Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-793-650/2014 pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovui A. M., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Z. J. dėl nuostolių už sužalotą turtą ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. J. ieškiniu (1–4 b. l.) ir papildymu (60 b l.) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5900 Lt (1708,76 EUR) nuostolių už sugadintą turtą, 2322 Lt (672,50 EUR) 5 proc. dydžio metinių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 127 Lt (36,78 EUR) žyminio mokesčio ir 2420 Lt (700,88 EUR) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovas nurodė, kad 2005 metais į ieškovą kreipėsi atsakovas A. M., prašydamas paskolinti krovininį savivartį ZIL MMZ4413, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), derliaus suvežimui iš greta esančių laukų. Transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga. Ieškovas paskolino atsakovui sunkvežimį su sąlyga, kad pasibaigus darbams, atsakovas sunkvežimį pristatys ieškovui.

2005 metų gruodžio mėnesį ieškovas paskambino atsakovui ir paprašė, kad jis grąžintų sunkvežimį, tačiau atsakovas pareiškė, kad yra išsikrovęs akumuliatorius, todėl sunkvežimis neužsiveda, o be to, jis esąs labai užsiėmęs. 2006 metų vasario 13 d. su antstolio pagalba buvo surastas atsakovas A. M. ir jam dalyvaujant buvo surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame atsakovas A. M. patvirtino, kad sunkvežimis ZIL MMZ 4413 priklauso L. J..

Atsakovas telefonu vis sakydavo, kad sunkvežimio variklis vis dar remontuojamas. Nesulaukdamas kada atsakovas suremontuos sunkvežimį, nuvyko į ŽŪK „S“ agroserviso teritoriją ir pasiėmė sunkvežimį tokį, kas iš jo buvo likę: kabina, rėmas ir abu tiltai su padangomis.

Ieškiniu ieškovas prašo iš atsakovo A. M. priteisti 5000,00 Lt už išimtą dyzelinį variklį D 240, 400,00 Lt už aušinimo radiatorių ir 500,00 Lt už pavarų dėžę, 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuotinas nuo 2006-02-13 iki kreipimosi į teismą 2013-12-27.

Prašymu dėl senaties termino atnaujinimo (54–55 b. l.) ieškovas prašė atnaujinti įstatymo nustatytą trejų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad pajamų neturėjimas apsunkino galimybes kreiptis į teismą, be to jis buvo priverstas gydytis dėl sunkių širdies sutrikimų ir negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise apginti pažeistus interesus.

Atsiliepimu į ieškinį (38–40 b. l.) atsakovas A. M. prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovas L. J. skolinosi iš V. J. 5500 Lt, tačiau pastarasis sutiko paskolinti tik tuo atveju, jeigu atsakovas taip pat pasižadės grąžinti ieškovo pasiskolintus pinigus. Su ieškovu pas V. J. važiavo kartu, ir ieškovui surašius raštelį, kad jis skolina 5500 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2002-10-05, atsakovas taip pat parašė, kad pasižada grąžinti ieškovo pasiskolintus pinigus. Po šio raštelio surašymo ieškovas atvežė turtą, tame tarpe ieškovo ieškinyje minimą savivartį ZIL MMZ4413, tuo tikslu, kad jeigu atsakovui tektų grąžinti jo pasiskolintus iš V. J. pinigus, jis šį turtą turėtų kaip garantą. Remdamasis ieškovo 2005-09-04 rašteliu, esant ieškovo sutikimui, atsakovas pardavė radiatorių ir dyzelinį variklį už 1300 Lt, kuriuos 2005-11-19 ir 2005-12-23 atidavė Z. J., kaip ieškovo paskolos grąžinimą. Tai ieškovui buvo žinoma, jis jokių pretenzijų dėl to nereiškė.

