- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-08
- Bylos Nr.
- 2A-642-198/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-01029-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- V. J., G. J.
- Atsakovas
- D. J., L. I.
- Trečiasis asmuo
- T. T.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. J. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-233-731/2018 pagal ieškovų V. J., G. J. ieškinį atsakovams D. J., L. I., trečiajam asmeniui T. T. dėl prievolės vykdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. J., G. J. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti juos 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkėjais vietoje atsakovo D. J., įpareigojant ieškovus sumokėti atsakovui D. J. 868,86 Eur (3 000 Lt), kurie D. J. buvo sumokėti pardavėjai L. I.. Priteisti ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2007 metais L. I. nuosavybės teise priklausė ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 2007-01-09 jie su L. I. susitarė dėl esminių ginčo žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sąlygų. Atsakovė parduoda ginčo žemės sklypo dalį, už tai gavo 1 000 Lt (289,62 Eur) avansą, sutarta žemės sklypo kaina yra 100 000 Lt (28 962 Eur). Be to, atsakovė įsipareigojo iki 2007-12-15 sutvarkyti dokumentus, kas apėmė ir bendraturčių sutikimų gavimą.
3. 2017-10-20 patikrinus VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą jiems tapo žinoma, kad atsakovė L. I. neįvykdė 2007-09-01 prisiimtos prievolės ir pardavė ginčo žemės sklypo dalį D. J..
4. D. J. nuosavybės teise priklauso 9/14 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Jis nuosavybės teisę į dalį sklypo įgijo 2011-03-04 Dovanojimo sutarties Nr. DP-562, 2011-04-28 Dovanojimo sutarties Nr. 2684 ir 2014-11-07 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4040 pagrindu. Gavęs dalį žemės sklypo dovanų, atsakovas tapo bendrasavininkiu ir įgijo pirmumo teisę nupirkti ginčo žemės sklypo dalį iš L. I..
5. Atsakovė pažeidė prievolės terminą ir iki šiol prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė.
Atsiliepimas
6. Atsakovai D. J., L. I. pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų 1 030 Eur atsakovei L. I. ir 1 368 Eur atsakovui D. J. bylinėjimosi išlaidas. Taip pat iš ieškovų priteisė 23,99 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.
8. Teismas pasisakė, kad sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Būtent pagal konkrečios sutarties turinį galima nuspręsti, pripažinti šią sutartį preliminariąja sutartimi ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį, ar kaip vienašalį įsipareigojimą. Ieškovai tiesiogiai neįvardija kuo jie laiko L. I. surašytą (jai padiktuotą mašinoje) raštelį. Vienu metu jie nurodo, jog jie pateikė L. I. ofertą, o atsakovė akceptavo ieškovų ofertą 2007-09-01 raštu, kuriuo ji patvirtino sutarties sudarymo faktą bei raštu patvirtino valią parduoti turtą nuosavybės teise ieškovams. Teismas sprendė, kad ieškovų nurodomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.180 straipsnis nagrinėjimo atveju netaikytinas, nes tarp šalių dar nebuvo sudaryta jokios sutarties. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog oferta yra pasiūlymas sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir reiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti, jog ieškovai niekaip neįsipareigojo L. I., ką ir parodo jų tolimesnis elgesys.
9. Teismas sprendė, kad L. I. sudarytas vienašalis raštelis, jos įsipareigojimas, teismo manymu, nelaikytinas preliminariąja sutartimi, ketinimas ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį neatitinka preliminariosios sutarties sampratos, be to nėra kitos šalies įsipareigojimo. Parengiamajame teismo posėdyje ieškovų atstovas patvirtino, jog raštelį jie nelaiko preliminariąja sutartimi.
