- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- e2-1117-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02299-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Ieškovas
- Z. D., J. T., V. S., R. G., P. R., G. Š., V. B., A. S., D. K.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ atskirąjį skundą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų Z. D., J. T., V. S., R. G., P. R., V. S., G. Š., V. B., A. S., D. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiomis tarp jų ir atsakovo AB banko „Snoras“ sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu dėl esminio suklydimo, taikyti restituciją ir pripažinti ieškovų sumokėtas sumas atsakovei pagal šias sutartis ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas; priteisti bylinėjimosi išlaidas, įpareigojant atsakovę šias išlaidas apmokėti iš administravimui skirtų lėšų.
Atsiliepimas
Atsakovė ir trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.
Šalies argumentai
Ieškovai 2016 m. kovo 7 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo. Nurodė, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo atsakovė ir trečiasis asmuo pakeitė savo ankstesniąją poziciją ir nutarė visiems indėlių sertifikatų pirkėjams išmokėti indėlių draudimo išmokas. Todėl ieškovai pareiškė, kad atsisako savo ieškinio reikalavimų toje bylos dalyje, kurioje ginčijo sudarytas indėlių sertifikatų sutartis, ir prašė bylą toje dalyje nutraukti. Ieškovai taip pat prašė priteisti iš atsakovės pusę jų turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti už ieškinio paruošimą ir atstovavimą šioje byloje, t. y.: Z. D. – 70,09 EUR, J. T. – 77,06 EUR, V. S. – 70,09 EUR, R. G. – 199,75 EUR, P. R. – 70,09 EUR, V. S. – 149,88 EUR, G. Š. – 70,09 EUR, V. B. – 70,09 EUR, A. S. – 105,13 EUR, D. K. – 105,13 EUR, iš viso – 987,40 EUR iš 1 974,87 EUR, įpareigojant atsakovę šias išlaidas apmokėti iš administravimui skirtų lėšų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartimi ieškovų pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis priėmė, civilinę bylą šioje dalyje nutraukė ir priteisė iš atsakovės BAB banko „Snoras“ administravimui skirtų lėšų ieškovams Z. D. – 70,09 EUR, J. T. – 77,06 EUR, V. S. – 70,09 EUR, R. G. – 199,75 EUR, P. R. – 70,09 EUR, V. S. – 149,88 EUR, G. Š. – 70,09 EUR, V. B. – 70,09 EUR, A. S. – 105,13 EUR, D. K. – 105,13 EUR, iš viso – 987,40 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nutarus išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus, atsakovė tokiais veiksmais iš esmės patenkino ieškinio reikalavimus jau po to, kai ieškovai kreipėsi su ieškiniu į teismą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl ko ieškovai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, buvo priversti kreiptis į teismą. Pasak teismo, reikalauti ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra jokio pagrindo. Teismas nustatė, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą patvirtintų maksimalių dydžių (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, toliau – Rekomendacijos), todėl priteisė visas ieškovų prašomas išlaidas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės administravimui skirtų lėšų ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė yra kalta (atsakinga) dėl proceso. Ieškiniu nebuvo prašoma pripažinti ieškovų teisę gauti draudimo išmoką už jų turėtus indėlių sertifikatus arba įpareigoti atsakovę pateikti trečiajam asmeniui duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokai apskaičiuoti ir išmokėti. Ieškinio reikalavimai indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių atžvilgiu nebuvo patenkinti tokie, kaip buvo suformuluoti. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) reikalavimus, sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo arba nemokėjimo priima ir draudimo išmoką moka ne indėlių draudimo sistemos dalyvis (šiuo atveju AB bankas „Snoras“), o draudimo įmonė (trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“). Atsižvelgdama į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, susijusius su atsakovės išleistais indėlių sertifikatais, VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmokas visiems AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams. Būtent todėl atsakovė pateikė trečiajam asmeniui duomenis apie ieškovų turėtus indėlių sertifikatus. Atsiimdami draudimo išmokas už indėlių sertifikatus, ieškovai faktiškai pripažino, kad ginčijamos indėlio sertifikato įsigijimo sutartys galioja ir sukuria jos šalims teises ir pareigas. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių ir investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos teisinio reglamentavimo.
2. Ieškovų pareikštas ieškinys susideda iš faktinių aplinkybių, susijusių su kiekvienu ieškovu, išdėstymu ir bendro teisinio pagrindo. Faktinės aplinkybės iš esmės yra tipinės ir pasikartojančios. Todėl honoraras už faktiškai suteiktas atstovavimo paslaugas visiems ieškovams turi būti vienodas ir neturi priklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovų ginčijamų sandorių suma. Net jei ieškovai su atstovu susitarė dėl skirtingo honoraro už suteiktas paslaugas dydžio, atsakovė bet kuriuo atveju neprivalo atlyginti tos ieškovų atstovui sumokėtos honoraro dalies, kuri yra didesnė nei realiai suteiktų paslaugų vertė. Minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą yra 70,09 EUR. Todėl, tik esant bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindui, tik tokio dydžio išlaidos ir galėjo būti priteistos iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsiliepime trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo tenkinti atsakovės atskirąjį skundą. Remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir apeliantė, tačiau patikslindamas apeliantės nurodytas aplinkybes, pažymi, kad pagrindas indėlių draudimo išmokų mokėjimui šiuo konkrečiu atveju buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, remiantis kuria apeliantė perdavė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalingus duomenis indėlių draudimo išmokų už indėlių sertifikatus mokėjimo tikslu, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ indėlio draudimo išmokas už indėlių sertifikatus išmokėjo iš kart po to, kai gavo minėtus duomenis.
