Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui G. J., jo atstovams advokato padėjėjai B. Š., O. J., advokatui L. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. J., G. J. ieškinį atsakovams D. J., L. I., trečiasis asmuo T. T., dėl prievolės vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio dalis jai priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, paskirtis yra miškų ūkio. Tai patvirtina ieškovų pateiktas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto išrašas apie ginčo žemės sklypą ir atsakovės pateikta 2014-11-07 žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis. Miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą ir pirmumo teisę juos įsigyjant, reglamentuoja LR Miškų įstatymo 4¹ straipsnis: „Pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių, pagal šią eilės tvarką turi: žemės sklypo bendraturčiai - Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka, asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Taigi, ji iš naujo pardavinėdama žemės sklypą pagal 2014 m. rinkos kainas ir sąlygas, įstatymų nustatyta tvarka privalėjo parduoti žemės sklypo dalį pirmumo teise pageidavusiam įsigyti žemės sklypo dalį bendraturčiui atsakovui D. J. už tą kainą, už kurią ji ketino parduoti žemės sklypo dalį 2014 m.

Ieškovai taip pat siekia įsigyti nuosavybės teises į žemės sklypą už 2014 metais jos prašytą sklypo dalies kainą. Tuo atveju, jeigu pirmumo teise nebūtų pasinaudojęs bendraturtis, pagal Miškų ūkio įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, pirmenybės teisę turėjo kiti asmenys - nuosavybės teise turintys miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Ieškovai tarp tokių pirmenybės teisę turinčių asmenų nepatenka. Jie neturi miškų ūkio paskirties žemės sklypo, besiribojančio su ginčo žemės sklypu. 2014-11-07 parduodant savo žemės sklypo dalį, VĮ „Registrų centras“ oficialūs įregistruoti duomenys patvirtino, kad D. J. bendrasavininkiu yra nuo 2011 metų. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas ir notaro patvirtintas vadovaujantis oficialiais VĮ „Registrų centras” duomenimis apie sklypo bendrasavininkius ir pagal Civilinio kodekso ir Miškų ūkio įstatymo nuostatas, nustatančias asmenis, kurie turi pirmumo teisę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypus.

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad 2007 metais pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis miškų ūkio paskirties žemės sklypo , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), buvo L. I., kuriai priklausė ½ dalis sklypo, kita ½ dalis priklausė I. T., G. T., S. T., G. T., U. M., A. T., V. Z., J. Z., V. Z. ir T. T. (b.l.8-13). 2007-07-03 buvo sudarytas žemės sklypo valdomo bendros nuosavybės teise, naudojimosi sklypo dalimis tarp bendrasavininkų sklypo ribų planas (b.l.47).

2011-03-04 tuometiniai bendrasavininkai V. Z., A. Z., V. Z. padovanojo savo dalis atsakovui D. J., registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2011-04-28 kiti bendrasavininkai Z. M., V. T., J. T., F. T. padovanojo savo dalis atsakovui D. J., registro Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.100-106).

2014-11-07 atsakovė L. I. pardavė savo ½ dalį žemės sklypo atsakovui, tuo metu esančiam bendrasavininkui, D. J., registro Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.80-84).

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus.

Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. CPK neįtvirtintas baigtinis įrodymų sąrašas. Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis). Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį civilinėse bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ( CPK 185 str.). Ieškovas buvo atstovaujamas advokato, teismas ne kartą klausė kuo ieškovas, jo atstovas, gali pagrįsti savo reikalavimus, kuo juos įrodyti, nebuvo pateikti prašymai, nebuvo prašoma išreikalauti dokumentus, reikšmingus bylai, baigiamosiose kalbose ieškovas nedalyvavo ir jo advokatas rėmėsi tik pateiktais įrodymais, nepateikdamas naujų įrodymų.

Ieškovai prašė juos pripažinti 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutarties (not. Reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkėjais vietoje D. J., įpareigojant juos sumokėti D. J. 868,86 Eur (3000,00 LT), kurie D. J. buvo sumokėti pardavėjai L. I..

Ieškovai pateikė teismui ranka rašytą raštelį “Aš, L. I. a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini), gavau iš V. ir G. J. 1 tūkstanti- litų (1.000) avansą, ir pasižadu jiems parduoti savo 1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Pasižadu iki š.m. gruodžio 15 d. gauti visų kitų sklypo bendraturčių sutikimus ir apiforminti sklypo pardavimą J. Žemės pardavimo kaina 100.000 Lt“ (b.l.19). Ieškovai teigia, jog esant tokiam atsakovės L. I. įsipareigojimui, ji neturėjo teisės parduoti sklypo dalį kitam asmeniui.

