. M. BK 48 straipsnyje numatytą laisvės apribojimo bausmę, kartu paskiriant individualizuotus, į kaltinamosios asmenybę orientuotus draudimus ir įsipareigojimus.

2.14. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nukentėjusiajai priteistas pernelyg didelis neturtinės žalos atlyginimas. Be to, priteista 9 000 Eur suma apskaičiuota įvertinus ne visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas bei pažymi, kad neturtinė žala pagal savo prigimtį negali siekti visiško praradimų faktinio atstatymo. Teismas teisingai nustatė, kad nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. B. ryšys su sūnumi nebuvo labai stiprus, artimas ir glaudus. Be to, L. B. pripažino, kad sūnus išgėręs konfliktavo ir mušėsi su savo tėvu, taip pat yra smurtavęs ir prieš ją pačią. Nors ir nustatęs šias aplinkybes ir dėl to ženkliai sumažinęs prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų byloje nustatytų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Vertinant atlygintiną žalą, teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad nužudymo padarymui turėjo įtakos ir paties nukentėjusiojo elgesys konflikto su L. M. metu. Be to, nužudytasis ir anksčiau nuolat smurtaudavo prieš L. M.. Apeliantas nurodo ir tai, kad nors kaltininko turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus nustatant žalos dydį, tačiau teisingumo ir protingumo principai reikalauja įvertinti realias kaltininko galimybes išmokėti teisingą piniginę kompensaciją už kitam asmeniui suteiktą dvasinį ar fizinį skausmą. Nuteistosios L. M. galimybės atlyginti didesnę sumą yra labai ribotos - nuteistoji niekur nedirba, yra neįgali, neužilgo sulauksianti pensinio amžiaus, jos pajamas sudaro 300 Eur (neįgalumo pašalpa ir išmoka iš užimtumo tarnybos). Vienintelis jos turtas - 1/3 gyvenamojo namo, kuriame ji ir gyvena. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus šių aplinkybių, nuosprendis šioje dalyje turėtų būti pakeistas ir nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 3 000 Eur.

2.15. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą – paskirti nuteistajai L. M. teismo psichologijos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar L. M. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo būti didelio susijaudinimo būsenos.

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu L. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad ji (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 17.00 val. iki 24.00 val., savo namuose kilusio konflikto su sugyventiniu D. B. metu, tyčia sudavė pastarajam vieną smūgį peiliu į krūtinę, padarydama jam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos, dešiniojo III šonkaulio ir dešiniojo plaučio sužalojimus, dėl ko komplikavusis ūminiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, D. B. mirė ir taip tyčia nužudė savo šeimos narį.

6. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus konstatuodamas L. M. kaltę padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu apeliantas nurodo, jog nuteistoji L. M. pripažįsta konflikto metu sudavusi minėtą smūgį savo sugyventiniui D. B., tačiau teigia, jog įvykio metu ji buvo labai susijaudinusi (fiziologinio afekto būsenos). Nuteistosios gynėjas atkreipia dėmesį, kad D. B., būdamas neblaivus, nuolat prieš nuteistąją naudojo fizinį smurtą. Apeliantas nurodo, kad byloje turėtų būti svarstoma galimybė nuteistosios L. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, taip pat jos atžvilgiu taikyti būtinosios ginties institutą.

7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji L. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šiais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. M. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

8. Byloje surinktų įrodymų visuma – pačios nuteistosios L. M. parodymai (t. 2, b. l. 45–48, 53–54; t. 3, b. l. 90–93), nukentėjusiosios L. B. (t. 1, b. l. 92–94; t. 3, b. l. 79–81), liudytojų S. K. (t. 3, b. l. 6–7), Č. Z. (t. 3, b. l. 7), M. K. (t. 3, b. l. 8), S. S. (t. 3, b. l. 9) parodymai, įvykio vietos (t. 1, b. l. 16–68), garso įrašo (t. 1, b. l. 111–118) apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. M 189/2020 (01) (t. 1, b. l. 74–81), Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. S 95/2020 (01) (t. 1, b. l. 130–141) bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistoji L. M. tyčia nužudė D. B..

9. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

10. Tuo tarpu BK 130 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal teismų formuojamą praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Taip pat turi būti vertinami kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, konflikto prielaidos, jo eiga, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgiama į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-723/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-226/2011, Nr. 2K-189/2013 ir kt.).

11. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatytos sąlygos, būtinos L. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Iš bylos duomenų matyti, jog L. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad sudavė peiliu nukentėjusiajam, tačiau teigė, kad taip pasielgė po stipraus D. B. smūgio jai į veidą, nuo kurio ji apsvaigo. Nuteistoji parodė, kad tą dieną grįžusi iš darbo ir pamačiusi, kad namai nesutvarkyti, krosnis nekūrenta, o nukentėjusysis girtauja, supyko, pradėjo D. B. priekaištauti. Tarp jų prasidėjo konfliktas, nukentėjusysis šaukė ant jos. Vienu metu, jai prie stalo stovint ir peiliu pjaustant maisto produktus, nukentėjusysis, sėdėdamas prie stalo, nusiėmęs marškinėlius pasakė jai „užmušk mane“. Jai atsakius, kad to nedarys, nes nenori sėdėti kalėjime, D. B. tapo dar agresyvesnis ir sudavė jai ranka į veidą. Smūgis buvo stiprus, jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, nuo smūgio ji apsvaigo ir nebegalėjo suprasti savo veiksmų. Atsitokėjo tuo metu, kai D. B. pradėjo kristi nuo kėdės. Tuomet ji išėjo į kitą kambarį (t. 3, b. l. 90–93). Visgi, analizuojant nuteistosios parodymus viso proceso metu matyti, kad L. M. teisiamajame posėdyje savo parodymus pakeitė. L. M. parodymai dėl aplinkybių, kuriomis kilo konfliktas, jo eigą iki smūgio peiliu sudavimo, nukentėjusiojo elgesį jo metu buvo nuoseklūs ir vienodi tiek apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, tačiau aplinkybes susijusias su tolesne konflikto eiga, smūgio peiliu sudavimą nukentėjusiajam L. M. teismo posėdyje pakeitė. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu netrukus po įvykio (2020 m. vasario 15 d.) L. M. pripažino, kad tą dieną jai grįžus namo dėl netvarkos namuose tarp jos ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas. Tuo metu, kai nukentėjusysis sėdėdamas prie stalo gėrė alų, ji peiliu pjaustė maisto produktus. Jiems toliau konfliktuojant D. B. tapo labai agresyvus ir rankos delnu sudavė jai smūgį į veidą. Pajutusi skausmą ji labai supyko ir rankoje laikydama peilį sudavė juo D. B. į krūtinę. Kaip tiksliai sudavė, neprisiminė. Po jos suduoto smūgio D. B. nukrito ant grindų. Tuomet ji peilį įmetė į virtuvės spintelę ir nuėjo į kitą kambarį (t. 2, b. l. 45–48). Tokius savo parodymus nuteistoji patvirtino vėlesnėje papildomoje apklausoje 2020 m. gegužės 11 d. (t. 2, b. l. 53–54). Be to, aplinkybes susijusias su nukentėjusiojo sužalojimu L. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y. nurodydama, kur sėdėjo D. B. ir kaip ji, laikydama dešinėje rankoje peilį, sudavė juo vieną smūgį nukentėjusiajam į krūtinę; kaip po jos suduoto smūgio D. B., sėdėdamas ant kėdės, nukrito ant grindų; kur padėjo peilį, kuriuo dūrė nukentėjusiajam (t. 2, b. l. 55–66). Tokie jos parodymai iš esmės atitiko ir įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 16–68), teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 74–81) užfiksuotus duomenis. Taigi, analizuojant L. M. parodymus matyti, kad nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytos įvykio aplinkybės buvo kur kas detalesnės ir išsamesnės nei teisiamajame posėdyje, o teisiamajame posėdyje apklausiama nuteistoji parodymus iš dalies pakeitė sau palankia linkme, siekdama sušvelninti savo teisinę padėtį. Antai, pasakodama apie jos pačios išgertą alkoholio kiekį, teismo posėdyje ji nurodė, kad grįžusi namo ir susipykusi su D. B. ji išgėrė apie 100 gramų vyno, kurį jai pasiūlė pats D. B.. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ji aiškiai ir detaliai parodė, kad vyno butelį ji grįždama iš darbo nusipirko parduotuvėje (nurodė iš kokios konkrečios parduotuvės pirko alkoholį, butelio talpą, vyno stiprumą), kilus konfliktui su sugyventiniu ji supykusi viena dalį vyno išgėrė. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, visiškai nelogiški nuteistosios L. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad jai išgerti vyno pasiūlė su ja konfliktavęs ir pats alų gėręs nukentėjusysis. Be to, tik teisiamojo posėdžio metu L. M. nurodė aplinkybes, kad po nukentėjusiojo smūgio delnu jai į veidą, jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, taip pat tai, kad po suduoto smūgio ji neva apsvaigo ir nebeprisimena, kaip dūrė nukentėjusiajam peiliu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kaip patikimesnius pagrįstai vertino ikiteisminio tyrimo metu duotus L. M. parodymus.