Atsiliepime ieškovai prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovės kaltės, nes atsakovė nepripažino ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos. Dėl šios priežasties ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą, prašydami pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo ir taikyti restituciją – pagal šias sutartis ieškovų sumokėtas sumas pripažinti lėšomis, kurioms taikoma draudimo apsauga. Taigi ieškovų tikslas buvo gauti draudimo išmokas. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo atsakovui pakeitus savo poziciją, buvo pasiektas rezultatas, analogiškas rezultatui, kuris būtų pasiektas patenkinus ieškinį. Aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.
2. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio dydį, be kita ko atsižvelgia ir į ginčo sumos dydį. Kiekvieno iš ieškovų situacija yra individuali, todėl ir advokato honoraro klausimas su kiekvienu ieškovu buvo aptariamas individualiai. Honoraro dydis priklausė nuo to, kiek laiko su kiekvienu ieškovu buvo sugaišta ruošiantis teisminiam ginčui, taip pat nuo kiekvieno iš ieškovų reikalavimo dydžio, taip pat buvo atsižvelgta į kiekvieno iš ieškovų turtinę padėtį. Ieškovų patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovų atsisakymą nuo dalies ieškinio ir šioje dalyje nutraukdamas civilinę bylą, priteisė iš atsakovės dalį ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ši nuostata taikytina ir tuo atveju, kai byla nutraukiama dėl dalies ieškinio reikalavimų. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį dėl to, kad iškėlus atsakovei bankroto bylą, jiems, be kita ko, nebuvo išmokėtos draudimo išmokos už įsigytus atsakovės indėlių sertifikatus. Kaip matyti iš faktinio ieškinio pagrindo, ieškovai iš esmės siekė užsitikrinti, kad jiems būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Atsakovei ir trečiajam asmeniui laikantis pozicijos, kad ieškovų lėšos pagal indėlių sertifikatus nėra apdraustos, ieškovai kreipėsi į teismą, be kita ko prašydami pripažinti su atsakove sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo, o taikant restituciją pripažinti ieškovų sumokėtas sumas pagal šias sutartis jų lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms draudimo apsauga taikoma. Draudimo išmokos už įsigytus indėlių sertifikatus ieškovams buvo išmokėtos tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlių sertifikatams, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Akivaizdu, kad ieškovams išmokėjus draudimo išmokas, nebetikslinga ginčyti minėtus sandorius tuo pagrindu, kad buvo esminis suklydimas dėl taikytinos draudimo apsaugos įsigyjant indėlių sertifikatus, bei reikalauti taikyti restituciją. Todėl priešingai nei teigia apeliantė, ieškovų reikalavimai, susiję su indėlių sertifikatais, iš esmės buvo patenkinti, kas ir lėmė jų dalinį ieškinio atsisakymą. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent atsakovei, dėl kurios veiksmų ieškovai patyrė bylinėjimosi išlaidų, tenka pareiga atlyginti šias išlaidas (CPK 94 str. 1 d.). Tokia išvada atitinka ir šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-875-180/2016; kt.).
Tai, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, nepaneigia atsakovės kaltės dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Pažymėtina, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant būtent į atsakovės poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, nulemtą netinkamo susijusio teisinio reglamentavimo nuostatų suvokimo. Bankui, kaip profesionalui finansinių paslaugų teikimo srityje, keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl šiuo atveju formalus byloje pareikšto ieškinio elementų vertinimas sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 2A-12-943/2016).
Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad draudimo išmokų už indėlių sertifikatus mokėjimą ieškovams lėmė trečiojo asmens VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ sprendimas. IĮIDĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, vadovaudamasi draudėjo (šiuo atveju atsakovės) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius. Vadinasi, trečiasis asmuo ieškovams ieškiniu reikalautų sumų be atsakovės pateiktų duomenų negalėjo išmokėti.
Atmestini ir apeliantės argumentai, kuriais remiantis ginčijamas ieškovų reikalaujamų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis. Kaip teisingai nurodoma ieškovų atsiliepime, advokatas su kiekvienu atskiru klientu turi teisę susitarti dėl individualaus mokesčio už suteiktas paslaugas dydžio. Pagal Rekomendacijų 2 punktą vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama priteisiant užmokestį už advokato suteiktas paslaugas, yra būtent ginčo (reikalavimo) sumos dydis, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvieno iš klientų mokamas ir pralaimėjusios šalies atlyginamas užmokestis, priešingai nei teigia apeliantė, gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos, o įstatymas nenustato, kad tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas. Priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškinius reiškiančiais asmenimis.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atsakovės atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.