Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilungės statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Kultūros infrastruktūros centrui dėl reikalavimo išmokėti draudimo išmoką pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Graičiūno aukštoji vadybos mokykla“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

13. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė AB ,,Lietuvos draudimo“ 2025 m. sausio 14 d. raštą ,,Dėl žalos administravimo sustabdymo“, kuriuo ji buvo informuota, kad žalos administravimas laikinai sustabdomas iki teismo proceso pabaigos. Apeliantė, prašydama priimti šį rašytinį įrodymą, paaiškino, kad su ieškiniu šio rašto pateikti negalėjo, nes jis buvo gautas jau po ieškinio pateikimo.

14. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė: 1) UAB „Projektavimo restauravimo institutas“ 2025 m. sausio 29 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) netinkamai atliktų tvarkybos darbų“, kuriame nurodyta, kad apeliantės atliktų darbų trūkumai yra esminiai, lėmę tai, jog dalies darbų atlikimo fakto, kaip atlikto kokybiškai, nebuvo galimybės patvirtinti, o kitos dalies – pripažinti atliktais tinkamai pagal Tvarkybos projekto reikalavimus; 2) UAB „Vilungės statyba“ 2025 m. sausio 22 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsakymo į užsakovo 2025-01-14 d. raštą“, kuriuo apeliantė informuoja, kad atsisako grąžinti statybvietę trečiajam asmeniui. Atsakovas paaiškino, kad kartu su atsiliepimu pateikti duomenys patvirtina, jog apeliantė nėra tinkamai atlikusi darbų pagal sutartį ir papildomą susitarimą.

15. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad apeliantės pateikti duomenys gali būti svarbūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog jie negalėjo būti pateikti kartu su ieškiniu, nenustatęs apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, priima kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir, esant poreikiui, įvertins juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

17. Spręsdamas dėl atsakovo pateiktų papildomų duomenų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jie neatitinka sąsajumo su sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo reikalavimų, nes nėra susiję su nustatinėjamomis aplinkybėmis vertinant, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. pateikti nauji įrodymai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam atskirajam skundui. Atsakovas nepaaiškino, kokias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, šie įrodymai gali patvirtinti arba paneigti (CPK 180 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir šių naujų įrodymų nepriima.

18. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. gegužės 8 d. taip pat gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji nurodo, kad po atskirojo skundo pateikimo ir priėmimo Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 3 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-173-881/2025, kurioje pateikta nuoroda į Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-656-464/2024, o pastarojoje išnagrinėtos aplinkybės ir pateiktas jų vertinimas yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nuomone, egzistuoja pagrindas priimti rašytinius paaiškinimus ir priimant procesinį sprendimą dėl atskirojo skundo (ne)tenkinimo vertinti aptariamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką.

19. CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Šią teisę, kaip ir teisę pateikti papildomus rašytinius įrodymus, šalys gali realizuoti ir tuo metu, kai byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto pažymėtina, kad tokiu atveju teikiamų paaiškinimų turinys taip pat turi atitikti apeliacinio proceso esmę ir jo reglamentavimą, be kita ko, jis turi nepažeisti CPK 323 straipsnyje nustatyto draudimo pasibaigus skundo padavimo terminui keisti ar pildyti apeliacinį (atskirąjį) skundą.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimą keisti atskirojo skundo dalyką ar pagrindą, draudžia keisti (papildyti) atskirąjį skundą pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui (CPK 323, 338 straipsniai), o apeliantė pateikė atskirojo skundo papildymą pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, prašymą dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo atsisako priimti, kaip atskirojo skundo papildymą. Pastebėtina, kad teismas į formuojamą aktualią teismų praktiką atsižvelgia nepriklausomai nuo to, ar proceso dalyvis to prašo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

21. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu nustato dvi būtinąsias sąlygas: 1) ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą; 2) grėsmę, kad galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš nurodytų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių institutas netaikytinas.

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, bet nenustatė antrosios būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Kadangi atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo nėra ginčijamos, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio proceso ribų (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis) dėl aptartos pirmosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo nepasisako. Apeliantė atskiruoju skundu skundžia antrosios sąlygos vertinimo ir išvados dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą; šie klausimai sudaro šio apeliacinio nagrinėjimo dalyką.

Dėl grėsmės teismo sprendimui įvykdyti

23. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, tik tiek, kiek būtina, ribojant priešingos šalies teises ir interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui, jos gali būti taikomos tik nustačius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-302/2021).

24. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimą apeliantė iš esmės įrodinėja tuo, kad draudimo bendrovei įvykdžius atsakovo reikalavimą iki civilinės bylos nagrinėjimo pabaigos (netaikius laikinųjų apsaugos priemonių), ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu ir nevykdytinu atsakovo reikalavimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo neteks prasmės. Pasak apeliantės, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų, jog draudimo išmokos mokėjimas būtų laikinai sustabdytas, t. y. išlaikyta šiuo metu esanti padėtis (status quo) ir laikinosios apsaugos priemonės atliktų tiek prevencinę, tiek konservacinę funkciją (laikinųjų apsaugos priemonių prigimtį ir paskirtį). Be to, apeliantės teigimu, atsakovas yra nesąžiningas, nebendradarbiauja, nesiekia greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo.

26. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, nustatyta, kad apeliantė, atsakovas ir trečiasis asmuo 2020 m. gruodžio 2 d. sudarė Tvarkybos darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. rugpjūčio 30 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties dėl (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini) tvarkybos (konservavimo, restauravimo, remonto, avarijos grėsmės pašalinimo) darbų atlikimo. Sudarius papildomą susitarimą, apeliantė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti pateikė su AB ,,Lietuvos draudimas“ sudarytą laidavimo draudimo sutartį, kurią sudaro 2024 m. rugsėjo 27 d. Atlikimo laidavimo draudimo raštas ir draudimo sutartis, patvirtinta draudimo liudijimu, pagal kurią šioje sutartyje numatytomis sąlygomis draudikas laidavo atsakovui, kaip naudos gavėjui, už apeliantės, kaip draudėjos, įsipareigojimų, numatytų atlikimo laidavimo draudimo rašte, vykdymą. Atsakovas 2024 m. lapkričio 29 d. pateikė draudikui reikalavimą dėl draudimo sumos sumokėjimo, kuriame nurodė, kad apeliantė pažeidė sutartyje ir papildomame susitarime nustatytus prievolių įvykdymo terminus.

27. Atkreiptinas dėmesys, kad kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2025 m. sausio 14 d. draudiko raštas dėl žalos administravimo sustabdymo, patvirtina, jog šiuo metu atsakovo reikalavimo dėl draudimo sumos sumokėjimo vykdymas yra sustabdytas. Rašte nurodoma, kad pagal Laidavimo draudimo taisyklių Nr. 058 (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija, galioja nuo 2016 m. sausio 4 d.) (toliau – Taisyklės) 71.3 papunktį, draudikas turi teisę atidėti sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo priėmimą iki teisminio proceso, tiesiogiai susijusio su draudžiamuoju įvykiu, pabaigos. Atsižvelgiant į tai, rašte pažymima, kad draudikui gavus informaciją, jog teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-1523-603/2025, kurios pagrindas – apeliantės reikalavimas pripažinti negaliojančiu ir nevykdytinu atsakovo reikalavimą draudikui išmokėti draudimo išmoką, įvertinus, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turės tiesioginės įtakos sprendimui žalos byloje, jos administravimas laikinai sustabdomas iki teismo proceso pabaigos.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apeliante, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė būsimam galimai ieškovei palankiam teismo sprendimui įvykdyti ir (ar), kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

29. Pirma, pateiktas 2025 m. sausio 14 d. draudiko raštas dėl žalos administravimo sustabdymo patvirtina, kad šiuo metu atsakovo reikalavimo dėl draudimo išmokos sumokėjimo vykdymas yra sustabdytas iki teismo proceso pabaigos, taigi, paties draudiko sprendimu jau yra užtikrinama status quo (pozicija, esanti dabar) ir nėra pagrindo manyti, jog to nepakanka šalių lygiateisiškumui užtikrinti bei grėsmei, kad ateityje teismo sprendimo galima nebeįvykdyti, eliminuoti.

30. Antra, vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos ir kuriomis tikrai galima užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas neturėtų taikyti perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurias taikyti nėra būtina sprendimo įvykdymui užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-781-912/2022). Taigi, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, atsižvelgiant į tai, kad paties draudiko sprendimu sustabdytas žalos administravimas užtikrina šalių status quo (pozicija, esanti dabar) iki ginčo galutinio išsprendimo, būtų perteklinis ir pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

31. Trečia, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės veiksmai prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti draudimo išmokos pagal atsakovo 2024 m. lapkričio 29 d. reikalavimą išmokėjimą, vadovaujantis teismų praktika, vertintinos kaip ribojančios atsakovo galimybę pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu ir lemtų, jog atsakovui būtų uždraudžiama atlikti teisėtus veiksmus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ribojant teisę pasinaudoti garantijomis, paneigia sutarties užtikrinimo prasmę, nes tokiu būdu ieškovė iš esmės siekia eliminuoti nuostatas, suteikiančias atsakovui galimybę pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu; tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad tenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, minėtos sutarties sąlygos iš esmės prarastų savo prasmę ir veiksmingumą, o kartu galėtų būti pažeista ir sutarties šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-790/2019). Kita vertus, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, kiekviena faktinė situacija turi būti įvertinama individualiai, išlaikoma šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principo įgyvendinimas. Dėl to tam tikrais atvejais gali būti nustatytas pagrindas laikinąsias apsaugos priemonės taikyti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-656-464/2024). Taigi, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, turi būti įvertinami tiek garantijos, kaip teisinio instrumento, paskirtis bei ypatumai, tiek konkreti faktinė situacija ir, atitinkamai, ieškoma proporcingo ir šalių interesų pusiausvyrą užtikrinančio sprendimo konkrečioje situacijoje, kartu įvertinant ir išimtinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pobūdį.