12. Nepaisant to, kad apeliantas nurodo, jog nuteistoji L. M. dūrė peiliu būdama labai susijaudinusi ir išsigandusi eilinio pastarojo smurtinio elgesio – stipraus smūgio delnu nuteistajai į veidą, teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Iš tiesų, byloje esantys duomenys (nukentėjusios L. B., liudytojų S. K., M. K., Č. Z., S. S. parodymai, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pateikta informacija) neabejotinai patvirtina, kad D. B., būdamas neblaivus, dažnai smurtaudavo prieš L. M., dėl smurto į jų namus ne kartą buvo kviečiami policijos pareigūnai, dėl patirtų sužalojimų nuteistoji kreipėsi į medikus, o D. B. už smurtą artimoje aplinkoje praeityje buvo nuteistas. Tačiau iš pirmiau aptartų nuteistosios parodymų galima spręsti, jog ypatingo poveikio jos psichikai, kuris galėtų būti prilygintas afekto būsenai, nukentėjusiojo D. B. elgesys įvykio metu jai nesukėlė. L. M. apklausta kelios dienos po įvykio pakankamai detaliai ir aiškiai prisiminė įvykio aplinkybes, t. y. kurioje rankoje laikė peilį, į kurią kūno vietą smūgiavo D. B., kur pastarasis sėdėjo ir kaip nukrito ant grindų. Tuo metu apie tai, kad po suduoto jai D. B. smūgio delnu ji būtų apsvaigusi ir neprisiminusi tikslių įvykio aplinkybių, ji nenurodė. Teisėjų kolegija sutinka, kad neblaivaus nukentėjusiojo elgesys konfliktuojant su nuteistąją, jos įžeidinėjimas necenzūriniais žodžiais, smūgio rankos delnu sudavimas, įvertinus pastarojo nuolatinį smurtinį elgesį prieš nuteistąją, galėjo sukelti L. M. pyktį ir įniršį (ką pripažino ir pati nuteistoji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu), tačiau, kita vertus, iš pačios nuteistosios parodymų galima spręsti, kad toks D. B. elgesys jai nebuvo netikėtas ir juolab sukėlęs didelį susijaudinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad jau nuo pat nuteistosios grįžimo namo prasidėjęs konfliktas tęsėsi kurį laiką. L. M. pripažino, kad ji pati pradėjo bartis, matė, kad į konfliktą įsivėlęs D. B. darėsi agresyvesnis. Taigi, žinodama, kad būdamas neblaivus nukentėjusysis prieš ją dažnai fiziškai smurtauja, akivaizdu, jog ji suvokė, kad besitęsiantis ginčas gali baigtis D. B. smurtiniais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nukentėjusiojo provokuojamas ir rizikingas elgesys turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir pripažino tai, nuteistosios L. M. atsakomybę švelninančia aplinkybe. Taigi, tokio pobūdžio konfliktai, atsižvelgiant į nuteistosios ir nukentėjusiojo gyvenimo būdą, tarp jų kildavo gana dažnai ir buvo įprasti jų kasdieniame gyvenime, todėl nukentėjusiojo smūgis delnu L. M. į veidą įvykio metu savo agresyvumu nebuvo ypatingas ar išskirtinis elgesys, todėl negalėjo nuteistajai sukelti staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną.

