Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. (T. L.) nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė savo šeimos narį. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2011 m. birželio 4 d., apie 23 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) T. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia, veikdamas itin žiauriai, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į pilvą ir ne mažiau kaip keturiasdešimt penkis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas savo žmonai J. L., padarydamas jai daugybines poodines kraujosruvas galvoje (ypač plačias galvos plaukuotoje dalyje, kaktos – viršugalvio kairėje ir viršugalvio-pakaušio dešinėje su minkštųjų audinių atsluoksniavimais), krūtinėje, pilve, dešinėje alkūnėje, dilbiuose, dubens šonuose, šlaunyse, keliuose ir blauzdose, su daugybiniais veido, dešinio smilkinio, ausų, krūtinės ir kojų odos nubrozdinimais, ribotus kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų skilčių dangalu, VIII dešinės pusės šonkaulio lūžį – sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat daugybinius keturis plonosios žarnos ir vieną riestinės žarnos pasaito plyšimus, kraujo išsiliejimą į pilvaplėvės ertmę – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas sukėlė ūmų vidinį nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę su ūmiu širdies – kraujagyslių veiklos nepakankamumu, nuo ko nukentėjusioji mirė, ir taip tyčia, itin žiauriai, suduodamas daugybę smūgių, nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę J. L..

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dalis apeliacinio skundo argumentų yra pagrįsti, o kai kurios nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, bylos aplinkybių iš tikrųjų neatitinka teismo išvados apie nuteistojo suduotų nukentėjusiajai smūgių skaičių.

Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad nuteistasis nusikaltimą padarė blaivus, alkoholį vartojo tik po įvykio ir kad teismas nepagrįstai atmetė tokius jo parodymus, kolegija atmeta.

Tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, t. y. tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nuteistasis T. L. nukentėjusiajai sudavė mažiau smūgių, negu nustatyta skundžiamajame nuosprendyje, taip pat tai, kad nuteistasis nusikaltimą tikrai padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvertinant ir kitas bylos aplinkybes, turi reikšmės nagrinėjant ir apelianto skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką.