Atsiliepimu į ieškinį (98–99 b. l.) trečiasis asmuo Z. J. prašė ieškinį dalyje dėl 2700 Lt priteisimo tenkinti. Nurodė, kad ieškovas L. J. atvyko pas jos vyrą V. J. su asmeniu, kurio iki to momento nepažinojo. L. J. paprašė paskolinti 5500 Lt bendram ūkiui kurti, V. J. suskaičiavo pinigus ir sutartą pinigų sumą padavė L. J., o L. J. tuos pačius pinigus tuojau pat perdavė šalia sėdinčiam A. M.. Mirus sutuoktiniui V. J., pasikvietė ieškovą, jam padavė atsakovo A. M. pasirašytą paskolos lapelį ir paprašė grąžinti paskolintus 5500 Lt. Daug kartų važiavo pas atsakovą, atgavo tik dalį (2800 Lt) paskolintų pinigų. Likusią 2700 Lt sumą grąžino L. J..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu (147–153 b. l.) ieškinį atmetė, iš ieškovo L. J. atsakovo A. M. naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad ieškovas nors ir nurodė argumentus dėl žalos padarymo atsakovo veiksmais, pastarajam pasiskolinus 2005 m. derliaus nuėmimui ieškovui priklausančią transporto priemonę bei šį kilnojamąjį daiktą iškomplektavus be ieškovo žinios, t. y. išėmus variklį, kurio vertė 5000 Lt, pavarų dėžę, kurios vertė -500 Lt, aušinimo radiatorių, kurio vertė – 400 Lt, viso padarant nuostolių už 5900 Lt, tačiau tokiu sutartiniu pagrindu žalos atsiradimo aplinkybių teismas nenustatė. Teismo teigimu, kilnojamasis daiktas (krovininis savivartis) savo prigimtimi ir paskirtimi nelaikytinas suvartojamu daiktu pagal CK 4.2-4.5 straipsnio nuostatas ir negali būti paskolos dalyku, be to ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų šio automobilio pagrindinių detalių (variklio, pavarų dėžės, radiatoriaus) nusidėvėjimo laipsnį, jų panaudojimo galimybes kitoms transporto priemonėms bei likutinę vertę.

Teismas konstatavo, kad vien ieškovo teiginiai ir paaiškinimai tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai nebuvo sudarytos rašytinės sunkvežimio paskolos sutarties su atsakovu, bei pačios šalies paaiškinimai ir byloje teikti rašytiniai įrodymai yra prieštaringo turinio, todėl teismas jų nevertino kaip galinčių patikimai patvirtinti šalių susitarimą dėl transporto priemonės paskolinių santykių ir tuo pagrindu atsiradusių nuostolių. Teismas laikė ieškinį dėl nuostolių priteisimo iš atsakovo neįrodytu.

Teismo teigimu, trečiasis asmuo Z. J. nurodė, kad 5500 Lt paskolos suteikimo metu atsakovo A. M. visai nepažinojo, kad pinigai buvo anksčiau skolinti asmeniškai pačiam ieškovui, kad būtent tie 5500 litų buvo perduoti pačiam ieškovui L. J. į rankas, pastarajam teigiant, kad tie pinigai reikalingi bendro ūkio su atsakovu kūrimui, o atsakovas pasirašydamas po dviem ieškovo paskolos rašteliais trečiajam asmeniui laidavo už ieškovo prievolių įvykdymą pagal jo sudarytą paskolos sutartį su V. J..

Teismas konstatavo, kad ieškovas, nuo pat proceso pradžios naudodamasis advokato teisinės pagalbos teikimu, nekeitė ieškinio dalyko ar pagrindo, o taip pat netikslino atsakovo atžvilgiu taikytinų civilinės atsakomybės sąlygų dėl turėtų paskolinių santykių su trečiuoju asmeniu Z. J.. Teismas nurodė, kad jis šiame privataus pobūdžio ginče neturi pagrindo išeiti iš pareikšto ieškinio ribų.