13. Be to, kad nuteistoji L. M. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje atskleidžia ir jos elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad sudavusi smūgį peiliu D. B. į krūtinę L. M. nuėjo į kitą kambarį miegoti. Sekančią dieną, nors ir matydama, kad nukentėjusysis tokioje pačioje kūno pozoje guli ant grindų, ji išėjo į darbą, grįžusi vakare namo ir supratusi, kad nukentėjusysis vis tik yra miręs, jokių veiksmų nesiėmė, sekantį rytą kaip įprastai vėl išėjo į darbą. Ir tik trečią dieną (t. y. 2020 m. vasario 14 d.) ji apie įvykį pranešė Bendrajam pagalbos centrui. Nors L. M. teigė maniusi, kad tiek iš karto po įvykio, tiek kitos dienos ryte D. B. dar buvo gyvas, tokius jos teiginius paneigia teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 189/2020 (01), kad D. B. kelių – keliasdešimt minučių laikotarpyje prarado sąmonę ir netrukus mirė. Be to, pati L. M. pripažino, kad net ir supratusi, kad nužudė D. B., kurio lavonas liko gulėjo jos namuose, ji bendraudama su kaimyne, kolegomis darbe, stengėsi elgtis įprastai ir neišsiduoti. Tai, kad L. M. suvokė savo poelgį atskleidžia ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. įvykio vietoje – šiukšliadėžėje, krosnyje buvo rastos popieriaus skiautės su D. B. ir L. M. krauju, moteriški marškinėliai su nukentėjusiojo krauju, ant nukentėjusiojo lavono matyti valymo žymės, be to, nei ant vieno iš namuose rastų peilių nebuvo rasta nužudytojo kraujo pėdsakų. Iš bylos duomenų matyti, kad L. M. padarytą nusikaltimą stengėsi nuslėpti ir nuo nužudytojo motinos nukentėjusiosios L. B.. Pastarajai negalint susisiekti su sūnumi ir pradėjus jo ieškoti L. M. nurodė jai melagingą informaciją apie tai, kad jos sūnų išvarė iš namų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. M. afekto būseną nužudymo metu patvirtina byloje Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, bei aplinkybė, kad apie įvykį L. M. pranešė ne iš karto po jo, o tik praėjus kuriam laikui. Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuota, kad nuteistoji pranešdama apie įvykį negalėjo tiksliai nurodyti, kaip tiksliai nužudė savo sugyventinį („na nežinau, kaip...pats užšoko“), tačiau priešingai nei teigia gynėjas, šio pokalbio turinys neleidžia daryti išvados, kad L. M. nužudymo metu buvo itin stipriai susijaudinusi ir negalėjo aiškiai suvokti savo veiksmų prasmės. Visų pirma, iš bylos duomenų (pačios L. M. parodymų, įvykio vietoje rasto nepilno alkoholio butelio) matyti, kad po nukentėjusiojo nužudymo L. M. vartojo alkoholinius gėrimus ir bendrajam pagalbos centrui apie įvykį pranešė būdama neblaivi. Pokalbio su operatore metu ji pripažino, kad D. B. nudūrė peiliu ir kad tai padarė netyčia. Nėra pagrindo sutikti, jog tai, kad apie įvykį nuteistoji pranešė tik praėjus kelioms dienoms nuo nužudymo, rodo, kad apie savo atliktus veiksmus dėl fiziologinio afekto būsenos ji suvokė tik vėliau. Bylos duomenys leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad pranešdama apie nužudymą nuteistoji suprato esanti beviltiškoje situacijoje ir išvengti teisinių savo veiksmų pasekmių jai nepavyks. Be to, pirmosios instancijos teismas nesant objektyvių duomenų apie L. M. girtumą įvykio metu pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad nusikalstamą veiką L. M. įvykdė būdama neblaivi. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama teismo posėdyje L. M. pripažino, kad prieš įvykį ji buvo išgėrusi alkoholio – vyno. Nors ir nėra pripažinta, kad L. M. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net ir nežymaus apsvaigimo nuo alkoholio poveikyje asmens aplinkos suvokimas bei įvertinimas keičiasi, sunkėja sprendimų paieška, susilpnėja savikontrolė ir keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis – jie tampa impulsyvesni ir agresyvesni (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-180/2009). Taigi, visų šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad po nusikaltimo padarymo L. M. esamoje situacijoje elgėsi apgalvotai, kontroliavo savo elgesį ir aiškiai suprato savo veiksmų prasmę. Taigi, nenustačius, kad nuteistoji buvo afekto būsenos, nėra pagrindo L. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