10. Teismas vertino, kad ginčo šalys tarėsi dėl ½ dalies žemės sklypo, tačiau raštelio surašymo metu, L. I. buvo viena iš sklypo bendraturčių, kurie remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir CK 4.79 straipsnio nuostatomis, turėjo pirmumo teisę pirkti minėto sklypo dalį iš L. I., ir tik jiems atsisakius pirkti, pirmumo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį turėjo kiti su sklypu besiribojantys miškų sklypų savininkai. Todėl akivaizdu, jog ieškovai tuo metu negalėjo būti vieninteliai sklypo pirkėjai ir L. I. vienasmeninis raštelis tuo metu negalėjo sukurti jiems jokių teisinių pasekmių. Be to, L. I. įsipareigojo „iki 2007 m. gruodžio 15 d. gauti visų bendraturčių sutikimus ir apiforminti sklypo pardavimą J.“. Nesant iki nurodyto termino įvykdytam L. I. įsipareigojimui, ji neprivalėjo ieškoti ieškovų ir net negalėjo jų įpareigoti nupirkti sklypo dalį už nurodytą sumą, nes patys ieškovai jokių įsipareigojimų neprisiėmė.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovai nesiėmė jokių veiksmų tam, kad būtų įvykdytas L. I. įsipareigojimas, nei 2009 metais perleidę nuosavybės teises į pastatus, esančius Valstybiniame nuomojamame su L. I. sklypu besiribojančiame žemės sklype, nei vėliau, ir tik po 10 metų, po raštelyje nurodyto įsipareigojimo įvykdymo termino, nutarė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl prievolės įvykdymo. Ieškovai, būdami išsilavinę, teisininkai, privalėjo būti apdairūs ir pasidomėti, kodėl iki nurodyto termino nebuvo „apiformintas sklypas J.“ ir galimai sąmoningai veikė neapdairiai ir neatsakingai, juolab padėtis rinkoje keitėsi ir keitėsi sklypo vertė.
12. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovai, teigdami, jog atsakovo D. J. 2011 metais sudaryti dovanojimo sandoriai yra apsimestiniai, šių aplinkybių neįrodinėjo ir sandorių panaikinti neprašė. Dovanojimo sutartys yra sudarytos 2011 metais, o L. I. pardavė savo ½ dalį žemės sklypo D. J. tik 2014 metais ir už ženkliai mažesnę sumą. Akivaizdu, jog L. I. parduotų sklypo dalį už nurodytą raštelyje sumą (100 000 Lt), jeigu ieškovai tikrai siektų už tokią kainą įsigyti sklypo dalį ir nekeltų kitų sąlygų, jog sklypas turi būti atidalintas (tai iš dalies patvirtino ieškovas G. J. nurodydamas, jog matė sklype vykstančius darbus, žymimas ribas), beje būdami teisininkais privalėjo žinoti apie esamus miškų ūkio paskirties žemėje esančius apribojimus atsidalinti.
13. Teismas sprendė, kad L. I. priėmė pinigus ir juos išleido, nes bendrasavininkų buvo nemažai ir ji turėjo išlaidų, tuo patvirtindama, jog ji siekė įvykdyti įsipareigojimo dalį iki nurodytos datos ir galimai nesuprato, jog tai bus vertinama kaip ateities sutarties dalinis įvykdymas. Teismo posėdyje ieškovas G. J. patvirtino, jog šiuos pinigus davė L. I. tam, jog ji turėtų išlaidų važinėjimams, dokumentų tvarkymui. Ieškovai neįrodė, jog su L. I. sudarė neterminuotą pirkimo-pardavimo sutartį ir tik jiems turi būti perkeltos pirkėjų teisės pagal 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovai V. J., G. J. prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti.
15. Nurodo, kad nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu teismo sprendime, jos neišanalizuotos visapusiškai ir objektyviai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 185 straipsnis). Sprendime akcentuojama apeliantų įrodinėjimo pareiga, tačiau ignoruojama atsakovų įrodinėjimo pareiga, taip pažeidžiant proceso šalių lygiateisiškumą.
16. Atkreipia dėmesį, kad 2007-07-03 sklypo ribų planas yra nepasirašytas atsakovės, kuri tuo metu buvo ½ žemės sklypo dalies savininkė. Žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp bendrasavininkų nėra nustatyta iki šiol. Atitinkamai, 2007-07-03 sklypo ribų planas nesukelia jokių teisinių pasekmių žemės sklypo bendrasavininkams.
17. Teigia, kad pagal byloje esančių įrodymų visumą, matyti, kad apeliantai ir atsakovė ruošėsi ½ žemės sklypo dalies pirkimui-pardavimui. Tai patvirtina tai, kad V. J. 2007-11-23 nuosavybės teise įsigijo pastatus žemės sklype, esančiame greta ginčo žemės sklypo, ir 2007-12-12 sudarė žemės sklypo nuomos sutartį. Prieš V. J. išsinuomojant žemės sklypą, jį nuomojosi UAB „Mituva” (apeliantų šeimos verslas).
