Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-318-186/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-24
Bylos Nr.: e2A-318-186/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02299-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: V. S., R. G., P. R., G. Š., A. S., D. K., Z. D., J. T., V. B.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-318-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02299-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių V. S., R. G., P. R., V. S., G. Š., A. S., D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. D., J. T., V. S., R. G., P. R., V. S., G. Š., V. B., A. S. ir D. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis, sudarytas su atsakove BAB banku SNORAS (toliau – Bankas), t. y. Z. D. 2011-08-29 sutartį Nr. FO20110829K990001; J. T. 2011-05-31 sutartį Nr. FO20110531V990007; V. S. 2011-10-19 sutartį Nr. FO20111019V990013; R. G. 2011-07-19 sutartį Nr. FO20110719L990006; P. R. 2011-03-15 sutartį Nr. FO20110315P990014 ir 2011-03-25 sutartį Nr. FO20110325P990003; V. S. 2011-06-27 sutartį Nr. FO20110627Z990001; G. Š. 2011-03-15 sutartį Nr. FO20110315P990012; V. B. 2011-06-02 sutartį Nr. FO20110602L990005; A. S. 2011-04-06 sutartį Nr. FO20110406Z990003, 2011-04-21 sutartį Nr. FO20110421Z9900053, 2011-06-10 sutartį Nr. FO20110610Z990003, 2011-07-21 sutartį FO20110721Z990007, 2011-09-15 sutartį Nr. FO20110915Z990003, 2011-10-02 sutartį FO20111002Z990001 ir 2010-11-07 sutartį FO20111007Z990003; D. K. 2011-02-22 sutartį Nr. FO20110222P990004 ir 2011-05-23 sutartį Nr. FO20110523P990002 (toliau – Obligacijų pasirašymo sutartys); taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).Ieškovų teigimu, jie buvo suklaidinti Banko darbuotojų, nes nebuvo tinkamai informuoti, kad įsigytos obligacijos nėra draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jeigu būtų tai žinoję, obligacijų nebūtų įsigiję. Todėl Obligacijų pasirašymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento, kaip sudarytas dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais, kad obligacijoms netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta draudimo apsauga, ir kad tai, jog nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Pasak teismo, kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.Teismas taip pat vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl turėjo būti suprantama, kad ši finansinė priemonė nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Teismo vertinimu, kiekvieno ieškovo asmeninės savybės leido jį prilyginti vidutiniam vartotojui, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovai nesuvokė Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Ieškovai pakeitė investicijų formą į ginčo obligacijas siekdami gauti didesnes palūkanas. Atsižvelgiant į jų patirtį sudarant terminuotojų indėlių sutartis su atsakove, akivaizdu, kad jie turėjo suvokti sudaromo ginčijamų sandorių esmę ir šių sandorių sudarymo metu suprasti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir vertybinio popieriaus. Teismas pažymėjo, kad terminuotų indėlių sutarčių 11 punkte numatyta, jog indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau ginčijamuose sandoriuose tokios nuostatos nėra. Ieškovų kaip neprofesionalių investuotojų statusas nepanaikina jų bendrųjų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, elgtis sąžiningai, rūpestingai ir protingai ir pan. – tam nereikia specialių žinių ar investavimo patirties. Teismo vertinimu, atsakovės neteisėti veiksmai, atlikti ieškovams priimant sprendimus dėl obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad visi ieškovai buvo suklaidinti dėl sudarytų sandorių esmės.Ieškovai dėl Obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą bei veiklos sustabdymą (kas yra visuotinai žinoma aplinkybė), o tik atsakovės bankroto proceso metu. Be to, ieškovai pareiškė reikalavimus atsakovės bankroto byloje ir pareikalavo, kad atsakovė išpirktų obligacijas bei sumokėtų palūkanas. Tai reiškia, kad ieškovai pareikalavo, jog atsakovė įvykdytų ginčijamus sandorius, t. y. tokiu būdu pripažino buvus sudarytomis ir galiojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis. Dėl to ieškovai neteko teisės ginčyti šiuos sandorius (CK 1.79 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovės V. S., R. G., P. R., V. S., G. Š., A. S., D. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas neatsižvelgė į tai, kad Bankas šiuo atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Galima laikyti, kad investicinė įmonė nebegali vykdyti savo įsipareigojimų dėl to, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, arba, lygiai taip pat galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – išpirkti obligacijų. Teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl ši dvejopa situacija turėtų būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Teismo išvados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis, taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13) neatsakyta, kaip turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl šioje byloje teismas turėjo kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, bet neatsižvelgė į tai, kad šios bylos aplinkybės nėra visiškai tapačios, be to, ieškovai byloje pateikė tam tikrus teisinius argumentus, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo analizuojami. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suklydimo galimybė vertintina atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes ir į individualias ieškovų savybes. Teismas neatsižvelgė į ieškovų argumentus dėl atsakovės elgesio vertinimo IĮIDĮ nustatytų pareigų kontekste.Teismas nurodė, kad ieškovai buvo patys nepakankamai apdairūs, nes neįsigilino į obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas ir būtent tai lėmė jų neteisingą suvokimą. Tokia teismo išvada apskritai yra paneigiama IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje atsakovei nustatyta informavimo pareiga, įstatyminis reguliavimas šiuo klausimu tampa betikslis. Ieškovai pagrįstai pasikliovė Banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyvią pareigą tokią informaciją suteikti.Apeliantai nesutinka, kad jie turėtų būti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje. Vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Apeliantai tokių žinių neturi.Priešingai nei sprendė teismas, apeliantai turėjo tikslą ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudą, o ieškojo būtų kaip laikyti pinigus banke saugiai. Dauguma ieškovų pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, prieš tai laikė indėliuose. Ieškovė D. K. dalį pinigų laikė namuose. Ieškovams šie pinigai buvo gyvenimo santaupos, todėl kiti, rizikingesni finansiniai produktai, ieškovų nedomino. Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus indėliams.Teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalavimų pateikimas atsakovės bankroto byloje reiškia, kad tokiu būdu ieškovai pripažino buvus sudarytomis ir galiojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis, todėl neteko teisės ginčyti šiuos sandorius (CK 1.79 str. 1 d.). Kreditorių reikalavimų patvirtinimas atsakovės bankroto byloje nelaikytinas adekvačiu ieškovų teisių gynimo būdu, nes pagal oficialiai skelbiamą banko bankroto administratoriaus informaciją apie banko turto vertę ir įsipareigojimus kreditoriams, kreditorių, kurie yra ketvirtoje eilėje pagal eiliškumą, reikalavimų patenkinimas (bent iš dalies) yra labai menkai tikėtinas. Kol sandoris nėra pripažintas teismo tvarka negaliojančiu, jis yra privalomas sandorio šalims. Pripažinus sandorius negaliojančiais, ieškovų reikalavimai bankroto byloje neišnyks, pasikeis tik reikalavimo pagrindas.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:Iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovai neteigė, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas. Ieškovai žinojo, kad tai yra Banko, o ne kitos investicinės įmonės obligacijos.Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių (šiuo atveju obligacijų) ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.Pareigą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją, iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimui, turi tik teismas, kuris yra galutinė instancija konkrečioje byloje (CPK 3 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija byloje. Kreipimasis į ESTT turi būti paremtas iškilusiu tam tikros Europos Sąjungos teisės normos aiškinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, šaliai nepalankų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimą ir taikymą.Išskyrus teiginius apie apeliantų išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį ir amžių, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu Obligacijų pasirašymo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Tam tikrų Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) ar kitų susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ar 1.91 straipsnį.Vidutinio vartotojo sąvokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sąvokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiškas bylas, nes formalus šių sąvokų gretinimas nėra reikšmingas nustatinėjant tikruosius šalių ketinimus ir valią, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ar 1.91 straipsnio pagrindu. Kita vertus, teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos.Apeliantų garbus amžius ar aukštojo išsilavinimo nebuvimo aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių. Visi apeliantai turėjo ilgametę patirtį dėl terminuotųjų indėlių sutarčių, tačiau nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių objektyvių priežasčių jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iš esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasirašomų dokumentų kiekiu ir apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinta, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas buvo sustabdęs nagrinėjamą civilinę bylą, kol minėtoje byloje kasacinis teismas priims galutinį procesinį sprendimą. Teismas, atmesdamas apeliantų ieškinį, be kita ko vadovavosi ir minėtu kasacinio teismo išaiškinimu dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė buvo akcentuota tiek jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas išaiškino, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, todėl šiuo aspektu kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.

Dėl suklydimo sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis

Apeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo, pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantų teigimu, jų tikslas buvo laikyti savo santaupas saugiai banke, o ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudą. Jie sudarė ginčijamus sandorius, nes Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus terminuotiesiems indėliams. Jeigu būtų žinoję, kad obligacijos nėra apdraustos, šių sandorių nebūtų sudarę. Apeliantai iš esmės teigia, kad jie nesuvokė obligacijų esmės, manė, kad šie sandoriai pagal rizikingumą nesiskiria nuo terminuotojo indėlio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantai suklydo dėl esminių ginčijamų sandorių aplinkybių.Pirmiausia pažymėtina, kad patys apeliantai nurodo, jog dauguma jų pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, prieš tai laikė terminuotuose indėliuose. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Apeliantai iš esmės pripažįsta, kad jų apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis lėmė didesnės nei už terminuotuosius indėlius mokamos palūkanos. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes priešingu atveju apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 str.). Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygose nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Apeliantai akcentuoja, kad kartu su Obligacijų pasirašymo sutartimis jie sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės. Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jie priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situaciją individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantai neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Šie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliantų nerūpestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai neginčija, kad pagal FPRĮ jie yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, išsilavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė D. K. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad jos žinios apie investavimą į vertybinius popierius yra geros ir ji turi patirties šioje srityje, o visi kiti apeliantai atsisakė suteikti atsakovei FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, pasirašytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami. Taigi atsakovė, neturėdama pakankamai išsamios informacijos apie šiuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad visi apeliantai turėjo tam tikros patirties, susijusios su investavimu plačiąja prasme. Jie buvo įsigiję ne tik atsakovės išleistų obligacijų, tačiau ir atsakovės indėlio sertifikatų, taip pat buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį. Iš to galima daryti išvadą, kad apeliantai domėjosi skirtingais Banko siūlomais investavimo rinkos produktais, todėl turėjo tam tikrų žinių apie šiuos produktus.Tai, kad apeliantai atsakovės bankroto byloje kaip kreditoriai yra pareiškę reikalavimus, kuriuos kildina iš Obligacijų pasirašymo sutarčių, kol šie reikalavimai nėra patenkinti, neužkerta jiems kelio savo teisių ginti ir kitais būdais, t. y. ginčyti šiuos sandorius įstatyme numatytais pagrindais. Tačiau ta aplinkybė, kad ieškovai Obligacijų pasirašymo sutartis užginčijo tik po bankroto bylos Bankui iškėlimo, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina, kad obligacijoms taikomos draudimo apsaugos apimties apeliantai iki tol nelaikė esmine šių sandorių sudarymo sąlyga.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVigintas VišinskisEgidijus Žironas