Nuteistojo T. L. nurodomos aplinkybes apie tai, kad jo žmona J. L. nuolat girtavo, išeidavo iš namų ir po keletą dienų negrįždavo, nesirūpino šeima ir namais, reikalaudavo iš sutuoktinio pinigų alkoholiui ir netgi išnešdavo iš namų bendrą turtą, kurį pragerdavo, taip pat bendraudavo su kitais miestelio vyrais, galimai turėjo su jais ir intymių santykių, patvirtina ne tik paties nuteistojo, bet ir liudytojų, taip pat ir teisme apklaustų nuteistojo dukterų – nukentėjusiosios E. L. ir liudytojos A. L. parodymai. Nėra pagrindo taip pat netikėti nuteistojo parodymais, kad dėl J. L. neištikimybės jis buvo su ja išsituokęs, vienas augino vaikus, bet po to, mylėdamas vėl su ta pačia J. L. susituokė. Tai patvirtina bylos dokumentai. Visos aptartos aplinkybės J. L. apibūdina labai nepalankiai, jos nuolatinis girtavimas, asocialus gyvenimo būdas ir neištikimybė savo sutuoktiniui nekelia abejonių. Tačiau tai, kas buvo aptarta, nėra tos būtinos BK 130 str. dispozicijoje numatytos aplinkybės, kurioms esant galimas BK 130 str. taikymas. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytą dieną T. L. bandė parsivesti iš miestelio girtaujančią savo žmoną, bet tai jam nepavyko, jie susipyko ir nuteistasis vienas grįžo namo. Antrą kartą, jau vėlai vakare, išėjęs vėl parsivesti žmonos, nuteistasis rado ją gulinčią ant žemės už vieno (duomenys neskelbtini). esančio namo kampo. Šioje dalyje būtina atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių. Remiantis liudytojų R. F. ir A. G. parodymais, tuo metu J. L. už namo visiškai girta gulėjo ant žemės ir miegojo. Nors šalia jos gulėjo ir į kiemą antklodę atsinešęs taip pat girtas A. G., jis taip pat miegojo ir pabudo tik tada, kai jį pirmąjį pradėjo mušti T. L.. Negalima atmesti nuteistojo parodymų apie tai, kad jo žmona ant žemės gulėjo šalia A. G. ir kad jie netgi buvo apsikabinę. Kita vertus, jie abu gulėjo apsirengę, nuteistasis juos rado miegančius, o ne atliekančius kokius nors seksualinius veiksmus. Tai matosi ir iš paties nuteistojo parodymų. Apeliantas nurodo, kad dėl tokių žmonos veiksmų jį ištiko šokas ir tada jis pradėjo mušti iš pradžių A. G., o po to ir savo žmoną. Akivaizdu, kad šiuo atveju nei A. G., nei J. L. neatliko jokių teisei prieštaraujančių veiksmų, juo labiau nukreiptų prieš T. L.. Jie net nebandė prieš T. L. panaudoti smurtą ir net neįžeidė jo žodžiais, iš viso jo atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, nes girti miegojo. Atlikti kokius nors priešingus teisei veiksmus J. L. tuo metu iš viso negalėjo ir įvertinant jau nustatytą jos apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį. Tai reiškia, kad kaltinime nurodyto įvykio metu nukentėjusioji nepadarė jokio neteisėto poelgio. Nužudymų dėl akivaizdžios sutuoktinių neištikimybės atvejai pakankamai dažni. Tačiau neištikimybės faktai įžeidžiančiais, o juo labiau – itin įžeidžiančiais kaltininką nukentėjusiojo poelgiais laikomi tik tais atvejais, kai jie yra tyčiniai ir demonstratyvūs. Šiuo gi atveju J. L. su A. G. tik girti miegojo ant žemės, be to, T. L. surado juos gulinčius ne savo namuose, o šalia A. G. namo. Remiantis tų pačių A. G. ir R. F. parodymais, J. L. toje vietoje už namo netgi neatsigulė specialiai kartu su A. G., o tiesiog dėl girtumo ten nugriuvo ir liko miegoti, A. G. su atsinešta antklode prie jos atėjo ir atsigulė šalia jau vėliau. Akivaizdu, kad šiuo atveju J. L. tikrai nesiekė pademonstruoti T. L. savo neištikimybės, neatliko ne tik demonstratyvių tokio pobūdžio veiksmų, bet ir jokių kitų veiksmų, kuriais būtų ketinusi savo sutuoktinį įžeisti. Tai reiškia, kad nukentėjusioji neatliko ir jokio nuteistąjį itin įžeidžiančio poelgio. Kolegijos nuomone, bylos aplinkybės taip pat nepatvirtina, o kaip tik paneigia ir tai, kad T. L., pamatęs savo žmoną, gulinčią su A. G., staiga labai susijaudino ir buvo fiziologinio afekto būsenoje. Iš jau aptartų ir perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad apie susijaudinimą ir susinervinimą T. L. parodė tik antrosios apklausos metu, tik teisme jis parodė apie tai, kad dėl susinervinimo jam pradėjo drebėti kūnas. Vis dėlto šie paties nuteistojo parodymai nepatvirtina jo buvimo fiziologinio afekto būsenoje, dėl kurios jis būtų praradęs galimybę valdyti ir kontroliuoti savo veiksmus. Nuteistasis, nors iš dalies ir keisdamas parodymus apie kai kurias įvykio aplinkybes, visų apklausų metu aiškiai ir tiksliai nurodė įvykių seką, taip pat savo paties ir savo žmonos veiksmus. Teisme jis parodė ir apie tai, kad spyręs gulinčiai žmonai, po to ją pakėlė, su ja kalbėjosi ir kvietė eiti namo, o šiai atsisakius, paliko ją ir grįžo namo vienas. Vis dėlto pagrindinė aplinkybė, iš viso paneigianti galimybę, kad T. L. tuo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, yra tai, kad nusikaltimo padarymo metu T. L. buvo girtas. Ši aplinkybė byloje nustatyta neabejotinai, o tai patvirtinantys įrodymai jau buvo išdėstyti bei aptarti ir šiame nuosprendyje. 2011 m. birželio 5 d. ryte T. L. buvo nustatytas net 1,99 prom. girtumas. Jo versija, kad butelį degtinės jis išgėrė tik po to, kai po įvykio grįžo į namus, irgi buvo paneigta. Jau aptarti nukentėjusiosios, t. y. nuteistojo dukros E. L. parodymai patvirtina, kad grįžęs į namus tėvas iš karto nuėjo miegoti ir greitai pradėjo knarkti. Apie tai, kad jo sumušta žmona buvo surasta negyva nusikaltimo įvykio vietoje, nuteistajam jau ryte pranešė kiti asmenys. Tai dar kartą patvirtina, kad T. L. buvo tiek apsvaigęs nuo alkoholio, kad sumušęs ją, net nebandė jai suteikti jokios pagalbos, vienas grįžo namo ir ten iš karto užmigo. Šioje byloje dar kartą atkreipiamas dėmesys į liudytojo R. F. parodymus apie tai, kad dar prieš sumušdamas savo žmoną T. L. ir su R. F. gėrė alų, sakė šiam liudytojui, kad savo žmoną „šiandien užmuš“. Aptartos bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina tai, kad nusikaltimo padarymo metu T. L. buvo ne fiziologinio afekto, o paprasto girtumo būsenoje ir kad jis savo žmoną nužudė ne būdamas staigiai labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio žmonos poelgio, o nužudymą padarė tik dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu dėl pykčio, be to, tam, kad T. L. nužudė savo žmoną, neabejotinai esminės reikšmės turėjo nuteitojo apsvaigimas nuo alkoholio.