Atsiliepimas
18. Taip pat teigia, kad atsakovė L. I. taip pat ruošėsi jai priklausančios žemės sklypo dalies pardavimui apeliantams. Šį faktą patvirtina, kad dar iki 2007-09-01 raštelio pasirašymo jau buvo rengtas sklypo ribų planas, atsakovės paaiškinimai, atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad ji turėjo valią parduoti žemės sklypo dalį apeliantams.
19. Nesutinka su sprendimo motyvais, kad ieškovai neprašė išreikalauti įrodymų savo reikalavimams pagrįsti, ieškovas G. J. nedalyvavo baigiamosiose kalbose. Tai neatitinka tikrovės.
20. Pažymi, kad jie aiškiai nurodė, kad atsakovės L. I. raštelis yra rašytinis įrodymas patvirtinantis, kad ieškovai ir atsakovė susitarė dėl ½ žemės sklypo pirkimo – pardavimo. Tuo pačiu, raštelyje yra užfiksuotas būtent atsakovės įsipareigojimas (prievolė) sutvarkyti pirkimo-pardavimo dokumentaciją ir faktas, kad apeliantai sumokėjo dalį kainos, t. y. 1 000 Lt (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Ieškovai savo dalį įsipareigojimų yra įvykdę - kainos dalį sumokėjo (1 000 Lt). Atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė - savo žemės sklypo dalies ieškovams nepardavė. Dėl buvo pažeistos ieškovų teisės.
21. Nesutinka su teismo išvadomis, kad jie niekaip neįsipareigojo atsakovei. Teigia, kad susitarimu jie įsipareigojo sumokėti nurodytą pirkimo-pardavimo kainą, ką patvirtina tas faktas, kad dalį sutartos kainos jie sumokėjo dar 2007-09-01.
22. Taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl įsipareigojimų terminuotumo. Pažymi, kad 2007-09-01 raštelyje nurodyta data - 2007-12-15 yra orientacinė. Apeliantai sutarė, kad iš atsakovės nereikalaus dokumentų sutvarkymo iki konkrečios datos. Apeliantas domėjosi kaip atsakovei sekasi tvarkyti dokumentus, atsakovei patvirtinus, kad dokumentai yra ruošiami, toliau laukė kol atsakovė įvykdys savo įsipareigojimus. Teigia, kad nurodyti šalių veiksmai pratęsė nurodytą orientacinę datą konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), kas lėmė, kad ieškovų ir atsakovės prievolės tapo neterminuotomis.
23. Teigia, kad ieškovo G. J. paaiškinimai sprendime nurodomi vienpusiškai ir iškreipiant esmę. Pažymi, kad apeliantams nuo pat derybų pradžios, buvo svarbi norimo įsigyti žemės sklypo dalies lokalizacija (svarbu, kad ji ribotųsi su nuomotu žemės sklypu, kuriame yra jų šeimai nuosavybės teise priklausantys pastatai). Nesant aiškiai žemės sklypo dalies lokalizacijai, nėra aiškus pardavimo objektas.
24. Mano, kad pagal aplinkybių visumą, dovanojimo sandoriai, t. y. 2011-03-04 Dovanojimo sutartis Nr. DP-56, 2011-04-28 Dovanojimo sutartis Nr. 2684, yra apsimestiniai sandoriai, kurie buvo sudaryti siekiant išvengti prievolės gauti bendraturčių sutikimus. Atsakovė 2014-11-07 pardavė žemės sklypo dalį atsakovui D. J. ignoruodama įsipareigojimus ieškovams, netinkamai įvykdė savo prievoles, ko pasekoje 2014-11-07 pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas D. J., o ne ieškovai.
Atsiliepimas
25. Atsiliepimu į ieškovų V. J., G. J. apeliacinį skundą atsakovė L. I. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Nurodo, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylai svarbias aplinkybes, vadovaujantis įstatymu. Tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Pažymi, jog tai, kad teismas byloje nustatytų aplinkybių nevertino taip, kaip to pageidauja apeliantai, nereiškia, kad teismas bylą sprendė neobjektyviai ir neteisingai. Apeliantas iškraipo atsakovės pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus ir savaip juos interpretuoja.