Teismas, taikydamas objektyviuosius ir subjektyviuosius ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo kriterijus, padarė išvadą, kad iki ieškinio pateikimo teismui 2013-12-30 dienos buvo pasibaigęs trejų metų senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada 2006 metais ieškovas po kreipimosi į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo šį žinomai iškomplektuotą sunkvežimį pats pasiėmė iš ŽŪK „S“ agroservisas teritorijos, t. y. nutraukė atsakovo valdymą ir disponavimą kilnojamuoju daiktu. Teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių bei pateisinamų aplinkybių, dėl kurių ieškovui savo teisių gynimui ir teikiamiems reikalavimams turėtų būti atnaujinamas ieškinio senaties terminas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas L. J. apeliaciniu skundu (169–174 b. l.) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti.

1. 2006-02-13 ieškovas su antstole V. Š. nuvyko pas atsakovą į ŽŪK „S.“ agroserviso teritoriją, kur rado ieškovui priklausantį sunkvežimį ZIL (duomenys neskelbtini) Tuomet A. M. patvirtino, kad sunkvežimis priklauso L. J.. Apie tai, kad sunkvežimis priklauso įmonei ar yra bendras A. M. ir ieškovo turtas, atsakovas tuo metu neužsiminė. Sunkvežimis buvo ne bendras turtas, ne atvežtas kaip garantas, nes antras paskolos lapelis rašytas V. J. su pinigų grąžinimo data (2002-10-05), o sunkvežimis buvo paskolintas atsakovui 2005 rudenį.

2. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kaip teismas kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Sprendime aiškinama apie tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius, tačiau vėliau, teismas teigia, kad sunkvežimis negali būti laikytinas paskolinių santykių dalyku. Ieškovo vertinimu, tarp atsakovo ir ieškovo buvo susiklostę neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) teisiniai santykiai. Atsakovas nevykdė savo pareigos išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą. Panaudos sutartis neprivalėjo būti rašytinė, kadangi ieškovas sunkvežimį atsakovui buvo paskolinęs tik trumpam laikui, kol jis nusiims derlių.

3. Ieškovas prie ieškinio pridėjo pakankamus įrodymus apie rinkoje parduodamų analogiškų naujų detalių kainas, o teismo prašė priteisti pusę šių detalių kainos, kadangi sunkvežimyje sukomplektuotos detalės nebuvo naujos. CK 6.249 str. 1 d. numatyta, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi, teismas, nustatęs, kad ieškovas netinkamai įrodė žalos dydį, nesiėmė aktyvių veiksmų ir nevykdė savo pareigos tiksliai nustatyti atsakovo veiksmais padarytos žalos dydžio.