Dėl visumos aptartų aplinkybių laikyti J. L. nužudymą privilegijuotu ir perkvalifikuoti T. L. nusikalstamą veiką pagal BK 130 str. nėra jokio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu T. L. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. ir 6 p. teismui nustačius du nužudymą kvalifikuojančius požymius. Byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu T. L. ir J. L. buvo sutuoktiniai, tai reiškia, kad nuteistasis nužudė savo šeimos narį, todėl jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. Tuo tarpu antrąjį nužudymo kvalifikuojantį požymį teismas nustatė ir nusikalstamą veiką kvalifikavo dar ir pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. nepagrįstai. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir šioje dalyje, o skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

Šioje byloje surašytame kaltinamajame akte, aprašant padarytą nusikalstamą veiką, buvo nurodyta, kad T. L., tyčia, veikdamas itin žiauriai, sudavė savo žmonai J. L. ne mažiau 4 smūgių į pilvą ir ne mažiau 45 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ... ir taip tyčia, itin žiauriai, suduodamas daugybę smūgių, sukeldamas dideles fizines kančias dėl skausmo, nužudė savo šeimos narį. Tuo tarpu nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodyta, kad T. L. tyčia, veikdamas itin žiauriai, sudavė tuos pačius kaltinamajame akte išvardintus smūgius ir „taip tyčia, itin žiauriai, suduodamas daugybę smūgių, nužudė savo šeimos narį“. Matosi, kad teismas pašalino kaltinimo dalį, kurioje buvo nurodoma, kad T. L. sukėlė nukentėjusiajai dideles fizines kančias dėl skausmo. Toks kaltinimo pakeitimas motyvuotas nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Nuosprendžio 9 lape teismas nurodė, kad iš J. L. suduotų 49 smūgių tik keturiais smūgiais buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas, galėjęs nukentėjusiajai sukelti didelį skausmą. Šios aplinkybės, teismo nuomone, rodo, kad kaltinamasis, smūgiuodamas nukentėjusiajai, nesiekė sukelti jai didelių fizinių kančių. Teismas taip pat rėmėsi bylos duomenimis apie didelį J. L. kraujyje (4,10 %) ir šlapime (5,23 %) rastą etilo alkoholio kiekį, taip pat teisme apklausto eksperto paaiškinimais, kad J. L. dėl vartoto alkoholio buvo narkotizuota. Dėl mirusiosios patirtų kančių dėl jos apsinuodijimo nuo alkoholio ekspertas tiksliai atsakyti negalėjo, tačiau paaiškino, kad nužudytajai padaryti sužalojimai nėra kankinančio pobūdžio. Įvertinus šias aplinkybes, teismas aplinkybę, kad T. L. nužudė J. L. sukeldamas jai dideles fizines kančias dėl skausmo, nusprendė iš kaltinimo pašalinti. Tačiau po to teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajai daugybinius smūgius, taip veikdamas privalėjo suprasti ir suprato, kad jo smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu yra žiaurūs. Įvertinęs suduotų smūgių skaičių, sužalojimų apimtis ir kilusios pasekmes, teismas padarė išvadą, kad T. L. žmoną nužudė itin žiauriai suduodamas jai daugybinius smūgius, todėl jo veiką kvalifikavo dar ir pagal BK 129 str. 2 d. 6 p.