14. Niekuo nepagrįsti ir nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad L. M. veiksmus galima vertinti kaip būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, Nr. 2K-7-428/2010, Nr. 2K-294/2011 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010 ir kt.).

15. Baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad įvykio metu D. B. buvo stipriai apsvaigęs – jo lavono kraujyje rasta 3,30 promilių etilo alkoholio koncentracija, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 74–79). Nors bylos duomenys patvirtina, kad būdamas neblaivus D. B. tapdavo agresyvus, naudodavo smurtą prieš L. M., tačiau vertinant konkrečią situaciją, t. y. tai, kad D. B. buvo stipriai apsvaigęs, sėdėjo prie stalo ir toliau vartojo alkoholį, jo elgesys toliau provokuojant L. M., suduodant jai vieną smūgį delnu į veidą, nebuvo tiek pavojingas, kad L. M. kaip atsaką turėtų pagrindą panaudoti peilį. Taigi, realus pavojus L. M. gyvybei tuo metu nekilo. Be to, kaip jau nurodyta anksčiau, sugyventiniai tarpusavyje dažnai konfliktuodavo, nors D. B. ir smurtaudavo prieš nuteistąją, pastaroji visuomet jam atleisdavo, priimdavo jį vėl į savo namus gyventi. Atsižvelgiant į tai, eilinio kilusio konflikto L. M. neturėjo pagrindo interpretuoti, kaip realaus jai kylančio pavojaus, ir esamomis aplinkybėmis nuo tokio pavojaus gintis, smūgiuodama peiliu į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – nukentėjusiojo krūtinę.

