Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. ir atsakovės A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei A. V., valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir atsakovės A. V. priešieškinį ieškovui A. V., tretieji asmenys AB DNB bankas, „Swedbank“, AB, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovė 2001 m. balandžio 21 d. susituokė (2 T., b.l. 51). Santuokoje šalims (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. V. (1 T., b.l. 5). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimu buvo nutarta nutraukti ieškovo ir atsakovės santuoką dėl sutuoktinio A. V. kaltės, atsakovės naudai buvo priteista 5 000 Lt neturtinė žala, Taip pat buvo nustatyta nepilnamečio vaiko M. V., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta su motina A. V. bei išspręsti visi su santuokos nutraukimu susiję klausimai. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta šalių santuoka dėl atsakovo kaltės pakeisti, nurodant, kad santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės, o priešieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti, sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeisti, nurodant, kad M. V. gyvenamoji vieta nustatoma su ieškovu, taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 800 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo priėmimo iki vaiko pilnametystės bei priteisti iš atsakovės ieškovo naudai materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimą nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki teismo sprendimo priėmimo, skaičiuojant 800 Lt kas mėnesį, atėmus atsakovės iki teismo sprendimo sumokėtas pinigines sumas. Tuo tarpu atsakovė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo atsakovės naudai nėra priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą - priteisti iš ieškovo jos naudai bylinėjimosi išlaidas, t.y. 4 160,96 Lt. Likusioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas skundžiamas nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinių skundų ribų, ir pasisakys tik dėl klausimų, kurie keliami šalių apeliaciniuose skunduose.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo ir neturtinės žalos priteisimo

Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniai ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės santuoka“ nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (LR CK 3.61 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, pažymi, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-254/2010).

Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus (jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina), kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-399/2013). CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas tvirtina, jog šalių santuoka turi būti nutraukta dėl atsakovės kaltės, o atsakovė teigia, kad dėl santuokos nutraukimo yra kaltas ieškovas. Tokios pozicijos šalys laikės per visą bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi vertinti šalių pateiktų įrodymų visetą, remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvados dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).

Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad su ieškovu gyveno santuokoje ir vedė bendrą ūkį iki 2012 m. gruodžio 1 d., o santuoka iširo tik dėl ieškovo neištikimybės, nes sužinojusi, kad ieškovas yra neištikimas, ji buvo priversta išsikraustyti iš bendrų namų, norėjo atsiriboti nuo ieškovo. Pasisakydamas dėl procesinės šalių įrodinėjimo pareigos, grindžiant santuokos iširimo priežastis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui (nagrinėjamoje byloje – atsakovei) tenka įrodyti faktą (ieškovo neištikimybės jai faktą), su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Nors ieškovas ir tvirtina, kad su kita moterimi pradėjo gyventi jau po to, kai jo ir atsakovės santuoka buvo faktiškai iširusi, t.y. po atsakovės išėjimo iš namų, tačiau pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma: faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (2 T., b.l. 97-100), VĮ „Registra“ pažyma apie įregistruotą transporto priemonę (2 T., b.l. 101), atsakovės bute rastų moteriškų drabužių, daiktų, avalynės nuotraukos (2 T., b.l. 102-108), 2013-07-11 policijos nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (2 T., b.l. 223), ieškovo nenoras įleisti atsakovę į jų butą ir buto raktų nedavimas, vaiko apklausa, šalių paaiškinimai teismo posėdyje patvirtina, kad ieškovas, gyvendamas santuokoje artimai bendravo su kita moterimi, kuri netrukus po atsakovės išėjimo iš namų apsigyveno sutuoktinių bute ir gyveno kartu su ieškovu ir šalių sūnumi sutuoktiniams priklausančiame bute. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo pozicija, kad, ieškovui faktiškai gyvenant su kita moterimi, šeimos gyvenimo atkurti nebebuvo galima ir ieškovo teiginiai apie tai, kad jis siekė išsaugoti šeimą neatitinka tikrovės. Tikėtina, kad asmuo, kuris siekia išsaugoti šeimą, neskubėtų apsigyventi sutuoktinių bendruose namuose, kuriuose gyvena ir nepilnametis sūnus, su kita moterimi, kol santuoka oficialiai nėra nutraukta. Tuo tarpu jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės neištikimybės faktą, į bylą pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo nuomonei, kad vien tik iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovė buvo neištikima ieškovui, o jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovės neištikimybę, nėra. Kaip jau ir buvo anksčiau minėta, sutuoktiniui, kuris kaltina kitą sutuoktinį neištikimybe, tenka pareiga įrodyti neištikimybės faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė atsakovės neištikimybės jam fakto (CPK 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su ieškovo teiginiu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog tai, kad, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pirmos instancijos teismas nekonstatavo to, jog ieškovas nekaltas dėl santuokos nutraukimo, o kalta atsakovė, laikydamas, kad į bylą pateiktų įrodymų visetas suponuoja priešingą išvadą, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Ieškovas iš esmės neginčija atsakovės naudai priteistos neturtinės žalos dydžio, tik tvirtina, kad santuoka iširo dėl jos pačios kaltės, todėl neturtinės žalos priteisimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nelogiškas. Konstatavus, jog vis dėlto dėl santuokos iširimo kaltas tik ieškovas, spręstina, kad nėra jokio pagrindo nepriteisti atsakovei neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, natūralu, kad dėl patirtos sutuoktinio neištikimybės ir iširusios santuokos atsakovė patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo jos sveikata. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikti atsakovės medicininiai dokumentai (3 T., b.l. 141-144), todėl atsižvelgiant į santuokos trukmę, atsakovo turtinę padėtį jai iš atsakovo pagrįstai buvo priteistas 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja. Ieškovas reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo nepareiškė (1 T., b.l. 1-3,), tačiau atsiliepime į priešieškinį ir teismo posėdyje vaiko gyvenamąją vietą prašė nustatyti su juo (2 T., b.l. 203-209).

Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą, į tai, kad nėra nustatyta, kad atsakovė netinkamai atlieka tėvų pareigas, į tai, kad vaikas yra prisirišęs prie abiejų tėvų, o jo noro gyventi su tėvu negali bent minimaliai pagrįsti, sūnaus gyvenamąją vieta nustatė kartu su jo motina. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodoma, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada dėl nepilnamečio M. V. gyvenamosios vietos nesikeičia. Išvadoje pažymėta, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina atitiktų įstatymų nuostatas, vaiko interesus ir šiuo metu išreikštą paties vaiko norą.

Pagal susiformavusią teisminę praktiką teismas, priimdamas byloje sprendimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir tėvo bei motinos ryšį, vaiko norus ir kt.

Vertinant vaikų santykius su kiekvienu iš tėvų, šių (tėvų) dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) būtina vaiko interesus individualizuoti. Vaikui būtina augti saugioje (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinkoje, kurioje jis būtų apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir panašiai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamu pirmos instancijos teismo sprendimu padalinus šalių turtą, butas kuriame gyvena vaikas ir kuriame jam yra sudarytos geros sąlygos mokytis ir ilsėtis atitenka vaiko motinai, o vaiko tėvui atitenka sodyba Anykščių rajone. Pažymėtina, kad šalys neginčija tokios turto padalinimo tvarkos. Apelianto teiginiai, jog jis ketina įsigyti didesnį ir erdvesnį butą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo išvadoms, kad vaikui likus vaikui gyventi su motina, jis liktų gyventi jam įprastomis sąlygomis įprastoje gyvenamojoje vietoje, o likus vaikui gyventi su tėvu, jis gyventu su tėvu ir jo sugyventine, jam tektų pakeisti įprastas gyvenimo sąlygas, galimai mokyklą ir galbūt gyventi Anykščių rajone arba jo tėvo nuomojamame bute. Tokiu atveju vaikui galimai nebūtų suteiktos tokios gyvenimo sąlygos, kurias vaikas turėtų likęs gyventi su motina jo įprastoje gyvenamojoje vietoje. Įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą abejonėmis dėl to, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove prieštarautų šalių nepilnamečio vaiko interesams. Priešingai, byloje pateiktų duomenų visetas patvirtina, kad berniuko gyvenimas su mama atitinka jo poreikius, suteikia emocinį saugumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad didžiąją ieškovo apeliacinio skundo dalį užima motyvai susiję su tuo, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko norus gyventi kartu su tėvu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie visi ieškovo argumentai tapo nebeaktualūs, nes 2014-06-12 Vilniaus apygardos teisme gautoje Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje aiškiai nurodoma, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai pakartotinai apsilankius atsakovės A. V. gyvenamojoje vietoje ir, motinai nedalyvaujant, pabendravus su nepilnamečių šalių sūnumi, jis išsakė savo norą gyvento kartu su motina, paaiškino, kad su mama jam dabar gyventi yra geriau, o su tėčiu jis nebeturi apie ką kalbėti. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad šalių nepilnametis vaikas po skundžiamojo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo, nors jis ir nebuvo įsiteisėjęs, savo noru pradėjo gyventi su mama ir išreiškė norą gyventi su mama ir toliau. Esant nurodytoms aplinkybėms, visi ieškovo argumentai, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina neatitiktų vaiko norų, nevertinami kaip nebeatitinkantys faktinės situacijos ir dėl jų atskirai nepasisakoma.

Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos neįgyja res iudicata galios. Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai – sunkiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007). Dėl to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pasikeitus aplinkybėms, bet kuri šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Ieškovas savo apeliaciniame skunde kelia reikalavimą priteisti jo naudai iš atsakovės išlaikymo nepilnamečiam sūnui įsiskolinimą nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki teismo sprendimo priėmimo, skaičiuojant po 800 Lt per mėnesį, atėmus atsakovės iki teismo sprendimo priėmimo sumokėtas sumas. Pažymėtina, kad nors šalių sūnus pradėjus tėvams gyventi skyrium gyveno su tėvu ir jis jį išlaikė, tačiau išlaikymo įsiskolinimas sūnaus išlaikymui neatsirado, nes, kaip patvirtina bylos medžiaga, abu sutuoktinai vykdė tam tikras prievolės - atsakovė viena mokėjo įnašus bankams pagal kredito sutartis už sutuoktinių bendrą įsigytą turtą, o ieškovas rūpinosi kasdieniniais vaiko poreikiais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad nei vienas sutuoktinis neturi kompensuoti vienas kitam jų patirtų išlaidų.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu atsakovė kvestionuoja pirmos instancijos teismo sprendimą tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų jai nepriteisimo. Pirmos instancijos teismas, netenkindamas atsakovės prašymo priteisti jos naudai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kadangi ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas iš dalies ir tiek ieškovas, tiek atsakovė naudojosi advokatų pagalba byloje ir abu turėjo išlaidų, buvo tikslinamas priešieškinis, teikiami papildomi įrodymai, atidedami šalių prašymų teismo posėdžiai, dėl ko užsitęsė bylos nagrinėjimas, todėl šalių turėtos išlaidos advokatų pagalbai apmokėti jiems nepriteisiamos ir tenka jiems.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo ieškinys buvo atmestas, o atsakovės priešieškinis buvo tenkintas iš dalies. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ir nurodyta, kad priešieškinis buvo tenkintas iš dalies, tačiau iš esmės buvo patenkinti visi priešieškinio reikalavimai: ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės, atsakovei buvo priteista dalis jos prašomo neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečio sūnaus gyvenamojo vieta buvo nustatyta su atsakove, iš ieškovo priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui, šalims priklausantis bendrosios jungtinės nuosavybės teise turtas padalintas atsakovės nurodytu būdu. Nors reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir buvo patenkintas mažesniu nei prašė atsakovė dydžiu, tačiau iš esmės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo tenkintas, o neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato pats teismas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priimdamas bet kokį procesinį sprendimą teismas privalo išspręsti bylinėjimosi išlaidų, iš jų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti, paskirstymo klausimą. CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė už advokatės pagalbą sumokėjo 3 657 Lt (2 T., b.l. 258-263), 484 Lt buvo sumokėti antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą (2 T., b.l. 267-268) ir 19,96 Lt buvo sumokėta VĮ „Regitra“ už pažymos apie transporto priemonę išdavimą (2 T., b.l. 269-270). Teisėjų kolegijos vertinimu, visos atsakovės nurodytos išlaidos yra susijusios su nagrinėjama byla bei nėra nepagrįstai didelės, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus.

Nesutiktina su pirmos instancijos teismo motyvais, kad atsakovei neturėtų būti atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, nes abi šalys naudojosi advokatų pagalba, abi turėjo išlaidų, buvo tikslinamas priešieškinis, atidedami teismo posėdžiai, todėl buvo užtęstas bylos nagrinėjimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 93 str. 4 d., kuri leidžia nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė, pareikšdama priešieškinį ir teismo nurodymu jį tikslindama, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ir kad dėl to reiktų nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta ir priteistina visa jos nurodoma apimtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, surašymą sumokėjo 1 936 Lt. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vertinant minėtus kriterijus ir atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų pobūdį, atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, todėl mažintina iki 1 000 Lt.

Dėl atsakovės rašytinių paaiškinimų

2014-06-27 teisme buvo gauti atsakovės A. V. rašytiniai paaiškinimai dėl ieškovo atsiliepimo į jos apeliacinį skundą. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nenumato proceso dalyviams galimybės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo šiuos rašytinius paaiškinimus priimti, todėl jie grąžintini atsakovei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės teisės normas, be to, nepažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklių, tačiau netinkami nepritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas pakeistinas tik dalyje, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo, nurodant, kad iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 4 160,96 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme, kitoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta netenkinti atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo pakeisti, nurodant, kad iš ieškovo A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisiama 4 160,96 Lt (keturis tūkstančius šimta šešiasdešimt litų, 96 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovės A. V. rašytinius paaiškinimus grąžinti atsakovei.

Iš ieškovo A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.