Šį nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas nustatė nepagrįstai. Pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. atsako tas, kas nužudė žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Jau paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimu laikomi tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, šalčio, karščio ir pan.). Tuo tarpu nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz. nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kad kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio specialaus tikslo, bet suvokė, kad gyvybė nukentėjusiajam bus neišvengiamai ar galimai atimta itin žiauriai, kankinančiai ar sąmoningai pasirenka tokį gyvybės atėmimo būdą, veika kvalifikuojama pagal šį punktą. Nenustačius bent vienos šių aplinkybių, nėra pagrindo spręsti, kad nužudymas kvalifikuotinas kaip padarytas itin žiauriai.

Iš šios bylos matosi, kad T. L. tuo, kad nužudė savo žmoną ją kankindamas, nebuvo kaltinamas. Pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. jis buvo kaltinamas dėl to, kad nužudė žmoną kitaip itin žiauriai, t. y. suduodamas daugybinius smūgius ir sukeldamas dideles fizines kančias dėl skausmo. Tuo tarpu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl šio nužudymą kvalifikuojančio požymio yra prieštaringi. Teismas pats padarė išvadą, kad didelį skausmą nukentėjusiajai galėjo sukelti tik sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris jai buvo padarytas tik 4 smūgiais, tačiau taip pat padarė ir išvadą, kad fizinių kančių dėl skausmo nukentėjusioji vis tiek nepatyrėi, nes skausmo pojūtį slopino jos sunkaus laipsnio girtumas. Nužudymą itin žiauriu teismas pripažino tik dėl bendro suduotų nukentėjusiajai smūgių skaičiaus, nors kiti sužalojimai su nukentėjusiosios mirtimi neturėjo priežastinio ryšio, be to, ir pats teismas konstatavo, kad kiti smūgiai, išskyrus keturis smūgius, suduotus į pilvą, nukentėjusiajai didelio skausmo sukelti negalėjo. Be to, pats teismas iš pradžių padarė išvadą, kad suduodamas smūgius nuteistasis nesiekė sukelti nukentėjusiajai dideles fizines kančias. Tačiau po to nuosprendyje jau nurodyta, kad nuteistasis, suduodamas stiprius smūgius, privalėjo suprasti ir suprato, kad jo smurtiniai veiksmai yra žiaurūs.