16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino bylos duomenis, kadangi atsisakė skirti L. M. teismo psichologijos ar psichiatrijos ekspertizę ir taip byloje nustatyti, ar nuteistosios susijaudinimas įvykio metu nesiekė fiziologinio afekto būsenos. Gynėjas taip pat teigia, kad teismas nevertino, kad nuteistosios elgesys akivaizdžiai rodo, kad įvykio metu nuteistoji išgyveno visas mokslinėje literatūroje nurodomas afektinės reakcijos stadijas. Teisėjų kolegijos manymu tokie apeliacinio skundo argumentai niekuo nepagrįsti. Kaip jau minėta didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pateikė pakankamai aiškius ir išsamius motyvus, kodėl šioje byloje nėra pagrindo skirti psichologinę-psichiatrinę ekspertizę. Su apygardos teismo motyvais nesutikti nėra pagrindo. Visgi, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde buvo skiriamas itin didelis dėmesys šiam pirmosios instancijos teismo sprendimui bei siekiant pašalinti net menkiausias abejones dėl nuteistosios psichinės būsenos nusikalstamos veikos padarymo metu, apeliacinės instancijos teismas L. M. paskyrė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-46/2022 konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu L. M. nesirgo jokiu psichikos sutrikimu, nebuvo laikino sutrikimo būsenoje, todėl pagal savo psichikos būklę galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; riboto pakaltinamumo kriterijų L. M. nenustatyta; L. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje; šiuo metu L. M. joks psichikos sutrikimas nenustatytas, ji yra psichiškai sveika, pagal savo psichikos būklę ji gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; nusikalstamos veikos padarymo metu L. M. galėjo būti išreikšto emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri kilo kaip atsakas į ilgalaikę ją psichotraumuojančią situaciją ir sutrikdė/ apribojo jos gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją, visapusiškai teisingai ir pilnai suvokti savo veiksmų reikšmę, jų pavojingumą bei galimas pasekmes, rasti konstruktyvius situacijos sprendimo būdus bei valingai, racionaliai reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesį (t. 4, b. l. 171–182). Teisėjų kolegijai šių išvadų išsamumas ir patikimumas nekelia abejonių. Ekspertizės akte pažymėta, kad teismo psichiatrijos ekspertizės metu buvo naudoti ekspertinio tyrimo metodai: gyvenimo bei socialinių duomenų anamnezė, ligos anamnezė, medicininių dokumentų duomenų analizė, psichikos būklės ištyrimas pusiau struktūrizuotu klinikiniu pokalbiu, psichikos būsenos ir stebėtų psichikos simptomų įvertinimas, psichologinis įvertinimas, derinio su psichologiniais duomenimis analizė, visų surinktų duomenų interpretacija bei išvadų formulavimas. Be to, ekspertizę atliko ilgametę ekspertinio darbo patirtį turintys ekspertai: teismo psichiatras ekspertas Mantas Juodakys (7 metai ekspertinio darbo stažas) bei teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė (25 metai ekspertinio darbo stažas).

17. Be to, gynėjas apeliaciniame skunde didelį dėmesį kreipia smūgio peiliu sudavimo mechanizmui, teigia, kad byloje nebuvo nustatyta tiksli D. B. padėtis, kuomet jis sudavė L. M. į veidą. Kaip jau minėta, byloje ištirtų ir aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad L. M. smūgio peiliu D. B. į krūtinę metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, todėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės šiuo atveju esminės reikšmės padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kai kurių apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą. Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad L. M. veikos padarymo metu buvo labai didelio susijaudinimo būsenoje, teigiama, kad nuteistoji smūgio sudavimo metu neprisiminė tikslių įvykio aplinkybių, tačiau kita vertus, apeliaciniame skunde gynėjas gana detaliai dėsto konkrečias įvykio aplinkybes, analizuoja L. M. psichologinę būsena bei savijautą net ir paties smūgio peiliu sudavimo metu, o prašydamas sušvelninti nuteistajai paskirtą bausmę pripažįsta, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta netiesiogine tyčia. Tai leidžia spręsti, kad pirmiau aptarti apeliacinio skundo argumentai grindžiami prielaidomis, o ne šioje baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl L. M. paskirtos bausmės

18. Apeliaciniame skunde nuteistosios L. M. gynėjas taip pat prašo pakeisti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą pritaikius BK 62 straipsniu 1 dalį paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir paskirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą. Savo prašymą apeliantas grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. M. laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – kaltės formą, rūšį, nuteistosios asmenybę, jos sveikatos būklę ir pan.

19. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-126-693/2018). Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2011).

20. Už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, L. M. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra perpus mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis.

