Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko ,,Snoras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-627-661/2016 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“ (trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas patenkino ieškinio reikalavimus. Ieškovės prašymas pripažinti indėlio sertifikatą negaliojančiu buvo grindžiamas jos suklydimu dėl indėlio sertifikatams taikomos draudimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išaiškinta, kad draudimo apsauga indėlio sertifikatams taikytina, todėl nelieka aplinkybių, dėl kurių ieškovė galėjo klysti. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovė nesuklydo. Tai, kad trečiasis asmuo išmokėjo draudimo išmokas, nereiškia, kad atsakovas pripažino ieškinį ir įvykdė ieškovės reikalavimus.Teismas patenkino ieškovės prašymą neišklausęs atsakovo nuomonės ir tokiu būdu pažeidė kooperacijos, rungimosi, šalių lygiateisiškumo principus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo siekė užbaigti bylą taikos sutartimi, tačiau ieškovė nesutiko.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir trečiajam asmeniui perdavė duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms už indėlio sertifikatus išmokėti. Šių duomenų pagrindu ieškovei buvo išmokėta draudimo išmoka, todėl indėlio draudimo išmokėjimas nelaikytinas ieškinio pripažinimu.Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 metų indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, o tai lėmė ne tik tai, kad sudėtingi teisiniai klausimai buvo sprendžiami teisme, bet ir kad teismo procesas itin užsitęsė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų netinkamą atsakovo ar trečiojo asmens elgesį proceso metu, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai.

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 10 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, vadovaudamasi draudėjo (atsakovo) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius. Vadinasi, trečiasis asmuo nepažeidė galiojančios teisės, nes ieškovei negalėjo išmokėti ieškiniu reikalautos sumos be atsakovo pateiktų duomenų.Atsakovo veiksmai, t. y. duomenų perdavimas trečiajam asmeniui apie draudiminę išmoką, lėmė ieškovės reikalavimo patenkinimą, todėl atsakovas privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant paminėtos normos nuostatas tada, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013 ir kt.).

Iš pareikšto ieškinio faktinio pagrindo akivaizdu, kad ieškovė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė dėl to, kad apeliantui iškėlus bankroto bylą, jai (ieškovei) nebuvo išmokėta draudimo išmoka už įsigytą indėlio sertifikatą. Taigi ieškovės siekis iš esmės buvo užsitikrinti, kad jai būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Apeliantui ir trečiajam asmeniui laikant, kad ieškovės lėšos pagal indėlio sertifikatą nėra apdraustos, ieškovė kreipėsi į teismą.

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 10 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, vadovaudamasi draudėjo (atsakovo) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius. Vadinasi, trečiasis asmuo ieškovei ieškiniu reikalautos sumos be atsakovo pateiktų duomenų negalėjo išmokėti.

Neginčytina, kad draudimo išmoka ieškovei išmokėta tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, kurioje nustatyta, kad indėlių sertifikatui, dėl kurio pripažinimo negaliojančiu vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent apeliantui, dėl kurio veiksmų ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas (trečiajam asmeniui nebuvo perduoti duomenys apie mokėtiną draudimo išmoką), tenka pareiga šias išlaidas atlyginti (CPK 94 str. 1 d.). Tokia išvada atitinka ir apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, tačiau tai nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad aplinkybė, kad ieškovės reikalavimus patenkino tiesiogiai ne apeliantas, neturi reikšmės. Jei ieškinys būtų patenkintas, pinigus (draudimo išmokas) ieškovei mokėtų taip pat ne bankas.

Pagal CPK 245 straipsnį dalyvaujančių byloje asmenų prašymai išsprendžiami teismo nutartimi, išklausius kitų dalyvaujančių byloje asmenų nuomones. Apeliantas, nesutikdamas su teismo priimta nutartimi, savo atsikirtimus ir argumentus, galėjo pateikti ir pateikė atskirajame skunde. Vien nepranešimas apie tokio prašymo nagrinėjimą, nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Į esminius skundo argumentus atsakyta. Dėl apelianto nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.