Teismo sprendimas pripažinti nužudymą padarytu itin žiauriai tik dėl to, kad nukentėjusiajai buvo suduota daug smūgių ir padaryta daug sužalojimų, yra nepagrįstas dėl kelių priežasčių. Teismas šiuo atveju atsižvelgė į tai, kad nuteistasis T. L. savo žmonai iš viso sudavė ne mažiau kaip 49 smūgius. Tačiau ši teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių ir nuosprendis šioje dalyje keičiamas nustačius, kad suduotų smūgių skaičius buvo mažesnis, dalį sužalojimų nukentėjusioji griuvinėdama galėjo pasidaryti pati, be to, dalis sužalojimų jai buvo padaryta ne kaltinime nurodytu laiku, o keliomis paromis anksčiau. Tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Be to, net ir nustačius, kad nužudymas padarytas suduodant daug smūgių, vis tiek būtina nustatyti, kad gyvybė buvo atimta nukentėjusiajai dėl to patiriant didelį fizinį skausmą. Kad J. L. didelių fizinių kančių nepatyrė, nuosprendyje pripažino pats pirmosios instancijos teismas, padaręs dar ir išvadą, kad nuteistasis sukelti nukentėjusiajai tokias kančias nesiekė. Dėl aptartų aplinkybių teismo išvada apie tai, kad T. L. savo žmoną nužudė itin žiauriai, kolegijos nuomone, neatitinka bylos aplinkybių, o tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką. Iš dalies tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą, T. L. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. į BK 129 str. 2 d. 3 p.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir apie šioje byloje padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja apklausų metu neteisingai surašė jo parodymus, o teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai. Taip pat nurodo, kad į teismo posėdį nebuvo iškviestas specialistas psichiatras, nepaskirta ekspertizė ir tokiu būdu buvo pažeistos jo procesinės teisės, numatytos BPK 45 str. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, o jų atmetimo motyvai iš esmės jau buvo išdėstyti nagrinėjant kitus apelianto skundo argumentus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausos vyko nepažeidžiant BPK reikalavimų ir kad juose T. L. duoti parodymai buvo užrašyti teisingai, o teisme T. L. iš dalies parodymus pakeitė siekdamas išvengti griežtesnės atsakomybės, jau buvo aptarta. Taip pat jau buvo nurodyta, kad teismas išnagrinėjo prašymą kviesti į teismo posėdį specialistą psichiatrą ir motyvuota protokoline nutartimi šį prašymą pagrįstai atmetė. Iš bylos matosi, kad kitus nuteistojo ir jo gynėjos prašymus teismas patenkino, į teismo posėdį buvo iškviestas ir apklaustas teismo medicinos ekspertas, apklausta dar viena, į sąrašą prie kaltinamojo akto neįtraukta liudytoja A. L.. Todėl apelianto argumentai, kad teismas neužtikrino jam galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis, taip pat ir teise pateikti prašymus (BPK 45 str.), yra nepagrįsti. Nors skundžiamas nuosprendis dėl jau nustatytų priežasčių keičiamas, taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismas šią bylą išnagrinėjo neišsamiai. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų šioje byloje kolegija taip pat nenustatė.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimo išsprendimo ir dėl paskirtos bausmės teisėjų kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistasis savo skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę BK 130 str. sankcijos ribose. Tačiau nesant pagrindo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal nurodytą švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo ir skirti to įstatymo sankcijoje numatytas bausmes. Apelianto argumentai dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių irgi nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad T. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas jau pripažino tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.). Tuo tarpu apeliaciniame skunde prašoma pripažinti dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. – tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Toks apelianto prašymas nepagrįstas. Pagal galiojančią teismų praktiką, pripažindami BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismai nustato, kad nukentėjusiojo elgesys suformavo kaltininko vidines paskatas padaryti BK 129 str. numatytą nusikaltimą. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo elgesys laikytinas provokuojančiu, teismas turi įvertinti, kiek jis iš esmės prieštarauja doroviniams principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką ir jo elgesį. Priklausomai nuo nusikaltimo padarymo aplinkybių, teismai atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo elgesį prieš pat nužudymą, bet ir į ankstesnį jo elgesį su kaltininku („Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga (BK 129 str.)“). Apie tai, kad J. L. elgesys dėl nuolatinio girtavimo ir neištikimybės savo sutuoktiniui buvo amoralus ir prieštaravo dorovės principams, šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta. Byloje nustatyta, ir tai pripažįsta pats nuteistasis, kad dėl žmonos girtavimo kilusių konfliktų metu T. L. žmoną mušdavo ir anksčiau. Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau išdėstė motyvus, dėl kurių T. L. nusikalstamą veiką nėra pagrindo perkvalifikuoti į BK 130 str. Tačiau tos pačios jau aptartos aplinkybės paneigia ir provokuojantį nukentėjusiosios elgesį, kuris būtų turėjęs įtakos tam, kad T. L. padarė nužudymą. Byloje nustatyta, kad tą pačią dieną, dar prieš nužudymą, T. L. buvo sutikęs savo žmoną miestelyje, neblaivi J. L. atsisakė eiti namo, kaip nurodo nuteistasis, išvadino jį necenzūriniais žodžiais ir dėl to T. L. sudavė žmonai smūgį į veidą ir apliejo ją vandeniu. Po šio konflikto praėjo net keletas valandų ir jau po to, būdamas girtas, nuteistasis vėl išėjo ieškoti žmonos, o radęs ją gulinčią ir miegančią ant žemės su kitu vyriškiu (A. G.), žmoną sumušė ir nužudė. Teisminėje praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti prieš jį nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-222/2006). Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. L. jokių sąmoningų veiksmų, kuriais būtų provokavusi ar kitaip skatinusi T. L. panaudoti prieš ją fizinį smurtą, neatliko, nuteistasis ją pradėjo mušti miegančią ir neatlikusią jokių nei neteisėtų, nei kaltininką įžeidžiančių veiksmų. Visos šios aplinkybės šiame nuosprendyje jau buvo aptartos. Taip pat jau buvo aptarta ir tai, kad didžiausią įtaką nusikalstamos veikos padarymui turėjo ne kokie nors konkretūs nukentėjusios veiksmai ar jos elgesys, o paties nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl pripažinti T. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d . 6 p., pagrindo nėra. Pažymėtina dar ir tai, kad teismui jau pripažinus kitą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 10 p., į tuos pačius apelianto argumentus faktiškai jau buvo atsižvelgta ir juos iš dalies pagrįstais pripažino pats pirmosios instancijos teismas. Apeliantas skunde dar nurodo apie tai, kad dėl to, ką padarė, labai pergyvena ir gailisi. Tačiau iš bylos matosi, kad neigdamas savo apsvaigimą nuo alkoholio nusikaltimo padarymo metu, taip pat aiškindamas, kad sudavė savo žmonai tik tris smūgius, T. L. faktiškai nepripažįsta ir kai kurių esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Jau buvo aptarta ir tai, kad siekdamas palengvinti savo padėtį, nuteistasis keitė parodymus. Todėl daryti išvadą, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.) irgi nėra pagrindo. Jokių kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Tuo tarpu byloje įrodyta, kad nusikaltimą T. L. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai jau buvo aptarta, todėl nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., teismas pripažino pagrįstai.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Įvertino ne tik nustatytas T. L. atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, bet atsižvelgė į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas buvo pabaigtas ir sukėlė negrįžtamas, neatstatomas pasekmes. Taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia, nors nuosprendyje pažymėta, kad tai nepateisina T. L. poelgio, įvertintas ir pačios nukentėjusiosios netinkamas elgesys. Jau buvo atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę, į tai, kad jis neteistas, serga kai kuriomis lėtinėmis ligomis. BK 129 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Skundžiamu nuosprendžiu teismas paskyrė T. L. 8 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka sankcijos žemutinę ribą.