21. Skirdamas bausmę L. M. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jos atsakomybę lengvina tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru nukentėjusiajai atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), be to, apygardos teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo D. B. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas L. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. L. M. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika baigta, padaryta netiesiogine tyčia, įvykdytu nusikaltimu buvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstama veika nebuvo planuota, L. M. nusikaltimą įvykdė spontaniškai ir atsitiktinai. Vertinant nuteistąją charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad L. M. yra pensininkė, neteista (t. 2, b. l. 118), administracine tvarka nebausta (t. 2, b. l. 119), bylos duomenimis nuteistajai nustatytas 50 proc. netektas darbingumas iki 2022 m. gegužės 25 d. (t. 3, b. l. 45–47). Pirmosios instancijos teismas įvertinto ir nuteistosios psichologinę būseną – nuo 2020 m. gruodžio 28 d. jai teikiamos pirminės psichologinės – psichoterapinės paslaugos (t. 3, b. l. 117), socialinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad nuteistosios emocinė būklė buvo prasta dėl nuolatinių konfliktų su sugyventiniu, be to, pagal OASys vertinimo metodiką nuteistosios pakartotinio nusikalstamumo rizika yra labai maža – 20 balų (t. 3, b. l. 111–112). Sutiktina, kad po nusikalstamos veikos įvykdymo L. M. stengėsi sušvelninti veikos padarinius – atsiprašė nužudytojo motinos, rūpinosi ja, pastarajai atvykus į sūnaus laidotuves, davė joms pinigų. Būtent atsižvelgęs į visų šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistajai L. M. yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti jai švelnesnę, negu BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

22. Taigi, įvertinus nuteistosios L. M. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, sukeltus padarinius, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, L. M. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra perpus mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės minimalus dydis, yra aiškiai per griežta. Dar labiau mažinti paskirtą bausmę nesuteikia pagrindo ir apeliacinės instancijos teismui gynybos pateikti duomenys, kad L. M. pagal galimybes moka jai priteistą civilinį ieškinį. L. M. paskirta bausmė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistosios asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

23. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs L. M. kalta dėl D. B. nužudymo, iš nuteistosios nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. B. naudai priteisė 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

24. Nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. B. priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė neatsižvelgęs į tai, kad D. B. elgesys turėjo įtakos jo nužudymui, be to jis ir anksčiau smurtaudavo prieš nuteistąją, teismas neįvertino L. M. finansinių galimybių atlyginti priteistą neturtinės žalos dydį. Šie nuteistosios L. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

25. CK 6.250 straipsnyje apibrėžta neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymuose nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

26. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. B. civilinį ieškinį dėl 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. b. l. 97–108; t. 3, b. l. 14–32) pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ir iš nuteistosios nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei priteisė 9 000 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas taip pat teisingas ir pagrįstas.

27. Nuteistoji L. M. nužudė D. B., kuris buvo nukentėjusiosios L. B. sūnus. Nėra abejonių, kad dėl D. B. žūties jo motina patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jai buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino nukentėjusiosios ir nužudytojo tarpusavio ryšį – jie kartu negyveno, tačiau palaikydavo gana artimus ryšius, dažnai bendraudavo telefonu, tačiau nukentėjusioji pripažino, kad jiems gyvenant kartu neblaivus D. B. tapdavo agresyvus, smurtaudavo. Nustatant neturtinės žalos dydį būtina įvertinti ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį. L. M. padaryta veika buvo spontaniška, padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Nuteistoji yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, šiuo metu niekur nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, jai nustatytas 50 procentų nedarbingumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš kurios matyti, jog vienam nukentėjusiajam (artimam šeimos nariui) kvalifikuoto nužudymo bylose vidutiniškai priteisiama apie 15 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-303/2015, Nr. 2K-38-942/2015, Nr. 2K-96-303/2020). Mažinti pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisNerijus MeilutisRegina Pocienė