27. Akcentuoja, kad ieškovai ketino pirkti idealiąją atsakovės turėto sklypo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tą patvirtina ne tik ieškovų padiktuotas raštelio turinys, bet ir tai, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka nenustatyta iki šiol. Atsakovė daugiau nei prieš 10 metų pasirašydama raštelį jokių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų su ieškovais neaptarinėjo ir pirkimo-pardavimo sutarties nesudarinėjo. Ieškovai atsakovės paprašė pamėginti surinkti kitų sklypo bendraturčių raštiškus sutikimus, būtent dėl šių veiksmų atlikimo davė 1 000 Lt (289,62 Eur), nes tai reikalavo nemažų išlaidų. Todėl tai traktuoti kaip įsipareigojimą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį nėra jokio pagrindo.
28. Taip pat nurodo, kad atsakovė kelis žemės sklypo bendraturčių sutikimus gavo ir dėjo pastangas gauti likusius, tačiau 2007 metų lapkričio mėnesį ieškovai telefonu atsakovei pranešė, kad jiems sunkus metas (2008 metų krizė), be to, jie pageidautų įsigyti jau suformuotą t.y. atidalintą žemės sklypą su konkrečiomis žemės sklypo ribomis. Būtent šias aplinkybes patvirtina apeliantai pateiktame apeliaciniame skunde - jie atsisakė pirkti žemės sklypo dalį, nes ji nebuvo atidalinta, o, kaip nurodo, jiems tai buvo svarbu.
Atsiliepimas
29. Atsiliepimu į ieškovų V. J., G. J. apeliacinį skundą atsakovas D. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
30. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta nė viena ginčo santykius reglamentuojanti materialinės teisės norma, kurią teismas būtų pažeidęs ar netinkamai taikęs. Apeliantų nurodomas neva teismo padarytas CPK 185 straipsnio pažeidimas aiškinamas vien tik tuo, kad teismas aplinkybes ir įrodymus turėjo vertinti pagal vienašališkus ieškovo parodymus, o ne objektyviai ir visapusiškai pagal visų šalių ir trečiojo asmens parodymus bei byloje esančius dokumentus ir rašytinius įrodymus.
31. Pažymi, kad ieškovai ieškinyje nenurodė nei teisinio nei faktinio pagrindo, kuo remiantis nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį iš jo galėtų ar turėtų būti atimta ieškovų naudai. Prieš pirkdamas žemės sklypą, jis pasitikrino viešus registrus. Jokių duomenų apie atsakovės įsipareigojimus, jokių juridinių trukdžių ar apribojimų, susijusių su minėtu žemės sklypu (jo dalimi), įregistruota nebuvo. Taip pat nebuvo jokių įstatymais, ar kitais teisės aktais numatytų apribojimų jam, kaip bendrasavininkiui įsigyti kitos bendrasavininkės žemės sklypo dalį.
32. Pažymi, kad 2007-09-01 pasirašant raštelį žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo ir negalėjo būti (kaip matyti nebuvo bendraturčių sutikimų ir L. I. įsipareigojo juos gauti), o atsakovės pareiga ieškovams pasibaigė 2007-12-15. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad raštelyje nurodyta data buvo pratęsta, ar kad per raštelyje nurodytą terminą ir per visą terminą iki ieškinio pateikimo teismui patys atliko kokius nors veiksmus.
Šalies argumentai
33. Akcentuoja, kad nėra pateikta jokių įrodymų ir teisinių pagrindų, dėl kurių 2014-11-07 tarp atsakovų sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis turėtų ar galėtų būti pakeista tokiu būdu, kokį ieškinyje nurodo ieškovai - pripažįstant juos pirkėjais.
34. Pritaria teismo išvadoms, kad ieškovai pagal jų pateiktas aplinkybes ir įrodymus, neturėjo ir neturi pirmumo teisės nei prieš bendraturtį, nei prieš besiribojančių miškų ūkio paskirties žemės sklypų savininkus įsigyti žemės sklypo dalį iš atsakovės. Atsakovas bendrasavininkiu yra nuo 2011 metų. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas ir notaro patvirtintas vadovaujantis oficialiais VĮ „Registrų centras“ duomenimis apie sklypo bendrasavininkius ir pagal Civilinio kodekso ir Miškų ūkio įstatymo nuostatas, nustatančias asmenis, kurie turi pirmumo teisę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypus.
