Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos, Dalios Pranckienės ir Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. M. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir A. V. ieškinį atsakovei Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl turto priteisimo asmeninės nuosavybės teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Nesutinka su teismo išvada, kad turtas, kuris priskiriamas pajininkams, aiškiai neidentifikuotas, nes pateiktuose dokumentuose aiškiai nurodytas turto adresas, daikto pavadinimas, be to, teismo proceso metu nebuvo ginčo tarp šalių dėl ginčo objekto.

13. Tvirtina, kad reikšdami ieškinį, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 634 “Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo” 150 punktu. Teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes nepasisakė dėl šio teisės akto turinio, sprendime nenurodyta, kodėl negalėjo turtas būti grąžintas pagal minėtą sprendimą.

14. Nurodo, kad tas faktas, jog turtas buvo pripažintas bešeimininkiu ir savivaldybė įregistravo ir priėmė turtą nuosavybėn, įtraukė jį į savo balansą, neatima teisės tikrajam turto savininkui paimti iš savivaldybės balanso savo nuosavybėn, nes nuosavybės ir paveldėjimo teisė išlieka nepriklausomai nuo to, kas turtą, kuris buvo pripažintas bešeimininkiu, valdo. Argumentas, kad turto negalima grąžinti, nes buvo pradėtas turto pardavimas per aukcioną yra nepagrįstas, nes tokio perleidimo paveldėtojai nedraudžia.

15. Nurodo, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, nes motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, todėl byla išspręsta neteisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, byloje nenustatyta.

22. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl turto priteisimo asmeninės nuosavybės teise, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo objektas yra pastatas - ferma, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimu yra pripažintas bešeimininkiu ir perduotas Kupiškio rajono savivaldybės nuosavybėn. Ieškovai šį pastatą prašo išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo. Minėto teismo sprendimo ieškovai neskundė ir dėl proceso atnaujinimo nesikreipė. Nustatyta, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. T. ginčijamą fermą iš Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 2020-09-07 įsigijo viešo elektroninio aukciono būdu.

24. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepilnai ir neobjektyviai įvertinus įrodymus ir netinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atmeta minėtus apeliantų argumentus. CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2008; kt.). Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, jų paaiškinimus ir padarė atitinkamas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017).

26. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y., ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją ir tik tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015).

28. Vadovaujantis nurodyta teismine praktika, šiuo atveju ginčo pastato - fermos nuosavybės fakto įrodinėjimo pareiga tenka būtent apeliantams V. M. ir A. V., t. y. jie turėjo įrodyti, jog ginčo turtas jiems priklauso nuosavybės teise ir atsakovė privalo ją grąžinti. Šią aplinkybę apeliantai įrodinėja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-05-06 nutarimu Nr. 457 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“, nurodydami, jog teismas be pagrindo netaikė šių taisyklių 150 punkto. Minėto nutarimo 149 punktas nustato, kad turto grąžinimas vykdomas, kai įsiteisėja civilinėje, administracinėje ar baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime) priimtas atitinkamas sprendimas, kuris yra pagrindas grąžinti savininkui turtą. Tuo atveju, jeigu turtas dar neparduotas, jis grąžinamas natūra savininko prašymu; kartu su prašymu turi būti pridėti dokumentai (tinkamai patvirtintos jų kopijos), kuriais vadovaujantis savininkui grąžinamas turtas (150 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai jokių dokumentų grąžinti ginčo turtą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimo Nr. 634 nuostatas neturi ir darė išvadą, kad atsakovė pagrįstai atsisako šį turtą grąžinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai.

29. Pažymėtina, kad ginčo objektas pastatas - ferma, esanti (duomenys neskelbtini), įsiteisėjusiu, todėl visiems privalomu ir vykdytinu Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimu, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaip nerealizuotinas ir bešeimininkis statinys, todėl perduotas Kupiškio rajono savivaldybės nuosavybėn (CPK 18 straipsnis). Kaip minėta, minėtas sprendimas nebuvo skundžiamas, prašymas atnaujinti procesą nebuvo teikiamas. Apeliantė V. M., teigdama, jog ginčo turtas yra jos nuosavybė, ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų, kad įteisintų nuosavybės teises į ginčo turtą, jei tokias turėjo. Be to, ne atsakovė Kupiškio rajono savivaldybės administracija 2006 – 2007 m. turėjo ieškoti pajininkų, bet pajininkai, kuriems buvo paskirtas konkretus turtas už pajus, privalėjo rūpintis savo teisių įgyvendinimu. Iš Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimo, kurį priimant buvo įvertintos visos svarbios aplinkybės, matyti, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracija apie ketinimą pripažinti statinius bešeimininkiais skelbė žiniasklaidos priemonėse, bet, įstatymo nustatytu terminu ir per protingą terminą jam pasibaigus, nei savininkai, nei turtinių teisių turintys asmenys neatsiliepė. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad tik 2020-08-08 sužinojo apie parduodamą ginčo turtą, vertintina kaip nepagrįsta, nes po tėvo mirties priėmusi palikimą, nesidomėjo paveldėtu turtu.