Nuteistojo veiką perkvalifikuojant iš BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. į BK 129 str. 2 d. 3 p., atsižvelgiant į visas jau aptartas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, T. L. skiriama ta pati sankcijos žemutinę ribą atitinkanti laisvės atėmimo bausmė. Skirti T. L. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kolegijos nuomone, pagrindo nėra.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.).

Šioje byloje skirti T. L. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. 1 d. arba 2 d., nėra galimybės, nes tam nėra įstatyme numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu skirti švelnesnę bausmę taikant BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo. Vertinant T. L. padaryto nusikaltimo pavojingumą, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad nukentėjusioji girtavo, nesirūpino šeima ir buvo nuteistajam neištikima. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į konkrečias nužudymo aplinkybes, į tai, kad nusikaltimas buvo pabaigtas, dėl žmogaus gyvybės atėmimo kilo neatstatomos pasekmės ir buvo padaryta ypatinga žala visuomenei. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nors nuosprendis keičiamas nenustačius, kad nužudymas buvo padarytas itin žiauriai, tačiau įrodyta, kad nuteistasis nužudė savo žmoną suduodamas jai daug smūgių, spardė gulinčią nukentėjusiąją į gyvybiškai svarbias kūno sritis. Nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Vertinant nuteistojo asmenybę pažymėtina, kad nors T. L. neteistas (ankstesnis jo teistumas išnykęs), tačiau jis irgi baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius pažeidimus, taip pat ir už nedidelį chuliganizmą bei alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose. Nustatyta, kad prieš keletą metų žmonai palikus šeimą, T. L. vienas išlaikė ir rūpinosi vaikais, tačiau šiuo metu vaikai jau pilnamečiai, nužudytą J. L. savo lėšomis palaidojo nuteistojo dukra. Nors šioje byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad nužudytoji J. L. nuolat girtavo, tačiau yra duomenų ir apie tai, kad alkoholiu piktnaudžiaudavo ir pats nuteistasis. Jis pats neneigia, kad konfliktų metu savo žmoną mušdavo ir anksčiau, tą patį parodė ir nuteistojo dukros. Nukentėjusioji E. L. teisme parodė, kad tėvas ir motina vienodai mušdavo vienas kitą ir tada būdavo kviečiama policija. Liudytoja A. L. teisme irgi parodė, kad tėvas (T. L.) kartais gerdavo kartu su motina, o jų muštynės šeimoje buvo įprastos.

Iš to kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios rodytų žymiai mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą arba ypatingai teigiamai apibūdintų nuteistojo asmenybę, nėra nustatyta. Todėl skirti T. L. švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę taikant BK 54 str. 3 d. pagrindo nėra. Kolegijos nuomone, minimalios sankcijoje numatytos bausmės T. L. paskyrimas šiuo atveju atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę, neprieštarauja nei teisingumo principui, nei bausmės paskirčiai (BK 41 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendį pakeisti.

Pakeisti nuosprendžio aprašomąją dalį dėl nustatyto nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičiaus. Nustatyti, kad T. L. sudavė J. L. rankomis ir kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne mažiau kaip keturis smūgius į pilvo sritį, padarydamas J. L. sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį nukentėjusiosios mirtį.

Nuteistojo T. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 3 p., 6 p. į BK 129 str. 2 d. 3 p. ir paskirti T. L. bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.