32. Nagrinėjamu atveju, minėta, apeliantė, atsakovas ir trečiasis asmuo 2020 m. gruodžio 2 d. sudarė Tvarkybos darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis šios sutarties 9.1 papunkčiu, apeliantė įsipareigojo atsakovui pateikti banko arba draudimo bendrovės išduotą sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimo garantinį arba laidavimo draudimo raštą. Kitaip tariant, apeliantė įsipareigojo užtikrinti sutarties įvykdymą, suprato ir prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką, todėl atsakovo teisė pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu savaime negali būti laikoma nesąžiningumu. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų, kad būtų uždraudžiama atlikti teisėtus veiksmus, o toks tikslas nėra nukreiptas apginti pažeistą materialinę teisę ar užkirsti kelią tokiam pažeidimui ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-174-943/2020). Garantijos ar laidavimo draudimo rašto, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių. Kaip matyti iš 2020 m. gruodžio 2 d. Tvarkybos darbų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 9.1 papunkčio turinio, vienos iš pasirinktų prievolės užtikrinimo būdų veikimas buvo viena iš sąlygų sudaryti sutartį ir galimybė atsakovui pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu yra sutartimi bei įstatymais užtikrintas jo lūkestis. Dėl to apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja sutarties įvykdymo užtikrinimo paskirčiai. Be to, byloje pateiktas jau pirmiau aptartas 2025 m. sausio 14 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ raštas patvirtina, jog nagrinėjamu atveju žalos administravimas yra sustabdytas ir, kaip minėta, nėra pagrindo abejoti, jog tai užtikrina esamos padėties išsaugojimą iki ginčo išnagrinėjimo teisme, atitinkamai, kartu tai paneigia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešinga išvada lemtų perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nukrypstant nuo proporcingumo principo.

33. Ketvirta, nors apeliantė teigia, kad atsakovas yra nesąžiningas, nesiekia greito bylos išnagrinėjimo, nebendradarbiauja, tačiau išskyrus deklaratyvaus pobūdžio argumentus, byloje nepateikė objektyvių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų.

34. Penkta, priešingai nei teigia apeliantė, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-60-180/2018, negali būti laikoma precedentu šioje byloje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016). Nors tiek apeliantės nurodytoje, tiek nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau abiejų bylų faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip identiškos, nes: pirma, apeliantės nurodomoje byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateiktas iki ieškinio pareiškimo, o nagrinėjamoje byloje kartu su ieškiniu, taigi, skiriasi šiose bylose įrodinėjamos aplinkybės, jų apimtis; antra, apeliantės nurodomoje byloje ieškovė jau buvo gavusi pranešimą iš draudiko apie sutarties įvykdymo užtikrinimo sumos išmokėjimą atsakovui, o nagrinėjamoje byloje, kaip patvirtino ir pati apeliantė atskirajame skunde, draudimo išmokos suma atsakovui nėra išmokėta, priešingai, draudiko iniciatyva žalos administravimas laikinai sustabdytas iki šio teismo proceso pabaigos. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-656-464/2024, ir 2025 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-173-881/2025, taip pat negali būti laikomos priimtomis tapačioje faktinėje situacijoje ir, atitinkamai, turinčiomis precedentinę reikšmę, nes, teismo nagrinėtais atvejais, priešingai nei šiuo atveju, draudikas nebuvo priėmęs sprendimo sustabdyti žalos administravimą, t. y. egzistavo pagrindas išlaikyti esamą situaciją nepakitusią teismo taikomomis išimtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nurodyti bylų faktinių aplinkybių skirtumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nesudaro pagrindo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti taip pat, kaip tai padaryta aptartose anksčiau nagrinėtose bylose.

35. Apibendrindamas nurodytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentų, susijusių su sutartinių įsipareigojimų (ne)tinkamu vykdymu, apeliantės materialiniu teisiniu suinteresuotumu ar atsakovo patirtų nuostolių mastu, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nelemia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

37. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu, tai reiškia, jog paaiškėjus naujoms aplinkybėms tiek dėl atsakovo nesąžiningumo, tiek dėl žalos administravimo (ne)sustabdymo, apeliantė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 2 dalys, 147 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.