4. Visą laiką, atsakovas tikino ieškovą, jog sunkvežimio variklis yra remontuojamas. Apie tai, kad variklis parduotas, ieškovui nebuvo žinoma. Pasitikėdamas atsakovu, ieškovas tikėjosi atgauti suremontuotą sunkvežimį. Tik sužinojęs, kad variklis yra neremontuojamas, o parduotas, suprato, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, todėl pridavė sunkvežimį į metalo laužą. Teismas nesilaikė ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo kriterijų, nenustatė, kada tiksliai buvo išardytas ieškovui priklausantis sunkvežimis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (178–183 b. l.) atsakovas A. M. prašo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 sprendimą, priteisti iš ieškovo 1210 Lt (350,44 EUR) išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai niekaip nepaneigia teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, ieškovo nurodytos aplinkybės yra išsigalvotos, neatitinka byloje surinktų įrodymų, jiems prieštarauja, bet to, ieškovas remiasi dalimi aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovas nenurodė jokių motyvų, kad teismas būtų pažeidęs įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai nustatęs reikšmingas aplinkybes. Atsakovas visada nuosekliai teigė, kad jis nesiskolino iš ieškovo minėto savivarčio, taip pat negavo jo neatlygintinai naudotis, o šis daiktas kaip garantas paties ieškovo buvo atvežtas po to, kai ieškovas iš V. J. pasiskolino pinigus. Atsakovas nurodė, kad ieškovas skolinosi iš V. J. 5500 Lt, tačiau pastarasis sutiko paskolinti tik tuo atveju, jeigu atsakovas laiduos už ieškovą. Ieškovui surašius raštelį, kad jis pasiskolina 5500 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2002-10-05, atsakovas parašė ant to paties lapo apačioje, kad pasižada grąžinti ieškovo pasiskolintus pinigus. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovas laidavo už ieškovo prievolių įvykdymą pagal ieškovo sudarytą paskolos sutartį su V. J.. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas žalos faktą bei dydį turėjo įrodyti ieškovas, o ne teismas, ieškovas visos bylos nagrinėjimo metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, ieškovo procesinės teisės ir galimybės nebuvo niekaip suvaržytos, apribotos ir panašiai. Nepagrįstai ieškovas nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo tada, kai jis pardavė savivartį ZIL MMZ4413 į metalo laužą. Tokia ieškovo pozicija prieštarauja tiek teismo nustatytoms aplinkybėms, tiek paties ieškovo pozicijai, įskaitant momentą, nuo kada ieškovas skaičiavo prašomas priteisti palūkanas bei jo prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, taip pat elementariai logikai.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo L. J. apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas L. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo A. M. priteisti 5900 Lt (1708,76 EUR) nuostolių už sugadintą turtą, 2322 Lt (672,50 EUR) palūkanas už laikotarpį nuo 2006-02-13 iki 2013-12-27, 5% dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje L. J. nurodė, kad 2005 metais į ieškovą kreipėsi atsakovas A. M., prašydamas paskolinti krovininį savivartį ZIL MMZ4413, v/n (duomenys neskelbtini) derliaus suvežimui. Ieškovas paskolino sunkvežimį su sąlyga, kad pasibaigus darbams, atsakovas grąžins sunkvežimį ieškovui adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nurodė, kad 2006 m. vasario 21 d. nuvykęs į ŽŪK “S” agroserviso teritoriją pamatė, kad jo sunkvežimyje nėra aušinimo radiatoriaus, variklio, kabinoje nebuvo sėdynių ir prietaisų skydelio, o pavarų dėžė gulėjo po sunkvežimiu. Ieškiniu L. J. prašė priteisti 5000 Lt už išimtus dyzelinį variklį, 400 Lt už aušinimo radiatorių ir 500 Lt už pavarų dėžę (1–4 b. l.).

Atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes ieškovas skolinosi pinigus (5500 Lt) iš V. J., tačiau pastarasis sutiko paskolinti pinigus tik tuo atveju, jeigu atsakovas A. M. pasižadės grąžinti ieškovui paskolintus pinigus. Kaip garantą, ieškovas atvežė krovininį savivartį ZIL MMZ4413 atsakovui tuo tikslu, jei ieškovas negrąžins V. J. paskolos (38–39 b. l.).

LR CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt.

Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia (CK 4.5 str. 1 d.). Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (CK 4.5 str. 2 d.).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad krovininis savivartis ZIL MMZ4413, nėra suvartojamas daiktas, todėl kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali būti paskolos dalyku (LR CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kadangi krovininis savivartis ZIL MMZ4413 negali būti paskolos dalyku, todėl šalių santykiams negali būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios paskolos santykius. Pirmosios instancijos teismas sprendime šias aplinkybes aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog neaišku kaip teismas kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo vertinimu tarp atsakovo ir ieškovo buvo susiklostę neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) teisiniai santykiai, atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, o panaudos sutartis neprivalėjo būti rašytinė. Pažymėtina, kad ieškinyje, o taip pat pirmosios instancijos teismo procese, ieškovas nurodė aplinkybes apie krovininio savivarčio paskolinimą atsakovui, net neužsimindamas apie tai, kad šį savivartį atsakovui davė panaudos pagrindais. Kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai panaudos santykiai, ieškovas nurodė tik apeliaciniame skunde. Ieškovą nuo pat proceso pradžios atstovavo kvalifikuoti teisininkai, todėl iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, ieškovas turėjo teisę keisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą, tačiau šia teise nepasinaudojo. LR CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Vadovaudamasis šia teisės norma, apeliacinės instancijos teismas ieškovo nurodyto argumento dėl tarp šalių susiklosčiusių panaudos santykių nepasisako ir jo nenagrinėja.