Atsiliepimas
35. Atsiliepimu į ieškovų V. J., G. J. apeliacinį skundą tretysis asmuo T. T. nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Mano, kad ieškovų reikalavimai neturi juridinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
37. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 2018-10-01 apeliantai pateikė prašymą priimti naujus įrodymus – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dokumentą „Dėl besiribojančio žemės sklypo kadastrinių matavimų“, registracijos Nr. 42SD-2615-(14.42.104.) 2018-09-25. Teigia, jog šie dokumentai patvirtina, kad sklypas galėjo būti padalintas į du atskirus sklypus.
38. Apeliantai nenurodė motyvų, pagrindžiančių naujų įrodymų pateikimo būtinybę, kodėl pirmojoje instancijoje jie negalėjo įrodinėti šių aplinkybių. Tuo pagrindu daroma išvada, jog naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nebuvo pagrįstas. Dėl šių priežasčių bei atsižvelgiant į CPK 323 straipsnio nuostatas apeliantų pateiktus dokumentus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).
39. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui iš esmės visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 320, 327 straipsniai).
40. Apeliacinės instancijos teismas su skundžiamu sprendimu sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo visų išvadų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų ieškovų V. J., G. J. apeliacinio skundo argumentų.
41. Apeliantai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu.
42. Šioje byloje iš šalių, trečiojo asmens paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, jog 2007 metais miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ½ dalis nuosavybės teise priklausė atsakovei L. I., kita ½ dalis priklausė I. T., G. T., S. T., G. T., U. M., A. T., V. Z., J. Z., V. Z., T. T.. 2011-03-04 dovanojimo sutartimi V. Z., A. Z., V. Z. padovanojo savo žemės sklypo dalis atsakovui D. J.. 2011-04-28 dovanojimo sutartimi Z. M., V. T., J. T., F. T. savo žemės sklypo dalis padovanojo atsakovui D. J.. 2014-11-07 atsakovė L. I. pardavė savo ½ dalį žemės sklypo atsakovui, tuo metu esančiam bendrasavininku, D. J. už 868,86 Eur (3 000 Lt).
43. Taip pat nustatyta, kad 2007-09-01 atsakovė L. I. parašė raštelį, kuriame nurodė, jog iš ieškovų gavo 1 000 Lt avansą, ir pasižada jiems parduoti savo ½ dalį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Taip pat pasižada iki 2007-12-15 gauti visų kitų sklypo bendraturčių sutikimus ir apiforminti sklypo pardavimą ieškovams. Žemės pardavimo kaina 100 000 Lt. Šis įsipareigojimas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebuvo. 2017-10-20 ieškovams tapo žinoma, kad atsakovė neįvykdė 2007-09-01 įtvirtintos prievolės ir 2014-11-07 pardavė žemės sklypą atsakovui D. J..
44. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad L. I. pasirašytas raštelis nelaikytinas preliminariąja sutartimi ir neatitinka tokios sutarties sampratos, ką parengiamajame teismo posėdyje patvirtino ieškovų atstovas. Apeliaciniu skundu šios teismo išvados nėra ginčijamos.
45. Apeliantai teigia, kad atsakovės L. I. raštelis yra rašytinis įrodymas patvirtinantis, kad ieškovai ir atsakovė susitarė dėl ½ žemės sklypo pirkimo – pardavimo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka.
46. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad atsakovė L. I. buvo viena iš miškų ūkio sklypo bendraturčių, todėl jai buvo privalomos CK 4.79 straipsnio nuostatos, suteikiančios bendraturčiams pirmenybės teisę į parduodamas dalis bei Miškų įstatymo, reglamentuojančio miškų naudojimą bei tvarkymą nuostatos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad raštelio pasirašymo metu atsakovė bendraturčių sutikimo neturėjo ir iki raštelyje nurodytos datos – 2007-12-15 jų visų negavo.
47. Pažymėtina, kad dvišaliam sandoriui sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, galiojusios raštelio pasirašymo metu, numatė, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų (1 448, 10 Eur) turi būti sudaromi rašytine forma. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais (CK 1.63 straipsnio 2 dalis).
48. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės vienašališkai pasirašytas raštelis nepatvirtina ieškovų įrodinėjamos valios turinio, t. y. prisiimamų įsipareigojimų – nupirkti iš atsakovės žemės sklypą, sumokant už jį 100 000 Lt. Bylos duomenimis, atsakovė jokio dokumento, patvirtinančio ieškovų įsipareigojimus jai, neturėjo. Taigi, disponavimas rašteliu priklausė nuo ieškovų valios. Ta aplinkybė, kad atsakovė iš ieškovų gavo 1 000 Lt avansą, taip pat nepatvirtina, jog ieškovai prisiėmė įsipareigojimus (CPK 185 straipsnis). Todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek raštelio turinį, tiek šalių veiksmus, sprendė, kad net ir iki nurodyto termino įvykdžiusi savo įsipareigojimus atsakovė negalėjo įpareigoti ieškovų nupirkti savo sklypo dalį už raštelyje nurodytą sumą.
49. Iš dalies sutiktina su apeliantais, kad bylos duomenys – ieškovo, atsakovės paaiškinimai, ieškovų veiksmai sumokant 1 000 Lt avansą, atsakovės veiksmai – gavo kelių bendraturčių sutikimus dėl sklypo pardavimo, patvirtina, kad ieškovai ketino įsigyti atsakovės žemės sklypo dalį, o ji išreiškė valią jį parduoti ieškovams. Tačiau ieškovų prisiimtų įsipareigojimų turinys byloje neįrodytas (CPK 12, 178, 185 straipsnis).
50. Ieškovai prašė pripažinti juos 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties pirkėjais vietoje atsakovo D. J., įpareigojant juos sumokėti D. J. 868,86 Eur (3 000 Lt), kurie D. J. buvo sumokėti pardavėjai L. I..
51. Kaip nustatyta 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu D. J. ir atsakovė buvo žemės sklypo bendraturčiai 2011-03-04, 2011-04-28 dovanojimo sutarčių pagrindu. Taigi, CK 4.79 straipsnio pagrindu atsakovas turėjo pirmumo teisę pirkti atsakovei priklausančią žemės sklypo dalį. Be to, Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalies 2 punktas (2014-05-01 redakcija) numatė pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių, asmenims, nuosavybės teise turintiems miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Ieškovai niekada neturėjo ir šiuo metu neturi miškų ūkio paskirties žemės sklypo, besiribojančio su ginčo žemės sklypu.
52. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovei nuo 2007-12-06 iki 2009-03-02 nuosavybės teise priklausė gretimame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esantys pastatai. Nuo 2009-07-27 dovanojimo sutarties pagrindu šie pastatai priklauso ieškovų sūnui O. J.. Tačiau žemės sklypas, kuriame šie pastatai stovi, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, tiek ieškovė, tiek dabartinis pastatų savininkas juo naudojasi nuomos sutarčių pagrindu. Taigi, ieškovai tarp pirmenybės teisę 2014-11-07 turėjusių įsigyti atsakovės žemės sklypo dalį asmenų nepatenka.
53. Pažymėtina, kad tiek CK 4.79 straipsnio, tiek Miškų įstatymo 4¹ straipsnio nuostatos yra imperatyvios. Todėl ieškinio reikalavimo tenkinimas, t. y. ieškovų perkėlimas 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties pirkėjais iš esmės yra negalimas, nes pažeistų kitų asmenų įstatymo nustatytą pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą, prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
54. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, jog 2011-03-04, 2011-04-28 žemės sklypo dalių dovanojimo D. J. sutartys yra apsimestiniai sandoriai, sudaryti siekiant išvengti prievolės gauti bendraturčių sutikimus. Šie apeliantų argumentai yra jų prielaidos. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, byloje nėra. Dovanojimo sutartys sudarytos daugiau kaip prieš tris metus iki ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Šios sutartys nėra nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra galiojančios. Taip pat nėra pagrindo laikyti, kad sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį D. J. buvo nesąžiningas, todėl jam galioja savininko teisių apsaugos normos, be kita CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžiančios iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą.
55. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentams, kad apeliantai apeliaciniame skunde nurodomus pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus iš esmės aiškina nepakankamos įrodomosios reikšmės ieškovo, jo atstovų paaiškinimams suteikimu. Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas. Vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip kaip juos vertina apeliantai nesuponuoja išvadų dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendimo nepagrįstumo.
56. Šiame kontekste paminėtina, kad formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013).
57. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai teisinės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neaptaria.
58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
59. Už atsiliepimus į apeliacinį skundą atsakovai D. J., L. I. patyrė po 750 Eur išlaidas advokatų teisinei pagalbai apmokėti. Šias išlaidas patvirtina pateikti pinigų priėmimo kvitai. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidas D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidas L. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.