Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RMR Transportas“ bankroto administratoriui M. D.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RMR Transportas“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui R. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „RMR Transportas“ bankroto administratorius M. D. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo R. R. 4 125 Eur skolą ir 489,35 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

10. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta – vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovai atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. atsakovas būdamas įmonės vadovu yra atsakingas už finansinės atskaitomybės parengimą, tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje, vadovo pareiga objektyviai įvertinti konkrečią situaciją, esant nemokumui vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą įstatyme numatyta tvarka ir pan. Vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan.

11. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė pirminių finansinių dokumentų bankroto administratoriui, nėra duomenų dėl kokių priežasčių dokumentai neperduoti, jie galėjo būti neperduoti ir dėl to, kad buvo netinkamai tvarkomi, ar prarasti. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovas lėšų negrąžino į įmonės sąskaitą bei nepagrindė jų teisėto panaudojimo įmonės reikmėms buhalterinės apskaitos dokumentais, spręstina, jog yra pagrindo vertinti, kad įmonė patyrė žalą. Asmeniui, atlikusiam tokius neteisėtus veiksmus ir siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka pareiga įrodyti, kad dėl tokio lėšų išėmimo įmonė žalos nepatyrė arba patyrė mažiau žalos, nes už lėšas buvo įsigytos prekės, paslaugos ar pan. o nepanaudotos lėšos grįžo įmonei. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas grindžiamas bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju byloje neįrodyta, kad atsakovas yra grąžinęs ieškovei 4125 Eur sumą, kad minėtą sumą panaudojo bendrovės veiklai ar interesais, o tai traktuojama bendrovės patirta žala, atsiradusia dėl atsakovo, žalos padarymo metu buvusio bendrovės direktoriumi neteisėtų veiksmų.

12. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesas susideda iš dviejų etapų. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys, tai yra sprendžiama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015).

13. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti faktinį priežastinį ryšį, nes jei nebūtų neteisėtų atsakovo veiksmų, t.y. jei dokumentai būtų buvę tinkamai tvarkomi ir perduoti, ieškovei, galimai galėtų būti pagrįstas lėšų panaudojimas ieškovės interesais. Tačiau atsižvelgiant į teisės normų, nustatančių bendrovės vadovo pareigą tinkamai tvarkyti bendrovės dokumentus ir juos nedelsiant perduoti bankroto administratoriui, tikslą – galimybę nustatyti bendrovės finansinę padėtį ir, vadovaujantis perduotais dokumentais, įgyvendinti bendrovės reikalavimo teises, galima pagrįstai teigti, kad vadovas turėjo suprasti, jog minėtų teisės normų bei teismo įpareigojimo perduoti dokumentus pažeidimas gali sukelti žalą bendrovei.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma suteikia pagrindo išvadai, kad byloje nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos įstatyme numatytos sąlygos, neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant įrodymų, kad iš įmonės apskaitos išimtos lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje, ar, kad dėl jų įmonė gavo kitokią adekvačią naudą, ieškinys dėl prašomos priteisti sumos 4125 Eur yra pagrįstas.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų

15. Ieškovė prašo priteisti palūkanas nuo negražintos sumos, priteisti 489,35 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2017-09-19 iki ieškinio pateikimo dienos 2020-01-31. Nurodė, kad kompensacinės palūkanos apskaičiuotos už 2 metų ir 136 dienų laikotarpį (4125 Eur*5%*2 metai+4125Eur*5%*136/365dienos). Ieškovės atstovo vertinimu negrąžinant atsakovui jam patikėtų lėšų, vėliausias terminas nuo kurio turėtų būti pradėtos skaičiuoti kompensacinės palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį yra diena po paskutinės pinigų operacijos, kurią atsakovas vykdė, 2017-09-18 grynųjų pinigų įnešimo į ieškovės sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų paskirties. Ieškovės atstovas prašymą grindžia atsižvelgdamas ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015. Minėtoje nutartyje pažymima, kad Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą.

16. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-206-798/2017). Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant sutartinei ir deliktinei civilinei atsakomybei, todėl ieškovė turi teisę reikalauti procesinių palūkanų priteisimo ir nagrinėjamu atveju. Ieškovė teisėtai ir pagrįstai tikisi minimalių įstatyme nustatytų palūkanų už laikotarpį nuo tada, kai atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, iki bylos iškėlimo teisme, kadangi šiuo laikotarpiu ieškovė patyrė nuostolius dėl laiku neįvykdytos prievolės – laiku negauto žalos atlyginimo.

17. Kaip minėta ieškovei bankroto byla iškelta 2019-09-06 nutartimi ( civilinė byla Nr. eB2-237-883/2020). Minėta nutartimi teismas įpareigojo UAB „RMR Transportas“ valdymo organus per 15 dienų po šios nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nustatyta, kad vienintelis ieškovės valdymo organas nuo 2011-03-31 buvo ieškovės vadovas R. R.. Taigi vadovui kilo pareiga perduoti dokumentus, turtą, tame tarpe ir vadovo žinioje esančias pinigines lėšas, kurios nebuvo panaudotos įmonės interesams. Liteko duomenimis nutartis įsiteisėjo 2019-09-17, atsakovas per nustatytą terminą šios pareigos neįvykdė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad prašomos priteisti palūkanos nuo negražintos sumos skaičiuotinos nuo 2019-10-03 iki ieškinio priėmimo dienos, kas sudaro 71,82 Eur. ( 206,25 : 365 = 0,57 ct. 2019 m. 0,57*90d. =51,30 Eur, 2020 m. 0,57*36 d.=20,52 Eur). Ieškovės reikalavimas šioje dalyje tenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteistina 71,82 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2019-10-03 iki 2020-02-05.

Dėl procesinių palūkanų

18. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Aiškindamas procesinių palūkanų institutą, Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda pagal įstatymą, jos turi būti skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007). Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą ir tai skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Todėl prasidėjus teismo procesui, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

19. Preziumuojama, kad CK 6.210 straipsnyje numatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, patiriami dėl negalėjimo naudotis pinigais (CK 6.261 straipsnis), todėl šių nuostolių kreditorius neprivalo įrodyti. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kuris yra fizinis asmuo, privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas pripažįsta, kad ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstas, todėl tenkintinas. Procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. vasario 5 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

20. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

21. Nors pareiškiant ieškinį ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės valstybei iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 94 Eur žyminio mokesčio. (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-270 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „RMR Transportas“, juridinio asmens kodas 302613738 iš atsakovo R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4125 Eur ( keturis tūkstančius šimtą dvidešimt penkis eurus) ir 71,82 Eur ( septyniasdešimt vieną eurą) palūkanų už laikotarpį nuo 2019-10-03 iki 2020-02-05, iš viso 4196,82 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus, 82 ct) bei penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2020 m. vasario 5 d. iki visiško išieškojimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 94 Eur ( devyniasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Išaiškinti, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti šalims.