30. Apeliantė nurodo, kad jos nuosavybės teises į ginčo objektą patvirtina Kupiškio rajono S. žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos 1995-02-20 turto atidalijimo už pajus, likviduojant bendrovę, aktas, paveldėjimo teisės liudijimas. Sutiktina, kad likvidacinės komisijos 1995-02-20 a`ktas iš dalies patvirtina, jog, likviduojant S. žemės ūkio bendrovę, jos likvidacinė komisija patvirtino įvairių bendrovės turto rūšių, įskaitant ir pastatus, atidalijimą tarp bendrovės pajininkų, proporcingai turimam pajų kiekiui. Tačiau byloje esantys ir bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai neginčijamai neįrodo CK 4.47 straipsnyje numatyto nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, pagal kurį ieškovė galėjo įgyti nuosavybės teisę į pastatą - fermą (CPK 178 straipsnis). Likvidacinės komisijos 1995-02-20 turto atidalijimo akte pastatai ir kitas nekilnojamas turtas, kuris priskiriamas pajininkams, aiškiai neidentifikuotas. Byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų apie tai, kad būtent V. M. nurodomas visas pastatas – ferma pagal 1995-02-20 likvidacinės komisijos aktą buvo atiduotas už pajus jos tėvams V. V. ir O. V., kurių turtą paveldėjo ieškovė; kad minėtame akte nurodyti kiti asmenys, yra atsisakę nuo jiems priskirto pastato – fermos dalies; kad minėti asmenys likvidacinės komisijos akto pagrindu nekilnojamojo turto registre nustatyta tvarka būtų įregistravę nuosavybės teises į pastatą – fermą ir įgijo nuosavybę į pastatą – fermą, kad po tėvų mirties ieškovė paveldėjo būtent ginčo turtą. Kadangi teismui nepateikti neginčijami duomenys, kad ginčo pastatas priklauso apeliantams, konstatuoti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nėra pakankamo pagrindo.

31. Be to, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad karvidžių kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 1995-02-20 Skapiškio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos aktą yra prašęs nuosavybėn grąžinti ir P. T., kuris nurodė, kad pastatas atiduotas už pajus jo motinai B. P., V. K., B. K., kurių turtą paveldėjo jis bei O. V., V. V., kurių turtą paveldėjo jo žmona. Teigė, kad dalį teisių į kompleksą jis įsigijo nupirkdamas jas iš V. Š.. Nors P. T. ieškinys 2019-02-01 teismo buvo atmestas (civilinė byla Nr. 2-267-857/2019), konstatavus, kad nepateikti neginčijami įrodymai, patvirtinantys jo nuosavybę į pastatą, kuris nuosavybės teise priklauso Kupiškio rajono savivaldybei, tačiau P. T. nurodytos aplinkybės kelia abejonių, kad O. V., V. V. priklausančius pajus paveldėjo apeliantė V. M. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įvertintina aplinkybė, kad byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo E. T. atsakovei priklausantį pastatą-fermą įsigijo 2020-09-07 viešojo elektroninio aukciono būdu. Teismui nepateikti duomenys, kad minėtas aukcionas yra pripažintas neteisėtu, todėl ir pripažinus, kad ginčo pastatas yra apeliantų nuosavybė, tenkinti ieškinį ir grąžinti jį natūra ieškovams, nėra pakankamo pagrindo. Ta aplinkybė, kad mediacijos metu šalys tarėsi dėl taikaus ginčo išsprendimo, šalims nesusitarus, teismui nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė sutiko su ieškiniu.

32. Kiti neaptarti apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

33. Kadangi ieškovai nepateikė neginčijamų duomenų, jog yra ginčijamo, atsakovei priklausančio turto savininkai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, neteisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas, todėl naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pakankamo pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Teisėjų kolegija nevertina Panevėžio apygardos teisme 2022-02-22 ieškovės V. M. pateiktų rašytinių paaiškinimų pagrįstumo, nes jais ieškovė papildomai argumentuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą. Be to, CPK 323 straipsnis draudžia keisti (pildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui.

35. Apeliacinių skundų netenkinus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovė neteikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.