Iš transporto priemonės registracijos liudijimo matyti, kad krovininio savivarčio ZIL MMZ, 4413, savininkas buvo UAB „Oranžerija“, o 2000-08-14 UAB „Oranžerija“ akcininkų susirinkimo nutarimu krovininis savivartis perleistas L. J. asmeniniam naudojimui (22, 25 b. l.). Antstolės V. Š. 2006-02-13 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad ieškovui L. J. priklausantis krovininis savivartis (automobilis ZIL) be valstybinio numerio ir automobilis UAZ 3303, 1990 m., žalios spalvos, randasi „Saulučių“ agroserviso įmonės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (7 b. l.). Minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat nurodyta, kad vakuuminis siurblys yra naudojamas, stovi fermoje ir priklauso L. J., tai patvirtino ūkininkas A. M. (7 b. l.). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalys siekė sukurti bendrą agroservisą, todėl ŽŪK „S“ agroserviso teritorijoje buvo ir ieškovui priklausanti technika.

Byloje esantis paskolos raštelis, kuriuo ieškovas L. J. pasiskolino 6000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2002-09-05 ir 5500 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2002-10-05 bei atsakovo A. M. įrašas po šiais paskolos rašteliais, pavirtina, kad pinigus iš trečiojo asmens V. J. skolinosi ieškovas L. J. (41 b. l.). Minėtame paskolos raštelyje nurodyta, kad A. M. pasižada grąžinti J. L. pasiskolintus pinigus iš bendro turto 5500 Lt. 2005-09-04 ieškovas ranka rašytame raštelyje nurodė, kad jis neprieštarauja, jog jo su A. M. bendras turtas būtų parduotas už 5500 Lt ir pinigai atiduoti Z. J., kad turtas esantis „S.“ agroservise būtų parduotas dalyvaujant ieškovui L. J. (42 b. l.). 2005-12-25 raštelyje nurodyta, kad „aš A. M., gavęs J. L. sutikimą, kad galiu parduoti įmonės turtą, ir pardavęs grąžinsiu 5500 Lt penkis tūkstančius penkis šimtus litų už J. L. Z. J. iki 2005-12-25, pasirašė A. M., L. J. ir R. N. (43 b. l.). Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pinigai buvo paskolinti ieškovui asmeniškai bendro ūkio su atsakovu kūrimui, o atsakovas A. M., įsipareigodamas grąžinti L. J. pasiskolintus pinigus iš bendro turto, laidavo už ieškovo prievolių įvykdymą. Kad pinigus skolinosi ieškovas L. J., o ne atsakovas A. M., patvirtino ir trečiasis asmuo Z. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas LR CPK nustatyta tvarka nekeitė ieškinio dalyko arba pagrindo, netikslino atsakovo atžvilgiu taikytinų civilinės atsakomybės sąlygų dėl paskolinių santykių su trečiuoju asmeniu Z. J., nors buvo atstovaujamas advokato, todėl neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl plačiau jų nekomentuoja ir dėl jų nepasisako.

Be to, kasacinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. antstolis V. M. , bylos Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; kt.). Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad prie ieškinio jis pridėjo pakankamus įrodymus apie rinkoje parduodamų analogiškų naujų detalių kainas, o teismo prašė priteisti pusę šių detalių kainos, tačiau teismas, nustatęs, kad ieškovas netinkamai įrodė žalos dydį, nesiėmė aktyvių veiksmų ir nevykdė savo pareigos tiksliai nustatyti atsakovo veiksmais padarytos žalos dydžio.

Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nirvana“ v. G. G., bylos Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas, A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „SRTP“ v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152-686/2015; kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles žalos faktą ir dydį (taip pat neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį) turi įrodyti ieškovas. CPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, iš esmės nenustato skirtingų įrodinėjimo taisyklių atskirų kategorijų inter alia žalos atlyginimo byloms – tiek ieškovas, tiek atsakovas turi teisę ir pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius jų pozicijas (CPK 12, 178 str.).

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas neįrodė ne tik žalos dydžio, bet ir pačios žalos padarymo fakto atsakovo neteisėtais veiksmais, krovininio savivarčio detalės buvo parduotos paties ieškovo sutikimu, siekiant sumokėti skolą trečiajam asmeniui Z. J.. Ieškovas pateikė AB „Lytagra“ komercinius pasiūlymus, kuriuose siūloma įsigyti MTZ greičių dėžę už 5000 Lt, D243-91 variklį už 12 200 Lt, radiatorių už 690 Lt (9–11 b. l.). Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, jog prašė priteisti pusę šių detalių kainos, tačiau atlikus paskaičiavimus matyti, kad pusė detalių kainos sudaro 8945 Lt, todėl visiškai neaišku kuo vadovaujantis buvo nustatyta 5900 Lt dydžio nuostolių suma.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo kriterijus, todėl be pagrindo taikė ieškinio senatį, nes apie pažeistas savo teises jis suprato tik tuomet, kai sužinojo, jog krovininio savivarčio variklis yra parduotas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu, konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties pradžią laikė 2006 m. vasario 13 d., kai ieškovas kreipėsi į antstolę V. Š. dėl faktinių aplinkybių konstatavimo.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1,124 str.). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 str. 1 d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovui tapo žinoma 2006 m. vasario mėnesį. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad po faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymo, jis atsakovui pasakė, kad per savaitę laiko, atsakovas grąžintų jam krovininį savivartį, kaip jie ir buvo taręsi, tačiau atsakovas į šį prašymą nereagavo. 2006 m. vasario 21 d. atvykęs į ŽŪK „S“ agroservisas teritoriją, rado transporto priemonę pakeltu variklio dangčiu, pamatė, kad nėra aušinimo radiatoriaus bei variklio, o pavarų dėžė gulėjo po krovininiu savivarčiu, kabinoje nebuvo sėdynių ir prietaisų skydelio (1–2 b. l.). Taigi, iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad jau 2006 m. vasario 13 d. ieškovas, suprasdamas apie savo teisės pažeidimus, kreipėsi į antstolę V. Š. su prašymu konstatuoti faktines aplinkybes, o 2006-02-21 atvykęs į ŽŪK „S“ agroserviso teritoriją, rado išardytą jam priklausančią transporto priemonę. Kad ieškovas savo teisių pažeidimo data laiko 2006-02-13 patvirtina ir ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų palūkanas, skaičiuotinas nuo 2006-02-13 iki kreipimosi į teismą dienos 2013-12-27 (2 b. l.). Ieškovas prašyme dėl senaties termino atnaujinimo prašė atnaujinti įstatymo nustatytą trejų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti dėl svarbių priežasčių, tuo pats pripažindamas ieškinio senaties termino praleidimą (55–56 b. l.). CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškovui savo teisių gynimui ir teikiamiems reikalavimams atsakovui dėl žalos atlyginimo turėtų būti atnaujinamas ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nesilaikė ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo kriterijų, kad nenustatė, kada tiksliai buvo išardytas ieškovui priklausantis sunkvežimis.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti 350,44 EUR (1210 Lt) išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą paruošimą, pateikė sutartį dėl teisinės pagalbos Nr. 44, pinigų priėmimo kvitą (18, 184, 185 b. l.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (LR CK 93 str., 98 str. l d., 2d.). Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai.

Atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 350,44 EUR (1210 Lt) Lt, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Nurodyta suma atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktą, todėl tenkintinas atsakovo prašymas šią sumą priteisti iš ieškovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350,44 EUR bylinėjimosi išlaidų.