Civilinių santykių dalyviai, vykstant deryboms dėl tam tikros sutarties sudarymo, fiksuoja per derybas pasiektus susitarimus ir pasirašo įvairius ikisutartinius dokumentus. Tokių dokumentų teisinė reikšmė gali būti skirtinga. Kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius šalių įsipareigojimus, taigi tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų protokolas, ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kartu pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) – taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana neryškiais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais.

Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo juos pripažinti pirkėjais remiantis atsakovės L. I. pasirašytu rašteliu, kuriuo ji įsipareigoja ateityje sudaryti pirkimo- pardavimo sutartį.

Ieškovai tiesiogiai neįvardija kuo jie laiko L. I. surašytą ( jai padiktuotą mašinoje ) raštelį. Vienu metu jie nurodo, jog jie pateikė L. I. ofertą, o atsakovė akceptavo ieškovų ofertą 2007-09-01 raštu, kuriuo ji patvirtino sutarties sudarymo faktą bei raštu patvirtino valią parduoti turtą nuosavybės teise ieškovams. Ieškovai nurodo CK 6.180 str., tačiau CK 6.180 str. aiškiai nurodoma, jog rašytinis patvirtinimas yra šalies rašytinis pranešimas, kuris pasiųstas per protingą terminą jau po sutarties sudarymo. Nagrinėjimo atveju šis straipsnis netaikytinas nes tarp šalių dar nebuvo sudaryta jokios sutarties. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog oferta yra pasiūlymas sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir reiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti , jog ieškovai niekaip neįsipareigojo L. I., ką ir parodo jų tolimesnis elgesys.

Vėliau ieškinyje nurodoma sutarčių sudarymo sąlygos, įvardijami CK 6 knygos 396, 397 straipsniai, tačiau taip ir neįvardijama apie kokią sutartį eina kalba. L. I. sudarytas vienašalis raštelis, jos įsipareigojimas, teismo manymu, nelaikytinas preliminariąja sutartimi, ketinimas ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį neatitinka preliminariosios sutarties sampratos, be to nėra kitos šalies įsipareigojimo. Parengiamajame teismo posėdyje ieškovų atstovas patvirtino, jog raštelį jie nelaiko preliminariąja sutartimi.

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys tarėsi dėl ½ dalies žemės sklypo, tačiau raštelio surašymo metu, L. I. buvo viena iš sklypo bendraturčių, kurie remiantis LR Miškų įstatymo ir CK 4.79 str. nuostatomis , turėjo pirmumo teisę pirkti minėto sklypo dalį iš L. I., ir tik jiems atsisakius pirkti, pirmumo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį turėjo kiti su sklypu besiribojantys miškų sklypų savininkai. Todėl akivaizdu, jog ieškovai tuo metu negalėjo būti vieninteliai sklypo pirkėjai ir L. I. vienasmeninis raštelis tuo metu negalėjo sukurti jiems jokių teisinių pasekmių. Be to, L. I. įsipareigojo „iki 2007 m. gruodžio 15 d. gauti visų bendraturčių sutikimus ir apiforminti sklypo pardavimą J.“. Nesant iki nurodyto termino įvykdytam L. I. įsipareigojimui, ji neprivalėjo ieškoti ieškovų ir net negalėjo jų įpareigoti nupirkti sklypo dalį už nurodytą sumą, nes patys ieškovai jokių įsipareigojimų neprisiėmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovai nesiėmė jokių veiksmų tam, kad būtų įvykdytas L. I. įsipareigojimas, nei 2009 metais perleidę nuosavybės teises į pastatus, esančius Valstybiniame nuomojamame su L. I. sklypu besiribojančiame žemės sklype, nei vėliau, ir tik po 10 metų, po raštelyje nurodyto įsipareigojimo įvykdymo termino, nutarė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl prievolės įvykdymo. Ieškovai, būdami išsilavinę, teisininkai, privalėjo būti apdairūs ir pasidomėti, kodėl iki nurodyto termino nebuvo „apiformintas sklypas J.“ ir galimai sąmoningai veikė neapdairiai ir neatsakingai, juolab padėtis rinkoje keitėsi ir keitėsi sklypo vertė.

Ieškovai nurodo, jog atsakovo D. J. 2011 metais sudaryti dovanojimo sandoriai yra apsimestiniai sandoriai, kurie buvo sudaryti siekiant išvengti prievolės gauti bendraturčių sutikimus. Nurodydami šią prielaidą, ieškovai jos neįrodinėja ir neprašo šių sandorių naikinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog dovanojimo sutartys yra sudarytos 2011 metais, o L. I. pardavė savo ½ dalį žemės sklypo D. J. tik 2014 metais ir už ženkliai mažesnę sumą.

Akivaizdu, jog L. I. parduotų sklypo dalį už nurodytą raštelyje sumą (100000 Lt), jeigu ieškovai tikrai siektų už tokią kainą įsigyti sklypo dalį ir , pasak atsakovės L. I., nekeltų kitų sąlygų, jog sklypas turi būti atidalintas ( tai iš dalies patvirtino ieškovas G. J. nurodydamas, jog matė sklype vykstančius darbus, žymimas ribas), beje būdami teisininkais privalėjo žinoti apie esamus miškų ūkio paskirties žemėje esančius apribojimus atsidalinti.

Atsakovas D. J. teismo posėdyje parodė, jog dovanojami sklypai buvo labai maži, ribojosi su jam nuosavybės teise priklausančiu sklypu. Vėliau jis pasiūlė L. I. nupirkti jos sklypo dalį ir ji sutiko parduoti už sutartą kainą. Apie jokį susitarimą su J. jis nežinojo.

Ieškovai nurodo, jog L. I. priėmė avansą 1000 litų, tuo patvirtindama savo valią parduoti ieškovams ginčo sklypą, o mokėdami avansą atsakovei ieškovai iš dalies įvykdė Ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorį.

Kaip teismo posėdyje parodė L. I. ji priėmė pinigus ir juos išleido, nes bendrasavininkų buvo nemažai ir ji turėjo išlaidų, tuo patvirtindama, jog ji siekė įvykdyti įsipareigojimo dalį iki nurodytos datos ir galimai nesuprato, jog tai bus vertinama kaip ateities sutarties dalinis įvykdymas. Teismo posėdyje ieškovas G. J. patvirtino, jog šiuos pinigus davė L. I. tam, jog ji turėtų išlaidų važinėjimams, dokumentų tvarkymui.

Todėl vertindamas šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes teismas laiko, kad ieškinys nepagrįstas, dėl ko netenkintinas. Ieškovai neįrodė, jog su L. I. sudarė neterminuotą pirkimo-pardavimo sutartį ir tik jiems turi būti perkeltos pirkėjų teisės pagal 2014-11-07 Žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartį (not. Reg. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį.

Nors ieškovai pradiniame ieškinyje (b.l.4) nurodo, kad pagal CK 6.181 str. 1d. sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas (šiuo atveju ieškovai) gauna akceptą (L. I. raštelis), nagrinėjamoje byloje nuo 2007-09-01. Tačiau teismas senaties netaiko, nes L. I. raštelis sąlyginis, įsipareigojimas „iki 2007 m. gruodžio 15d. gauti bendraturčių sutikimus ir apiforminti sklypo pardavimą J.“, todėl teismo manymu bendras dešimties metų senaties terminas skaičiuotinas nuo 2007 m. gruodžio 15 d. Ieškinys dėl prievolės vykdymo teisme gautas 2017-12-18, tačiau išsiųstas paštu 2017-12-15 16:53 (b.l.107), todėl laikytina, jog ieškovai nepraleido senaties termino.

Atmetus ieškininius reikalavimus iš ieškovo priteistina valstybei 23,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.), priteistina atsakovui D. J. 1330 Eur ir L. I. 1030 Eur jų turėtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti ir 38 Eur sumokėto žyminio mokesčio už atskirąjį skundą (CPK 88 str. 1 d. 6,8 p.).

Taikytos laikinosios apsaugos priemonės, sprendimui įsiteisėjus, panaikintinos (CPK 150 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 265, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Panaikinti 2018 m. sausio 15 d. Utenos apylinkės teismo nutartimi taikytą ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi pakeistą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į 7/14 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio D. J., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš V. J. ir G. J. 1030 Eur atsakovei L. I. ir 1368 Eur atsakovui D. J. jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš V. J. ir G. J. 23,99 Eur valstybei, kurios mokamos banke Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, esanti „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 d., nuo jo paskelbimo, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.

Teisėja Liudmila Kuzmickienė